03/05/24

Performatyvi instaliacija „Imperija“

 

Alicja Borkowska – režisūra, dramaturgija, tekstai pagal pasakojimus iš Lenkijos-Baltarusijos pasienio

 

Adrien Cognac – vizualizacijų autorius ir vaizdo menininkas

 

Ray Dickaty – muzika

 

Filip Ejsmont – šviesų dailininkas

 

Artur Pałyga – tekstai pagal „Makbetą“

 

Warwara Ściepanowa – atlikimas, šokis

 

Oma Ukwuoma – atlikimas, šokis

 

Alexey Vorsoba – muzika (akordeonas), atlikimas

 

Lukas Wójcicki – choreografija, atlikimas, šokis

 

Maja Skrzypek – kostiumų konsultantė

 

Agata Kubis – fotografė

 

„Imperija“ – tai performatyvi instaliacija, kurią inspiravo tragedijoje „Makbetas“ sukurtas judančios girios įvaizdis bei Lenkijos-Baltarusijos sieną kertančių migrantų patirtys. Spektaklio kūrybinę grupę įkvėpė tiek pats V. Šekspyro tekstas, tiek savo akimis regėti humanitarinės krizės pasienyje vaizdai. Visa tai paskatino režisierę Alicją Borkowską ir spektaklio kūrybinę grupę susimąstyti apie bėgančių žmonių išgyvenimo strategijas, kaip pati gamta gali padėti krizę išgyvenančiam žmogui, migrantams, kuomet valdžia kriminalizuoja net rodomą solidarumą, norą padėti. Galiausiai, kiek blogio slypi valdžioje, kuri lieka nebaudžiama?

 

Spektaklį režisavo lenkų režisierė, aktorė, visuomenininkė, kultūros animatorė, Varšuvos A. Zelwerowicziaus teatro akademijoje teatrologiją baigusi A. Borkowska. Ji kartu su bendraminčiais 2012 m. įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Strefa Wolnosłowa“ (liet. „Žodžio laisvės zona“), kuri kelia sau tikslą per profesionalią kūrybą ir aktyvią visuomeninę veiklą kalbėti apie į visuomenės užribį nustumtus žmones: pabėgėlius, migrantus, patiriančius nelygybę, marginalizavimą, diskriminaciją. Organizacija jau daugiau nei dešimtmetį aktyviai veikia ne tik Varšuvoje ir Lenkijos teritorijoje – įgyvendina ir ambicingus tarptautinius projektus.

 

Spektaklio-performatyvios instaliacijos „Imperija“ premjera įvyko 2023 m. rugpjūtį prestižiniame Šekspyro festivalyje Gdanske. Kūrinys ne tik reguliariai rodomas vienoje progresyviausių Varšuvos scenų („Teatr Powszechny“), bet pristatomas ir užsienyje. Į Vilnių „Imperijos“ kūrėjai atkeliaus tiesiai iš gastrolių Rygoje, Daugpilyje, pakeliui į Vilnių spektaklį pristatę Visagino kultūros centre.

 

Spektaklis buvo entuziastingai sutiktas ne tik liberaliosios lenkų visuomenės, bet ir profesionalių teatro kritikų. „Sukrečiančio, jaudinančio reginio premjerą Šekspyro festivalyje pristatė nevyriausybinė organizacija „Strefa Wolnosłowa“. „Imperija“ – tai spektaklį įkvėpusio „Makbeto“ ir Birnamo girios, kuri tragedijos finale turėtų pajudėti prieš valstybės uzurpatorių, įvaizdis. Tačiau menininkai remiasi ir A. Borkowskos dokumentuotais pasakojimais apie atstumtuosius Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, taip pat Agatos Kubis fotografijomis. Istorija apie pašėlusį tironą, persekiojamą jo aukų šmėklų, čia įgauna ir aktualumo, ir dviprasmiškumo: teigiamų herojų nėra nei vienoje, nei kitoje sienos pusėje. (...) Miškas čia tampa gyvu personažu, ne tik politiniu simboliu ar kariuomenės kamufliažu“, – rašo teatro kritikas Witoldas Mrozekas („Gazeta Wyborcza“).

 

Teatro kritikė Małgorzata Klimczak Lenkijos portale „Dziennik Teatralny“, dedikuotame teatrinių procesų analizei, rašo: „Scenoje matome tris aktorius ir muzikantą, grojantį akordeonu. Visi jie skirtingų tautybių, kilę iš skirtingų kraštų, o tai, šiuo atveju, yra svarbu. Jie reprezentuoja kenčiančiuosius miške, patiriančius baimę, negalavimus, pažeminimą. Viskas dėl uniformuotų žmonių, kurie turėtų suteikti pagalbą, bet tiems, kuriems jos reikia, jie reiškia tik terorą. „Aš tik dariau tai, ką man liepė“, – ištariama nuo scenos. Mes tai jau kažkur girdėjome. Ar ne Niurnberge? (...) Šis minimalistinis spektaklis šiuolaikinėmis multimedijų priemonėmis kelia klausimus apie žmogiškumą, apie ribas, kurių peržengti nevalia, bet vis dėlto kertame, nes taip reikia. Ar mes to norime?“.

 

Performatyvioje fotosesijoje dalyvavo: Mamadou Goo Ba, Alicja Borkowska, Maciek Diduszko, Jarmiła Rybicka, Farid Torabpourshiraz, Oma A. Ukwuoma, Łukasz Wójcicki.

 

Spektaklis-performatyvi instaliacija „Imperija“ bus rodoma lenkų kalba su vertimu į lietuvių ir rusų kalbas. Po spektaklio publikos laukia susitikimas su spektaklio kūrybine grupe.

 

Premjera: 2023 m. rugpjūčio 3 d. Šekspyro festivalyje Gdanske (Lenkija)

 

 

Renginio prodiuseris: STREFA WOLNOSŁOWA

Partneriai: „Sienos grupė“, Atviros Lietuvos fondas, Vilniaus senasis teatras

 

 

 

 

. . . skaityti toliau

15/04/24

Vestuvės

Bertoldo Brechto pjesė – tai trumpa groteskiška istorija, kurioje absoliučiai viskas yra perkrauta, sugadinta ir sugriauta: tiek baldai, tiek žmonės, tiek jų santykiai. Ir viso to atomazga įvyksta vestuvių puotos metu.


„Bertoldo Brechto „Miesčioniškos vestuvės“ (toks yra tikrasis pjesės pavadinimas) kalba apie visuomenės moralinį dviveidiškumą. Iš esmės, viskas sukasi apie paaiškėjusį ikivestuvinį nuotakos skaistybės praradimą. Spektaklyje kalbame plačiau. Ne tik apie dviveidišką moralę ir skaistybę, bet ir apie papročių suirimą, absurdišką deformaciją to, kas kadaise buvo labiausiai sakralūs dalykai žmogaus egzistencijoje: vestuvės, laidotuvės, kosmogoninio ciklo pajautos ir šventimo tradicijos.


Žinoma, atveriama ir itin lietuviška specifika. Tai kaimo žmogaus, ateinančio gyventi į miestą, sutrikimas, netgi nesugebėjimas tapti taip vadinamu miesčionimi ir, žinoma, visiškas nesuvokimas vienaip ar kitaip jį įtakojančių globalizacijos procesų. Žinoma, visų pirma tai yra gera komedija, lyg veidrodis atsukta į mus ar mūsų artimuosius. Čia mes tikrai galime pasijuokti, jei ne iš savęs, tai bent iš kaimyno, o būtent ši tradicija pas mus yra nemirtinga. Bet koks juokas yra gerai, jeigu jis kyla ne iš pykčio.


Spektaklis itin atviras, jame daug improvizacijos. Į jį vis įtraukiamos naujausios visuomeninės ir politinės aktualijos, todėl jis nuolat kinta. Spektaklis atviras žiūrovui. Taigi, jis niekada nesikartoja ir kiekvieną kartą būna vis kitoks. Tad jei jums patiks ši dionisija su lietuviška balta mišraine, galite drąsiai eiti vėl ir vėl.“ Režisierius Oskaras Koršunovas

 

Premjera – 2016 m. rugsėjo 8, 9 d.

 

Spektaklio prodiuseriai – OKT/Vilniaus miesto teatras, Lietuvos muzikos ir teatro akademija

 

Spektaklyje vaidina:
Jaunasis - Karolis Vilkas, Džiugas Grinys
Jaunoji - Žygimantė Jakštaitė
Vyras - Kęstutis Cicėnas
Žmona - Viktorija Žukauskaitė, Augustė Pociūtė
Jaunosios sesuo - Greta Petrovskytė, Taura Kvietinskaitė
Jaunojo draugas - Lukas Malinauskas
Jaunuolis - Oskar Vygonovski
Tėvas - Artiom Rybakov
Motina - Kamilė Petruškevičiūtė

 

 

 

. . . skaityti toliau

10/04/24

Kaligula

Režisierius – Jokūbas Brazys

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Karolina Fiodorovaitė

Kompozitorius – Mantas Mockus

Šviesų dailininkas – Karolis Zajauskas

Scenografės asistentė – Augustė Smaliukaitė

Režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva

Pjesę iš prancūzų kalbos į lietuvių vertė – Birutė Gedgaudaitė

 

Albertʼo Camus filosofinės pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.

 

Siužetas, regis, nesudėtingas: Romos imperatorius Kaligula išgyvena savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtį. Akistata su mylimo žmogaus netektimi pakeičia Kaligulą, o labiausiai jo paties santykį su aplinkiniais, požiūrį į Romos imperiją. Kaligula ima kelti vaidus, „drumsti Romos ramybę“. Kaligula ne tik vaidijasi, jis ima žudyti – žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Čia ir išryškėja, kad iš pažiūros serijinio žudiko užmačias primenantis Kaligula yra absurdo patirtį išgyvenantis žmogus, o šie žudymai – tai rafinuotas būdas auklėti aplinkinius. Pjesė baigiasi moraliniu Kaligulos nuopuoliu ir dviguba išpažintimi – savo meilužei Kesonijai ir sau pačiam. Anot filosofo Vincento Klipčiaus, metaforiškai kalbant, Kaligula paliekamas ribinio išprotėjimo būsenoje ant žmonių kaulų krūvos – visiškai išnaikintame ir mirties lyg rūgšties išgraužtame pasaulyje.

 

Draminiu veiksmu, herojaus ambicingu šaltakraujiškumu ši pjesė sukrečia ir šiandien, verčia apmąstyti valdžios ir individo santykį, kreipia dėmesį į šiandienos kontekstą. Pjesė išlieka aktuali, kalbanti apie žmonių išgyvenimus ir santykius su autoritetu bei moralines dilemas šiuolaikiniame pasaulyje. Patį Kaligulą galima interpretuoti kaip personažą, savyje užauginusį nerimo ir nepasitenkinimo šiuolaikinio pasaulio būkle jausmą, ir siekiantį išvalyti pasaulį – pakrikštyti jį ugnimi. Kaligula čia – figūra, ieškanti naujo kelio, radikalių pokyčių, krauju apvalant senąjį pasaulį. Kai tiek aplinkos problemos, tiek tarptautiniai konfliktai tampa vis nuožmesni, „Kaligula“ kviečia susimąstyti, kaip asmeninė ir politinė valia gali paveikti pasaulio likimą.

 

Šiuolaikinio žmogaus patirtį dažnai lydi nerimas dėl aplinkos pokyčių keliamų katastrofų, tarptautinių konfliktų ir socialinės nelygybės. Galbūt pagaliau turime suvokti, kad esame vienos planetos, turinčios ateitį, gyventojai? Kaligula gali būti simbolinis priminimas, kad šiandieninėje pasaulio arenoje itin svarbu pasirinkti teisingą kelią. Ar renkamės tamsą ir susinaikinimą, ar visgi galime rasti būdą pasaulį dar išgelbėti?

 

„Spektaklio veiksmas vyksta teatro kavinėje. Tai miglota tarpinė zona, mikrokosmas, kur susilieja tikrovės ir iliuzijų bangos. Kaligulos veiksmai – lyg meninė nesantaika – atskleidžia tamsiąją žmogaus prigimties ir sąmonės pusę. Jis ne tik kelia klausimus, bet yra ir žmogaus bei dangaus kūnų ryšio atributas. Laisvės labirinte Kaligula yra įkaitas, kuris kankinystę švenčia kaip išsilaisvinimą, skelbia, jog tik per kančią galima atskleisti tikrąją būtį. Toks traktavimas sukuria formulę, pagal kurią priešybės – drąsa ir baimė – it kolonos virsta ant žmogaus pėdų, jas traiško, ir į pasaulį žengia Kaligula. Tai žmogus, tyrinėjantis tamsią teatro erdvę, kurioje sceniniu žibintu pasidabinusios mimozos sužydi kaip neįminamos siužeto linijos ženklas.“ (Jokūbas Brazys)

 

„Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Agnius Jankevičius, Vidas Bareikis, Eimuntas Nekrošius, – nemažai lietuvių režisierių yra statę šią dramą, bet, kaip auditorijai vienu sakiniu apibendrino Jokūbas Brazys, „Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“. (...) Dabar madinga kurti pasaulius, atmosferas. Brazio atmosfera labai teatrinė. Jis kaip niekas kitas moka labai tiksliai sukurti teatrą teatre ir žiūrovą panardinti į keliasluoksnius apmąstymus, pirmiausia susijusius su statomo kūrinio svarbiausia tema. Šis jaunas režisierius (...) sugebėjo per Camus smogti apie Camus.“ (Daiva Šabasevičienė)

 

///

 

Albert Camus (1913–1960) – prancūzų rašytojas ir filosofas, Nobelio literatūros premijos laureatas, pjesę „Kaligula“ parašė 1938-aisiais. Savo laiku pjesė šiltai sutikta nebuvo, tačiau vokiečių okupuotame Paryžiuje, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje pasirodę romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“ leido visiškai kitaip pažvelgti į šį tekstą ir taip „Kaligula“ užgriuvo visu savo prasminiu svoriu. Toks pasakojimo būdas kaip šis tapo autoriaus vizitine kortele – A. Camus savo filosofines mintis išdėstęs filosofinėje esė sukurdavo romaną ir teatro pjesę, kurios be filosofinio krūvio išsiskyrė ir neginčytina menine jėga.

 

Jokūbas Brazys (g. 1995 m.) – teatro režisierius, Oskaro Koršunovo bei Eimunto Nekrošiaus mokinys, 2021 m. baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sukūrė spektaklius pagal Moliere’o pjesę „Mizantropas“, Williamo Shakespeare’o „Makbetas“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Peterio Shafferio „Equus“, Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“. J. Brazys bendradarbiavo su festivaliais: „Face Theatre Festival“ Budapešte, „Volta On Line“ Vilniuje, „Theatre Olympics 2019“ Sankt Peterburge. Dirbo režisieriaus Oskaro Koršunovo asistentu statant Rimanto Kmitos „Remygą“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ir Williamo Shakespeare’o „Otelą“ OKT/Vilniaus miesto teatre.

 

KESONIJA

Ir ta baisi laisvė yra laimė?

KALIGULA

Būk tuo tikra, Kesonija. Be jos aš būčiau buvęs patenkintas žmogus. Jos dėka įgavau dievišką atsiskyrėlio įžvalgumą. Aš gyvenu, žudau, naudojuosi beribe valdžia griauti, ir kūrimas, palyginti su tuo, atrodo maivymasis. Tai ir reiškia būti laimingam. Tai ir yra laimė, šis neapsakomas išsilaisvinimas, ši visuotinė panieka, kraujas, neapykanta aplink mane, šitas neregėtas vienišumas žmogaus, kuris niekada neišleidžia iš akių viso savo gyvenimo, begalinis nebaudžiamo žudiko pasitenkinimas, šita nepermaldaujama logika, triuškinanti žmonių gyvybes, ir tavąją, Kesonija, kad pagaliau būtų pasiekta amžinoji vienatvė, kurios aš trokštu.

(Albert Camus. „Kaligula“. Iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė)

 

Spektaklis rodomas lietuvių kalba su rusiškais titrais

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 


 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

Jovita Dirmonienė

Mirties neišvengiamybė

 

 

Sigita Ivaškaitė

Kaligulos galios kūryba

 

 

Aušra Kaminskaitė. Mėnulio pažadas Lietuvos teatru

 

 

Daiva Šabasevičienė

Mėnulis ir mirtis

 

 

Jūratė Visockaitė. Pavasario dienoraštis

 

 

Ingrida Ragelskienė

Režisierius Jokūbas Brazys: Kaligula yra kūrėjas, jis kuria teatrą

 

 

Ingrida Ragelskienė

A. Camus: „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų.“ A. Camus „Kaligula“ atgimsta Vilniaus senajame teatre

 

 

Ingrida Ragelskienė

Kaligula: „Aš užsikraunu karalystę, kurios karalius – tai, kas neįmanoma“

 

 

 

Paskelbti teatro laboratorijos „Mes – Prancūzija ʼ23“ nugalėtojai

 

 

Teatro laboratorija „Mes – Prancūzijaʼ23“: spektaklių eskizai prabils jaunųjų Lietuvos režisierių teatro kalba 

 

 

Daiva Šabasevičienė

Prancūziški akcentai Vilniaus senajame teatre

 

 


 

. . . skaityti toliau

02/04/24

Rozenkrancas ir Gildensternas mirę

Tomo Stoppardo – vieno svarbiausių šiuolaikinio teatro dramaturgų, absurdo teatro apologeto – pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ („Rosencrantz and Guildenstern Are Dead“) pirmą kartą buvo suvaidinta 1967-ųjų balandį Londone, „The Old Vic“ teatre. Tuomet T. Stoppardas buvo mažai kam žinomas pradedantis dramaturgas, teatro kritikas. Dramaturgo valia pjesėje du kuklūs Williamo Shakespeareʼo pjesės „Hamletas“ personažai Rozenkrancas ir Gildensternas, arba žmonės, laiku nepasakę „ne“, tapo šiuolaikinės dramaturgijos ir mūsų laikų herojais.

 

Visiems žinomas klasikinis W. Shakespeareʼo siužetas pjesėje meistriškai apžaidžiamas: Danijos princo Hamleto vaikystės ir studijų Vokietijos universitete draugus Rozenkrancą ir Gildensterną Hamleto tėvo žudikas karalius Klaudijus pasikviečia palydėti princą į Angliją. Karalius įteikia jiems slaptą laišką, kuriame prašoma nukirsti galvą teisėtam karūnos įpėdiniui. Rozenkrancas ir Gildensternas Hamletą lydi į neabejotiną mirtį, tačiau princui sėkmingai apkeitus laišką patys patenka į likimo pinkles.

 

Šiuolaikinės dramaturgijos tyrinėtojai akcentuoja, kad pjesėje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ sąmojingai sulydyta klasikinė šekspyriškoji dramaturgija ir beketiški literatūriniai eksperimentai, absurdo estetika, o intelektualūs galvosūkiai, virtuoziškas žodžių žaismas – su angliška ironija. 

 

Režisierius Jurijus Butusovas teigia ypač vertinantis šios jau klasikine vadinamos pjesės poetiškumą ir klasikinės absurdo stilistikos diktuojamas galimybes. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų priminti žiūrovams prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės, harmonijos, laimės neįmanomybę. Teatro teatre iliuziją J. Butusovo spektaklyje atskleis ir sustiprins lakoniška, netikėtomis medžiagomis ir tekstūromis išsiskirianti spektaklio dailininko Mariaus Nekrošiaus kuriama scenografija bei kostiumai. Ši pjesė Lietuvos teatre statoma pirmąjį kartą.

 

 

Tomas Stoppardas (g. 1937 m.) – anglų dramaturgas, scenaristas. Nuo 1954 m. dirbo Bristolio laikraščių korespondentu, 1960 m. Londone įsidarbino radijuje, pradėjo kurti radijo ir televizijos pjeses, periodinėje spaudoje rašė teatro ir kino kritikos straipsnius. XX a. aštuntajame dešimtmetyje įsitraukė į kovą dėl žmogaus teisių – lankėsi SSRS, Čekoslovakijoje. Autorius tęsia absurdo dramaturgijos, Sławomiro  Mrożeko, Vaclavo Havelo meninės raiškos tradicijas. Kūrybai būdinga paradoksalios situacijos, eksperimentai, analitiškumas, neįprasti gretinimai – akademinė filosofija prilyginama gimnastikos varžyboms. 1964–1965 m. parašyta pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ – garsiausias jo kūrinys. Beje, 1990 m. pats T. Stoppardas pagal jį režisavo jau klasika tapusį kino filmą.

 

 

Jurijus Butusovas (g. 1961 m.) – viena ryškiausių figūrų šiuolaikinio teatro peizaže , pelnęs galybę teatro apdovanojimų, kūręs spektaklius Rusijos, Norvegijos, Danijos, Bulgarijos, Pietų Korėjos scenose. Kritikai jį vadina režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį arba „sapnų“ realizmą, pastatymai išsiskiria nenuspėjamumu, gyvybingumu, itin jautria teatrine kalba, metaforiškumu. Kūrybinis režisieriaus braižas pradėjo formuotis dar besimokant Sankt Peterburgo teatro institute. Jau pirmieji studijų metais kurti spektakliai – „Vedybos“ (1995), „Užrašai iš pogrindžio“ (1996), „Belaukiant Godo“ (1996) – buvo novatoriški, sutikti kaip radikaliai naujas žodis scenos mene. Galima išskirti ir režisieriui svarbiausius autorius, įvardinti kūrybinius vektorius. Tai W. Shakespeareʼas, Antonas Čechovas, Bertoldas Brechtas. Beje, jis – vienas pirmųjų menininkų, kuris pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

 

 

PIRMASIS PASIUNTINYS

Kraupus tas vaizdas!

Ir mes su reikalais pasivėlavom

Ausis, turėjus išklausyti mus –

Kad viskas atlikta, kad Rozenkrancas

Ir Gildensternas mirė taip, kaip liepta –

Nebejautri. Kas padėkos?

(W. Shakespeare. „Hamletas“ (vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas)

 

ROSAS. Ir kokie gi tie šie laikai?

ARTISTAS. Abejingi.

ROSAS. Blogi?

ARTISTAS. Sugedę.

(...)

ROSAS. Kuo čia žaidi?

GILAS. Žodžiais, žodžiais. Tik jų begalime nusitverti.

(T. Stoppard. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę““ (vertė Rita Gelombickaitė )

 

Dėmesio! Spektaklyje – didelis garsas, naudojami dūmai ir ryškūs šviesų blyksniai. Vaidinimo metu rūkoma.

 

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 


 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

Lauryna Lopaitė

Scenografas M. Nekrošius: „Už teatro sienų vykstantis absurdas jau seniai aplenkė Shakespeare’ą, Čechovą ir Ivaškevičių“

 

 

 

Ingrida Ragelskienė

Dramaturgas T.Stoppardas: „Piktnaudžiavimas laisve mane domina taip pat, kaip ir piktnaudžiavimas autoritarizmu“

 

 

 

Gytis Norvilas

Rita Gelombickaitė: „Verčiant nuobodu nebuvo. Netgi, sakyčiau, gerai pasilinksminau“

 

Gytis Norvilas

Kalba kaip kalėjimas ir raidžių paveikslai

 

 

Valerijus Panasiukas

„Tačiau daugel pirmų bus paskutiniai ir daugel paskutinių – pirmi“

 

Daiva Šabasevičienė

Kelionė į mirtį „Hamleto“ paraštėmis

 

Vaidas Jauniškis: įstrigę limbe

 

Ignas Zalieckas

Rozenkrancas ir Gildensternas – pirmyn į praeitį!

 

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičūtė

Iš mūsų vaidybų. Laiškai apie teatrą (XV)

 

Cyril Le Grix (straipsnis prancūzų kalba)

ROSENCRANTZ ET GUILDERSTERN SONT MORTS DE TOM STOPPARD/ MISE EN SCÈNE DE YOURI BOUTOUSSOV

 

 

 


 

. . . skaityti toliau

24/05/23

Teatro laboratorija „Mes – Prancūzija‘23“

Teatro laboratorijai „Mes – Prancūzija'23“, kuri vyks birželio 1–11 dienomis, pradžią davė 2022-aisiais Vilniaus senajame teatre įvykęs festivalis „Mes – Ukraina“, kėlęs ambicingą tikslą kasmet, kiekvieną birželio mėnesį teatro žiūrovus kviesti į kultūrą, literatūrą, meną ir teatrą pažvelgti per vis kitos šalies nacionalinės dramaturgijos prizmę.

 

Prancūzijos ir Lietuvos saitai, mainai meno, architektūros, mokslo, gastronomijos srityse formavosi šimtmečius, tebesiformuoja ir dabar. XIX–XX a. ypač didelę reikšmę Lietuvos kultūrinei, politinei, socialinei raidai turėjo prancūzų mąstytojų darbai, modernaus meno kūriniai formavo daugelį Lietuvai svarbių asmenybių (Juozas Miltinis, Emanuelis Levinas, Romainas Gary, Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius,  Algirdas Julius Greimas, Šarūnas Bartas, Vitas Luckus etc.). Teatrui daro įtaką tiek klasikinė, tiek modernioji prancūzų dramaturgija, ir šis procesas yra abipusis.

 

Teatro laboratorija „Mes – Prancūzija'23“ – tai bandymas naujai pažvelgti į prancūzų dramą, ją aktualizuoti, perskaityti naujai. Teatro laboratorijoje gimę eskizai pagal pasirinktas prancūzų autorių pjeses bus pristatyti birželio 10–11 dienomis. Laboratorijoje dalyvauja trys jauni Lietuvos teatro režisieriai: Kotryna Siaurusaitytė (Jean-Luc Lagarce. ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“), Jokūbas Brazys (Albert Camus. „Kaligula“) ir Monika Klimaitė (Joël Pommerat. „Dviejų Korėjų susijungimas“). Po kiekvieno eskizo peržiūros – vieši aptarimai. Vertinimo komisija iš trijų parodytų eskizų išrinks nugalėtoją, o režisierius įgys teisę naujajame Vilniaus senojo teatro sezone pagal pjesę pastatyti spektaklį. Beje, 2024-ieji yra paskelbti Lietuvos sezono Prancūzijoje metais.

 

„Mes – Prancūzija'23“ rėmuose žiūrovai turės galimybę dalyvauti ir ekskursijose „Teatrinė Pohulianka“ (gidė Rita Peterson ir aktorė Jekaterina Makarova), kurių metu susipažins su Jono Basanavičiaus gatvės (buvusi Wielka Pohulianka) praeitimi, atrasti visus įmanomus (ir prancūziškus) kultūrinius sluoksnius ir, žinoma, su šioje gatvėje esančiu seniausiu Lietuvoje teatro pastatu, kuriame dabar yra Vilniaus senasis teatras.

 

Visi teatro laboratorijos renginiai – nemokami.

 

Teatro laboratorijos „Mes – Prancūzija‘23“ programa:

 

Birželio 9 d.

Teatro kavinė „Balkonas“ 15.00 val. Apskrito stalo diskusija su teatro vadove Olga Polevikova ir teatro laboratorijos režisieriais Jokūbu Braziu, Kotryna Siaurusaityte ir Monika Klimaite. Moderatorė – Ingrida Ragelskienė

 

Birželio 10 d.

Mažoji salė 15.00–16.00 val. Pirmasis eskizas

Albert Camus. „Kaligula“, režisierius Jokūbas Brazys

16.00–16.40 val. Aptarimas

 

Salė M8 17.00–18.00 val. Antrasis eskizas

Jean-Luc Lagarce. ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“, režisierė Kotryna Siaurusaitytė

18.00–18.40 val. Aptarimas

 

Birželio 11 d.

Salė M8 15.00–16.00 val. Trečiasis eskizas

Joël Pommerat. „Dviejų Korėjų susijungimas“, režisierė Monika Klimaitė

16.00–16.40 val. Aptarimas

 

Spektaklių eskizai bus rodomi rusų kalba.

 

 

. . . skaityti toliau

09/05/23

Žodžio teritorija: emigracijos poezija

Poetinė muzikinė kompozicija „Žodžio teritorija: emigracijos poezija“ (rež. Andrius Darela) yra tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ dalis.

 

Kompozicijos pamatas – 700 metų senumo istorija, kai poetas Dante Alighieri dėl politinių priežasčių buvo išvytas iš Florencijos, po to teismo išteisintas, o išvarymas pripažintas klaida. Visi žino, kas yra Dantė, ką jis reiškė poezijai, kultūrai, bet niekas nežino pavardžių teisėjų, pasmerkusių jį palikti šalį. Tiesa, istorijos perspektyvoje teismo sprendimas atrodo niekinis, niekingas, bet... Pati istorija bus transliuojama improvizuotoje studijoje tiesiogiai. Poetinėje muzikinėje kompozicijoje paties Dantės poetiniai tekstai nenuskambės, tačiau žiūrovas lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, rusų kalbomis išgirs devynis skirtingų laikotarpių, šalių poetus, kurie buvo priversti palikti savo šalis ir kurti emigracijoje. Kompozicijos nesieja vienas laikotarpis ar erdvė – viską jungia poezija, o vedliai į emigracijos poezijos pasaulį – Vilniaus senojo teatro aktoriai.

 

Adomas Mickevičius, Natalija Gorbanevskaja, Jurgis Baltrušaitis, Ovidijus, Jevgenas Malaniukas, Ivanas Elaginas, Larisa Genijuš, Levas Losevas, Tomas Venclova, Konstantinas Kavafis, Liūnė Sutema, Paulis Celanas... Šį margą pavardžių sąrašą būtų galima tęsti be galo.

 

Juos vadino įvairiai: bastūnai, „išvietintieji“, emigrantai, bėgliai, pabėgėliai, disidentai, tremtiniai, klajūnai... Tai poetai, literatai, apskritai menininkai, intelektualai, kultūros žmonės, turėję palikti savo šalis dėl politinių įsitikinimų, socialinės, vertybinės laikysenos. Diktatoriškų režimų persekiojimai, mėginimas išvengti kalėjimų, o neretai ir mirties privertė prisiimti tą pabėgėlio, nepritapėlio schizmą, kuri paprastai nepaiso nei tautybės, nei socialinių sluoksnių. Pasirinkimų būta nedaug: išorinė emigracija – bėgti, vidinė emigracija – pasitraukimas į pogrindį, kalėjimas arba susitaikymas ir rezignacija.

 

Jie visi skirtingi: tiek pasaulėžiūra, tiek kūrybos registrais, stiliumi, laikysena, bet visgi galbūt jiems  kada nors bus lemta susitikti kad ir Dantes „Dieviškosios komedijos“ Rojuje, Mėnulio sferoje, kurioje apsistojusios vėlės, negalėjusios ištesėti pažadų, nes joms trukdę piktieji žmonės... Fone skambant Led Zeppelin „Imigrantų dainai“ („Immigrant song“)...

 

Bėglio tragizmą galima sieti su biblinio egzodo tradicija, remtis į didžiuosius klajūnus, pirmiausia, mitinį Odisėją, nostalgijos kamuojamus – Dantę ir Ovidijų. Šiandienos realybė rodo, jog visi šie reiškiniai realūs, nėra „istoriniai“: iš autoritarinės Baltarusijos dėl grėsusių represijų į užsienį pasitraukė didžioji dalis (sąrašas būtų tikrai ilgas) poetų, rašytojų, aktorių (beje, Vilniaus senajame teatre glaudžiasi iš Gardino teatro pabėgę ir į kolektyvą „Teatr Avgusta“ susibūręaktoriai ), dalis inteligentijos paliko ir Rusiją... Jau nekalbant apie tai, kad dalis ukrainiečių inteligentijos dabar apkasuose, fronte.

 

Kultūros emigracijos bangų būta nemažai: po 1917 m. bolševikinio Spalio perversmo iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos pasitraukė šviesiausia visuomenės dalis. Skirtingais skaičiavimais emigrantų skaičius siekė nuo 2 iki 5 mln. žmonių. Tarp jų buvo rusai, vokiečiai, žydai, ukrainiečiai etc. Juos visus vienijo didesnis arba mažesnis komunistinės valdžios nepriėmimas.

 

Lietuvoje didysis pokario egzodas, prasidėjęs 1944-ųjų vasarą, palietė irgi kūrybingiausius, ypač literatus: išeivijoje atsidūrė du trečdaliai prieškarinės Lietuvių rašytojų draugijos narių. Daugiausia lietuvių pabėgėlių telkėsi Vokietijos ir Austrijos „išvietintųjų“ stovyklose.

 

Literatūrologas Vytautas Kubilius yra rašęs: „Tokioje situacijoje kultūra tampa tautos istorinės atminties, etnoso psichologijos ir valstybingumo siekių saugykla [...] Iš čia sklinda bendro tautos buvimo šaukiniai ir driekiasi nematomi dvasinės priklausomybės siūlai nuo vieno žmogaus prie kito, spinduliuoja teisingumo ir vilties krislai, palaidoti okupuoto krašto realybėje. Kultūra – esminis taikaus pasipriešinimo veiksnys...“.

 

 

Konstantinos Kavafis

Itakė

 

Kada išplauksi praraston Itakėn,

prašyk dievus, kad kelias būtų ilgas,

klaidus ir pilnas paslapčių.

Nepaisyk lestrigonų nei kiklopų,

nepaisyk Poseidono rūsčio.

Jie niekad neužklups tavęs, jei skaisčios

bus tavo mintys, jeigu sieloj

ir kūne viešpataus kilni aistra.

Tu niekad nesutiksi lestrigonų,

kerštingo Poseidono ir kiklopų,

jei tavo dvasioj jų nėra, jei pats

neišviliosi jų iš nebūties.

 

Todėl prašyk, kad kelias būtų ilgas,

kad vasaros rytais tau būtų lemta

įplaukt į nematytus uostus,

kad jie džiaugsmingai sveikintų tave.

Svečiuokis finikiečių mugėse

ir įsigyk jų prekių –

koralų, perlamutro, gintaro ir juodmedžio;

įvertink nuostabią kvapių aliejų įvairovę;

pirk tiek kvapių aliejų, kiek įstengsi;

lankyk šimtus Egipto miestų

ir mokykis iš tų, kurie pranoksta mus.

 

Ir visada mąstyk apie Itakę.

Ji – tavo tikslas, kur bebūtum.

Bet įvykių neskubink.

 

Tegul kelionė trunka daugel metų;

atplauk į tėviškę visai pasenęs,

įgijęs išminties ir patyrimo,

nes ji neduos tau jokio turto.

 

Itakė dovanojo tau kelionę.

Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,

bet šiaip Itakė – nežymi sala.

 

Nors ji skurdi, ji neapgaus.

Kada įgysi išminties ir patyrimo,

tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.

 

Vertė Tomas Venclova

Renginys vyks baltarusių, lietuvių, lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbomis

 

Renginio partneris: tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“

 Poezijos pavasaris

 

 

Aktoriai:

Andrius Darela

Jevgenija Gladij

Anastasija Špakovskaja
Jelena Bogdanovič

Jekaterina Makarova
Vitalij Leonov

 

 

 

. . . skaityti toliau

09/05/23

ŽODŽIO TERITORIJA: ŠPAKOUNIK

Kūrybinis kvartirnikas teatro kavinėje „Balkonas“.

 

„Špakounik“ – tai poetinių-muzikinių susitikimų ciklas, kurį įkvėpė Vilniaus senojo teatro aktorės Anastasijos Špakovskajos įgyvendinamos kūrybinės iniciatyvos. Šiais metais A. Špakovskaja inicijavo kvartirnikus – poetinius-muzikinius susitikimus, kuriuose dalyvaus žinomi baltarusių (ir ne tik) atlikėjai. „Špakounik“ (blr. шпакоўня (шпакоўніца) – inkilas) – čia tiesioginės aliuzijos į iniciatorės pavardę, po kuria ir vyksta šis „paukščių sąskrydis“. Tai poezijos renginių ciklo „Žodžio teritorija“ dalis.

 

 

A. Špakovskaja – teatro, kino ir TV aktorė, roko muzikantė, kompozitorė, poetė, režisierė, roko grupės „Naka“ lyderė. 2010 metais geriausių Baltarusijos roko muzikantų apdovanojimo ceremonijoje „roko karūnavimas“ A. Špakovskaja pelnė „Roko kunigaikštienės“ titulą. Grupė „Naka“ išsiskiria unikaliu skambesiu, atida tekstams, kuriuose dominuoja tiesos, laisvės temos. „Naka“ Baltarusijoje buvo uždrausta, po 2020-ųjų protestų grupės lyderė A. Špakovskaja išvyko į Kijevą, o dėl karo buvo priversta palikti ir savo namus Ukrainoje. Nuo 2022 m. ji tapo etatine Vilniaus senojo teatro aktore, tais pačiais metais muzikine programa papildė poezijos festivalį „Žodžio teritorija“.

 

 

A. Špakovskaja: „Žiūrovams tai unikali galimybė artimai susipažinti, bendrauti su žymiais muzikantais, poetais, aktoriais. Tai gyvas dialogas, gyva kūryba jaukioje namų aplinkoje. Kameriniai koncertai – lyg mažas kartu nugyventas gyvenimas. Ant tos pačios bangos. Vienu įkvėpimu“.

 

 

PROGRAMA:

 

Gegužės 18 d. 20.00 val. Dalyviai: Jelena Želudok (Ščiučinščina), Jelena Zui-Voitechovskaja, duetas „Tapočkinai“ ir jauna dainininkė Atesta.

 

Gegužės 19 d. 21.00 val. – susitikimas su Ketevan ir Aleksandru Denisovu (Dziaciuki).

 

Gegužės 20 d. 20.00 val. Dalyviai: grupė „Nakapiano“ – baltarusių roko grupės „Naka“ akustinis projektas ir Aleksandras Pomidorovas.

 

Renginiai nemokami. Būtina registracija. Registracijos formą rasite ČIA

 

 

. . . skaityti toliau

09/05/23

žodžio teritorija: pasakų namelis

Vilniaus senajame teatre duris atveria jaukus pasakų namelis. Kviečiame 5-9 metų vaikus apsilankyti jame ir kartu su teatro aktoriais pasinerti į fantazijų, žaidimų ir stebuklingų istorijų pasaulį. Pasakų namelis bus atviras visiems. Aktoriai kartu su vaikais sukurs interaktyvią erdvę, kupiną muzikos, šviesų, spalvų ir poezijos bei skaitys nuotaikingas eiliuotas istorijas apie gyvūnus ir linksmąjį Drambliuką.

 

Šis renginys yra poetinio vyksmo „Žodžio teritorija“ dalis

 

Renginys vyks rusų kalba

 

Aktoriai:

Viktorija Mirošnikova

Igoris Abramovičius

Jelizaveta Hristenko

 

. . . skaityti toliau

09/05/23

žodžio teritorija: Poezijos planeta

„Poezijos planeta“ – tai teatrinis poetinis nuotykių žaidimas 7-12 metų vaikams. Kviečiame žaisti ir tyrinėti Vilniaus senojo teatro erdves. Dalyviai kartu su išdykėliu poetu leidžiasi į kelionę, kupiną linksmų susitikimų ir užduočių. Darydami užduotis vaikai po gabalėlį surinks sugriautą Poezijos planetą ir sužinos daug naujo apie eilėdarą.

 

Šis renginys yra poetinio vyksmo „Žodžio teritorija“ dalis

 

Renginys vyks rusų kalba

 

Vaidina aktoriai:

Viktorija Mirošnikova

Nikolaj Antonov

Vera Stasenia

Jekaterina Makarova

Anžela Bizunovič

Larisa Popova

Maksim Tuchvatulin

Igoris Abramovičius

 

 

. . . skaityti toliau

08/05/23

Poetinis vyksmas „Žodžio teritorija“

„Žodžio teritorija“ – tai poetinis vyksmas, poezijos renginių ciklas, kuriame dėmesys fokusuojamas į žodį, kalbą, poeziją. Kalba čia – statybinė medžiaga, iš kurios ir statomas daugiakalbis Babelio bokštas. Čia aiški pastanga ir siekis susikalbėti: skirtingomis kalbomis, skirtingiems žmonėms, pasaulėžiūroms, kultūroms, tradicijoms ir paneigti (bent jau bandyti) Babelio bokšto griūties mitą.

 

Šiemet „Žodžio teritoriją“ apibrėžia trys renginių segmentai: poetinė muzikinė kompozicija „Žodžio teritorija: emigracijos poezija“, kūrybinis kvartirnikas „Špakounik“ ir vaikams bei visai šeimai skirti renginiai „Pasakų namelis“ bei „Poezijos planeta“.

 

Kompozicijos „Žodžio teritorija: emigracijos poezija“ (rež. Andrius Darela) pamatas – 700 metų senumo istorija, kai Dante Alighieri dėl politinių priežasčių buvo išvytas iš Florencijos, po to teismo išteisintas, o išvarymas pripažintas klaida. Pati istorija bus transliuojama improvizuotoje studijoje tiesiogiai. Paties Dantes poetiniai tekstai nenuskambės, tačiau žiūrovas lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, rusų kalbomis išgirs devynis skirtingų laikotarpių, šalių poetus, kurie dėl politinių įsitikinimų, socialinės, vertybinės laikysenos buvo priversti palikti savo kraštą emigruoti. Adomas Mickevičius, Natalija Gorbanevskaja, Jurgis Baltrušaitis, Ovidijus, Jevgenas Malaniukas, Ivanas Elaginas, Larisa Genijuš, Levas Losevas, Tomas Venclova... Juos vadino įvairiai: bastūnai, „išvietintieji“, emigrantai, bėgliai, pabėgėliai, disidentai, tremtiniai, klajūnai... Karo Ukrainoje, autoritarinių režimų kontekste, tai vėl aktualu. Fone skamba Led Zeppelin „Imigrantų daina“ („Immigrant Song“). Vedliai į emigracijos poezijos pasaulį – Vilniaus senojo teatro aktoriai.

 

Kūrybinis kvartirnikas „Špakounik“ – tai poetinių muzikinių susitikimų ciklas, kurį įkvėpė Vilniaus senojo teatro aktorės Anastasijos Špakovskajos įgyvendinamos kūrybinės iniciatyvos. Šiais metais A. Špakovskaja inicijavo kvartirnikus – poetinius muzikinius susitikimus, kuriuose dalyvaus žinomi baltarusių (ir ne tik) atlikėjai. „Špakounik“ (blr. шпакоўня (шпакоўніца) – inkilas) – čia tiesioginės aliuzijos į iniciatorės pavardę, po kuria ir vyksta šis „paukščių sąskrydis“.

 

Vilniaus senajame teatre duris atveriantis „Pasakų namelis“ kviečia 5–9 metų vaikus apsilankyti jame ir kartu su teatro aktoriais pasinerti į fantazijų, žaidimų ir stebuklingų istorijų pasaulį, o „Poezijos planeta“ – tai teatrinis žaidimas 7–12 metų vaikams, pakviesiantis žaisti ir tyrinėti Vilniaus senojo teatro erdves. Darydami užduotis vaikai po gabalėlį surinks sugriautą Poezijos planetą ir sužinos daug naujo apie eilėdarą.

 

„Žodžio teritorija“ savo demarkacijos linijas pradėjo žymėti 2020 metais – vienu kukliu renginiu, poezijos skaitymais lauke priešais teatro centrinį įėjimą. 2021-ieji iškrito dėl epidemijos. 2022 m. „Žodžio teritorija“, jau pavadinta festivaliu, įvyko birželio 17–19 d.: poetinė ekskursija turistiniu autobusu po Vilniaus gatves, poezijos skaitymai teatro skvere, poetinės dirbtuvės, muzikos vakarai, spektakliai, performansai, koncertai, programa vaikams ir visai šeimai.

 

 

PROGRAMA:

Gegužės 18 d. 18:30 Poetinė muzikinė kompozicija ŽODŽIO TERITORIJA: EMIGRACIJOS POEZIJA, rež. Andrius Darela

Renginys yra tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ dalis.

(Renginys vyks baltarusių, lietuvių, lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbomis)

Vieta: Salė M8 (Mindaugo g. 8 a)

Įėjimas laisvas

 

Gegužės 18–20 dienomis Kūrybinis kvartirnikas ŠPAKOUNIK

Renginio vedėja – aktorė ir dainininkė Anastasija Špakovskaja

(Renginys vyks baltarusių ir rusų kalbomis)

Vieta: Teatro kavinė „Balkonas“

Būtina registracija!

Registracijos formą rasite ČIA

 

Gegužės 20 d. 11:00, 12:00 Renginys vaikams PASAKŲ NAMELIS

Renginio vedėjai Viktorija Aliukonė-Mirošnikova ir Igoris Abramovičius

(Renginys vyks rusų kalba)

Vieta: Mažoji salė

Bilietai ČIA

 

Gegužės 20 d. 14:00 Nuotykių žaidimas vaikams POEZIJOS PLANETA

Renginio vedėjai Viktorija Aliukonė-Mirošnikova ir Nikolaj Antonov

(Renginys vyksta rusų kalba)

Vieta: Teatro koridoriai ir Didžioji scena

Bilietai ČIA

 

. . . skaityti toliau

09/09/22

Knygų klubas suaugusiesiems

Klubo moderatorė – Olga Velavičiūtė

 

Šį sezoną Knygų klubas Vilniaus senajame teatre praplečia savo skaitytojų horizontus ir kreipiasi į suaugusiųjų auditoriją. Atveriame Knygų klubą suaugusiesiems! Kviečiame ne tik prisiekusius skaitytojus, bet ir tuos, kas tik norėtų pradėti skaityti arba grįžti prie skaitymo jaukioje draugijoje.

 

Susitiksime kartą per mėnesį šeštadieniais 15 val. Mažojoje salėje. Iš anksto skaitysime klasikinius ir šiuolaikinius tekstus – trumpus ir ilgus, įvairių šalių ir laikotarpių.

 

Kam reikalingas Knygų klubas?

✔ kad bendrautume su įdomiais žmonėmis;
✔ kad atrastume naujus vardus ir knygas;

✔ kad geriau įsimintume perskaitytus tekstus;
✔ kad išmoktume garsiai reikšti mintis;
✔ kad praplėstume savo suvokimo horizontą.

 

Pagrindinis klubo tikslas – sukurti saugią bendravimo per tekstą erdvę. Būtent knyga padės mums išgirsti save ir kitus draugiško dialogo metu.

 

Klubo moderatorė – Olga Velavičiūtė, filologė, knygų apžvalgininkė, šiuolaikinės literatūros vaikams mylėtoja, projekto „Knygų vaikams nuoma Lietuvoje“ steigėja.

 

Spalį įvyks antras klubo susitikimas, aptarsime Lenos Eltang romaną „Kartagina“, kurį būtina perskaityti iš anksto, kad galėtumėte dalyvauti diskusijoje.

 

Iš romano anotacijos:

Veiksmas rutuliojasi Italijos pajūryje, „Briatico“ – sniego baltumo viešbučio kalvos viršūnėje, vynuogynų apsupto giminės dvaro – dekoracijose. Aplinkybės čia atveda nematomomis gijomis susietus personažus. Romanas daugiasluoksnis, polifoninis ir kupinas dramatiškų sutapimų, tačiau jame nėra nė vienos aplinkybės, kurią galima būtų pavadinti atsitiktinumu, ir nė vieno mazgo, kurio nesinorėtų nedelsiant išnarplioti.

 

Renginiai vyksta rusų kalba.

 

 

 

. . . skaityti toliau

25/06/22

Festivalis „Mes – Ukraina‘22“: Apskrito stalo diskusija

Birželio 29 d. 15 val. LRDT kavinėje „Balkonas“ vyks apskrito stalo diskusija, kurioje dalyvaus visi festivalio konkursinės programos režisieriai: Ramunė Kudzmanaitė, Viktor Marvin, Julija Aug ir LRDT vyr. režisierius Vladimir Gurfinkel.

 

 

. . . skaityti toliau

23/06/22

„VODKĖ, KRUŠIMASIS, TELEVIZORIUS“, rež. Maksim Tuchvatulin

Režisierius – Maksim Tuchvatulin

Herojus – Artur Svorobovič

Televizija – Viktorija Aliukonė-Mirošnikova

Jeblia – Jevgenija Karpikova

Degtinė – Anžela Bizunovič

Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Maksimas Kuročkinas – ukrainiečių dramaturgas ir scenaristas, istorikas (Kijevo Rusios archeologija). Dramaturgijos festivalio Liubimovka, taip pat teatro Doc. organizacinio komiteto narys. Premijos „Antibooker“ žiuri apdovanojimo – „Už naujų kelių paieškas dramaturgijoje“ laureatas.

 

Teatro kritikė Jelena Kovalskaja: Maksimas Kuročkinas išrado fantastiškus pasaulius, kuriuose į dangų pakilo „Medėjos“ klasės naikintuvai, o „Titanikai“ grimzdo po vandeniu, kur seni pažįstami Higinsas ir Eliza Dulitl ginčijosi sąmojingiau nei pas patį Bernardą Šo, o senas geras pragaras prasiskverbė į šį pasaulį ir jautėsi čia kaip namie. Kol Kuročkinas perrašinėjo mitus ir kūrė novatorišką kosmogoniją, jaunieji jo kolegos užsiėmė saviplaka ir smerkė pasaulį, konkuruodami dėl keiksmažodžių vienam kilobaitui teksto. Tačiau Kuročkinas įžengė į jų teritoriją, sukurdamas pjesę „Vodka, jeblia, televizor“: trisdešimt trejų metų herojus bando atsisakyti vieno iš trijų bendražygių – Degtinės, Jeblios ir Televizijos – „kad galėtų gyventi harmonijoje su jo užaštrėjusiu grožio pojūčiu“. Cenzūra užspringtų, pradėjusi tekste valyti keiksmažodžius. Pjesėje yra ir natūralus kartos manifestas, viso puslapio ilgio: „Mes buvome vaikai 70-aisiais. Dabar mes tabaluojame tarp patenkintų kartų kaip juokingi kupranugario kankolai...“

 

 

. . . skaityti toliau

23/06/22

„Spektaklis, kuris neįvyko“, rež. Andrius Darela

Festivalio „Mes – Ukraina‘22“ Programos Off performansas – Andriaus Darelos režisuotas „SPEKTAKLIS, KURIS NEĮVYKO“.

 

Performansas dedikuotas spektaklio „Marusia Čuraj“ premjerai, kuri dėl tragiškų Ukrainos įvykių neįvyko Donecko srities akademiniame dramos teatre Mariupolyje 2022 m. vasario 27 d. 

 

Vaidina: Natalija Liavonova, Vitalij Liavonov, Natela Bialuhina, Hanna Zuzo-Ivanova, Lilija Kozub, Andrius Darela.

 

 

. . . skaityti toliau

23/06/22

„SKAMBUTIS“, rež. Mantas Jančiauskas

Režisierius – Mantas Jančiauskas

Aktorius – Telman Ragimov

Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Dialogas telefonu su Rusijoje gyvenančiais piliečiais tapo pagrindiniu dramaturginiu performanso „Skambutis“  audiniu. Lietuvos rusų dramos teatro aktorius Telmanas Ragimovas, būdamas scenoje “čia ir dabar”, gyvai skambins Rusijos piliečiams ir klausinės jų apie valdžią, apie jų politines pažiūras, bandys suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip mąsto. Susirinkę į salę žiūrovai išgirs ir pamatys visą pokalbio eigą.

 

Režisierius Mantas Jančiauskas: Šiandien vyksta karas keliais frontais. Vienas iš jų fizinis materialus – priešakinėse linijose: amunicija, tankai ir šaudantys žmonės. Žmonės kariauja prieš žmones, naudodami įvairius ginklus. Kita fronto linija - informacinis karas. Šis karas, tai kovos laukas televizijos, žiniasklaidos ir kitomis priemonėmis. Šie ginklai formuoja ir kreipia ne žmonių kūnus, bet protus.

 

Telefonas. Skambutis mamai, skambutis draugui, telefono nebuvimas, skambutis artimiesiems ir panašiai, tapo vienu iš karo simboliu, kai pasimetę, pasiilgę žmonės nori susisiekti vieni su kitais. Telefonas ir skambutis yra tarsi dialogo metafora. O kas jeigu su tavimi kita pusė nenori kalbėti ? Ar įmanoma prisiskambinti ir susikalbėti propagandos paveiktiems žmonėms? Prisipažinsiu, karo kontekste, labiausiai mane nustebinęs telefono skambutis, kai suniokotame Kijevo priemiestyje mergina skambino savo tetai Rusijoje ir ta teta verkė, raudojo, emociškai susitapatino su savo dukterėčia, tačiau kai tik ši pradėjo kalbėti apie politiką, apie tai, kas okupavo Ukrainą. Tetos tonas pasikeitė ir ji bandė įrodinėti pati būdama Rusijoje, kad dėl karo Ukrainoje kalti Ukrainoje veikianti nacistų mafija.

 

Pirmiu impulsu performanso „Skambutis“ kūrimui tapo projekto # c a l l r u s s i a iniciatyva.

 

 

 

. . . skaityti toliau

22/06/22

„PRISIEKUSIOS MERGELĖS“, rež. Julija Aug

Režisierė – Julija Aug

Režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva

 

Vaidina:

 

Dėdė Keki – Liuda Gnatenko

Teuta – Inga Maškarina

Liri – Viktorija Aliukonė-Mirošnikova

Edona – Jevgenija Karpikova

Rozafa – Jelena Orlova

Sena moteris – Valentina Lukjanenko

 

Olegas Michailovas – dramaturgas ir scenaristas. Gimė 1975 m. Nuo 2009 m. gyvena Charkove, Ukrainoje. Su pagyrimu baigė Jekaterinburgo valstybinį teatro institutą, specialybę: dramos teatro ir kino aktorius. 15 metų dirbo Jekaterinburgo ir Sankt Peterburgo radijo stotyse. X tarptautinio literatūrinio Vološino konkurso laureatas (2012 m.); tarptautinių dramos konkursų „Eurazija“, „Laisvasis teatras“ ir „Badenveileris“ laureatas. Festivalių „Naujoji drama“, „Lubimovka“, Elephant Theatre Spring Readings (Torontas, Kanada) dalyvis.

 

Pjesė „Prisekusios mergelės“ pasakoja apie vienos iš albanų „prisiekusiųjų“ – Keki Rakipi ir jos šeimos gyvenimą. Šios moterys Albanijoje vadinamos „burenašais“ arba „prisiekusiomis mergelėmis“. Tačiau jos yra moterys tik fiziologiškai: jų padėtis, statusas visuomenėje, elgesys ir išvaizda yra absoliučiai vyriški. Viena iš šios tradicijos atsiradimo priežasčių – senovinis kruvino keršto paprotys, dėl kurio jauni albanai vyrai miršta, palikdami savo artimuosius be paramos. Tokiu atveju netekėjusi dukra gali tapti šeimos galva, gaudama visas vyrų teises ir socialines privilegijas – su sąlyga, kad duos skaistybės ir celibato įžadus. Albanų moterims prisijungimas prie Burenašų gretų yra viena iš nedaugelio galimybių įgyti nepriklausomybę ir įsitvirtinti tradicinėje visuomenėje. Bet tuo pačiu metu jos yra pasmerkiamos vienatvei.

 

 

 

. . . skaityti toliau

22/06/22

„MIŠKO DAINA“, rež. Ramunė Kudzmanaitė

Režisierė – Ramunė Kudzmanaitė

Režisierės padėjėja – Gelena Ivaškevič

 

Vaidina:

Mavka – Aleksandra Metalnikova

Lukošas – Igoris Abramovičius

Perelesnikas – Vladimir Dorondov

Undinėlė – Edita Gončarova

Miškinis – Aleksandr Agarkov

Dėdė Levas – Jurij Ščiuckij

Kucas – Artūras Aleksejevas

Vaikai – Konstantin Bukovetskij, Jaraslava Fedčenko

 

Lesia Ukrainka (tikrasis vardas Larisa Kosač) 1871 – 1913 m. Būsimoji ukrainiečių poetė, rašytoja, vertėja gimė Volynės Naugardo mieste (dab. Ukrainos Žitomiro sritis) tarnautojo, teisininko Petro Kosačo ir žinomos ukrainiečių rašytojos, visuomenės veikėjos Olenos Pčilkos šeimoje. Vaikystėje Lesia kartu su savo broliais ir seserimis pradinį išsilavinimą įgijo namuose pagal tėvų sudarytą programą.

 

Dėl ligos, kaulų tuberkuliozės, kuri diagnozuota, kai Lesiai Ukrainkai buvo 10 metų, mergaitė tęsė mokslus namuose. Taip ji puikiai įvaldė prancūzų, vokiečių, lenkų, anglų ir italų kalbas. Būdama devynerių, Lesia parašė savo pirmąjį eilėraštį „Viltis“, o trylikametės poetės eilėraščius jau išspausdino Lvovo žurnalas „Aušra“.

 

Pseudonimas „Lesia Ukrainka“ atsirado dėl Lesios dėdės Michajlo Drahomanovo, kurį ji labai gerbė – jis buvo žinomas mokslininkas, publicistas, literatūrologas, tautosakininkas ir visuomenės veikėjas, tuo metu pasirašydavęs pseudonimu „Ukrainec“ („Ukrainietis“). Mergina šeimoje buvo meiliai vadinama Lesia, būtent todėl ir atsirado toks derinys – Lesia Ukrainka. 1893 m.

 

Lvove pasirodė pirmasis Lesios Ukrainkos eilėraščių rinkinys – „Ant dainų sparnų“. Iš viso Lesia Ukrainka parašė apie 270 eilėraščių, neskaitant poemų, eiliuotų dramos kūrinių ir vertimų. Sunki liga privertė Lesią Ukrainką vykti gydytis į įvairias šalis. Jų tarpe buvo ir Lietuva - sanatorija Druskininkuose, kur ji pusantro mėnesio gydėsi 1885 metų vasarą. Paskutinius gyvenimo metus poetė praleido gydydamasi Egipte ir Gruzijoje.

 

Nepaisydama skausmo, Lesia Ukrainka ir toliau kūrė. Paskutinis jos kūrinys, drama „Ant Aleksandrijos krantų“, liko nebaigtas. Lesia Ukrainka mirė 1913 m. rugpjūčio 1 d. Gruzijoje, Suramio mieste. Vėliau Ukrainos tautos didžios dukros palaikai buvo perkelti į Kijevą ir perlaidoti Baikovo kapinėse.

 

Režisierė Ramunė Kudzmanaitė apie LRDT projekto „Mes – Ukraina‘22“ konkursui pasirinktą Lesios Ukrainkos pjesę „Miško daina“: „Pasirinkau Ukrainos klasikės Lesios Ukrainkos pjesę „Miško daina“, nes būtent ši pjesė patraukė mane dėl savo „švarumo“, nekaltumo ir paprastumo. Joje kalbama apie gamtos ir pasaulio prigimties nekaltumą, tyrumą, švarą. Tai yra tie dalykai, kuriuos šiandien ir pamiršti, jie neegzistuojantys, nes yra sunaikinami žmonių brutalumo, egoizmo, gobšumo. Tai yra labai panašu ir į dabar vykstantį karą – kita istorija, kiti simboliai, bet nekaltumas naikinamas.“

 

 

. . . skaityti toliau

21/06/22

Festivalis „Mes – Ukraina'22“

Lietuvos rusų dramos teatras inicijuoja projektą „Mes – Ukraina‘22“, kurio metu žiūrovai turės galimybę iš arčiau susipažinti su klasikine ir šiuolaikine Ukrainos dramaturgija, teatru bei aktualiais meniniais reiškiniais.

 

Birželio 28 – 29 d. vyks viešas konkurso eskizų pristatymas komisijai ir žiūrovams. Eskizų rodymas apims plačią edukacinę programą; vyks apskritų stalų diskusijos, skirtos Ukrainos literatūros, dramaturgijos ir šiuolaikinio meno fenomenams. Pabaigoje komisija pristatys eskizą festivalio nugalėtoją, kuris taps nauju LRDT repertuaro pastatymu.

 

Šiemet LRDT pirmąsyk imasi svarbios misijos – tapti laidininku į kitas kultūras, atrasti nepažintas meno teritorijas ir naujas kūrėjų asmenybes per festivalį, skirtą kitos šalies dramaturgijai. Nuo 2022 metų kiekvieną birželio mėnesį LRDT kvies Lietuvos teatro žiūrovus pažvelgti į kultūrą, literatūrą, meną ir teatrą per vis kitos šalies ir jos nacionalinės dramaturgijos prizmę.

 

Įgyvendinus projektą teatro repertuarą kasmet papildys nauji autoriai, nauja estetika, suteikiant ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių – Lenkijos, Latvijos, Ukrainos režisieriams – kūrybinę terpę realizuoti savo meninius siekius ir praplėsti savo kultūrinį akiratį, dirbant su vis kitokios šalies dramos kūriniu. Sekančiais metais LRDT planuojami festivaliai „Mes – Prancūzija“, „Mes – Lenkija“.

 

LRDT – didelių tarptautinių ambicijų teatras, kurio šaknys siekia XIX amžiaus klasikinį psichologinį teatrą ir, kuris yra susijęs su šiuolaikiniais pasaulinio psichologinio teatro reiškiniais. Plėtoti šią meninę patirtį, jos analizavimas ir sisteminimas – tolimesnių LRDT meninių patirčių pagrindas. 2022 m. teatro inicijuojamas projektas „Mes – Ukraina‘22“ provokuoja režisierius atrasti pristatomos šalies naująją dramaturgiją ir teatro kultūros reiškinius.

 

FESTIVALIO PROGRAMA

 

Birželio 28, antradienis:

 

17:00 Programa Off. 

„SKAMBUTIS“, rež. Mantas Jančiauskas – LRDT - Mažoji salė

 

18:00 Konkursinė programa.

ANNA JABLONSKAJA „ŠEIMYNINĖS SCENOS“, rež. Viktor Marvin – M8

Aptarimas 

 

20:00 Konkursinė programa.

OLEG MICHAILOV „PRISIEKUSIOS MERGELĖS“, rež. Julija Aug – Mažoji salė

Aptarimas

 

Birželio 29, trečiadienis:

 

15:00 Apskrito stalo diskusija – Vladimir Gurfinkel, Ramunė Kudzmanaitė, Viktor Marvin, Julija Aug – LRDT Kavinėje „Balkonas“

 

16:00 Programa Off.

MAKSIM KUROČKIN „VODKĖ, KRUŠIMASIS, TELEVIZORIUS“, rež. Maksim Tuchvatulin – Mažoji salė

 

17:00 Programa Off.

Performansas „Spektaklis, kuris neįvyko“ (Mariupolis 2022.02.27), rež. Andrius Darela – LRDT rūsys

 

19:00 Konkursinė programa.

LESIA UKRAINKA „MIŠKO DAINA“, rež. Ramunė Kudzmanaitė – Didžioji salė

Konkurso rezultatų aptarimas

 

Įėjimas į visus festivalio renginius nemokamas !!!

 

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Mažoji Vilniaus odisėja

Poetas Igor Savin

Aktorė Liuda Gnatenko

Aktorius Igoris Abramovičius

 

Dalyviai, lydimi poeto Igoriaus Savino ir LRDT aktorių L. Gnatenko ir I. Abramovičiaus, turistiniu autobusu leidžiasi į poetinę kelionę Vilniaus gatvėmis. Tai unikali galimybė pamatyti ir pajausti mylimą miestą per žodį, poeziją ir muziką.

 

Autobusas išvyksta nuo Lietuvos rusų dramos teatro (J. Basanavičiaus g. 13).

 

Bilietai:

06.17 17.00   PIRKTI BILIETUS

06.17 18.00   PIRKTI BILIETUS

06.18 17.00   PIRKTI BILIETUS

06.18 18.00   PIRKTI BILIETUS

 

Renginys vyksta rusų kalba

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Poezijos suoliukai

Poetai

 

Prie teatro susirenka įvairių amžių ir kartų poetai. Žiūrovai klausosi eilių, sėdėdami šalia poetų ant vieno suoliuko.

 

Renginys vyksta rusų kalba

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Open Mic: poezija

20.00 val. Renginį atidaro poetai S. Moreino, I. Belov, I. Savin, E. Saško, J. Šeremet, N. Šarova, J. Žolonko ir repo atlikėjai Kamuza, Stygle, Da Real Patricia, E. Bechter, kiti poetai ir muzikantai.

 

Nuo 22.00 val. gatvės scenoje prie LRDT centrinio įėjimo veikia atviras mikrofonas, kurio metu kiekvienas gali pakilti į sceną ir perskaityti savo eiles.

 

Nuo 22.00 val. teatro kieme „prie laužų“ renkasi bardai ir autorinių dainų atlikėjai.

 

Renginys vyksta lietuvių ir rusų kalbomis

 

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Nakapiano

Pirmąjį festivalio „Žodžio teritorija“ vakarą, birželio 17 d., muzikos mylėtojai gali apsilankyti akustiniame grupės „Nakapiano” (A. Špakovskaja, I. Klimenko) koncerte! Nakapiano – baltarusių roko grupės Naka akustinis projektas.

 

„Naka” buvo uždrausta Baltarusijoje ir po 2020 m. protestų grupės lyderė Anastasija Špakovskaja išvyko į Kijevą. Šių metų kovą dėl karo ji buvo priversta palikti savo namus Ukrainoje. „Naka“ dainos apie jausmus, apie tiesą ir laisvę.

 

Akustinis koncertas vyks naujoje Teatro salėje M8 (Mindaugo g. 8a).

 

Įėjimas nemokamas!

 

Renginys vyks rusų kalba.

 

 

 

 

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Poezijos planeta

Dalyviai kartu su išdykėliu poetu leidžiasi į įdomią kelionę, kupiną linksmų susitikimų ir užduočių, kad surinktų sugriautą Poezijos planetą.

 

Renginys vyksta rusų kalba

 

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Susitikimai Mažojoje salėje

13.00 – 14.00 – „Vertėjo darbo kazusai ir papročiai“: S. Moreino, I. Belov.

Pokalbis apie šiuolaikinės poezijos vertimo specifiką. Poetai vertėjai dalinasi savo patirtimi, pasakoja istorijas ir nutikimus iš savo profesinio gyvenimo.

 

14.30 – 15.30 – „Poezijos „virtuvės“ demaskavimas“: S. Moreino, I. Belov, P. I. Filimonov.  

Pokalbis apie šiuolaikinę poeziją, apie tai, kaip XXI a. poetas kuria eiles ir kaip jo būsena, aplinka, kūno padėtis veikia galutinį rezultatą.

 

Renginys vyksta rusų kalba.

 

Įėjimas nemokamas.

 

 

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Trys poetai vienoje scenoje: S.Moreino, I.Belov, P.I.Filimonov

Trijų šalių: Latvijos, Lenkijos ir Estijos poetų poezijos vakaras. Visi jų mentaliteto, kūrybos pagrindų, gyvenimiškų pozicijų skirtumai ir panašumai – viename poezijos vakare.

 

Renginys vyksta rusų kalba

 

Įėjimas į M8 salę – iš Mindaugo gatvės

 

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Atšilimas

Spektaklis apie 60-ųjų praėjusio amžiaus poetų gyvenimą ir kūrybą, apie „laisvės gurkšnio“ laikotarpį, kai poetai galėjo kurti ne taip, kaip to iš jų reikalavo partija, o kaip jiems liepė širdis.

 

Spektaklis rodomas rusų kalba

 

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Poetinės dirbtuvės

12.00 – 13.00 – Sergej Moreino: „Eilėraščio geometrija“.

Dalyviai, dirbdami su erdvės ir laiko kategorijomis teksto viduje, sukurs naujus eilėraščius, remdamiesi poeto mentoriaus struktūromis ir instrumentais.

 

13.30 – 14.30 – Igor Belov: „Kaip pastatytas Džeko namas“.

Dalyviai, remdamiesi poezijos vaikams kūrimo taisyklėmis ir dėsniais, rimtą kūrinį perdarys į eilėraštį vaikams.

 

15.00 – 16.00 – P. I. Filimonov: „Poezija realiu laiku“.

Dalyviai sužinos apie teksto rašymo tiesioginiame eteryje paslaptis ir specifiką, be to, kaip šiuos mechanizmus naudoti kasdieniame poeto gyvenime.

 

Renginys vyksta rusų kalba

 

* Pageidautina išankstinė registracija į kūrybines dirbtuves telefonu 863839111 arba el. paštu аleksandra.salkine@rusudrama.lt

 

 

 

 

. . . skaityti toliau

01/06/22

Poezijos rinktinių pristatymas

I. Savino, S. Moreino, I. Belyj poezijos rinktinių pristatymas. 

 

Renginys vyksta rusų kalba

 

 

 

. . . skaityti toliau

30/05/22

FESTIVALIS „ŽODŽIO TERITORIJA”

2022 m. birželio 17 – 19 d.

 

Birželio 17 d., penktadienis:

 

17.00, 18.00 – Poetinė ekskursija autobusu „Mažoji Vilniaus odisėja“. Vilniaus m.

Dalyviai, lydimi poeto Igoriaus Savino ir LRDT aktorių L. Gnatenko ir I. Abramovičiaus, turistiniu autobusu leidžiasi į poetinę kelionę Vilniaus gatvėmis. Tai unikali galimybė pamatyti ir pajausti mylimą miestą per žodį, poeziją ir muziką.

Autobusas išvyksta nuo Lietuvos rusų dramos teatro (J. Basanavičiaus g. 13).

Bilieto kaina – 10 eurų.

 

18.00 – J. Bogdanovič monospektaklis „Josifas, Marina ir Ana“. Mažoji salė.

Jelena Bogdanovič pasakoja J. Brodskio, M. Cvetajevos ir A. Achmatovos santykių su Lietuva ir Vilniumi istorijas per asmeninio šių poetų kūrybos suvokimo prizmę.

Bilieto kaina – 6 eurai.

 

19.00 – 20.00Poezijos suoliukai. Skveras priešais LRDT centrinį įėjimą.

Prie teatro susirenka įvairių amžių ir kartų poetai. Žiūrovai klausosi eilių, sėdėdami šalia poetų ant vieno suoliuko.

Įėjimas nemokamas.

 

20.00 – Performansas „Spektaklis, kuris neįvyko“. LRDT koridoriai ir rūsiai.

Vaidinimas skirtas spektaklio „Marusia Čuraj“ premjerai, kuri dėl tragiškų Ukrainos įvykių neįvyko Donecko srities akademiniame dramos teatre Mariupolyje 2022 m. vasario 27 d.

Įėjimas nemokamas.

 

20.00 – 02.00 – „Open Mic: poezija“. Gatvės scena.

20.00 val. Renginį atidaro poetai S. Moreino, I. Belov, I. Savin, E. Saško, J. Šeremet, N. Šarova, J. Žolonko ir repo atlikėjai Kamuza, Stygle, Da Real Patricia, E. Bechter, kiti poetai ir muzikantai.

Nuo 22.00 val. gatvės scenoje prie LRDT centrinio įėjimo veikia atviras mikrofonas, kurio metu kiekvienas gali pakilti į sceną ir perskaityti savo eiles.

Nuo 22.00 val. teatro kieme „prie laužų“ renkasi bardai ir autorinių dainų atlikėjai.

Įėjimas nemokamas.

 

21.00 – Spektaklis „Už ką“. Rugpjūčio Teatras. M8 salė.

Spektaklis pasakoja apie 1937 m. spalio 29 d. naktį, kai Kuropatų miško apyribėje NKVD darbuotojai nužudė poetus, vertėjus ir kitus baltarusių kultūros veikėjus. Spektaklyje skamba tą naktį nužudytų poetų eilės.

Įėjimas nemokamas.

 

22.30 Koncertas Nakapiano (A. Špakovskaja, I. Klimenko). M8 salė. 

Nakapiano – baltarusių roko grupės Naka akustinis projektas. Šios grupės lyderė buvo priversta du kartus palikti savo namus – Baltarusijoje, vėliau Ukrainoje. Grupės Naka dainose – maksimaliai tikros mintys ir tikri jausmai.

Įėjimas nemokamas.

 

Birželio 18 d., šeštadienis:

 

12.00 – Poezijos programa – nuotykių žaidimas 6 – 11 metų vaikams „Poezijos planeta“. Teatro erdvė.

Dalyviai kartu su išdykėliu poetu leidžiasi į įdomią kelionę, kupiną linksmų susitikimų ir užduočių, kad surinktų sugriautą Poezijos planetą.

Bilieto kaina – 7 eurai.

 

13.00 – 15.45Susitikimai Mažojoje salėje:

13.00 – 14.00 – „Vertėjo darbo kazusai ir papročiai“: S. Moreino, I. Belov. Pokalbis apie šiuolaikinės poezijos vertimo specifiką. Poetai vertėjai dalinasi savo patirtimi, pasakoja istorijas ir nutikimus iš savo profesinio gyvenimo.

14.30 – 15.30 – „Poezijos „virtuvės“ demaskavimas“: S. Moreino, I. Belov, P. I. Filimonov.  

Pokalbis apie šiuolaikinę poeziją, apie tai, kaip XXI a. poetas kuria eiles ir kaip jo būsena, aplinka, kūno padėtis veikia galutinį rezultatą.

Įėjimas nemokamas.

 

17.00, 18.00 – Poetinė ekskursija autobusu „Mažoji Vilniaus odisėja“. Vilniaus m.

Dalyviai, lydimi poeto Igoriaus Savino ir LRDT aktorių L. Gnatenko ir I. Abramovičiaus, turistiniu autobusu leidžiasi į poetinę kelionę Vilniau gatvėmis. Tai unikali galimybė pamatyti ir pajausti mylimą miestą per žodį, poeziją ir muziką.

Autobusas išvyksta nuo Lietuvos rusų dramos teatro (J. Basanavičiaus g. 13).

Bilieto kaina – 10 eurų.

 

17.00 – J. Bogdanovič monospektaklis „Josifas, Marina ir Ana“. Mažoji salė.

Jelena Bogdanovič pasakoja J. Brodskio, M. Cvetajevos ir A. Achmatovos santykių su Lietuva ir Vilniumi istorijas per asmeninio šių poetų kūrybos suvokimo prizmę.

Bilieto kaina – 6 eurai.

 

19.30„Trys poetai vienoje scenoje: S.  Moreino, I. Belov, P. I. Filimonov“. M8 salė

Trijų šalių: Latvijos, Lenkijos ir Estijos poetų poezijos vakaras. Visi jų mentaliteto, kūrybos pagrindų, gyvenimiškų pozicijų skirtumai ir panašumai – viename poezijos vakare.

Bilieto kaina – 6 eurai.

 

21.00 – Spektaklis apie 60-ųjų poetus „Atšilimas“. Didžioji salė.

Spektaklis apie 60-ųjų praėjusio amžiaus poetų gyvenimą ir kūrybą, apie „laisvės gurkšnio“ laikotarpį, kai poetai galėjo kurti ne taip, kaip to iš jų reikalavo partija, o kaip jiems liepė širdis.

Bilieto kaina – 7 eurai.

 

22.30 – Performansas „Spektaklis, kuris neįvyko“. LRDT koridoriai ir rūsiai.

Vaidinimas skirtas spektaklio „Marusia Čuraj“ premjerai, kuri dėl tragiškų Ukrainos įvykių neįvyko Donecko srities akademiniame dramos teatre Mariupolyje 2022 m. vasario 27 d.

Įėjimas nemokamas.

 

Birželio 19 d., sekmadienis:

 

12.00 – 16.00 „Poetinės dirbtuvės“ Mažojoje salėje:

12.00 – 13.00 – Sergej Moreino: „Eilėraščio geometrija“.

Dalyviai, dirbdami su erdvės ir laiko kategorijomis teksto viduje, sukurs naujus eilėraščius, remdamiesi poeto mentoriaus struktūromis ir instrumentais.

13.30-14.30 – Igor Belov: „Kaip pastatytas Džeko namas“.

Dalyviai, remdamiesi poezijos vaikams kūrimo taisyklėmis ir dėsniais, rimtą kūrinį perdarys į eilėraštį vaikams.

15.00-16.00 – P. I. Filimonov: „Poezija realiu laiku“.

Dalyviai sužinos apie teksto rašymo tiesioginiame eteryje paslaptis ir specifiką, be to, kaip šiuos mechanizmus naudoti kasdieniame poeto gyvenime.

Įėjimas nemokamas.

 

16.00 – Poezijos rinktinių pristatymas. Mažoji salė.

Įėjimas nemokamas.

 

ABONEMENTAS Į FESTIVALIO RENGINIUS * – 15 eurų!

* Į abonemento kainą neįeina poetinė ekskursija autobusu „Mažoji Vilniaus odisėja“ ir nuotykių žaidimas 6 – 11 metų vaikams „Poezijos planeta“

 

 

 

. . . skaityti toliau

20/10/21

Vaikų knygų klubas

Kviečiame 11 – 13 metų moksleivius dalyvauti Vaikų knygų klube po teatro stogu!

 

Dalyviai skaito pasiūlytus kūrinius, aptaria juos, mokydamiesi išsakyti savo požiūrį ir taisyklingai užduoti klausimus. Susipažindami su naujais autoriais ir herojais dalyviai praplečia savo akiratį.

 

Susitikimai vyksta teatro Mažojoje salėje kartą per mėnesį sekmadieniais, 13 val.  Trukmė – 1,5 val. Dalyvių skaičius ribotas.

 

Klubo moderatorė – Olga Vėlavičiūtė, filologė, knygų apžvalgininkė, šiuolaikinės literatūros vaikams mylėtoja, projekto „Knygų vaikams nuoma Lietuvoje“ steigėja. Knygų klubo susitikimuose Olga Vėlavičiūtė papasakos ir parodys įdomiausias pastarųjų metų literatūros paaugliams naujienas.

 

Renginiai vyksta rusų kalba.

 

. . . skaityti toliau

11/09/21

ATMINIMO MALDA

Režisierius – Vladimir Gurfinkel

Dailininkė – Irena Jarutis

Choreografė – Irina Tkačenko

Kompozitorius – Vitalij Istomin

Šviesų dailininkas – Jevgenij Kozin

Vaizdo projekcijų autorė – Natalija Naumova

Sceninė teksto redakcija – Ilja Gubin

Režisieriaus asistentas – Andrius Darela

Režisieriaus padėjėjos – Gelena Ivaškevič, Eglė Kuzienė

 

Spektaklis „Atminimo malda“ sukurtas pagal komediografo, dramaturgo ir scenaristo Grigorijaus Gorino pjesę, kurią įkvėpė rašytojo, kūrusio jidiš kalba, šiuolaikinio žydų tautos identiteto formuotojo Šolomo Aleichemo kūryba.

 

Režisierius Vladimiras Gurfinkelis: „Nuolatinis grįžimas prie „Atminimo maldos“ yra mano gyvenimo tema. Ji sunki, nes reikia suprasti, kaip „Atminimo maldą“ statyti šiandien, kad būtų paklausi ir aktuali. G. Gorinas geba kalbėti koncentruotai – juk satyrikų, komikų, dirbančių scenoje, žodis yra išbaigtas kaip vištos kiaušinis. Esu didelis G. Gorino gerbėjas, jis nevartoja tuščių, neišieškotų žodžių, kuriuos reikėtų pakeisti. Kiekvienas jo žodis, kiekviena frazė – tai išbaigtas kūrinys. „Atminimo maldoje“ kalbama apie mūsų meilę savo vaikams, jog norime, kad jie būtų tokie, kaip mes. Trokštame jiems savo laimės, sukurti ateitį. Tačiau mūsų vaikai į pasaulį žiūri kitaip, o tada, kai yra šeima, visuomenė, pasirodo, kad mūsų ir mūsų vaikų vertybės dažnai nesutampa. Visas pasaulis, o ir Š. Aleichemo kūrybos pasaulis paremtas šiuo prieštaravimu. Man Š. Aleichemo kūryba – tai nepaneigiama priežastis pradėti dialogą su savo seneliais, močiutėmis, proseneliais, prosenelėmis... ir su savo vaikais.“

 

Dramaturgo G. Gorino vardas kino ir teatro gerbėjams gerai žinomas: jis sukūrė scenarijus jau klasika tapusiems Marko Zacharovo filmams („Tas pats Miunhauzenas“, „Meilės formulė“ ir kt.), tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre pagal G. Gorino pjeses „Užmiršti Herostratą!“ (1975), „Fenomenai“ (1980), „Kinas IV“ (1998), „Juokdarys Balakirevas“ (2009) buvo pastatyti spektakliai.

 

G. Gorino „Atminimo maldos“ veiksmas nukelia į pačią XX amžiaus pradžią: vyksta Rusijos ir Japonijos karas, pirmoji Rusijos 1905–1907 m. revoliucija, kurios metu vyko žydų pogromai, naujos konstitucijos priėmimas... To meto žmones purtė pokyčių dvasia. Permainos neaplenkia ir Ukrainos tolybėse pasiklydusio Anatovkos miestelio. Nepaisant kultūrinių ir religinių skirtumų čia sugyvena rusai, ukrainiečiai ir žydai. Gyvena ir vargšas pienininkas Tevjė – paprastas žydas, išmintingas, dažnai į Dievą besikreipiantis žmogus... Gyvena su savo šeima, kurioje auga penkios dukros, tris iš jų jau reikia ištekinti... „Atminimo malda“ persmelkta archajiškos žydiškos išminties ir unikalaus humoro, dažnai padedančio įveikti nežmoniškus sunkumus.

 

Lietuvos profesionalių teatrų festivalуje „Vaidiname žemdirbiams“ aktorė Jevgenija Gladij už Goldos vaidmenį spektaklyje „atminimo malda" buvo apdovanota geriausio moters vaidmens nominacijoje. Aktorius Valentin Novopolskij pelnė apdovanojimą už geriausią nepagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje.

 

Įrašant muziką spektakliui dalyvavo:

Asia Alypova – smuikas

Aliona Zajakina – altas

Jurij Konovalov – klarnetas

Daniil Gladkich – fleita

Aleksandr Sosnov – bajanas

Maksim Ivančin – kontrabosas

Dmitrij Zajakin – gitara

Jurij Truskov – perkusija

 

Spektaklyje vaidina


Tevjė, pienininkas – Viačeslav Lukjanov

Golda – Jevgenija Gladij

Ceitelė – Viktorija Aliukonė-Mirošnikova

Hodelė – Jelena Orlova / Juliana Volodko / Edita Gončarova

Chava – Jevgenija Karpikova / Juliana Volodko

Motelis, siuvėjas – Maksim Tuchvatulin

Menachem-Mendelis – Valentin Novopolskij

Berta, jo motina – Larisa Popova

Leizeris Volfas, mėsininkas – Sergej Zinovjev

Stepanas, stalius – Dmitrij Denisiuk

Perčikas, studentas – Artur Svorobovič / Igoris Abramovičius / Michail Čerepašenec

Fedia, raštininkas – Telman Ragimov

Rebe, rabinas – Jurij Ščiuckij

Kunigas – Nikolaj Antonov / Vladimir Serov

Voicekas, smuklininkas – Artūras Aleksejevas

Uriadnikas – Vidmantas Fijalkauskas / Andrius Darela

Masinėse scenose dalyvauja: Nikolaj Antonov, Artur Svorobovič, Vladimir Serov, Vidmantas Fijalkauskas, Andrius Darela, Artūras Aleksejevas, Sergej Zinovjev, Viačeslav Lukjanov, Valentin Novopolskij, Maksim Tuchvatulin, Jurij Ščiuckij, Michail Čerepašenec, Igoris Abramovičius, Juliana Volodko, Liuda Gnatenko, Jevgenija Karpikova, Jekaterina Makarova, Jelena Orlova, Vera Stasenia  

Mergaitės, Tevjė dukros: Uljana Kurunova, Taisija Kurunova, Kotryna Muliuolytė, Serafima Polevikova

Smuikininkas – Povilas Bernotas / Augustas Teodoras Roch (Nacionalinės M.K.Čiurlionio  menų mokyklos moksleiviai; mokytojos I. Gylytė, G. Vitėnaitė)

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 


 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

Režisierius V. Gurfinkelis: Šolom Aleichemas – tai amžina dingstis kalbėtis su savo protėviais ir vaikais

 

Dovilė Zavedskaitė

Aliumininio dubenėlio jausmas

 

 

Jurgita Jačėnaitė

LRDT naujas sezonas: žmogiškumo temos, apie kurias norisi ne tiesiog kalbėti, bet šaukti

 

Festivalio „Vaidiname žemdirbiams” prizai – Jevgenijai Gladij ir Valentinui Novopolskiui

 

 

 


 

 

. . . skaityti toliau

31/05/21

ROMANAS VIKTIUKAS IR JO „MEISTRAS IR MARGARITA"

Romano Viktiuko inscenizacija (paskutinė sceninė versija) pagal Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita"
Projekto vadovas – Romano Viktiuko teatro meno vadovas Denis Azarov (Maskva)
Spektaklio režisierius – LRDT vyr. režisierius Vladimir Gurfinkel (Vilnius)
Projekto kuratorės: Evgeniya Shermeneva (Ryga), Olga Nikiforova (Maskva)
Romano Viktiuko teatro režisierius – Aleksandr Zujev (Maskva)

 

Projekto techninio aprūpinimo grupė

 

Lietuvos rusų dramos teatras:
Garso režisierius – Artūras Staševskis
Apšvietėjas – Jurgis Latonas
Kostiumininkė ir rekvizitorė – Egidija Eringienė
Operatorius – Andrius Seliuta

Romano Viktiuko teatras:
Transliacijos inžinieriai: A. Klimin, V. Chromov
Garso režisierė – L. Platonova
Apšvietėjai: А. Diomin, A. Starostin
Kostiumininkė – А. Volkova
Techninės grupės koordinatorius – J. Kasjanenko

 

„Rengiame šį projektą – dviejų teatrų teletiltą, pagerbdami atmindami milžiniško talento režisierių Romaną  Grigorjevičių  Viktiuką. Pasitelksime visą praėjusių karantino metų patirtį, kai teatrai persikėlė į internetą, ir išbandysime naują mūsų teatrams formatą – vieno veiksmo dalyvių sąveiką per nuotolį iš skirtingų miestų. Aktoriai iš  Vilniaus, kurie vaidino R. Viktiuko spektaklyje, skaitys savo vaidmenis iš paskutinės inscenizacijos versijos  kartu su naująja R. Viktiuko mokinių karta iš jo vardo teatro Maskvoje“, – sako projekto iniciatorė ir koordinatorė, teatro kritikė Jevgenija Šermeneva (Evgeniya Shermeneva).

Ji siūlo po skaitymų pasilikti ir pakalbėti apie mylimą režisierių, prisiminti jo repeticijas, darbo su aktoriais būdą, kūrėjo vaizduotę ir svajones teatre. „Nes mūsų širdyse R. Viktiukas visiems laikams liko dvasios švente, ryškiu meno magu, nepamirštamu žmogumi ir, be abejo, ypatingu režisieriumi abiejų teatrų Vilniuje ir Maskvoje likimuose“, – sako J. Šermeneva.

Vieno iš pačių sunkiausiai į sceną perkeliamų pasaulinės literatūros kūrinių – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ pirmą kartą R. Viktiukas ėmėsi 1988 m., statydamas spektaklį Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje. Šis tekstas neapleido režisieriaus daug metų iki  2001-ųjų, kai R. Viktiukas grįžo prie jo bendrame Nižgorodo jaunimo ir Nižgorodo dramos teatrų projekte, o po dvejų metų perkėlė šį spektaklį į savo teatro sceną Maskvoje, kiek pakeitęs ir pritaikęs savo aktorių individualybėms. Čia šis spektaklis rodomas jau 20 metų.

O štai kaip 1987-ųjų Lietuvos rusų dramos teatrą prisimena aktorius Jurijus Ščiuckis:  „Tuomet teatre viskas buvo gerai, tačiau viduje kažkas pasikeitė. Atrodo, viskas ėjosi puikiai: buvo statomi įvairūs spektakliai, anšlagai tapo įprasti, bet kolektyvo viduje staiga atsirado kažkoks nepasitenkinimas ir nerimas. Žodžiu, jį (R.Viktiuką, jau kūrusį Vilniuje anksčiau) įkalbėjo atvykti į  ir sukurti keletą spektaklių. Taip mūsų teatre gimė Liudmilos Petruševskajos „Muzikos pamokos“ ir M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, labai papuošę repertuarą. Spektakliuose vaidino režisierius ir žiūrovų mylimi aktoriai:  Michailas Jevdokimovas, Vladimiras Jefremovas, Valentina Motovilova ir kt. Spektaklis Vilniuje buvo rodomas apie dešimt metų pilnose salėse. Jo dekoracija buvo sudėtinga, dviaukštė. Kažkuriuo metu buvo nuspręsta, kad dekoracija tapo pavojinga, be to, dažnai keitėsi aktoriai. Taigi 1997 ar 1998 m. spektaklis buvo nurašytas.“

 

Spektaklyje vaidina

Lietuvos rusų dramos teatras:

Begemotas – Sergej Zinovjev
Azazelas – Dmitrij Denisiuk
Volandas – Aleksandr Agarkov
Korovjevas – Jurij Ščiuckij
Gela – Тatjana Genzel

 

Romano Viktiuko teatras:

Sergej Zacharin    
Jurij Ponomarenko
Аleksandr Semionov
Stanislav Motyriov
Marija Kaznačejeva 
Dmitrij Tagdajev
Aleksandr Zujev

 

 

 

. . . skaityti toliau

29/04/21

VALIA

Režisierius – Vladimir Gurfinkel

Dailininkė – Irena Jarutis

Inscenizacijos autorius – Ilja Gubin

Choreografė – Irina Tkačenko

Kompozitorius – Vitalij Istomin

Šviesų dailininkas – Jevgenij Kozin

Režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva

Režisieriaus asistentas – Andrius Darela

 

Vasilijus Šukšinas (1929–1974) rusų rašytojas, aktorius, kino režisierius, visuomenės veikėjas, kurdamas literatūros kūrinius ir filmus siekė parodyti pasaulį visais aspektais, visa įvairove, su visomis žmogaus gyvenimui būdingomis smulkmenomis. Autoriaus kūryboje atsiskleidžia aštrios socialinės bei psichologinės situacijos, kurias diktavo laikmetis. V. Šukšinas negailestingai kritikavo sovietinio gyvenimo realijas, jo prozai būdinga sodri liaudiška kalba, ryškūs veikėjų charakteriai, konfliktiškumas, tautosakos elementai.

 

Vilniaus senajame teatre spektaklį „Valia“ pagal Vasilijaus Šukšino apsakymus pastatė režisierius Vladimiras Gurfinkelis. „Šukšinas – pasaulyje nepakankamai įvertintas autorius, o jo apsakymai, kaip ir Čechovo, atskleidžia tam tikros epochos žmonių jausmų pasaulį. Tik Šukšino aistrų lygis – šekspyriškas“, – teigia „Valios“ režisierius, statantis epinį spektaklį, kuriame talentingi teatro aktoriai kuria plačią galeriją žmonių tipažų, jungiamų aistros ir nerimo dėl rytdienos, ateities. Tikimės, jog teatras šiuo pastatymu išspręs romantiško herojaus deficitą šiuolaikiniame teatre ir atskleis ypač aktualią „nereikalingo žmogaus“ temą, juk V.Šukšino kūrybą persmelkianti mintis apie kiekvieno žmogaus vertę, reikšmingumą ypač aktuali nūdienai.

 

„Šukšinas – vienas realistiškiausių autorių žemėje. Kadaise jaučiau poreikį pastatyti jo apsakymus atskirais kūriniais, o dabar iškilo poreikis atrasti sau kitokį Šukšiną, ne žanrinį. Daug autorių, kurių turinys atsiskleidžia prabėgus laikui, todėl taip būtina nulukštenti nuo Šukšino sovietinio autoriaus požymius, nuplėšti nuo jo herojų krimpliną ir nailoną, išmesti etninius ir dekoratyvinius jo kūrybos elementus, po kuriais jis slėpdavo savo maištingą, krauju paplūdusią sielą. Ir šis poreikis perkelti Šukšiną iš aprašančiųjų buitį ir papročių žinovų eilių į šių dienų pasaulį suprantančio filosofo rangą atvedė prie pastatymo Lietuvos rusų dramos teatre. (...) Šukšino kūryboje nėra vidutinio statistinio žmogaus: yra žmogus arba ne žmogus. Žmogus – tai visada asmeninė atsakomybė už kiekvieną poelgį, kiekvieną žodį, žmogus Šukšinui – tai visada atskira asmenybė. Jo kūryboje nėra minios, jis negali aprašyti minios, liaudies, o aprašo konkretų žmogų, ir tai stipru.“ – teigia spektaklio „Valia“ režisierius V. Gurfinkelis.

 

V. Gurfinkelis gimė Ukrainoje, 1984 m. baigė Kijevo valstybinį kultūros institutą, 1990 m. Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute gavo teatro režisieriaus diplomą, apsigynė daktaro laipsnį. Statė spektaklius Kijeve, Sevastopolyje, Baku, Norilske, Krasnojarske, Novosibirske, Sankt Peterburge. Vadovavo ir dirbo vyriausiuoju režisieriumi Sverdlovsko, Permės teatruose, 2012–2013 m. buvo Permės multižanrinio festivalio „Baltosios naktys Permėje“, o 2014–2017 m. festivalio – forumo „Režisūros erdvė“ meno vadovu. V. Gurfinkelis aktyviai dirba kaip teatro meno pedagogas, veda teatro laboratorijas užsienyje: Italijoje, Mongolijoje, Vietname, Bulgarijoje, Prancūzijoje, JAV.

 

„Teatras – apgaulės menas: žiūrovas ateina, kad jį apgautų, ir mes jį apgaudinėjame. O Šukšinas – kitoks lygmuo, tai autorius, kuris siūlo mums pakilti iki paprastumo ir tiesos. Turime atsisakyti erdvės ir jausmų dekoravimo. Aktoriams tai sudėtinga. Jis nedekoruotas, jis visame kame turi būti realistiškas.“ – intriguoja pirmos „postkarantininės“ premjeros Lietuvos rusų dramos teatre režisierius V. Gurfinkelis.

 

Spektaklyje vaidina


Stiopka – Telman Ragimov

Irina Ivanovna Zeleckaja – Jelena Orlova / Viktorija Aliukonė-Mirošnikova

Sergejus Jurjevičius Zeleckis – Andrius Darela

Venka, valstietis – Maksim Tuchvatulin

Policijos pareigūnas – Vidmantas Fijalkauskas / Vladimir Dorondov

Senė Malanja – Valentina Lukjanenko / Larisa Popova

Vera, nebyli mergiotė – Aleksandra Metalnikova

Niura, jauna našlė – Jevgenija Gladij

Stiopkos tėvas – Jurij Ščiuckij

Pilietė Kiseliova – Inga Maškarina

Teisėjas – Aleksandr Agarkov

Nikitičius – Viačeslav Lukjanov

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 


 

Recenzijos, atsiliepimai,
interviu

 

Režisierius V. Gurfinkelis: V. Šukšino kūryboje įžvelgti šekspyriškas aistras

 

 

Aktorė Inga Maškarina: spektaklis gali juodus sielos „vabaliukus“ paversti boružėlėmis

 

 

Gediminas Kajėnas

Režisierius V.Gurfinkelis: „Esminis žmogaus bruožas – tai gebėjimas pašokti aukščiau savo paties vidinio kalėjimo“

 

 

 

 


 

 

. . . skaityti toliau

03/12/20

UTOPIJA

Režisierius – Filipp Los

Dailininkė – Lilija Chismatullina

Kompozitorius – Faustas Latėnas

Šviesų dailininkas – Andrej Smirnov

Režisieriaus padėjėjas – Algimantas Kvietkauskas

Režisieriaus asistentas – Andrius Darela


M. Durnenkovo „Utopija“ pasakoja mažo šeimyninio „versliuko“ istoriją. Verslininkas pasiūlo herojams sandėrį, kurio neįmanoma atsisakyti – vienai dienai prikelti bankrutavusį šeimynėlės alaus barą „Utopija“, 90-aisiais garsėjusį bjauriu alumi ir kičiniu interjeru. Kadaise artimais buvę žmonės: motina, tėvas, sūnus už dienai atkurtą „Utopiją“ gautų galimybę su atkurtu verslu daryti ką įsigeidę.

 

Dramaturgas M. Durnenkovas teigia: „Man atrodo, kad visos utopijos yra ne apie tai, kaip padaryti mūsų visuomenę protingesnę, draugiškesnę ir geresnę, o apie bendrumą, apie galimybę būti kartu. Pjesė „Utopija“ yra apie ateities baimę, apie gyvenimo baimę, dėl to, kad reikia keistis, apie bandymą surasti saugų prieglobstį praeityje ir pasilikti joje amžinai. Todėl kad tai – mirtis.“

 

Garsus Rusijos ir Estijos teatro režisierius Filipp Los: „Utopija“ – tragiška. Pjesės veikėjai svajoja apie laimę, meilę, šeimos harmoniją, bet aplinkybės priverčia juos vardan to atkurti pigią ir purviną užkandinę, praeities vaiduoklį, kuris nenori jų paleisti ir galų gale juos sutraiškys. Tai pjesė apie pasmerktumą noro grąžinti tai, kas baigėsi, apie tai, kad grįžimas į praeitį veda į pražūtį ir ateities griūtį.

 

Tuo pat metu istorija, kurią pasakojame, absoliučiai nesusieta su konkrečia šalimi arba tam tikra istorine epocha. Kiekvienas iš „Utopijos“ veikėjų turi savo skausmą, savo prisiminimų atgarsius. Jie, veikėjai, gyvena tarp mūsų ir  Rusijoje, ir Lietuvoje, ir Estijoje, ir kur tik nori. Polinkis idealizuoti praeitį mūsų aplinkoje įgyja visuotinės epidemijos pobūdį.

 

Taigi kiekvienas pats turi atsakyti į klausimą – ar pajėgiu ištrūkti iš šios nelaisvės, judėti pirmyn, atrasti save šiandienoje, dabartyje.“


Spektaklyje vaidina


Nadia – Liuda Gnatenko

Liocha – Dmitrij Denisiuk

Kirilas – Vladimir Dorondov

Jura – Maksim Tuchvatulin

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 


 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

„Utopijos“ režisierius F. Los: kiekvienas pats turi atsakyti į klausimą – ar pajėgiu ištrūkti iš šios nelaisvės?

 

 

„Utopijos“ dramaturgas M.Durnenkovas: „Pradžioje buvo idėja“

 

 

 

 


 

 

. . . skaityti toliau

29/11/19

GILYN Į MIŠKĄ / INTO THE WOODS

Muzikinis vadovas – Joseph Bates (JAV)

Režisierius – Vilius Malinauskas

Scenografė – Kristina Buklytė-Kasparavičienė

Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė

Garso režisierius – Artūras Staševskis

Šviesos dailininkas – Valdas Latonas

Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė

Muzikinio vadovo asistentė – Laura Budreckytė-Nivinskė

Režisieriaus padėjėja – Gelena Ivaškevič

Režisieriaus asistentas – Andrius Darela

Pjesę iš anglų kalbos vertė – Pavel Šišin
 

 

Pirmą kartą Lietuvoje statomas legendinio kompozitoriaus Stepheno Sondheimo miuziklas „Into the Woods / Gilyn į mišką“ subūrė tikrą žvaigždžių komandą. Žiūrovai išvys 15 aktorių, vaidinančių ir dainuojančių pasakiškoje, tik suaugusiems skirtoje istorijoje, kurioje keisčiausiu būdu persipynė penkios žinomiausios pasaulio pasakos: „Raudonkepuraitė“, „Pelenė“, „Kepėjas ir jo žmona“, „Džekas ir pupos“ bei „Rapuncelė“.

 

Premjeriniame „Into the Woods“ Džeko partiją atliks vienas talentingiausių Lietuvos aktorių Valentinas Novopolskis, į žavią Raganą įsikūnys dainininkė Girmantė Vaitkutė, charizmatiški dainininkai Vaidas Baumila ir Rokas Spalinskas repetuoja Vilko ir Pelenės (aktorės Jevgenija Karpikova ir Elžbieta Latėnaitė) Princo vaidmenis, o aktorė Larisa Kalpokaitė suvaidins Džeko mamą. „Into the Woods“ dainuos LRDT aktoriai Aleksandra Metalnikova – Rapuncelė, Artur Svorobovič – Kepėjas, Aleksandras Agarkovas – Pasakotojas, Andrius Darela – Pelenės tėvas, Dvariškis, Raudonkepuraitės senelė. LRDT aktorius Telmanas Ragimovas Rapuncelės princo vaidmenį atliks pakaitomis su kviestiniu aktoriumi Tomu Žaibumi. Kepėjo žmonos partiją atliks Monika Valkūnaitė, Pamotės – Lidiya Kuzmitskaja iš Baltarusijos valstybinio akademinio muzikinio teatro, Raudonkepuraitės – Kotryna Chruškova, Pamotės dukrų Florindos – Kajetana Ageikinaitė, o Liusindos vaidmenį dalijasi Jevgenija Karpikova ir Elžbieta Latėnaitė. Visai šiai pasakiškai kompanijai kostiumus kuria dizainerė Jolanta Rimkutė, scenografė – Kristina Kasparavičienė, choreografė – Leokadija Dabužinskaitė.

 

„Into the Woods“ režisierius Vilius Malinauskas sako: „Svarbiausia mintis šiame miuzikle yra ta, jog visos pasakos prasideda nuo herojų norų ir troškimų, tačiau nė vienas nežinome ir nesusimąstome, kaip baigiasi pasaka, kai tie norai išsipildo. Tada paaiškėja, kad ne to norėjom, ne taip norėjom, ne apie tai svajojom, o juk, rodos, tokių konkrečių ir tikslių dalykų pageidavom. Miuzikle Pelenės mama iš kapo klausia dukros, ar ji tikrai žino, ko nori, nes jei tikrai žinai, tavo noras visada išsipildys.

 

Mūsų smegenys nuo vaikystės prifarširuotos stereotipų, kuriuos mums dažniausiai sudiktuoja pasakos, kurias girdime nuo kokio septynioliktojo amžiaus, kai teisininkas Šarlis Pero užrašė liaudies pasakas apie Raudonkepuraitę, Pelenę bei daugybę kitų. Pelenė būtinai turi ištekėti už princo, ir būtinai gražaus, susilaukti vaikų, kad Raudonkepuraitė turi jokiu būdu neišklysti iš takelio, tiesiu taikymu nueiti pas senelę ir pakeliui nesustoti nė sekundei, nors visai nenori eiti pas jokią senelę, o mieliau pasislėpusi sukimštų kokį saldumyną. Sustabarėję stereotipai mus nuveda į tuos norus, kurių mes norime iš inercijos, o ne iš tikrųjų, nes juk bijai nenorėti to kažko, ko nori visi. Ir kartais net nesusimąstai, jog iš tiesų nori kitko, ir tik pasiduodi visuotinei norų inercijai. Vienoje iš miuziklo dainų Ragana perspėja labai galvoti, ką pasakojame, kokias pasakas sekame, nes vaikai mus girdi.“

 

Lietuvoje S. Sondheimas geriausiai žinomas kaip miuziklo „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ kūrėjas. Tuo tarpu Vakaruose visus įmanomus apdovanojimus – kino „Oskarą“, „Tony“, „Emmy“, „Grammy“ bei Pulitzerio premiją laimėjęs kompozitorius vadinamas vienu ryškiausiu muzikinio teatro novatoriumi ir virtuozišku istorijų pasakotoju. Amerikoje „Into the Woods“ laimėjo daugelį prestižinio „Tony Award“ nominacijų, o kritikai iki šiol tituluoja kūrinį „intelektualiausiu“ miuziklu Brodvėjaus istorijoje. Šiuo metu jau žanro klasika vadinamas miuziklas yra tapęs populiariausiu ir meniškai sėkmingiausiu kompozitoriaus S. Sondheimo kūriniu. Miuziklo žinovai akcentuoja dramaturginę kūrinio vertę, išskirtines vokalo partijas, unikalią muzikinės kompozicijos dermę ir aštrią mintį, jog labiausiai reikia bijoti savo norų ir troškimų.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Spektaklyje vaidina


Pasakotojas – Aleksandr Agarkov

Pelenė – Jevgenija Karpikova / Elžbieta Latėnaitė

Džekas – Valentin Novopolskij

Džeko mama – Larisa Kalpokaitė

Kepėjas – Artur Svorobovič

Kepėjo žmona – Monika Valkūnaitė

Pelenės pamotė – Lidiya Kuzmitskaya

Pamotės dukra Liucinda – Jevgenija Karpikova / Elžbieta Latėnaitė

Pamotės dukra Florinda – Kajetana Ageikinaitė

Raudonkepuraitė – Kotryna Chruškova

Ragana – Girmantė Vaitkutė

Rapuncelė – Aleksandra Metalnikova

Rapuncelės princas – Telman Ragimov / Tomas Žaibus

Pelenės princas ir Vilkas – Vaidas Baumila / Rokas Spalinskas

Pelenės tėvas; Liokajus; Raudonkepuraitės senelė – Andrius Darela
 

 


 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

Režisierius V. Malinauskas: miuzikle „Into the Woods“ atsivers netikėtas pasakų pasaulis

 

 

Dailininkė Jolanta Rimkutė: teatras yra pasaka, o jos stebuklus pamatai tik premjeroje

 

 

 

 


 

 

. . . skaityti toliau

14/04/19

TRIUŠIS EDVARDAS

„Esu labai laiminga, nes galiu žmonėms pasakoti istorijas“, – sakė amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo, nuostabios istorijos „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ autorė. Jos 2006 m. išleistą romaną (Lietuvoje – 2012 m.) JAV tėvai išrinko geriausia knyga vaikams, o žurnalas „School Library Journal“ įtraukė į geriausių visų laikų knygų vaikams šimtuką. Kūrinys jautriai, vaikams suprantama kalba mažuosius skaitytojus moko suprasti, kas yra meilė ir abejingumas, praradimas, ilgesys, tikėjimas ir viltis. Ir ne tik suprasti, bet išmokti apie tai kalbėti.

 

Spektaklyje „Triušis Edvardas“ žiūrovai susipažins su žaisliniu triušiu, kuris išmoko paguosti, išklausyti ir pamilti savo nepaprastos kelionės metu sutiktus žmones. Geriausio pasaulyje lėlių meistro sukurtas Triušis Edvardas mylėjo tik pats save, nerūpėjo ir jį mylinčios ir globojančios mergaitės Abilenos jausmai. Keliaudamas laivu Triušis įkrenta į jūrą, prasideda jo kelionė iš vienų šeimininkų pas kitus. Triušis Edvardas patiria daug nuotykių, sutinka įvairių žmonių. Galop kelionėje jis išmoksta mylėti, pakeičia daugelio žmonių gyvenimus ir supranta, kad „visada turi ko nors laukti ir tikėtis, gyventi viltimi. Turi rūpėti, kas tave pamils, ką pats pamilsi“.

 

Triušį Edvardą įkūnija aktorius Valentinas Novopolskis. Ilgomis ausimis ir medžiaginiu triušiu ant krūtinės jis vaidina savimylą, į kitus žvelgiantį su švelnia panieka, besirūpinantį tik savimi, bet išmokstantį mylėti, atjausti.

 

Išskirtinę spektaklio atmosferą kuria kompozitoriaus Fausto Latėno muzika, akį traukia ryškūs ir išradingi kostiumai, netikėta scenografija, įkūnijanti jaukius namus, jūrą, žvejų kaimelį, lėlių parduotuvę ir net žvaigždėtą dangų.

 

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

 

Gretos Skaraitienės nuotraukos

 

 

 


 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

„Triušio Edvardo“ režisierė: norisi parodyti, kad teatras – tai „kieta“ ir į jį verta eiti

 

 

Ramunė Balevičiūtė

Triušis Edvardas ir kiti

 

 

 

 


 

 

. . . skaityti toliau

25/05/18

URODAS

Režisierius – Aleksandr Špilevoj

Scenografė – Renata Valčik

Kostiumų dailininkė – Rūta Lendraitytė Utalla

Kompozitorius – Paulius Trijonis

Vaizdo projekcijų autorius – Aleksandr Špilevoj

Choreografė – Greta Grinevičiūtė

Režisieriaus padėjėjas – Algimantas Kvietkauskas

Režisieriaus asistentas – Telman Ragimov

Pjesę iš vokiečių kalbos vertė – Sviatoslav Gorodeckij

 

Režisierius Aleksandras Špilevojus: „Pasirinkau šią pjesę prieš trejus metus. Ji man pasirodė patraukli dviem aspektais. Visų pirma, patiko jos kompozicija, epizodų kaita yra labai dinamiška, kaip gerame šiuolaikiniame kine. Bet teatras nėra kinas, čia viskas turi būti tikra. Kitas patrauklus dalykas, kad iš pradžių pjesė atrodo tarsi juokingas pokštas, bet palaipsniui ji transformuojasi į šiuolaikišką gyvenimišką absurdo ir chaoso tragediją. Tai „virsmų komedija“, ir veikėjai, kurie iš pradžių buvo kankiniai ir didvyriai, palaipsniui tampa antiherojais. Šio spektaklio ištarmė, kad šiuolaikinis gyvenimas reikalauja iš kiekvieno žmogaus būti sėkmingam bet kuria kaina, – iš esmės yra antihumaniška ir beprasmiška. Savo spektaklį skiriu visų pirma jaunimui, mokykliniam ir studijuojančiam, ir visiems tiems, kas su juo yra susijęs. Taip pat noriu pabrėžti, kad necenzūrinės leksikos šiame spektaklyje tikrai nebus“, – juokauja režisierius.

 

Marius von Mayenburgas gimė 1972 m. Miunchene. Studijavo germanistikos mokslus Miunchene, 1992 m. persikėlė gyventi į Berlyną, kur 1994–1998 m. studijavo dramaturgijos mokslus Aukštojoje menų mokykloje, 1995 m. stažavosi Miuncheno kameriniame teatre „Kammerspiele“. Nuo 1998 m. dirbo vokiečių teatre „Baracke“, o nuo 1999 m. drauge su Thomasu Ostermeieriu tapo pagrindiniu Berlyno teatro „Schaubühne am Lehniner platz“ autoriumi. Sukūrė per tuziną pjesių, kurios pelnė sėkmę ir Vokietijoje, ir už jos ribų. Pjesės „Išsigimėlis“ pasaulinė premjera įvyko 2007 m. teatre „Schaubühne“.

 

Aleksandras Špilevojus (g. 1987) – aktorius, dramaturgas, režisierius. 2011 m. baigė audiovizualinių menų studijas Kauno technologijos universitete. 2013 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (kurso vadovas – prof. Jonas Vaitkus). Režisuoja ir vadovauja savo įkurtam teatrui–laboratorijai „Meno Alchemija". LRDT trupėje dirbo nuo 2013 iki 2017 m. Jo pjesė „Neišmoktos pamokos“ lietuvių kalba 2017 m. laimėjo Dalios Tamulevičiūtės vardo lietuviškos dramaturgijos konkursą. A. Špilevojus toliau vaidina LRDT spektakliuose, rašo pjeses ir režisuoja spektaklius.

 

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 


 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

Gabrielė Valaitytė

Režisierius Aleksandras Špilevojus – apie pjesę „Urodas“: „Ji atitinka šių dienų tempą“

 

 

Kamilė Žičkytė

Apie grožį Lietuvos rusų dramos teatre. Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Urodas“

 

 

 

 


 

 

. . . skaityti toliau

06/04/18

VILKINĖ MEILĖ

Visi nuo vaikystės prisimena pasaką apie Raudonkepurę ir piktą Pilką Vilką. Per šimtus metų šis klasikinis pasakojimas vaikams pavirto kone vienu iš populiariausių siužetų, kone mitu. Ekstravagantiškas artistas, poetas, bardas, dramaturgas ir režisierius Mindaugas Valiukas drauge su talentingu mūsų teatro jaunosios kartos aktoriumi Maksimu Tuchvatulinu parengė žiūrovams naują šiuolaikinę ekvilibristinę pasakos apie Raudonkepurę ir Vilką versiją. Improvizacinio pasakojimo forma jaunas vyras Albinas (Maksim Tuchvatulin) per pasakos siužetą perteikia savo meilės ir dramos, išvirtusios į tragediją, istoriją. Šiuolaikiškai tariant, tai yra „stendapas“, teatrinis mono-komiksas, postmodernistinė pasaka suaugusiems. Nors visi žino, kad pasakos apie Raudonkepurę siužetas yra „baisus“, bet pabaiga laiminga, tačiau ši „Vilko meilė“ ir čia pateiks žiūrovams daug staigmenų..

 

Skirta suaugusiems žiūrovams (N-14)

 

Dėmesio! Spektaklyje skamba necenzūrinė leksika.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

20/12/17

HEDA GABLER

Režisierė – Eglė Švedkauskaitė
Scenografė – Patricija Vytytė
Kostiumų dailininkė – Dovilė Paulauskaitė
Kompozitorius – Gabrielius Zapalskis
Šviesos – Viliaus Vilučio
Vaizdo projekcijų autorius – Pijus Čeikauskas

 

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija

 

„Heda Gabler” (1891) – norvegų literatūros ir dramaturgijos klasiko Henriko Ibseno (1828-1906) viena iš garsiausių ir populiariausių pjesių.

 

Jauna režisierė, prof. Jono Vaitkaus mokinė Eglė Švedkauskaitė: „Ši „Heda Gabler” yra apie mano bendraamžius, mano kartos žmones, gyvenančius šiuolaikiniame, gerai aprūpintame pasaulyje. Tai mano ir kūrybinės komandos raktas, kuriuo rakiname klasikinį kūrinį. Visus pjesės personažus kamuoja meilės ir supratimo alkis, tačiau baimė atsiverti, pasirodyti silpnam ir prarasti socialinį statusą juos tik nutolina nuo tikro žmogiško ryšio. O viduje kaip tiksinti bomba kaupiasi užspausti geismai ir troškimai. Ir būtent jie išsprogdina gražų, ramų bei tvarkingą „auksinio jaunimo“ gyvenimą.  Šiuo spektakliu klausiame, ar esame pakankamai stiprūs susidurti su savimi? Ar mūsų santykiai su artimiausiais žmonėmis nėra vien patogi iliuzija?”

 

Pjesę „Heda Gabler” statė garsiausi pasaulio režisieriai (Lietuvoje – Juozas Miltinis 1957, 1972, Gintaras Varnas 1997, kt.), vaidino ryškiausios pasaulio scenų aktorės (Lietuvoje – Eugenija Šulgaitė, Dalia Melėnaitė, Jūratė Onaitytė, kt.) Pagirtinas jaunų, tik pradedančių savo kūrybinį kelią, teatro kūrėjų ambicingas noras įkūnyti garsiausius XIX-XX a. ribos Europos dramaturgijos šedevrus (G. Hauptmanno „Vieniši žmonės”, A. Strindbergo „Kreditoriai”, H. Ibseno „Heda Gabler”). Tai LRDT programos „Erdvė A – Z” pirmojo etapo startinė programinė trilogija.

 


Vaidina:

Heda Gabler (Tesman) – Kamilė Galkutė
Jorgenas Tesmanas – Marijus Mažūnas
Tėja Elvsted – Gabrielė Ladygaitė
Teisėjas Brakas – Gabrielius Zapalskis
Eilertas Liovborgas – Aurimas Bačinskas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

08/11/17

KREDITORIAI

Kurso vadovas – Jonas Vaitkus
Režisierius pedagogas – Darius Meškauskas
Dailininkė – Patricija Vytytė
Muzika Nikiforo Shalaevo
Šviesos Simono Gudelio

 

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija

 

Antroji 72-ojo LRDT sezono premjera naujoje „Erdvėje A – Z“ – tai vėl Europos dramaturgijos klasika. Jauni aktoriai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, kviečia į savarankiško darbo premjerą. Tai – švedų rašytojo, dramaturgo Augusto Strindbergo (1849-1912 m.) tragikomedija „Kreditoriai“ (1888 m.).

 

...Dailininkas Adolfas kamuojasi, nesurasdamas bendros kalbos su savo žmona Tekle. Jai išvykus, jis susipažįsta su keliautoju Gustavu, ir tarp jų užsimezga nuoširdi draugystė. Adolfas atveria savo naujam draugui visą savo sielą, neįtardamas, kad Gustavas iš tiesų visiškai nenusipelnęs tokio jo pasitikėjimo.

 

Iveta Raulynaitytė – Teklė:

 

„...Mano personažas yra senstanti moteris. Strindbergo laikais buvo madinga moterų emancipacija, ir Teklė, be abejonės, yra emancipuota moteris. Ji išdrįso palikti savo pirmąjį vyrą, išdrįso sukurti savo individualų pasaulį, ji niekam nepriklauso, ir jeigu kas pabando ją savintis, ji pradeda urgzti kaip vilkas. Svarbiausias dalykas jai – nuolat išgyventi įsimylėjimo jausmą, kad neišnyktų tas vidinis virpulys, tas įsimylėjimo adrenalinas...“

 

Tomas Šečkus – Adolfas:

 

„...Neseniai buvau parodoje, mačiau Picasso tapybą, jo kubizmą. Man buvo labai įdomu, kaip dailininkai sugeba visiškai kitaip matyti mus supančią tikrovę. Tai labai svarbu mano personažui – kad menininkas visai kitaip mato pasaulį, kitas spalvas, kitas formas. Dėl to jis būna ekspresyvus ir kitaip viską išgyvena, nei eiliniai žmonės.“

 

Mantas Barvičius – Gustavas:

 

„...Gustavo gyvenimo prasmė – keršto Teklei troškimas. Bet pjesės finale jis pats sako, kad sužlugdydamas Teklės garbę jis tikėjosi susigrąžinti savąją. Jis tikėjosi, atkeršydamas moteriai, susigrąžinti savąjį vyriškumą. Tačiau kai tai įvyksta, Gustavas pajunta, kad jam nė kiek ne lengviau gyventi ir kad tas kerštas nesuteikė jo gyvenimui trokštamo prasmingumo.“

 

Spektaklyje vaidina

Mantas Barvičius, Iveta Raulynaitytė, Tomas Šečkus

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

30/09/17

NEIŠMOKTOS PAMOKOS

Režisierė – Airida Gintautaitė
Kompozitorius – Jokūbas Tulaba
Dailininkė – Daiva Samajauskaitė
Šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas

 

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

 

Skirta paauglių ir studijuojančio jaunimo publikai.



Spektaklyje vaidina

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros studentai (kurso ir pastatymo vadovas prof. Jonas Vaitkus):
Kamilė Galkutė, Emilija Jaujininkaitė, Giedrė Kederytė, Gabrielė Ladygaitė, Iveta Raulynaitytė, Fausta Semionovaitė, Juozas Ališauskas, Mantas Barvičius, Skomantas Duoplys, Karolis Legenis, Pijus Narijauskas, Tomas Šečkus

 

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

 

. . . skaityti toliau

21/09/17

VIENIŠI.

Režisierius – Augustas Gornatkevičius
Kostiumų dizainerė – Simona Davlidovičiūtė
Scenografė – Elžbieta Kvašytė
Kompozitorius – Jokūbas Tulaba
Dramaturgė – Indrė Bručkutė
Šviesos Simono Gudelio
Režisieriaus padėjėjas – Algimantas Kvietkauskas

 

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija

 

Filipas ir Liza gyvena pirmame modernaus daugiabučio aukšte. Kol Filipas dirba savo įmonėje, Liza kantriai laukia jo namuose. Liza niekada nepriekaištauja Filipui, jei šis namo grįžta vėliau nei žadėjo. Filipas padeda Lizai kiekviename žingsnyje ir jai niekad netenka vienai rūpintis namais. Filipas ir Liza niekada nesipyksta – jų nuomonės sutampa visais pasaulio klausimais. Filipas ir Liza niekada nesijaučia vieniši, nes turi vienas kitą. Filipas pasimokė iš savo tėvų klaidų ir kuria tobulą šeimą. Filipas ir Liza ketina žengti itin svarbų žingsnį savo bendro gyvenimo kelyje ir kviečia Jus tapti šio įvykio liudininkais.

 

Režisierius Augustas Gornatkevičius: „Ruošdami šį spektaklį, mes drauge su dramaturge truputį pakeitėme klasikinį Hauptmano tekstą – šiek tiek patrumpinome jį ir sukūrėme dar vieną personažą, kuris pjesėje paminėtas tik kaip pusmečio amžiaus kūdikis, kurio krikštynose dalyvauja pjesės veikėjai. Mūsų spektaklyje jis jau dalyvauja kaip suaugęs žmogus, savarankiškas veikėjas protagonistas, kurio lūpomis taip pat skamba Hauptmanno žodžiai. Šalia jo atsiranda dar vienas išgalvotas personažas, tai – lėlė, tarp kurios ir to papildomo personažo čia tarsi įvyksta vedybų ritualas“. Taip spektaklio kūrėjai perteikia priešpriešą tarp praeities ir ateities, atspindėdami kartų konflikto suvokimą per šį savotišką sceninį fetišą..."

 

Vaidina:

Johanas Fokeratas – Petras Šimonis (LMTA studentas)
Kėtė Fokerat – Iveta Raulynaitytė (LMTA studentė)
Frau Fokerat – Adrija Čepaitė (LNDT trupės aktorė)
Ponas Fokeratas – Vidmantas Fijalkauskas (LRDT trupės aktorius)
Ana Mar – Jelena Orlova (LRDT trupės aktorė)
Braunas – Skomantas Duoplys (LMTA studentas)
Filipas Fokeratas – Matas Dirginčius (LMTA studentas)
Pastorius Kolinas – Artur Svorobovič (LRDT trupės aktorius)

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

15/09/17

PIGMALIONAS

Režisierė – Linda Urbona

Dailininkė – Nino Kitia (Sakartvelas)

Kompozitorius – Faustas Latėnas

Režisieriaus padėjėja – Ana Šliburytė

Režisieriaus asistentas – Andrius Darela

Pjesę iš anglų kalbos vertė – Polina Melkova

Titrus iš anglų kalbos vertė – Dovydas Judelevičius

 

Antikos laikų mitas byloja apie Kipro salos karalių Pigmalioną. Jis aistringai pamilo deivę Afroditę, sukūrė jos skulptūrą ir maldavo deivės, kad šiai šaltai marmuro statulai ji įkvėptų gyvybę. Afroditė, sujaudinta tokios skulptoriaus aistros, suteikė gyvybę skulptūrai, kuri tapo Galatėja, Pigmaliono žmona.

 

Tačiau klasikinė airių rašytojo, dramaturgo ir Nobelio premijos laureato Bernardo Shaw (1856-1950) pjesė „Pigmalionas“ (1912) pasakoja kitokią istoriją. Siužeto centre – prasčiokė gatvės prekeivė Eliza Dulitl, kurią du išsimokslinę cinikai aristokratai, profesorius Higinsas ir pulkininkas Pikeringas, lažybų vardan sumąsto išmokyti aristokratiškos iškalbos ir aukštuomenės manierų. Tai viena iš garsiausių ir populiariausių pasaulio pjesių, jos pagrindu kompozitorius Frederickas Loewe sukūrė populiarų Brodvėjaus miuziklą „My Fair Lady“ (1956), o 1964 m. miuziklo „My Fair Lady“ ekranizacija su Audrey Hepburn ir Rexu Harrisonu pagrindiniuose vaidmenyse susižėrė net aštuonis „Oskarus“.

 

Lietuvos rusų dramos teatre šią pjesę stato jauna lietuvė režisierė, Tbilisio Šota Rustaveli teatro ir kino universiteto auklėtinė Linda Urbona. Jai talkina dailininkė scenografė iš Gruzijos Nino Kitia ir populiarus lietuvių kompozitorius Faustas Latėnas.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Spektaklyje vaidina

Profesorius Henris Higinsas – Viačeslav Lukjanov

Gėlių pardavėja Eliza Dulitl – Juliana Volodko

Pulkininkas Pikeringas – Aleksandr Agarkov

Dulitlis, Elizos tėvas – Valentin Kirejev

Ponia Higins, profesoriaus Higinso motina – Inga Maškarina

Higinso namų tvarkytoja – Jelena Bogdanovič

Guvernantė – Edita Gončarova

Ponia Einsford Hill, Klaros ir Fredžio motina – Jevgenija Rusakova

Klara – Jekaterina Makarova

Fredis – Artur Svorobovič

 

 

. . . skaityti toliau

17/03/17

LEGENDA APIE DIDĮJĮ KOMBINATORIŲ

Režisierius – Rolandas Atkočiūnas
Scenografas – Mārtiņš Vilkārsis (Latvija)

Kompozitorius – Giedrius Puskunigis
Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė
Šviesų dailininkas – Valdas Latonas
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentas – Andrej Ščiuckij

 

Režisierius Rolandas Atkočiūnas ir vėl panardina žiūrovus į siautulingą praėjusio šimtmečio pradžios sovietinio „nepo“ atmosferą, kaip jis tai jau padarė LRDT spektaklyje pagal M. Bulgakovo pjesę „Zoikos butas“.

 

„Savo spektaklyje nepaisau istorinių, socialinių ar politinių romano motyvų, man svarbiausia yra žmonių santykiai, – sako režisierius R. Atkočiūnas. – Mano spektaklio vyksmas vystysis simboliniame laive, plaukiančiame į niekur. Tai gali būti ir „Titanikas“, ir Nojaus arka – bet kas. Visi Ilfo ir Petrovo romano personažai čia bus pavaizduoti ir visos romano siužeto peripetijos bus suvaidintos. Tačiau visa tai dar bus perpinta ir su bibliniu siužetu apie pranašą Mozę ir žydų tautos klajones. Tautos iškeliavimas svetur – tai dar vienas šio spektaklio motyvas. Savo naujojo vaidinimo žanrą įvardinčiau kaip „epinės kelionės fantasmagoriją“. Tad tiems žiūrovams, kurie ateis į teatrą nusiteikę pamatyti eilinę komediją, čia bus pateikta nemažai siurprizų“.


 

Spektaklyje vaidina

Ipolitas Matvejevičius - Aleksandr Agarkov
Ostapas Benderis - Valentin Novopolskij
Klavdija Ivanovna - Anžela Bizunovič
Šventikas Fiodoras - Valentin Kirejev
Katerina Aleksandrovna - Julija Krutko / Liuda Gnatenko
Archyvaras - Michail Makarov
Gricacujeva - Aleksandra Metalnikova
Liza - Juliana Volodko / Jelena Orlova
Kolia - Telman Ragimov / Aleksandr Špilevoj / Aleksandr Špilevoj
Ernestas Pavlovičius - Artur Svorobovič
Ela - Jevgenija Gladij
Administratorius; Režisieriaus asistentas - Aleksandr Kanajev
Avesalomas Vladimirovičius - Viačeslav Lukjanov
Matilda ir Klotilda - Edita Gončarova Inga Stankaitytė
Inžinieriai Brunsai - Inga Maškarina , Vidmantas Fijalkauskas
Pirmas aktorius - Dmitrij Denisiuk
Antras aktorius - Sergej Zinovjev
Trečias aktorius - Maksim Tuchvatulin
Ketvirtas aktorius - Artūras Aleksejevas
Klajojančios trupės aktoriai - Vidmantas Fijalkauskas, Jevgenija Gladij, Edita Gončarova, Kornelija Krasilnikovaitė, Valentinas Krulikovskis, Viačeslav Lukjanov, Inga Maškarina, Jelena Orlova, Telman Ragimov, Inga Stankaitytė, Artur Svorobovič, Aleksandr Špilevoj, Maksim Tuchvatulin, Juliana Volodko

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

19/11/16

#TEVYNE

Režisierius – Georgij Surkov (Latvija)
Dailininkės: Dacė Sloka, Sintija Jekabsone (Latvija)

 

Atviros sceninės diskusijos forma šis vaidinimas atspindi Lietuvos rusakalbių gyventojų, LRDT aktorių samprotavimus apie šalį, kurioje jie gyvena, apie jos praeitį ir dabartį, apie jos žmones ir jos kultūrą, jos politiką ir visuomenę. Dramaturginis „verbatim" principas (personažų samprotavimų, išsakytų balsu, dokumentinis atkartojimas) suteikia galimybę šią sudėtingą temą pateikti žiūrovams nuoširdžiai ir atvirai.

 

Šis vaidinimas tyrinėja dabar dažnai nevienareikšmiškai skambančio žodžio „tėvynė" prasmes. Kokios yra šio reiškinio ištakos ir ribos? Tai klausimai, kuriuos spektaklio kūrėjai sprendžia drauge su žiūrovais. Kultūrų, tautų ir valstybių sankirtos, prisiminimai apie bendrą praeitį čia yra pateikiami atspindėti įvairių tautų žmonių, gyvenančių Lietuvoje, asmenybėse ir likimuose.

 

Spektaklyje vaidina

Edita Gončarova
Jelena Juščenko
Jevgenija Karpikova
Valentina Lukjanenko
Jekaterina Makarova
Inga Maškarina
Jelena Orlova
Larisa Popova
Telman Ragimov
Artur Svorobovič
Andrej Ščiuckij
Aleksandr Špilevoj
Juliana Volodko

 

Spektaklis sukurtas remiantis G. Surkovo kūrybinės laboratorijos „Mano meninis gyvenimas“ medžiaga. Projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

05/11/16

PASAKA APIE CARĄ SALTANĄ

Spektaklis pagal rusų poeto klasiko Aleksandro Puškino eiliuotą kūrinį „Pasaka apie carą Saltaną, apie jo sūnų šlovingą ir galingą karžygį Gvidoną Saltanovičių ir apie nuostabiąją Karalaitę Gulbę".

Rusų folklorine maniera gausiai apipavidalintas spektaklis pasižymi itin puošniais personažų kostiumais, taip pat žaisminga muzika, gyvai atliekama įvairiais instrumentais bei daiktais. Vaidmenų atlikėjai yra didelė teatro trupės dalis, jie meistriškai perteikia rusų pasakų dvasią bei A. Puškino pasakų unikalų poetiškumą.

 

Spektaklis rodomas rusų kalba

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

24/09/16

SEPTYNI FARIZIEJAUS SAULIAUS PENKTADIENIAI

Režisierius – Jonas Vaitkus
Dailininkė – Daiva Samajauskaitė

Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė

Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Vaizdo projekcijų autorius – Rimas Sakalauskas
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Аleksandras Andrejevas (g. 1952 m. Maskvoje) gimė filologų šeimoje, muzikantas pianistas. Jo pomėgis ezoterikai atvėrė jam ir Biblijos prasmių gelmes.

 

Pirmoji jo sukurta pjesė „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ buvo baigta rašyti ir pirmą kartą publikuota 2012 m. Pirmojo šios dramos pastatymo teisę autorius maloniai suteikė Lietuvos rusų dramos teatrui ir režisieriui, LRDT vadovui prof. Jonui Vaitkui.

 

Anot autoriaus, sukurti šią pjesę jį įkvėpė du klausimai: kas yra Dievas ir kas yra žmogus? Šių kertinių būties klausimų atskleidimui autorius pasirinko ypatingos istorinės asmenybės – apaštalo Pauliaus – likimą. Jaunystėje vadintas fariziejumi Sauliumi, iš pradžių jis buvo vienas iš tų, kas ypač aršiai persekiojo Jėzaus mokinius. Intriguojantis pjesės siužetas vaizduoja Jeruzalę paskutiniais Jėzaus gyvenimo mėnesiais. Jo aplinkos žmonės čia pateikti ne kaip šventieji, o kaip kasdieniški personažai. Autorius pavaizdavo, kaip eiliniai žmonės sugeba tapti išskirtinėmis asmenybėmis. Nenusižengdamas Evangelijų istorijoms dramaturgas jas praturtino įsivaizduojamais charakteriais ir jų motyvais. Taip jis suteikė galimybę žiūrovams pamatyti ir suprasti, kokiu būdu Dievo tikėjimo ugnis, rusenanti žmonių prigimtyje, gali užsiliepsnoti ir prikelti šviesai jų sielas, ligi tol skendėjusias netikėjimo prieblandoje. Anot dramaturgo, ne kiekvienam lemta patirti tokią Dievo Dvasios galybę, kuri užgriuvo užsispyrėlį Saulių jo kelyje link Damasko, bet kiekvienas žmogus gali sulaukti Dievo Malonės, jeigu to trokšta ir kryptingai siekia – tokia yra šios pjesės pagrindinė mintis.

 

Spektaklyje vaidina

Vaidila; Hakeris - Valentinas Krulikovskis
Saulius - Vladimir Dorondov
Lozorius - Vytautas Anužis
Sargybinis - Vladimir Serov / Artur Svorobovič
Dimonas - Aleksandr Kanajev
Barabulas - Nikolaj Antonov
Placidas - Valentin Kirejev
Junija - Aleksandra Metalnikova
Juozapas - Sergej Zinovjev
Liucijus - Viačeslav Lukjanov
Raudotoja - Anžela Bizunovič
Lukas - Aleksandr Agarkov
Nikodemas - Vidmantas Fijalkauskas
Morta - Inga Maškarina
Simonas - Jurij Ščiuckij / Vladimir Serov
Marija - Jevgenija Karpikova / Juliana Volodko
Judas - Valentin Novopolskij Aleksandr Špilevoj
Petras - Maksim Tuchvatulin
Gamlielis - Dmitrij Denisiuk
Andronikas - Telman Ragimov / Artur Svorobovič
Jonas - Artūras Aleksejevas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

. . . skaityti toliau

16/05/16

KODAS: HAMLET

Režisierė – Olga Lapina
Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė
Dailininkė – Renata Valčik
Vaizdo projekcijų autorius – Jonas Tertelis
Choreografė – Agnietė Lisičkinaitė
Režisieriaus asistentas – Andrej Ščiuckij

 

„Ir danguje, Horacijau, ir žemėj / Daugiau dalykų paslėpta yra, / Negu sapnuoja jūsų išmintis". (W. Shakespeare‘as, „Hamletas")

 

„Kodas: HAMLET” – tai pagal Williamo Shakespeare'o tragediją „Hamletas" kurtas teatrinis žaidimas, apjungiantis aplinkos teatro ir „escape the room" žaidimo principus. Žaidimas vyksta skirtinguose slaptuosiuose Lietuvos rusų dramos teatro užkaboriuose ir yra skirtas nuotykių, ekstremalių išgyvenimų ir mistinių potyrių išsiilgusiai publikai.

 

Jei esate fiziškai ir psichiškai pasirengęs, ištvermingas „escape the room" žaidimų ir netradicinių teatro meno formų gerbėjas – žaidimas „Kodas: HAMLET" skirtas kaip tik jums! Būsite aprengti specialiais apsauginiais drabužiais, kurie apsaugos jus nuo drėgmės, purvo ir dulkių, bet netrukdys pasinerti į ypatingą kelionę po slapčiausias teatro vietas ir „Hamleto“ šmėklų pasaulio atmosferą. Grupę nuotykių ištroškusių ekstremalų, kurie neišsigąs teatro iššūkio, lydės ir saugos patyrę vedliai, tačiau patys taip pat turite nežiopsoti! Įžengę pro slaptas teatro duris susidursite su kliūtimis, privalėsite įminti mįsles, ieškoti paslėptų raktų, išvengti spąstų, ir, galiausiai, ištrūkti iš pražūtingo hamletiškojo pasaulio per 60 minučių.

 

Publikai nematytas teatro užkulisių pasaulis taps W. Shakespeare'o pavaizduota niūria Danijos karalyste, kurioje pasirodė mirusio karaliaus, Hamleto tėvo gąsdinanti ir intriguojanti šmėkla. O gal tai paties išprotėjančio Hamleto pasąmonės labirintai, kuriuose keistai susipynė skirtingų rūmų gyventojų įvaizdžiai su visomis savo ydomis ir klastomis?..

 

Ar pavyks jūsų sėkmingas pabėgimas – priklauso tik nuo jūsų drąsos, loginio mąstymo ir kūrybinės fantazijos. Šis žaidimas yra unikalus potyris, skirtas mažai žaidėjų grupei. Pasiryžkite kelionei po pavojingą hamletiškąjį pasaulį ir grįžkite iš jos laimėtojais!

 

Spektaklyje vaidina

Telman Ragimov
Aleksandr Špilevoj
Valentin Novopolskij
Maksim Tuchvatulin
Juliana Volodko
Aleksandra Metalnikova
Jevgenija Gladij
Vera Stasenia
Artūras Aleksejevas
Jekaterina Makarova
Artur Svorobovič
Edita Gončarova
Jelena Orlova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

02/04/16

DOSTOJEVSKIO ANGELAI

Scenarijaus autorė ir režisierė – Birutė Mar
Kompozitorius – Antanas Kučinskas
Dailininkė – Kristina Norvilaitė
Režisierės asistentė, choreografė – Sigita Mikalauskaitė
Šviesos Simono Gudelio

 

Neatsitiktinai naujojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės ir režisierės Birutės Mar spektaklio premjera įvyks Lietuvos rusų dramos teatro scenoje – spektaklis „Dostojevskio angelai" kuriamas rusų klasiko F. Dostojevskio prozos motyvais originalo kalba.

 

Naujojo spektaklio pagrindu pasirinkti fragmentai iš rašytojo romanų „Idiotas", „Broliai Karamazovai", „Demonai", apysakos „Baltosios naktys" bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės".

 

Spektaklyje prabils skirtingi jų herojai: Nastenka iš „Baltųjų naktų", kunigaikštis Myškinas („Idiotas"), Nikolajus Stavroginas („Demonai"), Grušenka („Broliai Karamazovai") bei mažasis herojus iš apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės". Rašytojo sukurtuose personažuose, kaip ir visuose mumyse, pasak F. Dostojevskio, glūdi „ano pasaulio" daigai. Tik jų dėka mumyse egzistuoja tiesos ir išminties, sąžinės ir pasirinkimo laisvės, meilės ir tikėjimo pradai.

 

Birutė Mar: „Kažkada, teatro studijų Sankt Peterburge metais, nemaža savo studentiškų darbų kūriau „pagal Dostojevskį" – rašytojo kūryba tapo savitu žmogaus prigimties tyrinėjimo kamertonu.

 

Likimas taip susiklostė, kad ir vėliau, grįžus į Lietuvą, teko vaidinti Dostojevskio herojes – Poliną („Lošėjas", rež. A. Maksimovas, Lietuvos rusų dramos teatras), Matriošą („Demonai", rež. J. Vaitkus, LNDT), Falalėjų („Stepančikovo dvaras", rež. J. Vaitkus, LNDT). Dažnai galvodavau, kodėl beveik kiekviename rašytojo kūrinyje egzistuoja personažai keistuoliai – tarsi žeme vaikščiojantys žmonės-angelai, gyvenantys apnuoginta, atvira širdimi?

 

Sako, visi gimstame angelais, vėliau tai užmirštame. Pasaulyje žmogui tenka ilgai klaidžioti, kol atranda savo tikrąją prigimtį – tuomet žmogus ima švytėti. Turime tarytum atsiskirti nuo savęs-angelo šioje žemėje, kad vėl pas jį sugrįžtume. Tačiau per visą žemišką gyvenimą išlieka ilgesys kažko iš anapus... Šiapus esame tarsi vienasparniai angelai, besiilgintys savo „antrojo sparno", ir tas ilgesys padeda žmogui išlikti žmogumi.

 

Tai – bene svarbiausia visų F. Dostojevskio kūrinių tema, jo genialios kūrybos leitmotyvas".

 

«... Бог взял семена из миров иных и посеял на сей земле, и взрастил сад свой, и взошло все, что могло взойти, но взращенное живет и живо лишь чувством соприкосновения своего таинственным мирам иным - если ослабевает или уничтожается в тебе сие чувство, то умирает и взращенное в тебе...» F. Dostojevskis „Broliai Karamazovai"

 

Spektaklio „Dostojevskio angelai" eskizas pirmąsyk buvo parodytas 2015 m. lapkričio 6-11 d. Velikij Novgorode ir Staraja Rusa miestuose (Rusija) vykusiame tradiciniame XIX tarptautiniame kamerinių teatrų pagal Dostojevskio kūrinius festivalyje.

 

Tarp dešimties festivalyje pristatytų F. Dostojevskio sceninių interpretacijų naująjį spektaklį iš Lietuvos lydėjo sėkmė – jis pelnė net du festivalio apdovanojimus: aktorė Birutė Mar apdovanota diplomu ir prizu už geriausią moters vaidmenį, taip pat „Dostojevskio angelai“ pelnė žiūrovų simpatijų prizą.

 

Spektaklis „Dostojevskio angelai" Staraja Rusa mieste (kur rašytojas gyveno ir kūrė paskutiniais gyvenimo metais) buvo parodytas lapkričio 11-ąją, F. Dostojevskio gimimo dieną. Tą pačią dieną Šv. Georgijaus sobore buvo aukojamos atminimo mišios už rašytoją.

 

Spektaklyje vaidina

Birutė Mar

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

15/03/16

CAMERA OBSCURA

Režisierius – Saulius Varnas

 

Aktoriaus Vidmanto Fijalkausko vienos dalies monospektaklis pagal Vladimiro Nabokovo to paties pavadinimo romaną.

 

V. Fijalkausko ir S. Varno monospektaklis „Camera obscura" (ankstesnis pavadinimas – „Kritimas į tamsą") jau buvo rodomas ir pelnė apdovanojimus tarptautiniuose monospektaklių festivaliuose Ukrainoje, Izraelyje, Makedonijoje, Armėnijoje.

 

Romano siužetas vystosi praeito šimtmečio trečiajame dešimtmetyje Vokietijoje, jis pasakoja apie solidaus menotyrininko Krečmaro ir šešiolikmetės Magdos romaną. Bendrais bruožais šis V. Nabokovo kūrinys siejasi su kitu populiariu jo romanu „Lolita", irgi pasakojančiu apie vyro meilę paauglei. „Camera obscura" taip pat provokuoja, bet tai yra ir žmogiška meilės, vardan kurios aukojamas įprastas gyvenimas, istorija.

 

Romaną scenai pritaikė S.Varnas ir Nina Mazur (Vokietija).

 

Spektaklyje vaidina

Krečmaras – Vidmantas Fijalkauskas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

27/12/15

MEŠKA

Režisierė – Kornelija Krasilnikovaitė
Kostiumų dailininkė – Jevgenija Rusakova

Muziką atlieka: Jevgenija Karpikova, LRDT roko grupė „Berloga" (Valentin Novopolskij, Valdas Latonas)

 

LRDT gyvuoja šauni tradicija savo didžiojoje scenoje pristatyti šio teatro jaunimo brandžias kūrybines iniciatyvas. Tęsiant šią tradiciją jauna režisierė Kornelija Krasilnikovaitė, pasinaudojusi klasikiniu kūriniu ir prisodrinusi jį savąja ir jaunų aktorių jaunatviška fantazija bei aktualiais motyvais, sukūrė ryškų, drastišką ir komišką „sceninį komiksą". Kūrinį dėsningai vainikuoja ir įprasmina roko muzika, kurią atlieka improvizuota roko grupė „Berloga".

 

Tačiau, kaip ir klasikiniame kūrinyje, meilė išlieka pagrindine šio spektaklio tema. Režisierė K. Krasilnikovaitė sako: „Ši pjesė aktuali tuo, jog pateikia dviejų nelaimingų ir praeityje įskaudintų žmonių, vyro ir moters, susikurtus „žaidimo" modelius, pagal kuriuos jie stengėsi egzistuoti. Šių modelių pagalba jie atskyrė save nuo svarbiausio kuriančiojo jausmo – meilės, jie tapo šalti, kaprizingi ir šiurkštūs tiek sau, tiek ir aplinkai. Tačiau, meilė – kur kas galingesnė už žmogų jėga... Ji yra visur ir žmogus visada su savimi šią jėgą nešiojasi".

 

Spektaklyje vaidina

Jelena Ivanovna Popova - Juliana Volodko
Grigorijus Stepanovičius Smirnovas - Telman Ragimov
Luka - Artur Svorobovič
Pelagėja - Maksim Tuchvatulin
Daša - Aleksandr Špilevoj
Tobis - Artūras Aleksejevas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
 

. . . skaityti toliau

19/12/15

OSKARAS IR PONIA ROŽĖ

Režisierė ir dailininkė – Juliana Laikova
Oskaras ir Ponia Rožė – Jelena Bogdanovič
Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė-Dočkuvienė
Šviesos Simono Gudelio
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

„Oskaras ir ponia Rožė“ – romanas, kuris pasakoja apie berniuką, rašantį juokingus, išmintintingus, jautrius ir kartais liūdnus laiškus Dievui, laiškuose jis išgyvena visą gyvenimą, kupiną meilės, atleidimo, kančios, susitaikymo su artimaisiais, draugais ir pačiu gyvenimu. Ekstravagantiškai senutei pavyksta įkalbėti berniuką pažaisti žaidimą, kurio sąlygos – kiekviena jo nugyventa diena reiškia dešimtmetį. Taip savo laiškuose Oskaras gali nugyventi savo jaunystę, pirmąją meilę, santuoką, vidurinio amžiaus krizę ir senatvę. Šio kūrinio finalas liūdnas, tačiau labai šviesus.

 

Jelena Bogdanovič – Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorė nuo 1994 m., čia suvaidino per 30 vaidmenų. Iki tol ji yra vaidinusi Gorkio (Rusija) akademiniame dramos teatre bei Kaliningrado (Rusija) srities dramos teatre. Pastarieji ryškūs jos vaidmenys – Žmona spektaklyje Nizami „Septynios gražuolės“ (2015 m.); Tatjanos auklė spektaklyje A. Puškino „Eugenijus Oneginas" (2013 m.); Marina spektaklyje A. Jablonskajos „Stabmeldžiai" (2013 m.) ir kt. Aktorė yra dirbusi ir kaip režisierė: LRDT 1994 m. kartu su dailininke Nina Livont pastatė ir suvaidino monospektaklį „Į bučinių tyliųjų šalį" pagal Marinos Cvetajevos eiles, o 2001 m. – Neilo Simono komediją „Paskutinysis aistringas meilužis" (kartu su režisiere O. Lapina).

 

Aktorė Jelena Bogdanovič: „Dievas gali pasibelsti netikėtai ir bet kur, pavyzdžiui, ligoninėje, kaip tai nutiko dešimtmečiui Oskarui, arba teatre, kaip tai nutiko man. Kai skaičiau šį kūrinį, jaučiau Jo buvimą. Aš atradau atsakymus į klausimus, kurie jau seniai man buvo lyg rakštis, o kai kurie jų dar labiau išryškėjo. Panorau šia patirtimi pasidalinti su žmonėmis. Sugiedoti odę gyvenimui, meilei, tikėjimui, aiškiam požiūriui į mirtį. Man ši istorija – ne apie sergantį, mirštantį berniuką, o apie tai, kad net likusios 12 gyvenimo dienų gali būti laimingos ir pilnavertės, jei į pasaulį pažvelgsime vaiko akimis. Kasdien lyg pirmą kartą. Norėtųsi, kad mes prisimintume apie tai nuolat, ne tik prieš pabaigą. Ir tuomet galbūt pabaiga taps pradžia".

 

Režisierė Juliana Laikova: „Būna aplinkybių, iš kurių, rodos, visiškai nėra išeities. O kartais jautiesi tiesiog beviltiškai ir net nežinai, kas tau galėtų padėti. Ir kartais pagalbos sulauki ten, kur visai nesitiki. Ir, man rodos, visai nesvarbu, ar tau dešimt, ar aštuoniasdešimt metų. Tau reikia, kad nebūtum vienišas. Nori, kad tave palaikytų. Tau reikia ištiestos rankos arba tikėjimo. Mano akimis, istorija apie Oskarą ir ponią Rožę – būtent apie tai. Apie tai, kaip berniukui buvo suteiktas tikėjimas, kaip jis nugyveno didelį, pilnavertį gyvenimą per labai trumpą laiką ir buvo laimingas. Kaip jis suaugo ir padėjo suaugti visiems aplinkiniams.

 

Tai – romanas apie stebuklą, kuris tarsi gėlė, palaipsniui išsiskleidžia ir savo aromatu užpildo viską aplink save. Mes papasakojome istoriją apie berniuką, kuris atgijo laiškuose, jo įspūdžių, sukrėtimų istoriją. Paties gyvenimo istoriją. Man šis kūrinys yra mažos būtybės drąsos, kovos, tikėjimo, permainų, stebuklų, įspūdžiu, meilės, gėrio ir trapumo kvintesencija“.

 

Ericas-Emmanuelis Schmittas (gimė 1960 m.) – populiarus šiuolaikinis prancūzų prozininkas, dramaturgas ir kino scenarijų autorius. „Oskaras ir ponia Rožė“ – trečias spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre, pastatytas pagal E.-E. Schmitto kūrinį (kiti spektakliai: „Paleistuvis“, rež. G. Di Capua, 2005 ir „Dviejų pasaulių viešbutis“, rež. S. Račkys, 2007).

 

Spektaklyje vaidina

Oskaras ir Ponia Rožė – Jelena Bogdanovič

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

12/12/15

LEDAS

Režisierius – Agnius Jankevičius

Dailininkė – Laura Luišaitytė

Vaizdo projekcijų autorius – Jonas Tertelis

Režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė

Režisieriaus asistentas – Viačeslav Lukjanov

 

Kone madingiausias šiuolaikinis Rusijos rašytojas prozininkas Vladimiras Sorokinas (gimė 1955 m.) išgarsėjo, kai jo apysaka „Opričniko diena" (2006 m.) susilaukė ypatingo populiarumo.

 

„Ledas" yra pirmoji dalis jo romanų trilogijos „Ledas" (2002 m.) – „Bro kelias" (2004 m.) – „23000" (2005 m.), kuri skirta fantastiniam pasakojimui apie „Šviesos broliją", kilusią iš ateivių užkoduoto stebuklingo ledo luito, į Žemę atkeliavusio Tunguskos meteorito pavidalu. Neva to stebuklingo ledo dėka Žemėje išaiškėja esantys dvidešimt trys tūkstančiai išrinktųjų „antžmogių", turinčių ypatingas sielos galias, o visi kiti Žemės gyventojai tėra tik „mašinos iš mėsos". Literatūros tyrinėtojai čia randa sąsajų su J. K. Rowling romanais apie Harį Poterį, tačiau V. Sorokino „fantastika" yra daugiau socialinė, ironiška ir satyrinė.

 

„Aš savo spektaklį įvardinau kaip „spektaklį – prezentaciją", nes ketinu V. Sorokino romane „Ledas" užslėptus kodus ir idėjas pateikti žiūrovams kiek įmanoma patraukliau, beveik kaip prekę. Spektakliui naudoju tik tą romano teksto dalį, kuri yra skirta personažui vardu Varia Samsikova. Jai romane skirta daugiausia dėmesio ir ji praeina visą tą atsivertimo ir praregėjimo kelią, kuris išsamiai atskleidžia svarbiausias romano idėjas. Neketinu kaip režisierius piršti žiūrovams vienokią ar kitokią romano siužeto traktuotę, o stengsiuosi drauge su jais visa, kas jame pasakojama, priimti „už gryną pinigą", – teigia vaidinimo režisierius Agnius Jankevičius.

 

Spektaklis „Ledas" yra literatūrinio teatro žanro vaidinimas, jis skirtas visų pirma suaugusiai, išprususiai, moderniąja užsienio literatūra besidominčiai publikai.

 

Spektaklyje vaidina


Jevgenija Gladij

Jelena Orlova

Valentinas Krulikovskis

Valentin Novopolskij

Juliana Volodko

Artur Svorobovič

Viačeslav Lukjanov

Artūras Aleksejevas

Liubov Timochova

Agnius Jankevičius

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 


 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

Daiva Šabasevičienė

Ledinė fantasmagorija

 

 

Milda Brukštutė

Mandagus gundymas

 

 

 

 


 

 

. . . skaityti toliau

06/11/15

SEPTYNIOS GRAŽUOLĖS

Režisierius – Jonas Vaitkus
Kompozitorius – Algirdas Martinaitis
Dailininkė – Daiva Samajauskaitė
Choreografai: Tahir Eynullayev (Azerbaidžanas), Leokadija Dabužinskaitė
Apšvietimo idėjos autorius – Alvydas Lankelis
Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Lietuvos rusų dramos teatro scenoje – viduramžių Persijos (Azerbaidžano) literatūros klasiko Nizami (Nizami Gandževi, 1140 – 1209) eiliuotas šedevras „Septynios gražuolės". Poema pasakoja apie persų šachą Bachramą ir jo septynias žmonas, įvairių kraštų princeses. Kiekvienai iš savo mylimų žmonų šachas Bachramas surentė po rūmus, kurių grožyje slypėjo ir pasaulio sandaros filosofiniai ženklai bei alegorijos.

 

Ši kupina viduramžių Persijos egzotikos, išminties ir grožio poema dėsningai vertinama ir kaip erotiškiausias viduramžių Rytų literatūros kūrinys.

 

Šį stambių formų muzikinį-plastinį poetinį spektaklį drauge kūrė teatro vadovas režisierius, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Vaitkus, kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Martinaitis, choreografai Tahir Eynullayev (Azerbaidžanas) ir Leokadija Dabužinskaitė, dailininkė Daiva Samajauskaitė.

 

Spektaklyje vaidina

Nizami; Bachramas; Tiurktazas; Malicha; Cheiras; Munziras - Valentinas Krulikovskis
Indijos gražuolė Furek - Anžela Bizunovič
Turkestano gražuolė Jagnamaz - Jevgenija Karpikova
Chorezmo gražuolė Nazperi - Larisa Popova / Edita Gončarova
Slavų gražuolė Nesrinuš - Juliana Volodko
Magribo gražuolė Azerijun - Jevgenija Rusakova
Rumijos gražuolė Chumai - Jelena Juščenko
Irano gražuolė Dursiti - Aleksandra Metalnikova
Septynios vyresnės gražuolės - Tatjana Genzel, Liubov Timochova, Valentina Lukjanenko, Laima Košytė, Nijolė Kazlauskaitė, Inga Maškarina
Septynios jaunos gražuolės - Anaros Popovos šokių grupė „Angel project“
Viziris; Šeras; Šyda; Bišras; Svečias - Vladimir Dorondov
Brolis - Artūras Aleksejevas
Karys - Dmitrij Denisiuk
Sodininkas - Maksim Tuchvatulin
Sargybinis; Kurdas - Vladimir Serov
Pirklys - Nikolaj Antonov
Sufijus; Karvedys - Vidmantas Fijalkauskas
Poetas - Valentin Kirejev
Mobedų taryba - Michail Makarov, Gintautas Ryliškis, Jurij Ščiuckij, Sergej Zinovjev, Valentin Kirejev, Vladimir Serov, Nikolaj Antonov
Dervišai - Telman Ragimov, Viačeslav Lukjanov, Valentin Kirejev, Vidmantas Fijalkauskas, Aleksandr Kanajev, Maksim Tuchvatulin
Tiurknaz - Jevgenija Gladij
Chasrojus - Viačeslav Lukjanov
Laimė - Aleksandra Metalnikova / Inga Maškarina
Perlai - Inga Maškarina / Vera Stasenia, Jevgenija Karpikova
Sūnus - Maksim Tuchvatulin
Piemuo - Telman Ragimov
Džabrailas - Gediminas Sederevičius
Suleimanas - Jurij Ščiuckij / Vidmantas Fijalkauskas
Balkis - Tatjana Genzel
Vergė - Juliana Volodko
Muzikantas - Dominykas Vyšniauskas
Kurdo duktė - Edita Gončarova / Larisa Popova
Žmona - Vera Stasenia / Jelena Bogdanovič
Hurijos - Edita Gončarova, Jekaterina Makarova, Inga Maškarina , Aleksandra Metalnikova, Jevgenija Rusakova, Juliana Volodko

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

18/09/15

DREAMWORKS

Režisierius – Georgij Surkov (Latvija)
Dailininkė – Dacė Sloka (Latvija)
Kostiumų dailininkė – Marika Džulė (Latvija)
Kompozitorius – Arman Guščian (Rusija)
Režisieriaus asistentė – Kornelija Krasilnikovaitė

 

Spektaklis yra skirtas žiūrovams, jaučiantiems žmonių tarpusavio psichologinio sambūvio problemų sprendimo būtinybę.

 

„DreamWorks“ – tai populiarios JAV kino kompanijos, gaminančios kino filmus ir televizijos programas, pavadinimas, pažįstamas daugeliui žiūrovų. Tačiau ši populiaraus šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesė nėra televizijos serialas. Pjesės veikėjai – pusamžiai amerikiečiai – Deividas, Merilė, Tedis, Frenkas, Salė, Betė ir kt. – šneka iš scenos lyg ir ta pačia ypatinga televizinio vertimo iš anglų kalba, prie kurios skambesio jau seniai pripratę mūsų televizijos žiūrovai. Tačiau šįsyk tai nėra vertimas. Tokiu būdu autorius drauge su režisieriumi siekia panardinti žiūrovus į įsivaizduojamą svajonių, regėjimų ir godų kosmosą, kuriame taip mėgsta gyvuoti šiuolaikiniai užsieninių televizijos serialų aistruoliai. Mirtis ir gyvybė, svajos ir realybė, tikros ir menamos aistros, slaptos ir akivaizdžios apgavystės – visa tai yra I. Vyrypajevo pjesės aplinkybės, artimos efemeriškam televizijos serialų pasauliui. Tačiau čia, teatre, aktorių dėka spektaklio personažai žiūrovų akivaizdoje sprendžia itin svarbias, dramatiškas, ir netgi tragiškas realias šiuolaikinių žmonių sambūvio problemas.

 

Spektaklio kūrėjai: jaunas latvių režisierius, Latvijos svarbiausio teatrinio apdovanojimo „Spēlmaņu nakts“ laureatas Georgijus Surkovas; dailininkė – Dacė Sloka (Latvija); kostiumų dailininkė Marika Džulė (Latvija); kompozitorius – Armanas Guščianas (Rusija).

 

Spektaklyje vaidina

Deividas, žurnalo „Mokslas ir visuomenė“ vyriausias redaktorius, 35 metų - Valentinas Krulikovskis
Merilė, Deivido žmona, žurnalistė, 34 metų - Jevgenija Rusakova
Tedis, knygų leidėjas, 39 metų - Dmitrij Denisiuk
Frenkas, stambus verslininkas, 40 metų - Aleksandr Kanajev
Elizabetė, 30 metų - Aleksandra Metalnikova
Salė, Frenko žmona, žurnalo moterims vyriausia redaktorė, 37 metų - Inga Maškarina
Maksimilianas, turtingas Amerikos budistų rėmėjas, 40 metų - Valentin Kirejev
Lama Džonas, amerikiečių kilmės budistų šventikas, 35 metų - Viačeslav Lukjanov
Kalėjimo prižiūrėtoja - Anžela Bizunovič
Betė, Frenko meilužė, 28 metų - Edita Gončarova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

22/05/15

RAUDONOS BURĖS

Režisierius – Harijs Petrockis (Latvija)
Kompozitorius – Artūras Šaškinas
Libreto autorius – Jurij Ščiuckij
Scenografė, kostiumų dailininkė – Elīna Milta  (Latvija)
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Vokalo pedagogė – Rita Mačiliūnaitė
Režisieriaus asistentė – Kornelija Krasilnikovaitė

 

„Pajūry gyveno mergaitė vardu Asolė, kuri neteko motinos, būdama vos penkių mėnesių. Ji brendo, auginamа savo tėvo, buvusio jūreivio. Netekęs darbo jūroje, jis savo ir dukrelės pragyvenimui gamino ir pardavinėjo žaislus. Sykį bevaikštinėdama po mišką Asolė susitiko senąjį Eglį, kuris jai išpranašavo pasakišką ateitį. Anot to seno žmogaus, neužilgo, kuomet Asolė taps mergina, ji sulauks pasakų princo, kuris atkeliaus pas ją laivu ryškiai raudonomis burėmis. Patikli mergaitė šventai įtikėjo šia pranašyste, ir vieną gražią dieną ši jos svajonė išsipildė".

 

Tokio siužeto fantastinę apysaką „Raudonos burės“ 1923 m. sukūrė XX a. pradžios populiarus rusų rašytojas Aleksandras Grinas (1880–1932). Šį kūrinį jis skyrė savo mylimai žmonai, su kuria giliame nepritekliuje kurį laiką gyveno Kryme, šalia Juodosios jūros. Jųdviejų pramitimui jis mėgino medžioti iš lanko šaudydamas laukinius paukščius. Medžioklė A. Grinui ne itin sekėsi, užtat fantastinė apysaka, kurią jis pats pavadino „fejerija“, išgarsino jį visame pasaulyje. Pagal romantinį siužetą apie užguitos mergaitės Asolės ir jos svajonių princą Grėjų jau yra sukurta ir kino filmų, ir įvairaus žanro spektaklių.

 

Mūsų teatre A. Grino fejerijos „Raudonos burės“ siužetą išvysime LRDT aktoriaus, poeto ir dramaturgo Jurijaus Ščiuckio atpasakotą eilėmis. Spektaklyje apstu dainų ir melodijų, kurias sukūrė jaunas, mūsų teatre debiutuojantis kompozitorius Artūras Šaškinas. Raudonas bures, dekoracijas ir kostiumus teatro meistrai pasiuvo ir pagamino pagal jaunos dailininkės Elinos Miltos (Elīna Milta) eskizus, spektaklį režisavo Harijs Petrockis (Harijs Petrockis-Petrovskis, abu iš Latvijos). Šokiai pastatyti choreografės Leokadijos Dabužinskaitės.

 

Spektaklyje vaidina

Longrenas, Asolės tėvas - Michail Makarov
Golcas, fokusininkas - Aleksandr Agarkov
Eloiza - Jevgenija Gladij
Menersas, užeigos šeimininkas - Valentinas Krulikovskis
Asolė - Aleksandra Metalnikova
Grėjus - Telman Ragimov
Grėjaus tėvas - Vladimir Serov
Kapitonas; Prekeivis - Aleksandr Agarkov
Virėjas; Šansonų dainininkas - Dmitrij Denisiuk
Betsė - Vera Stasenia
Letika - Valentin Novopolskij
Bocmanas - Vladimir Dorondov
Jūreiviai: Aleksandr Kanajev, Artūras Aleksejevas, Nikolaj Antonov
Šokanti pora: Maksim Tuchvatulin, Julija Krutko
Pirmas lankytojas - Vidmantas Fijalkauskas
Antras lankytojas - Nikolaj Antonov
Pyragėlių pardavėja; Tetulė iš minios - Valentina Lukjanenko
Filipas, anglių pardavėjas - Jurij Ščiuckij
Prostitutė - Jekaterina Makarova
Prostitutė - Jevgenija Karpikova
Menerso padėjėja - Juliana Volodko


Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

30/01/15

RUSIŠKAS SĄSIUVINIS

Režisierė – Olga Lapina
Muzikos vadovas – Artiom Tulčinskij
Akompanuotoja – Alisa Gaižauskaitė
Vokalo parengimas – Rita Mačiliūnaitė
Dailininkė – Renata Valčik
Šviesos dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas
Choreografė – Monika Klimaitė
Stilistė – Karina Leontjeva
Režisierės asistentė – Liubov Timochova

 

Muzikinis spektaklis pasakoja apie slapčiausius moters sielos subtilumus, likimo tragiškumo nuojautas, vidinio moters pasaulio turtus bei atsivėrimus, amžinojo moteriškumo įprasminimą per kančią ir praregėjimą. Kūrinys skirtas vyresnio amžiaus žiūrovams, suprantantiems ir mėgstantiems muzikos kalbą.

 

Spektaklio pagrindas – iškilaus rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino (1939 – 1999) to paties pavadinimo vokalinis dainų ciklas, sukurtas 1964 m. ir pelnęs autoriui garbingus apdovanojimus bei tarptautinę šlovę. Pagal rusų folkloro tekstus sukurtas „Rusiškas sąsiuvinis“ skirtas mecosopranui bei fortepijono akompanimentui. Pasak kompozitoriaus, sukurti šį ciklą jį paskatino jaudinanti istorija apie anksti mirusį paauglį, taip ir nesulaukusį moteriškos meilės potyrio.

 

Jauna režisierė Olga Lapina šį V. Gavrilino kūrinį realizavo teatro scenoje kartu su keturiolika dainuojančių aktorių moterų, kurioms pritaria fortepijonas. Aštuonios ciklo dainos čia ne tik atliekamos įvairių sudėčių vokalinėse grupėse, bet ir suvaidinamos kaip jaudinančios draminės novelės. Spektaklyje didelis dėmesys skirtas vizualinei estetikai, ją išradingai scenoje sukūrė žymūs šalies menininkai.

 

***

„Režisierei Olgai Lapinai pavyko surinkti ne tik šaunią kūrybinę komandą, bet ir suvaldyti, interpretuoti folklorinės stilistikos medžiagą taip, kad ji būtų artima ir suprantama šiuolaikiniam žiūrovui. Vis dažniau dabarties moterys išgirsta raginimus atsigręžti į savo instinktyviąją, jausmingąją moterišką prigimtį, atskirti ją nuo Vakarų kultūros primestų įvaizdžių. Ir man atrodo, kad šis spektaklis yra lyg gražus moteriškumo esmės įprasminimas, nes čia moteris vaizduojama visokia – jauna ir sena, stipri (gebanti susiskaldyti malkas) ir kantri (galinti iškęsti šaltą žiemą su stingdančiu ilgesiu širdyje laukiant grįžtant iš jūrų ar karų mylimojo), o kartu neprarandanti jausmingumo, silpnybių ir gebėjimo solidarizuotis su kitomis likimo draugėmis", – rašė kultūros apžvalgininkė Jurga Mandrijauskaitė.

 

„[...] Gavrilino estetizuotos liaudies dainos man tapo dideliu atradimu. Lapina, sudėdama jas į atskiras noveles, atsargiai suvaidindama, palydėdama į viešumą, tų dainų neužstoja [...] Menine kulminacija tampa sodri, dinamiška pirties novelė, kurios ir vienos užtektų jau pasisekusiam spektakliui ar trumpo metro filmui", – rašė kritikė Jūratė Visockaitė.

 

„Archajiškas, ikifeministinės epochos moteriškas pasaulis Rusų dramos teatro spektaklyje skleidžiasi meistriškai subtiliai, vienu metu ir tiksliai, ir švelniai. Galbūt sunkiau suvokiamas vyrams, „Rusiškas sąsiuvinis" galėtų tapti hitu jautrumo ir harmonijos išsiilgusioms moterims", – rašė kritikė Monika Jašinskaitė.

 

Spektaklyje vaidina

Lilija Mračko
Larisa Popova
Anžela Bizunovič
Jelena Juščenko
Jevgenija Gladij
Jekaterina Makarova
Jevgenija Karpikova
Tatjana Genzel
Juliana Volodko
Vera Stasenia
Inga Maškarina
Inga Stankaitytė
Julija Krutko 
Aleksandra Metalnikova
Jevgenija Rusakova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

22/10/14

PUIKUS GYVENIMAS

Režisierius – Tomas Jašinskas
Dailininkė – Morta Žukauskaitė
Muzikinis apipavidalinimas: Aleksandr Špilevoj, Tomas Jašinskas
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova

 

Taikliausiai šį kūrinį ko gero apibūdintų šūkis „Jaunoji karta rūlina!"

 

Žiūrovams skirtas rūstus perspėjimas: spektaklyje skamba nenorminė leksika (t.y., rusiški keiksmažodžiai). To nepabūgusių laukia dozė „shopping&fucking" rūšies sceninio adrenalino.

 

Scenoje nevaržomai liejasi jaunosios kartos gyvenimiškų ir žodinių realijų srovė: pulsuojanti, šokiruojanti, erzinanti, nesumeluota, neiškreipta ir niekuo nepridengta. Siužetas paprastas: kūno kultūros mokytojais dirbantys broliai Aleksejus ir Vadimas ištvirkauja su savo mokinėmis, kol pirmasis pasiryžta vieną iš merginų vesti, o Vadimas tuo metu nė kiek nesikuklina apgaudinėti savo brolį su jo išrinktąja. Visa tai išvirsta į vestuvinį girtavimą, ištvirkavimą ir beprotišką siautėjimą... Nepaisant to, jauni žmonės daro išvadą, kad jų gyvenimas klostosi puikiai.

 

„Tai, kas kadaise buvo labai svarbu, dabar tampa nereikšmingu gyvenimo epizodu. Manyčiau, tai yra dėsninga išvada. Antai kadaise žmonėms būdavo labai svarbios vestuvės, o dabar tai – tik kasdienis įvykis. Nesvarbu, ar vestuvės, ar skyrybos... Šiuolaikiniai žmonės siekia tik malonumų, o meilės sąvoka – ji pasiliko XX amžiuje", – komentuoja pjesės autorius.

 

Madingo šiuolaikinio rusų dramaturgo Pavelo Priažko (g. 1975 m. Minske, Baltarusijoje) pjesių pavadinimai jau kelerius metus garsiai skamba naujojo rusų teatrinio avangardo pasaulyje, ten, kur iki šiol karaliavo žiūrovų pamėgtas autorius Ivanas Vyrypajevas (LRDT pagal jo pjesę pastatytas spektaklis „Iliuzijos"). Pastarojo iniciatyvos dėka P. Priažko kūriniai „Glaudės", „Puikus gyvenimas", „Užsklęstos durys", „Kareivis", „Kavinės savininkas" ir „Esu laisvas" pelnė populiarumą Maskvoje bei Sankt Peterburge. O pjesės „Puikus gyvenimas" pastatymas teatre „Teatr.doc" (rež. Michailas Ugarovas) 2010 m. pelnė prestižinį Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinė kaukė". Šiuo metu P.Priažko bendradarbiauja su jaunuoju Maskvos teatrinio avangardo lyderiu Dmitrijumi Volkostrelovu bei jo teatru „Teatr Post", kuris sėkmingai pasirodė 2014 m. teatrų festivalyje „Sirenos" Vilniuje.

 

Lietuvos rusų dramos teatre P. Priažko pjesę „Puikus gyvenimas" scenoje realizavo režisierius Tomas Jašinskas (g. 1985 m.). Jis baigė režisūros mokslus Klaipėdos universiteto Menų fakultete (2009, kurso vadovas – Gediminas Šimkus), vėliau – dramos teatro režisūros magistro studijas Vsevolodo Mejerholdo teatro centre prie Maskvos dailės akademinio teatro (2011, kurso vadovas – Valerijus Fokinas). T. Jašinskas yra sukūręs spektaklių Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus teatrų scenose. Drauge su režisieriumi Jonu Vaitkumi, kaip antrasis režisierius, dalyvavo vaidinimo pagal Juozo Tumo-Vaižganto „Nebylį" pastatyme (Šiaulių dramos teatras, 2014).

 

Spektaklyje vaidina

Aleksejus – Telman Ragimov
Vairuotojas – Aleksandr Kanajev
Vadimas – Aleksandr Špilevoj
Lena – Juliana Volodko
Anžela – Jevgenija Karpikova / Jekaterina Makarova
Mama; Senelė – Valentina Lukjanenko

 

Jokūbo Viliaus Tūro nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

17/10/13

ŽVIRBLIO LIZDAS

Režisierius – Vladimir Serov
Pastatymo vadovas – Jonas Vaitkus
Dailininkas – Artūras Šimonis
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas


Muziką atlieka:
Vytautas Mikeliūnas (smuikas)
Daumantas Slipkus (fortepijonas)
Kazys Stonkus (akordeonas)


„Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė", - sako spektaklio herojė, nuo savęs pačios besislapstanti už Editos Piaf tapatybės šydo. Garsios dainininkės gyvenimo istorija jai tampa tarsi užuovėja, o pati Edita Piaf - tai, kas suteikia jėgų gyventi. Pirmuoju asmeniu pasakodama dainininkės išgyvenimus bei atlikdama jos dainas savo psichiatrui, kuriuo čia nejučia tampa ir pats žiūrovas, spektaklio herojė po truputį atskleidžia kertinę mintį - išlikti žmogui padeda viltis ir tikėjimas.

 

2015 metais pasaulis minės prancūzų dainininkės Editos Piaf 100-sias gimimo metines.

 

Edita Piaf (tikrasis vardas Édith Giovanna Gassion) gimė 1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje, aktorės Anitos Mayar, kurios sceninis pseudonimas buvo Lina Marsa, ir akrobato Louiso Gassiono šeimoje. Mažosios Editos gyvenimo sąlygos buvo baisios. Vėliau išaiškėjo, kad trimetė Edita buvo visiškai akla. Kai nebepadėjo jokios priemonės, Editą nuvežė į Lizjė Šv. Teresės baziliką, kur kasmet plūsta minios piligrimų. Edita atgavo regėjimą. Jai buvo šešeri metai. Pirma, ką ji pamatė, – pianino klavišai...

 

Paryžiuje Edita pradėjo dirbti miesto aikštėse kartu su tėvu: jis rodydavo akrobatinius triukus, o jo devynmetė duktė dainuodavo. Dainavimu gatvėse Edita užsidirbdavo, kol buvo pakviesta dirbti kabarete.

 

1933 m. septyniolikmetė Edita pagimdė dukterį Marselę. 1935 m. duktė susirgo meningitu ir pateko į ligoninę. Belankydama dukterį susirgo ir pati Edita. Tačiau ji pasveiko, o Marselė mirė. Ji buvo vienintelis E. Piaf vaikas.

Vėlesnis E. Piaf gyvenimas buvo kupinas pakilimų ir nuopolių bei asmeninių tragedijų.

 

Sceninis Editos vardas – Piaf – Paryžiaus prastuomenės kalba reiškia „žvirblį". „Piaf stilių", atitinkantį Editos individualumą, sukūrė poetas Raimondas Asso; jis kūrė dainas, tinkančias tik jai. Neįtikėtinas balsas, darbštumas ir gatvės mergiotės užsispyrimas gan greitai atvedė Editą į sėkmės viršūnę.

 

Antrojo pasaulinio karo metais E. Piaf rengdavo koncertus karo belaisvių stovyklose, kur fotografuodavosi neva atminimui su vokiečių karininkais ir prancūzų belaisviais, vėliau Paryžiuje su tomis nuotraukomis būdavo padirbami dokumentai pabėgėliams iš stovyklų.

 

Edita rengdavo labai daug pasirodymų Prancūzijoje ir užsienyje. Tokie fiziniai ir, svarbiausia, emociniai krūviai stipriai pakenkė jos sveikatai. 1961 m., sulaukusi 46 metų, Edita Piaf sužinojo, jog serga nepagydomu kepenų vėžiu. Jos paskutinis koncertas įvyko 1963 m. kovo 18 d. Klausytojai stovėdami plojo jai penkias minutes.

 

Edita Piaf mirė 1963 m. spalio 10 d. Ji palaidota Paryžiaus Per Lašezo kapinėse.

 

Edita padėjo atrasti savo kelią ir pakilti į sėkmę daugeliui pradedančiųjų atlikėjų – Yves‘ui Montand‘ui, Charles‘ui Aznavourui ir kitiems talentingiems dainininkams. Editos gyvenimas įkvėpė daugelį rašytojų, dramaturgų, kino bei teatro režisierių.

 

Melomanai dievina jos dainas, ypač garsios – „Ne, aš nieko nesigailiu", „Milordas", „Mano legionierius", „Rausvas gyvenimas", „Meilės himnas", „Mano Dieve" ir kitos.

 

Spektaklyje vaidina

Ji – Rasa Rapalytė
Jis – Vladimir Serov

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos


 

. . . skaityti toliau

15/10/13

LEDŲ RŪMAI

Režisierė ir dailininkė – Marharyta Sasim
Inscenizacijos autorius – Andrej Ščiuckij
Kompozitorius – Nikolaj Moroziuk
Režisierės asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Linksmas spektaklis mažiuosius žiūrovus kviečia patirti smagius nuotykius ir kartu su herojais - teatro aktoriais bei lėlėmis - keliauti į rūmus, pastatytus iš gardžiausių ledų bei saldumynų.

 

Spektaklyje vaidina

Artūras Aleksejevas
Jevgenija Gladij
Vera Stasenia
Aleksandr Kanajev
Larisa Popova
Valentin Novopolskij
Anžela Bizunovič

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

15/09/13

JUNAS IR SOFUS, ARBA AUKSINIS RITERIS

Režisierė – Olga Lapina
Scenografas ir kostiumų dailininkas – Marijus Jacovskis
Muzikos vadovas – Artiom Tulčinskij
Režisierės asistentė – Liubov Timochova

 

 

„Auksiniu scenos kryžiumi" įvertinto spektaklio „Stebuklingoji kreidelė" herojai – šaunieji Junas ir Sofus – dabar jau šiek tiek ūgtelėję, ima svajoti apie savo ateitį. Berniukai entuziastingai „matuojasi" įvairias profesijas, kuria grandiozinius planus ir fantazuoja apie būsimą šlovę. Kuo jie nori būti užaugę? Žinoma, kad pasaulinėmis garsenybėmis! O tai ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: juk norint išleisti protingą knygą, reikia pirmiau priversti raides stovėti tiesiai ir taisyklingai, norint tapti garsiu poetu, reikia būti nelaimingam, antraip nebus apie ką rašyti, o išrasti garvežį, kuris skirtųsi nuo visų kitų garvežių, irgi ne juokai – garvežys juk jau išrastas.
O kad taip mostelėjus stebuklinga lazdele...

 

Smagiai dardėdami traukiniu ir mostaguodami į rankas netikėtai patekusiu profesionalios burtininkės darbo įrankiu, berniukai atsiduria netikėčiausiose vietose. O mąstydami, kaip išgarsėti, Junas ir Sofus įkuria klestintį turizmo verslą miegančios princesės pilyje ir net patenka į istorijos vadovėlius!

 

Antroje pasakojimo dalyje rašytoja Zinken Hopp išradingai ir su humoru žvelgia į mus supantį pasaulį. Žaisminga forma čia kalbama ne tik apie vaiko norą suvokti save bei savo galimybes, bet ir pasirinkti savo ateities kelią.

 

Linksmas ir energingas spektaklis šįkart mažuosius žiūrovus pakvies tiesiai į sceną.

 

Muzikantai:

Šarūnas Datenis (vokalinė perkusija)
Kastytis Žukauskas (saksofonas)
Alisa Gaižauskaitė (klavišiniai)

 

Spektaklyje vaidina

Junas - Valentin Novopolskij
Sofus - Valentinas Krulikovskis
Trolis Kumlė - Aleksandr Kanajev
Princesė; Japonijos imperatoriaus vertėja; Bibi - Julija Krutko / Jelena Orlova
Sargybinis; Japonijos imperatorius; Karalius - Viačeslav Lukjanov

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

. . . skaityti toliau

18/05/13

PRAĖJUSIĄ VASARĄ...

Režisierė – Valentina Lukjanenko
Scenografas – Michail Makarov
Kostiumų dailininkė – Morta Žukauskaitė
Režisierės asistentė – Liubov Timochova

 

„Žiūrovas, eidamas į teatrą žiūrėti Vampilovo pjesės, nevalingai įsitraukia į nelengvą moralinį išbandymą, savotišką išpažintį - jo, žiūrovo, išpažintį, kuri tęsiasi ir po spektaklio", – yra sakęs rusų rašytojas Valentinas Rasputinas.

 

Nuošaliame Sibiro miestelyje gyvena mergina vardu Valentina, jautri ir šviesi asmenybė. Ji dirba valgykloje ir paslapčia myli tardytoją Šamanovą, kuris „draugauja" su vaistininke Zinaida. Netikėtas meilės prisipažinimas pribloškia pavargusį ir gyvenimu nusivylusį Šamanovą...

 

Aleksandras Vampilovas savo išmone, teatrališkumu ir išraiškingais dialogais atskleidžia realų gyvenimą. Jo mylimi herojai – padavėja Valentina ir senas medžiotojas Jeremejevas, – geraširdžiai, užjaučiantys ir pasiaukojantys žmonės. Tačiau pjesėje vyrauja katastrofos nuojauta. Vyksta kova tarp kardinaliai priešingų gyvenimo principų – veiklaus gėrio ir migdančio, žlugdančio abejingumo.

 

Spektaklyje vaidina

Šamanovas – Aleksandr Agarkov
Pomigalovas – Vladimir Serov
Dergačiovas – Michail Makarov
Mečetkinas – Nikolaj Antonov
Jeremejevas – Jurij Ščiuckij
Valentina – Jekaterina Makarova
Kaškina – Anžela Bizunovič
Chorošich - Valentina Lukjanenko

 

Jekaterinos Koržovos nuotraukos

 

. . . skaityti toliau

13/04/13

GRONHOLMO METODAS

Režisierius – Agnius Jankevičius
Dailininkė – Laura Luišaitytė
Video – Vaclovas Nevčesauskas
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova
Iš katalonų kalbos į rusų vertė Vladimiras Podguskovas

 

„Šį metodą pradėjome taikyti visai neseniai. Jį sukūrė Izaijas Gronholmas, švedų psichologas, mūsų centrinio biuro Stokholme personalo skyriaus vadovas. Testo tikslas – ištirti kandidato reakciją į skirtingus emocinius dirgiklius. Taip įvertinamas vadinamasis „kūrybinis intelektas".

 

Prestižinė tarptautinė kompanija. Brangiai mokamos pardavimų skyriaus vadovo pareigos. Keturi kandidatai. Ryžtas laimėti bet kokiomis priemonėmis. Ekstremalus darbo pokalbis. Įmantrūs psichologiniai žaidimai. Provokacijos. Gluminančios staigmenos. Nuožmi konkurencija. Kuris iš jų laimės šią „šachmatų partiją"? Kuris iš jų meluoja?..

 

Sveiki atvykę į korporacinį manipuliacijų, išdavysčių ir veidmainysčių pasaulį. Įsitaisykite patogiai – personalo atrankos specialistai analizuoja kiekvieną jūsų žingsnį jums to nežinant.

 

Jordi Galceran Ferrer (gimė 1964 m. Barselonoje) – dramaturgas, scenaristas, vertėjas. Barselonos universitete studijavo katalonų filologiją. Nuo 1988-ųjų rašo pjeses (dalį jų yra režisavęs pats), inscenizacijas, scenarijus televizijai ir kinui, bendradarbiauja Barselonos dienraštyje „La Vanguardia". Jo kūryba įvertinta keliais apdovanojimais, tarp kurių ir Crítica Serra d'Or prizu 1996-aisiais. Pjesė „Gronholmo metodas" (2003 m.) dramaturgui pelnė tarptautinį pripažinimą. Pagal šį kūrinį pastatyta beveik tuzinas spektaklių įvairiuose pasaulio teatruose, sukurtas kino filmas.

 

Agnius Jankevičius (gimė 1979 m.) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatro režisieriaus studijas (kurso vadovas – prof. Jonas Vaitkus). Nuo 2001-ųjų įvairiuose šalies teatruose sukūrė per trisdešimt spektaklių. Režisavo kelis radijo spektaklius. Sukūrė daugiau kaip dešimt vaidmenų teatre ir kine. Nuo 2010-ųjų dėsto vaidybą ir režisūrą LMTA. Lietuvos rusų dramos teatre sukūrė tarptautinio pripažinimo sulaukusį spektaklį „Prakeikta meilė", „Gronholmo metodas" – antrasis režisieriaus kūrinys šiame teatre.

 

Spektaklyje vaidina

Fernandas Porta – Vladimir Dorondov
Enrikė Fontas – Valentinas Krulikovskis
Mersedes Degas – Jevgenija Gladij 
Karlas Bueno – Valentin Novopolskij
Operatoriai: Artūras Aleksejevas, Aleksandr Kanajev / Jevgenija Gladij

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

29/03/13

ROMEO IR DŽIULJETA

Režisierius ir choreografas – Peter Uray (Vengrija)
Scenografas – Marijus Jacovskis

Sceninės spektaklio versijos autorius – Peter Uray
Kostiumų dailininkė – Aleksandra Jacovskytė
Režisieriaus asistentas – Andrej Ščiuckij

 

Garsioji Williamo Shakespeare'o uždraustos meilės istorija atgyja judesio spektaklyje. Čia susilieja įvairios judesio bei šiuolaikinio šokio technikos, scenoje derinamos su elementais iš rytietiškų bei vakarietiškų tradicijų teatro. Spektaklyje vaidina Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai ir LMTA studentai.

 

Peter Uray (gimė 1956 m. Budapešte) – choreografas, režisierius, pedagogas. Teatro meną studijavo Budapešto teatro ir kino akademijoje, Karoli Gaspar universitete bei Esterhazy Karoly koledže Egerio mieste, Nacionalinėje Budapešto filhamonijoje įgijo profesionalaus pantomimos artisto kvalifikaciją. 1982 – 2009 metais vadovavo paties įkurtiems teatrams „Bolero" bei „Panboro" Budapešte, nuo 2005-ųjų vadovauja šokio studijai „M Studio" Sfintu Georgė mieste Rumunijoje. Įvairiuose Vengrijos bei Rumunijos teatruose yra režisavęs per 20 spektaklių, daugiau nei tuzinui sukūrė choreografiją. Dėsto teatro meną bei šokį keliose aukštosiose mokyklose Vengrijoje ir Rumunijoje, veda meistriškumo pamokas.

 

Spektaklyje vaidina

Romeo - Telman Ragimov
Džiuljeta - Jelena Orlova
Montekis - Valentinas Krulikovskis
Kapuletis - Skomantas Duoplys
Sinjora Monteki - Jevgenija Gladij / Aleksandra Metalnikova
Sinjora Kapuleti - Edita Gončarova
Merkucijus - Valentin Novopolskij
Benvolijus - Maksim Tuchvatulin
Auklė - Jevgenija Karpikova
Paris - Mantas Barvičius
Rosalinda - Juliana Volodko
Tebaldas - Petras Šimonis
Vienuolis - Pijus Narijauskas
Džuljetos draugės - Ieva Labanauskaitė, Iveta Raulynaitytė, Inga Stankaitytė

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

25/01/13

STABMELDŽIAI

Režisierius – Jonas Vaitkus
Dailininkas – Jonas Arčikauskas
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Ar Dievas „atsidėkos" stebuklu mainais į karštas maldas? Kas yra religija: ar tai tėra tikėjimas(is) sulaukti nepertraukiamos stebuklų virtinės? O gal iš pažiūros net giliai tikintys žmonės tėra stabmeldžiai?..

 

Šiuolaikinės ukrainiečių dramaturgės Annos Jablonskajos istorija apie šeimą, kurioje vyrauja chaosas ir psichologinė prievarta, šeimą, kurioje trys buitinių rūpesčių nužmogintos būtybės bando sudurti galą su galu. Valdinga nekilnojamuoju turtu užsiimanti žmona, bedarbis vyras, paslapčia svajojantis groti klarnetu orkestre, savo dėstytoją įsimylėjusi ir į mokslus universitete nusispjovusi dukra bei alkoholikas kaimynas, atsakingas už šeimos buto remontą, tačiau pinigus statybinėms medžiagoms laisva ranka švaistantis gėralui. Čia dažniau rėkiama, nei kalbamasi. Čia supratimo ir atlaidumo vienas kitam nebelikę jau senokai. Čia laviruojama ties riba: iš vienos pusės - pragaištis, iš kitos - staigiai veikianti panacėja.

 

„Anna Jablonskaja žuvo pačiame pakilime, sukūrusi savo geriausią, taikliausią tekstą - pjesę „Stabmeldžiai": žiaurią dramą apie šiuolaikinio žmogaus tikėjimo krizę. Apie mūsų tikėjimo sutrikimus ir individualaus išganymo paieškų kraštutinumus. Į šeimą, pasiekusią destrukcijos ir disfunkcijos dugną, atvyksta religinga anyta, netikėtai grįžusi į pasaulietišką gyvenimą po klajonių per vienuolynus. Pirmas veiksmas - tarsi tikėjimo skleidimas, antras - religijos atmetimas. Rezultatas - painiava ir chaosas, tylėjimas, nebylumas, būdingas šiuolaikinės Rusijos visuomenės religingumui. Ši tema, galima sakyti, yra tabu. Teatre mažai kas ją gvildena. Jablonskaja sąžiningai ir užtikrintai nagrinėja padėtį be išeities: tikėti ar netikėti ir kuo tikėti? Dramaturgė aiškinasi tai, bet pati neremia nei vienos pusės. Ją jaudina trapus tikėjimas, paremtas vien tikėjimu stebuklais, be jokios intelektualinės sakralizacijos", - rašė žinomas Rusijos teatro kritikas Pavelas Rudnevas.

 

Anna Jablonskaja (1981-2011) - dramaturgė, poetė, prozininkė. Gimė Odesoje, Grigorijaus Jablonskio - veterinaro, vėliau tapusio reporteriu-feljetonistu, šeimoje. Kurti ir publikuoti pradėjo dar mokykloje. Sukūrė daugiau nei tuziną pjesių, tarp kurių ir „Bermudų kvadratas", „Monodialogai", „Du.rys" ("Две.рь"), „Laiškas zoologijos sodui", „Kaubojaus be šuns šou". Ji - tarptautinių dramaturgijos konkursų „Premjera 2005", „Eurazija" (2006, 2008), „Laisvasis teatras" (2006-2009) ir kt. laureatė. Žuvo 2011 metų sausio 24 d. teroro akto Maskvos Domodedovo oro uoste metu, būdama 29-erių.

 

Spektaklyje vaidina

Marina, Olego žmona - Jelena Bogdanovič
Olegas, Marinos vyras - Valentinas Krulikovskis
Kristina, Marinos ir Olego duktė - Jevgenija Gladij / Juliana Volodko / Jelena Orlova
Natalja, Olego motina - Inga Maškarina
„Bocmanas", Nikolajus, Marinos ir Olego kaimynas - Vladimir Dorondov
Šventikas, tėvas Vladimiras - Sergej Zinovjev / Aleksandr Kanajev
Dėstytojas - Viačeslav Lukjanov
Daktaras - Aleksandr Agarkov / Valentin Novopolskij
Benamis - Gediminas Sederevičius

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

14/09/12

IŠ MEILĖS MAN

Režisierė – Agnė Dilytė
Dailininkas – Artūras Šimonis
Kompozitorius – Marius Salynas
Režisierės asistentė – Liubov Timochova

 

„Iš meilės man" - šiuolaikinės suomių dramaturgės istorija apie susvetimėjimą. Šeimos krizės šešėlyje auga vienišiaujanti dešimtmetė mergaitė Silvija Jalovaara, gyvenanti savo pačios susikurtame pasaulyje ir svajojanti turėti bent šunį. Tuo metu depresijos apimta, taurelės nevengianti jos motina interjero dizainerė dienas leidžia galvodama apie nelaimingą santuoką ir gyvenimo pilnatvės trūkumą, o tėvas - garsios televizijos laidos vedėjas, psichologas - visa galva paniręs į darbus, stengiasi atsiriboti nuo šeimoje įsivyravusio chaoso. Istorija įgija lemtingų posūkių, kuomet į Jalovaarų namus užsuka simpatiška jauna kaimynė.

 

Agnė Dilytė - dramaturgė, režisierė. Studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete, Gyčio Padegimo ir Romaldos Lukoševičiūtės klasėse. Nuo 2002 m. režisuoja spektaklius (dalį jų - pagal savo parašytas pjeses) Kauno mažajame, Kauno kameriniame teatruose, Menų spaustuvėje. 2011 m. A. Dilytės režisuotas spektaklis „Neklausinėk, Julyte!" buvo patekęs tarp pretendentų į „Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimą.

 


Spektaklyje vaidina

Silvija Jalovara, 10 metų mergaitė - Edita Gončarova
Tea Jalovara, Silvijos motina - Anžela Bizunovič
Lauri Jalovara, Silvijos tėvas - Valentin Kirejev
Sana Mikonen, nauja Jalovarų šeimos kaimynė - Vera Stasenia


Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

28/10/11

AČIŪ, MARGO!

Režisierius – Jurij Ščiuckij
Dailininkė – Marharyta Sasim
Kompozitorius – Alvydas Jagelevičius
Choreografė  – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova

 

Namo, kur vyksta pjesės veiksmas, šeimininkės Lizos gyvenimas ne toks paprastas, maža to, ją beviltiškai įsimylėjęs jos draugas Markas, beieškantis antrosios pusės. Lizos draugei Margo velniškai nesiseka su vyrais, o jautrios sielos Levo visiškai nesupranta aplinkiniai...

 

Valerij Mucharjamov (gimė 1948 m. Maskvoje) – šiuolaikinis rusų dramaturgas, Rusijos rašytojų sąjungos narys. Baigė Maskvos pedagoginį institutą. Jo kūriniai buvo publikuoti žurnaluose „Kontinent", „Volga". 1963 m. suvaidino filme „ČK bendradarbis" (rež. Boris Volček), 2007 m. parašė scenarijų filmui „Artistė" (rež. Stanislav Govoruchin), kuriame suvaidino garsus Rusijos aktorius ir kino režisierius Fiodoras Bondarčiukas. Spektakliai pagal jo kūrinius: „Ačiū, Margo!", „Vynuogyno paunksmėje" („Paskutinioji meilė") ir kt. statomi įvairiose pasaulio šalyse.

 

Spektaklyje vaidina

Liza – Larisa Popova
Markas – Dmitrij Denisiuk
Margo – Jevgenija Rusakova
Levas – Vladimir Serov

 

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

23/10/11

STEBUKLINGOJI KREIDELĖ

Režisierė ir scenografė – Olga Lapina
Dailininkė – Morta Žukauskaitė
Muzikinis vadovas – Artiom Tulčinskij
Režisierės asistentė – Liubov Timochova

 

Netradicinio spektaklio pagrindas – žymios norvegų literatūros vaikams autorės Zinken Hopp pasaka apie mažą berniuką, atradusį stebuklingą kreidelę, dėl kurios magiškų savybių nupiešti daiktai atgyja. Davęs laisvę fantazijai ir ėmęs piešti, mažylis Junas patiria visą paletę suaugusiojo protu nesuvokiamų nuotykių.

 

„Vargšai mamos ir tėčiai! Jų vaikystėje tokių spektaklių nebuvo. [...] Netikėta viskas - ne tik toji kreidelė, kurią surado spektaklio herojus Junas. Pirmiausia - nereikia eiti į salę ir mandagiai laukti vaidinimo. Antra, suaugusieji iškart praranda galimybę globoti ir tramdyti į teatrą atėjusius vaikus. Mamos, tėčiai ir kiti dideli žmonės nemato spektaklio, nes jie kviečiami pasimokyti būti tėvais - teatras pasirūpino, kad apie bendravimą su vaikais įdomiai papasakotų humanistinio ugdymo profesionalai. O vaikai jau keliauja paskui Juną po seną ir aslaptingą teatro pastatą, kuriame jų laukia nuotykiai" – teatro kritikė Rūta Oginskaitė.

 

Žaisminga interaktyvi klajonė įtraukia mažuosius į smagių žaidimų, linksmų galvosūkių, neįprastų vaizdų bei paslaptingų garsų sūkurį. Tai - pasakojimas apie sugebėjimą matyti stebuklus paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Kartu su pasakos herojais mažieji šniukštinėja ne tik slapčiausias vaizduotės, bet ir teatro užkulisių kerteles.

 

Vaidinimas skirtas tik vaikams. Su jais beveik valandą laiko žaidžia, dainuoja, bendrauja ir kvailioja septyni aktoriai. Jaunėlius į spektaklį atlydėjusiems suaugusiems jo metu siūloma sudalyvauti humanistinio ugdymo užsiėmime, kurį veda šios srities specialistai pedagogai ir psichologai.

 

Spektaklyje vaidina

Junas Albertas Briunas Sulbakenas - Valentin Novopolskij
Sofus - Valentinas Krulikovskis
Papūga; Žvirblis; Karalius - Viačeslav Lukjanov
Kerėpla; Princesė - Inga Stankaitytė / Julija Krutko
Trolis - Aleksandr Kanajev
Pelėda; Močiutė; Karalienė - Inga Maškarina
Mama - Vera Stasenia

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

. . . skaityti toliau

28/01/11

PASKUTINYSIS AISTRINGAS MEILUŽIS

Režisierės – Olga Lapina, Jelena Bogdanovič-Golubeva
Dailininkė – Nina Livont
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

 

Kas gali nutikti, kai nuotykių savo gyvenime įsigeidžia vedęs pusamžis doras, ištikimas, kruopštus ir pareigingas vyras? Jūros gėrybių restorano savininkas, kuris kaskart kruopščiai apuosto ir ištrina savo rankas losjonu. Vyras, kuris, grįžęs į tuščią butą, pirmiausia paskambina į duris ir tik po to imasi jas rakinti. Butą, kuris, beje, yra jo mamos. Butą, kuriame jis lauks moters. Vienos, antros, trečios...

 

„Ši pjesė man primena Čechovą. Jo brandžius personažus, kurie jaučia būtinybę pakeisti savo gyvenimo tėkmę, tačiau arba nežino, kaip tai padaryti, arba pasirenka tam pačius netinkamiausius būdus ir paverčia savo gyvenimą tragedija. Žinoma, Simonas ir Čechovas - visiškai skirtingi autoriai", – sako spektaklio režisierė Olga Lapina. Jos teigimu, tokiems, kaip pagrindinis herojus Barnis Kešmenas – jautriems, mylintiems, sąžiningiems, tikintiems šeima ir tradicijomis žmonėms – sudėtinga išgyventi pasaulyje, kuriame jie po truputį tampa nebereikalingomis praeities liekanomis, pasaulyje iš kurio jie po truputį nyksta.

 

„Galima be galo ironizuoti ir juoktis, bet jei rimtai susimąstytume, kas po jų liks? Nieko... Todėl Barnis – paskutinis. Paskutinis karštai įsimylėjęs", – sako O. Lapina.

 

„Paskutinysis aistringas meilužis" sukurtas pagal žymaus amerikiečių dramaturgo Neilo Simono pjesę „The Last of the Red Hot Lovers" (1969 m.).

 

Neilas Simonas (gimė 1927 m.) – Pulitzerio premijos laureatas, daugelio pjesių ir scenarijų autorius, vienas populiariausių JAV dramaturgų. Jo kūriniai susilaukė sėkmės Brodvėjuje, nemažai jų nuolat atliekami įvairiuose pasaulio teatruose.

 

Spektaklyje vaidina

Barnis Kešmenas, žuvų restorano šeimininkas – Sergej Zinovjev
Eleina Macconi; Bobė Mitčel; Žaneta Fišer – Jelena Bogdanovič

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

10/03/10

KVAILIŲ VAKARIENĖ

Režisierius – Michail Poliščiuk (Prancūzija)

Dailininkas – Valerij Fomin

Kostiumų dailininkė – Jevgenija Panfilova

Režisieriaus padėjėjas – Algimantas Kvietkauskas

Iš prancūzų kalbos vertė – Michail Poliščiuk

 

Psichologinė situacijų komedija, kurios pagrindas – šmaikštūs dialogai. Pagrindinis veikėjas leidėjas Pjeras Brošanas su draugais žaidžia neįprastą žaidimą: kiekvieną trečiadienį jie suruošia vakarienę, kurios tikslas – atsivesti su savimi kuo didesnį kvailį ir suteikti jam progą daug šnekėti. Laimi tas, kurio kvailys „geriausias". Šįkart Pjero kandidatas – Fransua Pinjonas, Mokesčių departamento tarnautojas. Tačiau ištinka bėda – radikulito priepuolis – ir tradicinę vakarienę Pjerui tenka atšaukti, tačiau išvengti susitikimo su Fransua nepavyksta. Kvailys ateina į jo namus, sukelia aibę katastrofų ir apverčia Pjero gyvenimą aukštyn kojomis...

 

Šiuolaikinio prancūzų kino režisieriaus, scenaristo ir dramaturgo Franciso Vebero prieš dvidešimt metų parašytą pjesę „Kvailių vakarienė" išpopuliarino jo paties pastatytas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko prancūzų aktoriai Thierry Lhermitte ir Jacques Villeret. Į rusų kalbą pjesę išvertė Michailas Poliščiukas (Michel Poli) – Paryžiuje gyvenantis režisierius ir vertėjas. „Kvailių vakarienė" – trečias jo spektaklis, pastatytas Lietuvos rusų dramos teatre (ankstesni darbai: „Sveiki, emigrantai!" ir „Žydrasis rojus").

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Spektaklyje vaidina


Pjeras – Aleksandr Agarkov

Kristina – Jevgenija Rusakova / Jelena Bogdanovič

Fransua – Dmitrij Denisiuk

Lioblanas – Nikolaj Antonov

Marlena – Anžela Bizunovič / Jelena Juščenko

Šiovalis – Sergej Zinovjev

Aršambas – Jurij Ščiuckij

 

 

. . . skaityti toliau

06/03/10

PRAKEIKTA MEILĖ

Režisierius – Agnius Jankevičius

Dailininkė – Laura Luišaitytė

Režisieriaus padėjėjas – Algimantas  Kvietkauskas

Režisieriaus asistentas – Valentin Novopolskij

 

Tai – pasakojimas apie graudžiai juokingą vaikystę ir žmonių santykius – pasak spektaklio režisieriaus Agniaus Jankevičiaus – tokius, kokie jie neturėtų būti. 

 

Spektaklis pastatytas šiuolaikinio rusų rašytojo ir kino režisieriaus Pavelo Sanajevo itin daug dėmesio ir diskusijų susilaukusios apysakos „Palaidokite mane už grindjuostės" motyvais. Jo veiksmas nukelia į sovietmetį, į nedidelį šeimos ratą, kur močiutė daugiabučio namo bute prižiūri dukters jai paliktą aštuonmetį anūką Sašą.

 

Senelė – iš pažiūros tironė ir isterikė – kadaise netekusi sūnaus, imasi kraštutinių anūko priežiūros metodų, bijodama netekti ir jo. Ši baimė verčia ją daryti absurdiškus dalykus. Istorijos pasakotojas – jau suaugęs ir kino režisieriumi tapęs Saša – atrodytų, mažą šeimos dramą atskleidžia po truputį, atidengdamas visą spalvų, psichologijos ir sudėtingų niuansų paletę.

 

P. Sanajevas – aktorės Jelenos Sanajevos sūnus, liaudies artisto Vsevolodo Sanajevo vaikaitis. Apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės" autorius skyrė savo patėviui – garsiam Rusijos aktoriui bei režisieriui Rolanui Bykovui. P. Sanajevo kūrinys – iš dalies autobiografinis. Autentiškus savo vaikystės įvykius autorius pavertė išraiškingu, komiškai absurdišku, tačiau kartu itin sudėtingu kūriniu. Paties autoriaus teigimu, tik parašęs šią apysaką, jis sugebėjo pagaliau atlesti savo močiutei. Pasak spektaklio režisieriaus – maestro Jono Vaitkaus mokinio – Agniaus Jankevičiaus, šeimos paslaptis viešinti kūryboje ir scenoje sugeba tik drąsūs. Tačiau jo teigimu, P. Sanajevo kūrinyje jį labiausiai sudomino ir sužavėjo ne dokumentalumas, bet „laiko ženklai ir gyvenimiška patirtis, kuri apauga žmogų tvirtai, kaip cementas, ir kausto jo tolimesnius poelgius".

 

***

„Kūrėjai neaiškina, kas šiame kūrinyje teisus, kas ne. Jiems svarbu apnuoginti gyvą prakeiktos meilės nervą", – teatrologė Daiva Šabasevičienė.

 

„Ne taip jau dažnai galime pasakyti „Štai, mačiau spektaklį apie paprastus žmones – tokius, kaip mes", – teatro kritikas Ridas Viskauskas.

 

Spektaklyje vaidina


Senelė, Nina Antonovna – Inga Maškarina

Saša, jos anūkas, antros klasės moksleivis – Valentin Novopolskij

Aleksandras, suaugęs Saša – Valentinas Krulikovskis

Senelis, Semionas Michailovičius – Vladimir Dorondov

Olia, Sašos mama – Jevgenija Gladij

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

24/04/09

VARGAS DĖL PROTO

Režisierius – Jonas Vaitkus
Dailininkė – Medilė Šiaulytytė
Kompozitorius – Arvydas Malcys
Choreografė – Ina Petrakova
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova

Titrus į lietuvių kalbą vertė Jonas Graičiūnas

 

Pjesė pasakoja apie jaunuolį, grįžusį namo iš užsienio ir supratusį, kad jo mylimosios, kurią ketino vesti, širdis priklauso kitam. Apmaudą Čackis išlieja ant Maskvos aukštuomenės, pašiepdamas joje vešinčias bjaurias ydas, tačiau netrukus pats tampa šio sociumo auka – jaunuolis apšaukiamas pamišėliu. Režisierius J. Vaitkus spektakliui sugalvojo neįprastą pabaigą.

 

A. Gribojedovo amžininkai pjesėje (1824 m.) įžvelgė aštrią socialinę satyrą, todėl cenzūra rašytojui neleido jos nei publikuoti, nei perkelti į sceną. Anot režisieriaus J. Vaitkaus, pjesėje gvildenamos temos svarbios ir šiandien, jos egzistuoja ir mūsų gyvenimuose: galbūt pasikeitė gyvenimo būdas, išoriniai veiksniai, tačiau esmė, apimanti žmonių santykius, politiką, valdininkiją, socialinį gyvenimą, nepasikeitė.

***

 

„Iki šiol bet kuriame rusų teatre veikia auksinė taisyklė: jeigu trupės aktorių kiekis ir kokybė „susidėlioja" visiems „Vargo dėl proto" personažams, reiškia, su jais galima imtis bet kokios dramaturgijos – nuo klasikos iki avangardo" – kritikė Tatjana Jasinskaja.

 

„Niekas nepasikeitė nuo pjesės parašymo laikų – žmonės yra tokie patys. Vaitkus netiki pasaulio atpirkimu. Jis tik diagnozuoja, kad išnaikinti visuomenės parazitus taip pat utopiška kaip ir tarakonus. Režisieriui svarbu parodyti žiūrovams, kas vyksta iš tikrųjų. [...] Nors „Vargas dėl proto" laikomas socialine politine satyra, žvelgiant šių dienų akimis, tai greičiau psichologinė komedija, skirta kovai su biurokratais. Todėl idėjinis spektaklio sluoksnis ne tik dygus, ryškus, akivaizdus, bet ir aktualus", – kritikė Daiva Šabasevičienė.

 

„Meistriška režisieriaus ranka priverčia spektaklio sociumo medūzas transformuotis į išraiškingas, „vaitkiškai" aštrias formas, kurias aktoriai suvaidina ne tik su užsidegimu, išradingai ir meistriškai, bet ir su tam tikru atsiribojimu, gebėjimu įvertinti personažą iš šalies" – kritikė Ingrida Ragelskienė.

 

„Marionetiškos XIX a. pradžios Maskvos aukštuomenės figūros, pro kurių ausis ir akis neprasprūsta nė vienas svarbiausiųjų veikėjų žodis, tik dar labiau paryškina esminę scenoje „proto drama" virtusios komedijos koliziją. Nėra tokio herojaus, kurio nesutriuškintų masės jėga, ir nėra tokio proto, kurio neįveiktų bukumas ir akli papročiai", – kritikė Rasa Vasinauskaitė.


Spektaklyje vaidina

Famusov - Aleksandr Agarkov
Sofja - Aleksandra Metalnikova
Lizanka - Anžela Bizunovič
Molčialin - Viačeslav Lukjanov
Čiackij - Valentin Novopolskij
Skalozub - Vladimir Serov
Natalja - Jevgenija Rusakova
Platon - Vladimir Dorondov
Kunigaikštis Tugouchovskij - Dmitrij Denisiuk
Kunigaikštienė - Liuda Gnatenko
1 dukra - Valentina Lukjanenko
2 dukra - Laima Košytė
3 dukra - Larisa Popova
6 dukra - Vera Stasenia
Grafienė močiutė - Inga Maškarina
Grafienė anūkė - Jevgenija Karpikova
Zagoreckij - Valentin Kirejev
Chliostova - Jelena Bogdanovič
P.N* - Michail Makarov
P.D* - Nikolaj Antonov
Repetilov - Jurij Ščiuckij
Petruška - Valentinas Krulikovskis
Tarnas - Vidmantas Fijalkauskas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

27/12/08

SNIEGO KARALIENĖ

Režisierius – Andrej Ščiuckij
Dailininkas – Dmitrij Mochov
Kompozitorius – Nikolaj Moroziuk
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentai: Liubov Timochova, Algimantas Kvietkauskas

 

Hanso Christiano Anderseno pasakos motyvais

 

Režisierius Andrej Ščiuckij: ,,Mūsų pasaka – apie mergaitę Gerdą, kuri sušildo širdis. Kai Kajus papuola į svetimą ir šaltą Sniego karalienės pasaulį, sesuo savo nuostabia karšta širdimi padeda jam. Spektaklyje ,,Sniego karalienė" vadina įvairaus amžiaus, skirtingos gyvenimo ir profesinės patirties aktoriai, ir tai, manau, suteikia vaidinimui orginalumo ir patrauklumo. Šią H. Ch. Anderseno pasaką žino beveik visi vaikai, tačiau ji naujai nuskambės J. Švarco pjesėje ir Lietuvos rusų dramos teatro aktoriaus Jurijaus Šciuckio eilėse".

 

Spektaklyje vaidina

Kajus - Aleksandr Kanajev
Gerda - Aleksandra Metalnikova / Julija Krutko
Senelė - Valentina Lukjanenko
Sniego karalienė - Jevgenija Rusakova / Liuda Gnatenko
Varnas - Valentin Novopolskij
Varna - Inga Maškarina
Princas Klausas - Viačeslav Lukjanov
Princecė Elzė - Vera Stasenia
Atamanė - Anžela Bizunovič
Pirmasis plėšikas - Jurij Ščiuckij
Antrasis plėšikas - Michail Makarov
Mažoji plėšikė - Larisa Popova
Šiaurės elnias - Vladimir Serov
Snaigės - vaikų choreografinė grupė „Angel Project", vadovė – Anara Popova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

. . . skaityti toliau

21/09/07

LOŠĖJAI

Režisierius – Michail Byčkov
Dailininkas – Emil Kapeliuš
Kostiumų dailininkė – Jelena Orlova
Plastikos asistentė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova
Vokalizių autorius – Nikolaj Morozov

 

Rusų klasiko kūrinys, kurį režisierius pavertė veik vesternu. Spalvingi, groteskiški personažai, įdomi scenografija, įtaigi muzika ir visai netikėtas finalas.

 

„Kviestinis režisierius iš Rusijos Michailas Byčkovas į Rusų dramos teatro sceną atneša rusišką dvasią, sumišusią su amerikietiško Laukinių vakarų vesterno tradicija ir parodo lošimo aistros užvaldytų Gogolio amžininkų gyvenimą nuo apgaulės iki apgaulės. Ir pasirodo, kad žaidimas kortomis tai ne tik lošimas iš pinigų - tai lošimas iš savo gyvenimo, savo likimo, žaidimas su lemtimi, kurią apsprendžia pikai, kryžiai, čirvai ir būgnai.

 

Gogolio kūrybai būdingas per tragikomiškumą ir groteską išsakomas moralas. Sutrikusi pusiausvyra tarp gėrio ir blogio išlyginama tamsiosioms jėgoms atlikus teisėjo vaidmenį. Tokias iš pragaro atkeliavusias būtybes galima įžvelgti įspūdingame kortų damų kvartete (Inga Maškarina, Liuda Gnatenko, Jevgenija Rusakova, Vera Stasenia).

 

Režisierius supriešina lošėjų realybę su mistikos skraiste apgaubtomis kortų damomis, iškilusiomis virš jų minios. Kartu jos ir tarsi nelabosios dvasios apsėdančios lošėjus. Jų spiegiantis dainavimas, klyksmai, šnabždesiai, švokštimas kuria pragarišką ir demonišką Gogoliui artimą atmosferą. Svarbiausias scenografijos (dailininkas Emilis Kapeliušas) akcentas - medinė pastato konstrukcija, pro kurios langus išnyra pavojingai gundantys kortų damų siluetai. Jų atstovavimą kiekvienam iš keturių kortų simbolių/rūšių iliustruoja plaukų spalva ir šukuosenos forma. Grėsmingos vilioklės su kūną varžančiais korsetais įžiebia ir kaitina lošimo aistrą, vos vyrams paėmus kortas į rankas jos ima žaisti jų likimais.

 

Spektaklio pradžioje migla ir perkūno griausmas pranašauja Ichariovo (Sergejus Zinovjevas) apgavystę. Sustingusia laikysena ir griausmingu balsu bauginantis Vladimiro Serovo kuriamas Aleksejus, tarsi Ichariovui nepavaldaus pasaulio sargas, į kurį jis pasirenka įžengti. Tai tarsi aliuzija į Ichariovo pragarą, į kurį patenka jis, atsidūręs tarp prieš jį susimokusių bendrininkų.

 

Visa temperamentinga lošėjų minia nuo pat pradžių kontrastuoja su ramiu, santūriu ir savimi pasitikinčiu Ichariovu. Turėdamas Adelaidą Ivanovną jis jaučiasi visiškas savo sėkmės ir likimo valdovas. Tuo tarpu apgavikų minia nenustygsta vietoje, išnaudodama kone visą emocijų amplitudę. Veiksmą įsuka visos lošėjų grupės lyderis Utešitelnas (Aleksandras Agarkovas), kartu per jo diplomatiją ir susikalbėjimą su visais rezgama į akis net nekrentanti apgaulė. Karšto būdo akiniuotis Švochniovas (Dmitrijus Denisiukas) tiesiog negali nesiginčyti. Komiškas jo ir Glovo (Eduardas Murašovas) bendravimas, kai pastarojo pamokymų klausydamas pirmasis neriasi iš kailio rodydamas savo nepasitenkinimą. Lyginant su kitai bendrininkais, santūrumu ir šaltumu išsiskiria Krugelis. Jo vokišką kilmę akcentuoja griežtų formų švarkas - kone karinė uniforma. Kitų veikėjų kostiumai žymiai laisvesni, primenantys vakarietišką kaubojų aprangą (kostiumų dailininkė Jelena Orlova).

Režisierius užduotas greitas spektaklio tempas lemia gyvą ir įdomų reginį scenoje. Scena veja sceną aktoriams laisvai ir žaismingai kuriant savo personažus, veiksmas scenoje virte verda. Spektaklis dinamiškas ir komiškas; demoniškumo ir grotesko įneša gundančių, bet kartu ir grėsmingų kortų damų ansamblis. Aktoriai žaidžia pagal Gogolio diktuojamas taisykles, scenoje vyrauja kraštutinės emocijos. Ištrinama linija tarp realaus ir antgamtiško kortų pasaulio, ir iškyla klausimas ar lošėjai gyvena kortų, ar realiame pasaulyje?

Kaip į sceną pradeda birti smėlis, taip išjudinami sėkmingo apgaule paremto Ichariovo gyvenimo pamatai. Tarsi kortų namelis sugriūna ir medinė scenografijos butaforija Ichariovui suvokiant, kad jis liko apgautojo vietoje. Kaip kortų damos apdovanoja Ichariovą cigaru, lazdele, cilindru ir kt., taip pabaigoje viską iš jo atima. Gogolio personažai atpildo sulaukia iš savo pačių ydų, nubaudžiami savo pačių nuodėmėmis. Su tuo siejasi ir paskutinė scena, susišaukianti su Paskutinio teismo diena, nuodėmių svėrimu, kai tarsi Ichariovo nenaudai nusileidžia svarstykles imituojančios medinės svirtys. Kas gali būti baisiau sukčiui kaip atsidurti apgautojo kailyje? Taip išsisprendžia ir Ichariovo likimas, o svajonės apie gausų laimikį virsta ašaromis prie suskilusios geldos."

Austėja Adomavičiūtė

Spektaklyje vaidina

Ichariovas - Sergej Zinovjev
Gavriuška - Valentin Kirejev
Švochnevas - Dmitrij Denisiuk
Utešitelnas - Aleksandr Agarkov
Glovas jaunesnysis - Aleksandr Kanajev
Zamuchryškinas - Jurij Ščiuckij
Pikų dama - Inga Maškarina
Kryžių dama - Liuda Gnatenko
Čirvų dama - Jevgenija Rusakova
Būgnų dama - Vera Stasenia
Aleksejus - Viktor Mitiajev
Krugelis - Jevgenij Bočiarov

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

 

 


 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

Daiva Šabasevičienė

Tolstojaus traukinys. „Rusiškas romanas“ Lietuvos rusų dramos teatre

 

SKAITYTI >

Daiva Šabasevičienė

Valentinas Novopolskis. Du Tolstojai viename aktoriuje

 

SKAITYTI >

Daiva Šabasevičienė

Tolstojaus traukinys. „Rusiškas romanas“ Lietuvos rusų dramos teatre

 

 


 

 

. . . skaityti toliau

12/08/07

KATĖS NAMAI

Rusų rašytojas Samuilas Maršakas (1887–1964) – vienas garsiausių visų laikų vaikų literatūros kūrėjų. Jo kūryba iki šiol žavisi vaikai ir suaugę. Jums puikiai žinoma S. Maršako eiliuota pasaka – „Katės namai”. Tai pamokanti, smagi ir spalvinga istorija apie vieną išpuikusią Katę, per savo turtus ir pasipūtimą pamiršusią svarbiausią dalyką – širdies gerumą. Laukiame jūsų linksmame, dinamiškame Vilniaus senojo teatro spektaklyje „Katės namai“ apie našlaičius Kačiukus ir jų pasipūtėlę tetą Katę.

 

Spektaklis rodomas rusų kalba

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

18/12/05

COLIUKĖ

Režisierius – Jurij Ščiuckij
Dailininkė – Jolanda Imbrasienė
Kompozitorius – Nikolaj Moroziuk
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova

 

Spalvingas spektaklis apie mažutėlės – tik colio dydžio – mergaitės neįtikėtinus nuotykius.

 

Spektaklyje vaidina

Burtininkė - Valentina Lukjanenko
Motina - Liubov Timochova
Coliukė - Jelena Orlova
Sliekas Driunia - Aleksandr Kanajev
Madam Žabuar - Anžela Bizunovič
Žabuar - Michail Makarov
Vabalas - Vladimir Dorondov
Laumžirgis - Jevgenija Rusakova / Aleksandra Metalnikova
Pelytė - Jelena Juščenko
Kregždutė - Laima Košytė
Kurmis - Jurij Ščiuckij

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

09/12/05

SVEIKI, EMIGRANTAI! (SQUAT)

Režisierius – Michail Poliščiuk (Prancūzija)
Scenografas – Artūras Šimonis
Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė
Režisieriaus asistentas – Algimantas Kvietkauskas

Michailo Poliščiuko autorizuotas vertimas iš prancūzų kalbos

 

Squat, išvertus iš anglų kalbos, reiškia neteisėtą apsigyvenimą tuščiuose namuose. Šis reiškinys, manoma, atsirado Amerikoje, tačiau ir Paryžiuje dviem jauniems vargingiems žmonėms teko slapta prisiglausti po svetimu stogu. Kadangi jiedu – jaunuolis ir mergina, o būsto savininkės – dvi garbaus amžiaus damos, neišvengiamai įsiplieskia pasaulėžiūrų konfliktas, gimsta meilė, kyla nesusipratimai.

 

Tai ne tik aktuali, bet ir linksma, optimistiška, šmaikšti istorija, skirta įvairaus skonio žiūrovui. 2000 metais pjesės autorius apdovanotas JTO premija, o 2001 metais nominuota „Moljero" premijai kaip geriausia komedija. Ji išversta į anglų, italų, vokiečių kalbas.

 

Spektaklyje vaidina

Marivona Diupre - Tatjana Genzel
Žana Fižak - Lilija Mračko Lilija Mračko
Samiras Belkasemas - Valentin Kirejev
Kristina Brozek - Aleksandra Metalnikova
Tereza da Silva - Inga Maškarina / Valentina Lukjanenko
Maniuelis - Artūras Aleksejevas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

04/10/05

ANA KARENINA

Režisierius, ыcenos erdvės apipavidalintojas – Eduard Mitnickij (Ukraina)

Kostiumų dailininkė – Jolanda Imbrasienė

Muziką parinko – Igor Pancyrev

Režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva


„Susitikimo ir išsiskyrimo tema – veikiantis vulkanas, kuris kas kartą išsiveržia. Bet kokia kūryba, taip pat ir mano, semiasi jo energijos. Moteris – aukščiausias žmogiškosios esybės įsikūnijimas, įkvėpimo šaltinis, tik ne šaltas tyrimo objektas." Taip Eduardas Mitnickis apibūdina priežastį, lėmusią spektaklio pagal žymųjį romaną atsiradimą.

 

Spektaklyje vaidina


Ana Karenina – Anžela Bizunovič

Aleksejus Vronskis – Viačeslav Lukjanov

Aleksejus Kareninas – Aleksandr Agarkov

Stepanas Oblonskis (Stiva) – Dmitrij Denisiuk

Darja Oblonskaja (Doli) – Jelena Juščenko

Konstantinas Levinas – Vladimir Dorondov

Jekaterina Ščerbackaja (Kiti) – Aleksandra Metalnikova

Betsi Tverskaja – Jevgenija Rusakova

Lidija Ivanovna – Inga Maškarina / Edita Gončarova

Veslovskis – Artūras Aleksejevas

Kartasova – Jelena Bogdanovič

Kunigaikštienė Vronskaja – Valentina Lukjanenko

Advokatas – Jurij Ščiuckij / Vladimir Serov

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

12/12/04

MOROZKO

Režisierius – Jurij Ščiuckij
Dailininkas – Dmitrij Mochov
Kompozitorius – Natalija Miščenko
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus padėjėja – Liubov Timochova

 

Mergaitę Mašenką piktoji pamotė liepia išvežti žiemą į mišką ir ten palikti. Bet darbšti ir gera mergaitė grįžta namo aptekusi Morozko dovanomis. Tada pamotė išsiunčia į mišką savo tinginę dukrą Fioklą...

 

Spektaklyje vaidina

Morozko – Aleksandr Agarkov
Snieguolė – Juliana Volodko
Senis – Jurij Ščiuckij
Mašenka – Vera Stasenia
Senė – Valentina Lukjanenko
Fiokla – Jekaterina Makarova
Ragana – Michail Makarov
Lakštutė – Larisa Popova
Kišenėlė – Maksim Tuchvatulin / Nikolaj Antonov
Titnagas – Artūras Aleksejevas

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

26/12/96

RAUDONOJI GĖLELĖ

Režisierius ir dailininkas – Jurij Popov
Dailininkė dekoratorė – Larisa Gatalskaja
Kostiumų dailininkė – Irina Matulionienė
Kompozitorius – Natalija Miščenko
Eilių autorius – Jurij Ščiuckij
Režisieriaus asistentė – Liubov Timochova


Tėvas trims dukterims iš užjūrio kelionės žada parvežti lauktuvių. Jauniausioji duktė paprašė Raudonosios gėlelės. Tačiau ji žydi Pabaisos rūmų sode...

 

Spektaklyje vaidina

Auklė – Tatjana Genzel
Pirklys – Michail Makarov
Alionuška – Vera Stasenia
Pabaisa – Nikolaj Antonov
Darbuotojas – Valentin Kirejev
Seserys – Jevgenija Rusakova, Larisa Popova

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

31/12/86

SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI

Režisierius – Jurij Popov
Dailininkas – Michail Percov
Kostiumų dailininkė – Irina Matulionienė
Kompozitorius – Laimis Vilkončius

 

Nuotaikinga pasaka, kurios premjera įvyko 1986 gruodžio 31-ąją, išaugino ne vieną būsimų teatralų kartą. Nuo pat pirmųjų susitikimų su publika legendiniame spektaklyje vaidino aktoriai Sergejus Zinovjevas, Jurijus Ščiuckis, Valerijus Lobunecas ir Vladimiras Serovas. Anot pastatymo režisieriaus Jurijaus Popovo, tai „senoji gvardija“, kurios vienas iš moto – spektakliai mažiesiems privalo būti kuriami kaip ir suaugusiųjų publikai, tik... dar atsakingiau, geriau.

 

Per vieno populiariausių spektaklių vaikams gyvavimo laikotarpį žiūrovų atmintyje išliko puikūs ir kitų aktorių įkūnyti personažai. Ilgą laiką pasakoje apie Snieguolę ir septynis nykštukus vaidino Michailas Makarovas, Larisa Popova, Valentina Lukjanenko, Alesandras Agarkovas, taip pat Dmitrijus Denisiukas ir Jevgenija Rusakova. Pastaruosius aktorius mažieji žiūrovai matys ir atnaujintoje sudėtyje. Neišvengta ir „karjeros" postūmių. Tarkim, aktorius D. Denisiukas, ilgą laiką vaidinęs Princą, vėliau „persikvalifikavo" į Ketvirtadienio rolę, o Valentinas Novopolskis, taip pat kūręs Princo personažą, pasirinko labiau charakteringą veikėją – Antradienį.

 

Spektaklyje vaidina

Snieguolė - Jelena Orlova
Karalienė - Jevgenija Rusakova
Norų pildytojas - Aleksandr Kanajev
Princas - Telman Ragimov
Medžioklis - Vladimir Dorondov
Budelis - Valentinas Krulikovskis
Varna - Jevgenija Karpikova
Pirmadienis - Viačeslav Lukjanov
Antradienis - Valentin Novopolskij
Trečiadienis - Artur Svorobovič
Ketvirtadienis - Dmitrij Denisiuk
Penktadienis - Nikolaj Antonov
Šeštadienis - Artūras Aleksejevas
Sekmadienis - Maksim Tuchvatulin

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

 

 

. . . skaityti toliau