21/05/24

Jonas Vaitkus: „Neturėkite iliuzijų, kad jumyse to žvėries nėra“

Gegužės 20 dieną režisierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Vaitkus švenčia 80-ies metų jubiliejų. Per ilgus kūrybinio darbo teatre metus J. Vaitkus sukūrė per 100 spektaklių Lietuvoje, Ukrainoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje, Rusijoje, Azerbaidžane, Kazachstane. Vienas brandžiausių lietuvių režisierių išugdė visą būrį aktorių ir režisierių, kurie dabar sudaro šiuolaikinio Lietuvos teatro elitą. Su J. Vaitkumi kalbamės ne tik apie artėjantį jubiliejų, bet ir apie šiuo metu Vilniaus senajame teatre pagal Šolomo Zelmanavičiaus pjesę statomą spektaklį „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“, kurio premjera įvyks birželio 15, 16 d. J. Vaitkus – šio spektaklio meno vadovas, režisierius – Albertas Vidžiūnas.

 

 

Jūsų filosofija, drąsa, pilietinė pozicija, pasaulėžiūra padėjo pagrindus šiuolaikiniam Lietuvos teatrui. Kaip vertinate procesus, vykstančius dabartiniame Lietuvos teatre? Kokią regite jo ateitį?

 

Dabar teatras Lietuvoje, ir ne tik, yra karščiuojančioje kryžkelėje. Toks jausmas, kad atėjo laikas atrasti tikrąjį savo veidą, suvokti idėją, pašaukimą, misiją. Nes kiekvienas gyvas žmogus turi savo misiją, skirtą kelią. Jei to nesuvokia, laukia kiti pasirinkimai. Skaudu analizuoti tokius atvejus. Negalima remtis pažeistų, pakrikusių žmonių sąmone. Jie tavo kalbą, atsidavimą teatrui ar kokiai nors idėjai supranta fragmentiškai. Kryžkelė dabar akivaizdi, tą liudija darbai: isteriški šokinėjimai iš vieno žanro į kitą, bandymai būti įdomiu, iššaukiančiu, matomu, išreklamuotu ant feisbukinės tualeto sienos... Nepažeistų žmonių iš esmės neliko – jie nutilo arba tame „mirties šokyje“ dalyvauti nemato prasmės. Kalbiesi su žmogumi ir galvoji, kada jis tave „išdurs“, išprovokuos. Todėl su nepatikimais žmonėmis stengiuosi nebendrauti. Nepatikimais savo darbais. Žodžiai ir darbai – skirtingi dalykai.

Lietuvos teatre šiuo metu yra gal 5 rimtai dirbantys žmonės. Ir tie kartais klaidžioja, galvoja, kad viską žino ir moka. Tas mokėjimas – toks putų graibstymas. O juk be klaidų, nuopuolių, praradimų nėra tikros paieškos ir savivertės supratimo. Visą gyvenimą galvojau, kad žmoguje turi būti ir prokuroras, ir teisėjas, ir advokatas. Ir angelas sargas, netgi provokatorius. Žmogus linkęs snūduriuoti, greitai auginti riebalus, pasiduoti antropofaginiam rajumui, nutildyti sąžinę.

Kūryboje nėra etalonų, yra tik galimybė suvokti savo menkumą. Niekada nemėgau pagyrų, nors gerą žodį išgirsti malonu. Bet ne iš veidmainio, o sakančio nuoširdžiai ir sąžiningai. Drąsa atsiranda iš supratimo, kad kitaip pasielgti negali, kai peržengi norą pataikauti tiek sau, tiek saldžialiežuviams. Taip įgriso tas tvaikas, sklindantis iš visų pakampių, portalų. Žmonės tiesiog tirpsta, kad tokie vieni kitiems gražūs. Tiesiog varva riebalas nuo tokio džiugesio. O man atrodo, kad turėtų varvėti ašaros, apšvarinančios žmogų. Yra žmonių, ir jaunų, kurie mato, jaučia, bet tyli, nedrįsta, nesupranta, kaip galima tokią masę paveikti. Netgi gyvuliukai turi daugiau šilumos, drąsos ginti savo namus. Pasaulyje amžina kova tarp žmoniškumo ir žvėriškumo. Ir niekur nuo jos nepabėgsi.

 

 

Ar teko išgirsti kaltinimą, kad senoji karta paleido iš savo rankų tą siūlą ir leido atsirasti tai „karščiuojančiai kryžkelei“?

 

Savo spektakliuose niekada nesirėmiau vulgarumu, grubumu. Žiaurumas scenoje – kaip injekcija. Operacija daroma tada, kai supūliuoja. Jei kaip poveikio priemonę žiūrovui imi naudoti nuogumą – tai tolygu žmogaus, dar turinčio vaikiško nuoširdumo, apnuodijimui. Man kartais labai keista žiūrėti tokius spektaklius.

 

 

O kiek savęs matote savo mokiniuose?

 

Kai kuriuos dalykus matau, ir ne tik savo mokiniuose. Matyt, sekė mano darbus. Ir ne tik mano – Nekrošiaus, Tamulevičiūtės, kurie dirbo rimtai ir atsakingai. O mano drąsa... Nes negalėjau kitaip. Man svarbu buvo kalbėti apie tai, kas mane jaudina, žeidžia. Mano drąsa – iš nevilties. Kodėl tą patį spektaklį statau tris ar keturis kartus, einu iš vieno teatro į kitą? Ne iš gero gyvenimo.

 

 

Jūsų 80-metį įprasmina ir Jūsų nuopelnai Lietuvos teatrui, ir ryžtas imtis globalios temos, kuri skleidžiasi Šolomo Zelmanavičiaus dramatinėje legendoje „Ger Cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“. Kuo įkvepia ši unikali medžiaga?

 

Pirmiausia – religijų, tikėjimo svarba. Nuo to, kaip žmogus giliai priima tikėjimą, galima pamatyti jo esmę. Jei dėl tikėjimo žmogus gali ką nors paaukoti, gal net save, savo gerovę, tuomet supranti, kad jis neveidmainiauja, nes tikėjimas suteikia jėgų. Negaliu teigti, tas jo tikėjimas – teisingas ar geras. Š. Zelmanavičiaus pjesėje susiduria du tikėjimai – hebrajiškas ir krikščioniškas. Abiejuose tikėjimuose yra daug sąlyčio taškų, jei juos gerbi ir girdi.

 

 

Ar šiuolaikinis, dažnai tikėjimo išsižadėjęs žiūrovas yra pasiruošę tokiai medžiagai?

 

Neturi reikšmės. Jūsų bėdos. Ruoškitės... Man atrodo, pjesė išreiškia dviejų pradų – žmogiškojo ir žmogėdriškojo – apnuoginimą. Neturėkite iliuzijų, kad jumyse to žvėries nėra.

 

 

Kiekvieną Jūsų premjerą žiūrovai vadina menine provokacija. Kas Jus išlaiko tame avangarde?

 

Čia ne avangardas, jaučiu savo paklydimus. Nenutolau nuo to, kuo aš bjauriuosi. Bet turi teisę rinktis. Jei žmogaus atviros nervinės ląstelės, jautrus, neapaugęs nagiena, riebaliena, jis tą jaučia. Ačiū Dievui, turėjau mokytojų, kurie mane palaikė, džiaugėsi augančiu talentu. Esu dėkingas jiems už tai. Norėjau būti ir šokėju, ir dainininku, ir muzikantu, ir aktoriumi. Režisūra tarsi apjungia visus dalykus, kurių pats nesugebėjau išpildyti. O režisieriaus nelaimė – rimta savianalizė. Bet ir laimė.

 

 

Kokias aktoriaus Maksimo Tuchvatulino, kuriam skyrėte Atsivertėlio, grafo Potockio, vaidmenį, savybes vertinate?

 

Jaunystę, teigiamą naivumą ir nuoširdumą. Ir neturi absoliučios profesinės patirties, kuri žmogų paprastai ištvirkina. Jis nesijaučia viską galįs. Daugiau man nieko nereikia... Jis paklusnus aktorius, režisieriui lengviau, kai aktorius nuolat nesiginčija. Man reikia žmonių, kurie nebijotų drąsiai eiti į sceną, drąsiai apsinuogintų dvasiškai. Žmogaus niekada gerai nepažinsi... Noriu pasidžiaugti scenografo Artūro Šimonio, kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės, kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės darbu. Tikiuosi, spektaklyje išorinio dekoratyvumo išvengsime.

 

 

Kas tas Lietuvos teatro iki šiol neatrastas žmogus, Kauno žydų gete karo metais pražuvęs dramaturgas Šolomas Zelmanavičius, kurį į teatrą atvedate beveik po 100 metų?

 

Jam dailės neužteko, matyt, norėjosi išrėkti labai rimtą dalyką – kad religijos giminingos. Tikėjimas turi bendrą savybę – Meilę. Ir neskatina žiaurumo. Tikėjimas skatina būti kariu, gynėju, bet ne užkariautoju. Šios medžiagos niekas ir nenorėjo atrasti – ji pavojinga. Viskuo.

 

 

Ar tikite, kad menininko darbas gali paveikti žmogaus sąmonę, priversti jį keistis, atsinaujinti?

 

Kauno laikotarpiu žmonės į premjeras atvažiuodavo iš visos Lietuvos. Dabar teatras desakralizuotas. Metus stebėjau, kaip Miltinis repetavo „Mirties šokį“. Ir žiūrovai, ir aktoriai į sceną žiūrėjo kitaip. Supratau, kad toje pačioje erdvėje sugyventi įvairūs renginiai negali. Kas to nejaučia, yra praradęs supratimą, kas yra siela, sakralumas, tikėjimas. Teatras – vieta, kurioje kitų žmonių istorijose susiduria gyvenimas ir mirtis. Tas susidūrimas žiūrovų akivaizdoje kartais tikresnis nei realiame gyvenime. Ir įmanomas tik talentingų aktorių, išlaikiusių atvirą žmogiškumo nervą, jautrumą žmonių likimams, atsidavimo profesijai dėka.

 

 

Kalbėjosi teatrologė Ingrida Ragelskienė

 

Nuotr. Arturo Svorobovičiaus

. . . skaityti toliau

06/05/24

Režisierius Agnius Jankevičius: „Politika, religija, seksas – visada rezonuojančios temos“

Ant Vilniaus senojo teatro (VST) fasado „šviečia“ neįprastai ryškios žaismingos afišos, gegužės 10, 11 dienomis kviečiančios į režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Kankinys“ premjerą. Poparto dėlionę primenančią afišų estetiką pasiūlė pats režisierius, kūryboje nevengiantis provokacijos ir moralinių konvencijų nesuvaržyto teatrinio šėlsmo. Apie tai, kodėl spektaklyje gyvai skambės daug gero klasikinio roko, apie ypatingą jaunatvišką energiją, tvyrančią repeticijose ir tarsi specialiai VST aktoriui Igoriui Abramovičiui dramaturgo Mariaus von Mayenburgo sukurtą Benjamino Ziūdelio personažą ir kalbamės su pačiu režisieriumi.

 

 

Kas įkvepia kuriant šį spektaklį? Kodėl atskleisti daugiasluoksnę religinio radikalizmo temą pasirinkai mūsų teatrui neįprastą poparto stilistiką?

 

Pats popartas, kaip meno kryptis, bent jau man asmeniškai – šioks toks žaidimas kiču. Jis kažkuria prasme koreliuoja ir su tuo, kaip mėginu atrakinti pačią Mariaus von Mayenburgo pjesę. Per dainas, muzikinį naratyvą, per muzikos transliuojamą energiją.

 

 

Tavo pastarųjų metų pastatymuose muzika tapo ypač svarbi?...

 

Tai susiję su pandemija, ypač antruoju karantinu. Man teko garbė pasišnekėti su tuometinio sveikatos ministro Verygos kažkokiu patarėju. Toksai jaunas bičiukas... Vasarą, per atlaisvinimą tarp dviejų karantinų. Jis pasakė, jog valdžios koridoriuose kalbama, kad jau antro karantino tikrai nebus, nes ekonomikai – šikna.

Buvau įsitikinęs, kad jo ir nebus. Tiesiog nusiteikiau, o kai paskelbė tą antrą karantiną, mane apsėdo labai stipri depresija. Labai per smegenis plojo. Ir kaip aš gelbėjausi? Jau anksčiau grojau gitara, bet pradėjau gilintis, groti sudėtingesnius džiazinius, bliuzinius rifus, ko anksčiau nebandžiau. Parašiau keletą dainų, o paskui jos nugulė jau po karantino Kaune statytame spektaklyje „Kaligula“. Pajutau, kad galiu tą daryti. Antai Šiauliuose, kai statėme „Prarastą Katarinos Blium garbę“, visas dainas parašiau, Pijus Ganusauskas jas aranžavo.

O „Kankinyje“ aš jau atiduodu duoklę pank, post ir alternatyviam rokui, pats dainų nekūriau. Naudojam 10-ojo dešimtmečio roko ir pankroko klasiką. Green Day superhitas „Basket Case“, The Smashing Pumpkins „Bullet with Butterfly Wings“ ir t. t.

 

 

Kodėl būtent šioje medžiagoje surezonavo pankiška, roko estetika?

 

„Kankinys“ jau seniai buvo mano akiratyje, o naujai teatro vadovybės krypčiai, gairėms jis tiko. Man kilo mintis į veiksmą įtraukti moksleivių chorą. Pagal pjesę – tai mokyklos mokiniai, pagrindinio veikėjo klasiokai. Viskas labai paprasta – tiesiog skaičiau pjesę, o skaitydamas klausau muzikos. Tiesiog ėjo jutūbo streamas ir iššoko pinkfloidų hitas „We don't need no education“. Užmečiau akį, o klipe mokiniai į mėsmalę lenda, galvoju, reikia spektaklyje padaryti chorą, bus smagiau. Galvojau apie vaikų chorą, bet pats dirbu pedagogu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) antrakursiais aktoriais, dauguma jų turi absoliučią klausą, groja įvairiais instrumentais, jų vulkaniška energija „Kankinyje“ tiko idealiai.

 

 

Ar galima būtų teigti, kad spektaklyje iš esmės kalbėsi ne apie religinį ekstremizmą, o apie religiją kaip tam tikrą jaunų žmonių protesto formą? Ar gali apibrėžti spektaklio temą?

 

Labai sunku kalbėti, kol spektaklis iki galo dar nesukurtas, nes dažnai jis pats „pasako“ temą. Taip, religija kaip įvaizdis, motyvas Mayenburgo pjesėje užima labai daug eterio, bet ar tai religinis ekstremizmas? Nemanau, kad religinis ekstremizmas yra labai ryškus akcentas. Man „Kankinys“ – tai šiandienos realybė, kaip oksimoronas, kaip kažkoks kičas. Tarkime, kai eini į metalo muzikos koncertą, nereikia turėti iliuzijų, kad galėsi normaliai susišnekėti. Tau reikės šaukti. Pjesėje daug nuorodų į brendimo literatūrą – joje yra visos klasikiniam brendimo romanui būdingos dedamosios. Nelaiminga meilė, nepilnavertė šeima, komplikuoti santykiai su motina, bandymas save identifikuoti bendruomenėje, t. y. klasėje, tam tikras atstūmimo momentas, pedagogų netolerancija, paauglio egocentrizmas ir t. t. Iš esmės tokioje dirvoje gali gimti tik radikalizmas. Religinis, nereliginis... Šiuo atveju religija, religinės aplinkybės yra tik kaip priemonė, kaip pasirinkta forma.

Pjesėje yra vieta, kurioje pagrindinis herojus Benjaminas sako: „Iki ko mes, krikščionys, nusiritom, kitos religijos turi savo karius, savo kankinius, tuos, kurie pasiruošę mirti. Ar yra dabar bent vienas krikščionis, kuris galėtų mirti už tai, kad jis tiki?“ Benjaminas taip kuria pagrindą, bando save identifikuoti, pritraukti dėmesį, nes tikrai nėra taip, jog nuo pat pradžių jis ketintų žudyti. Religija, į kurią jis remiasi, iš pradžių yra tik būdas išlikti. Veda tik interesas išsiskirti, galbūt sužavėti merginą, kuri jį atstūmė, atkreipti mamos, klasiokų dėmesį. Vis labiau įsijausdamas į tą pranašo, taip pavadinkim, ar kokio Jono Krikštytojo vaidmenį, jis eina toliau – prieina išvados, jog dėl visko yra kalti žydai, o tiksliau – žydė mokytoja. O finalas šiuo aspektu man dar yra atviras klausimas. Ar jis vis dėl to pakelia prieš ją ranką, ar tokiu žaidimu viskas ir baigsis, to dar nežinau.

 

 

Kokia prasminė našta spektaklyje tenka ateistei, chemijos, biologijos, geografijos mokytojai Erikai Rot, kurios vaidmenį kuria Jevgenija Gladij?

 

Man atrodo, kad panelė Rot ir visi kiti personažai gyvena nedideliame, gan provincialiame užkampyje, miestelyje, kuriame iš tikrųjų yra nuobodu. Pagėgiuose, Molėtuose, pavyzdžiui. Kai kuriems specialistams, šiuo atveju pedagogams, tokiuose miesteliuose, aš taip įsivaizduoju, labai greitai įsijungia abuojumo rutina, nes nėra iššūkių. Nes nieko ypatingo ten nevyksta. Kasdienės eilinių paauglių problemos, kurios profesiškai nekelia iššūkių. O ji, man atrodo, turi neišsipildžiusios karjeristės geną. Ir eksceso dėl Benjamino religinio radikalizmo jai pakanka, jog į kovą mestų sunkiąją artileriją, tai tampa impulsu. Čia galiausiai ir atsiskleidžia jos trumparegiškumas ir karjeristinis fanatizmas.

 

 

Pagrindiniam Benjamino vaidmeniui pakvietei VST trupės aktorių Igorį Abramovičių. Kas lėmė tokį sprendimą?

 

VST žiūrint spektaklį „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ Igoris man labai patiko, įstrigo jo organika, vaidyba duete su partneriu. Apskritai pasirinkimą nulėmė jo santykis su medžiaga. Igoris kone į viską žiūri labai kritiškai, turi savo nuomonę, o tai tokiam personažui labai padeda. Tuomet automatiškai atsiveria erdvė į viską pasižiūrėti satyriškai, paletė labai išsiplečia. Scenoje jo santykis su viskuo yra per atstumą, bet jis valingas, taip net įpučia kažkokios vokiškos nuotaikos, lengvumo. Kai visi kartu pirmą kartą skaitėme pjesę, iš karto pasakiau – reikia daryti juodą komediją, patalpa turėtų būti neoninė – lyg Las Vegase, kur „neoninės“ bažnyčios ir panašiai. Visas šis panoptikumas – apie rimtus dalykus, bet kaimo koncertų stilistika, kai atrodo, kad nuo savęs nori pabėgti absoliučiai visi.

 

 

Nuolat grįžti prie šiuolaikinės dramaturgijos, ypač vokiškos. To paties M. von Mayenburgo pjesę „Akmuo“ esi statęs Nacionaliniame dramos teatre 2012-aisiais. Kas lemia tokį susidomėjimą šiuolaikiniais autoriais?

 

Visi mano statyti šiuolaikinės dramaturgijos autorių kūriniai yra labai skirtingi, ypač autorių mąstymo būdas. Vienija galbūt tik mozaikinis, kaleidoskopinis rašymo stilius, scenų „sudaužymas“ į trumpus, lakoniškus fragmentus. Tarkim, Rolandas Schimmelpfennigas – jis man kaip atėjęs iš Šecherezados pasakų. Magiškasis realistas, kaip Rene Magritteʼas dailėje, taip jis literatūroje. O Mayenburgas daug sausesnis, jo pjesė „Akmuo“ bendrame jo dramaturgijos kontekste galbūt nėra pats didžiausias laimėjimas. Vis dėlto ir tada repetuojant ganėtinai jautėsi, kad tai pjesė, parašyta pagal užsakymą, labai konkrečiai progai. O „Kankinys“ turi daug daugiau dedamųjų, kad išliktų meno istorijoje. Visų pirma todėl, kad čia panaudotos Biblijos, šventraščio citatos, istorijos. Šiuolaikinėje dramaturgijoje yra trys dalykai, kuriuos vienaip ar kitaip iškeliant, ištraukiant į paviršių, visą laiką sulauksi vienokio ar kitokio rezonanso. Tiek tarp kūrėjų, tiek tarp žiūrovų. Tai yra politika, religija ir seksas. Visais laikais tai buvo amžiniausios temos, kurios turės didelį rezonansą.

 

 

Kalbėjosi teatrologė Ingrida Ragelskienė

 

Nuotr. Arvydo Gudo

. . . skaityti toliau

24/04/24

Choreografė Birutė Banevičiūtė: „Vieni kūdikiai spektaklį žiūri stebėdami, kiti – veikdami“

Balandžio 26, 27 d. Vilniaus senajame teatre įvyks choreografės, režisierės, šokio teatro „Dansema“ įkūrėjos ir meno vadovės Birutės Banevičiūtės premjera „Pasaulio medis“. Tai sensoriškai draugiškas judesio spektaklis mažyliams, 6–18 mėnesių kūdikiams. O gal manote, kad kūdikiams teatro nereikia, nes jie nieko nesupranta? B. Banevičiūtė siūlo atidžiau pažvelgti į mažylių suvokimo ir raiškos galimybes, atsisakyti stereotipinių nuostatų, ragina keisti požiūrį į visuomenės jauniausius.

 

 

Retokai dirbate valstybiniuose teatruose. Dažniau – nepriklausomuose, nevalstybiniuose. Ar prisijaukinote Vilniaus senąjį teatrą?

 

Valstybiniame teatre dirbu trečią kartą. Prieš tai dirbau Šiaulių dramos teatre, Kauno lėlių teatre. Teko kurti spektaklius Vokietijoje, Ukrainoje, Turkijoje. Kita vertus, kai kuri kūdikiams, nėra svarbu, ar dirbi valstybiniame, ar nevalstybiniame. Nemėgstu kartotis. Branginu kūrybinę laisvę. Man visada įdomu sutikti naujus žmones, naujus atlikėjus. Mes kuriame kartu. Kiekvieną kartą atrandu ir išsiaiškinu ką nors naujo. Viena – dirbti su šokėjais... O „Pasaulio medį“ kuriame su dramos aktoriais. Vienas iš atrankos kriterijų – kaip aktoriai juda. Nėra amžiaus cenzo. Natūraliai susidėlioja, kad projektu paprastai susidomi jaunesni aktoriai.

Visgi kuriant valstybiniuose teatruose daugiau komforto. Nereikia pačiai lakstyti į turgų ir pirkti pagaliukų. Medžiagos nupirktos, kostiumai pasiūti. Daugiau laiko lieka kūrybai, susigyventi su scena, kurioje bus vaidinamas spektaklis. Nevalstybiniai teatrai, kaip kad „Dansema“, savo patalpų neturi ir sceną paprastai gauni dieną (ar net pusdienį) iki premjeros. O iki to repetuoji „abstrakčioje“ salėje.

 

 

Kokius etapus praėjote kurdami spektaklį „Pasaulio medis“ 6–18 mėnesių kūdikiams?

 

Vilniaus senojo teatro šokio kuratorius Andrius Katinas kartu su teatro vadovu Audroniu Imbrasu mane pakvietė dar 2023-ųjų rudenį. Esu „Pasaulio medžio“ ir dramaturgė, ir režisierė. Sceninės repeticijos vyksta nuo kovo. Apie ką bus spektaklis, dėliojasi vizualiai, mintyse. Pirmiausia matau vaizdus, spalvas, objektus... Džiaugiuosi, kad apie 2018-uosius susitikau su scenografe Medile Šiaulytyte, kuri mano idėjas materializuoja. Negaliu su aktoriais dirbti ant „plikų“ grindų. Išankstinio choreografinio teksto nėra. Judesys gimsta iš sąveikos su daiktais ir aktoriais. Aktoriams, kurie neturi patirties vaidinti kūdikiams, kyla daug klausimų: kiek mažyliui skirti laiko, kaip jiems paskirstyti dėmesį. Jau repetavome ir su vaikais. Kai susidėlioja sceninis veiksmas, įsitraukia kompozitorius.

 

 

Kokias inspiracija, asociacijas Jums pačiai kelia pavadinimas „Pasaulio medis“, kas tapo postūmiu pirminei spektaklio idėjai?

 

Spektaklių pavadinimus sugalvoju repetuodama. Į juos žiūriu labai atsakingai, tarsi skirdama vaikui vardą, ieškau prasmės. Šiuo atveju, pirmiausia pamačiau vamzdžius, kaip jais rieda, „teka“ kamuoliukai. M. Šiaulytytė piešdama eskizus, pamatė, kad išėjo medis... Kamuoliukai – kaip obuoliukai, vandens lašai... Tada gilinausi į mitologiją. Man tas medis – kaip eglė, nežinau, ką kiti įžiūrės. Kūdikiams nėra svarbu, kaip tą medį pavadinsi. Bet jis laiko visą dramaturgijos karkasą.

 

 

Kaip sekasi derinti skirtingų amžiaus grupių žiūrovų – kūdikių ir suaugusiųjų, meninius poreikius?

 

Pirmiausia kuriu vaikams. Suaugusieji prasmes susikuria patys. Nelabai galvoju, ką jie supras. Svarbu susikalbėti su kūdikiais. Tėvai spektaklį mato per savo vaiką, o ne tiesiogiai. Esu girdėjusi sakant: „Nemačiau, ką daro aktoriai – stebėjau savo vaiką, jo išgyvenimus.“

 

 

Pirmą spektaklį kūdikiams sukūrėte 2012 metais. Kaip keitėsi Jūsų kūrybos principai?

 

Kadangi pati dirbau su vaikais, žinojau, ką jie gali, kas jiems įdomu. 2009 metais sukūriau spektaklį „Bala žino“ – jis buvo skirtas 3–6 metų vaikams. Kitas darbas – „Pasaulio sutvėrimas“. Jis buvo skirtas 5–10 metų vaikams. O „Mozaika“ 2012 metais man buvo nauja patirtis: žiūrovai pasodinau scenoje iš trijų pusių, vaikai galėjo judėti, prižiūrimi tėvų, reikšti emocijas judesiu. Stebėdama spektaklių žiūrovus supratau, kad vaikams vien būti šalia tėvų nepakanka, jiems norisi veiksmo. Atsirado „Spalvoti žaidimai“, kur vaikai ne tik stebėjo, bet ir patys veikė, tyrinėjo objektus. Tada kilo klausimas: kodėl kuriu spektaklius, vardan ko? Jei epizodai trunka per ilgai ar per trumpai, per greitai ar per lėtai, vaikai suirzta, ima verkti. Iki 3 metų vaikai elgiasi labai spontaniškai, nevertina situacijos moralės požiūriu. 2017 metais sukūriau „Šviesiukus“, kur vaikai galėjo laisvai judėti po sceną viso spektaklio metu. Ėmiau konkretinti žiūrovų amžių mėnesiais. Nuo 6 iki 18 mėnesių vaikai jau sėdi, šliaužioja, bet dar nebėgioja. Artėjant tretiems metams, vaikai geriau supranta siužetą, morališkai ima vertinti veikėjus, kontroliuoja savo elgesį. Taigi pažabojau savo, choreografės, ambicijas, labiau rūpėjo susikalbėti su vaiku. Kūriau tokią fizinę ir psichologinę aplinką, kuri leido vaikui tyrinėti, veikti, atsižvelgiant, ką siūlo aktoriai ar atlikėjai.

 

 

Jūsų kurti spektakliai kūdikiams ypač populiarūs tarptautiniuose festivaliuose, daug gastroliuojate užsienyje. Kuo „Dansema“ intriguoja užsienio publiką?

 

Mes vaikams leidžiame iš karto eiti į sceną. Viskas yra saugu, elgiamės pagarbiai – nespaudžiame kūdikių, kaip jiems reaguoti, ką daryti. Nenaudojame priverstinės interakcijos – nesiūlome tėvams kartu voliotis, šliaužti, mėtyti, dalyvauti veiksme. Svarbi teisė rinktis. Viskas yra pagrįsta patirtimi, ilgamete praktika. Buvome vieni iš pirmųjų Lietuvoje, pradėję kurti kūdikiams.

 

 

Kaip per tą laiką keitėsi tėvai, jų požiūris į tokius spektaklius?

 

Iš pradžių tėvai klausdavo, ar jų vaikas ką nors supras? Labai vaikus tramdydavo. Dabar pasitaiko ir priešinga tėvų reakcija: kodėl jų vaikas negali eiti į sceną nuo pat spektaklio pradžios? Esama ir vaikų stebėtojų, kurie matytus judesius atkartoja tik namuose. Dabar daugiau informacijos apie ankstyvąjį ugdymą. Ir meninė pasiūla mažiesiems daug gausesnė. Tėvų suvokimui įtaką daro ir socialinė medija, pokalbiai, diskusijos, įrašai internete. Dažniau kuriama spektaklių ir vaikams su negalia. Kūdikystėje negalios simptomai nėra laibai ryškūs. Kai raidos sutrikimai lengvesnės formos, tokius vaikus nelabai ir atskirsi. Užsienio teatrų, kuriančių spektaklius kūdikiams, reklamose paprastai akcentuojamas įtraukumas, prieinamumas, kad spektaklis yra „sensoriškai draugiškas“. O temos visame pasaulyje labai panašios: vanduo, dangus, sodai, visa tai, kas mus supa. Spektaklių kūdikiams, kuriuose šokėjai veiktų tuščioje juodoje scenoje, pasitaiko labai retai. Pasitelkiami objektai, kuriuos vaikai galėtų pačiupinėti. Teksto, žodžių – labai mažai. Judesys integruojamas į muziką.

 

 

Kas Jums yra kūdikis – žiūrovas, meninio veiksmo dalyvis, spektaklio bendraautorius?

 

Žiūrovas. Savo valia jis gali tapti ir bendrakūrėju. Kai prieš dvejus metus su spektakliu „Neregėtas pasaulis“ keliavome po pasaulį, vaidinome festivalyje Danijoje. Spektaklį žiūrėjo daug suaugusiųjų ir kelios mergaitės su negalia. Per spektaklio aptarimą vienas prodiuseris išsitarė, kad jautėsi nejaukiai – į vaikus žiūrėjo kaip į eksponatus, tarsi zoologijos sode į keistus žvėrelius. Suprantu, kad iš tiesų labai įdomu stebėti vaikų reakcijas, kartais įdomiau nei aktorius ar šokėjus. Tuomet automatiškai, jei žiūri į kažką, kas yra scenoje, šie tampa bendraveikėjais. Pastebiu, jog ir kolegų spektakliuose kūdikiams Lietuvoje esama situacijų, kuomet patys aktoriai kūdikius ima traktuoti tarsi šokėjus, bando juos kažkaip įtraukti į veiksmą, kad jie judėtų į ritmą ir pan. Toks variantas galimas, bet pati to vengiu. Visada stengiuosi savo idėjas pasitikrinti dar repeticijų metu su vaikais, įvairiais kūrybinio proceso etapais yra reikalingas pasitikrinimas su mažiukais... Šiuo atveju galima sakyti, kad tam tikrame etape jie yra bendrakūrėjai, bet kai pradedame rodyti spektaklį – jie yra žiūrovai. Jiems paliekama galimybė prisijungti – jei tai yra jų spektaklio stebėjimo būdas. Vieni kūdikiai spektaklį žiūri stebėdami, kiti – veikdami.

 

 

Kalbėjosi teatrologė Ingrida Ragelskienė

 

Nuotr. Lauros Vancevičienės

. . . skaityti toliau

03/04/24

Režisierė Kotryna Siaurusaityte: MOTERŲ PASAULIS FANTAZIJOS IR REALYBĖS SANKIRTOJE

Vasario 17, 18 d. Vilniaus senojo teatro (VST) scenoje įvyko spektaklio ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjera. Spektaklis sukurtas pagal priešpaskutinę šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Jean-Luco Lagarceʼo (1957–1995) pjesę.

Spektaklis ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ atskleidžia penkių moterų – senelės, motinos, seserų – prisiminimų apie praeitį, jų minčių apie ateitį dėlionę. Jų dabartis sustingo, įstrigo akimirkoje belaukiant vienintelio šeimoje likusio vyro, kuris, kaip jos tikisi, pakeis jų gyvenimus. Režisierė Kotryna Siaurusaitytė pažymi, kad „turėtų būti įdomu stebėti penkių veikėjų individualią kelionę per pašėlusias tiesos ir tinkamo žodžio paieškas“.

Prieš 11 metų Panevėžio J. Miltinio dramos teatre šią pjesę yra pastatęs režisierius Rimas Morkūnas. Šiandien žiūrovai gali susipažinti su jaunosios kartos režisierės, E. Nekrošiaus mokinės  Kotrynos Siaurusaitytės  interpretacija, įkūnyta VST scenoje.

 

 

Kaip atradai šią pjesę ir kodėl pasirinkai statyti būtent ją?

 

Būna, kad kartais užmeti akį į pjesę ir negali pamiršti. Kai pradėjau statyti šį spektaklį, supratau, kad kažkas toje medžiagoje atliepia – jautraus,  prasmingo ir vertingo. Taip tikriausiai ir atsitiko jau kuriant spektaklio eskizą VST teatro laboratorijos „Mes – Prancūzijaʼ23“ metu. Ieškojau įvairiausių pjesių, tarp kurių buvo žinomi prancūzų dramaturgai B. M. Koltes, J.-L. Lagarceʼas, J. Pommerat, kurį pasirinko rež. Monika Klimaitė (Teatro laboratorijoje eskizus statė trys jaunieji Lietuvos režisieriai, aut. past.). Autoriai, kurie dar mažai žinomi Lietuvoje. J.-L. Lagarceʼo rašymo stilius – ypatingas, labai prancūziškas. Prančūziškas, nes pjesėje daug teksto, o personažai – sudėtingi ir kompleksiški. Juolab man norėjosi sukurti spektaklį, kuriame pagrindiniai personažai būtų moterys.

 

 

Ar teko matyti Rimo Morkūno statytą spektaklį pagal J.-L. Lagarceʼo pjesę?

 

Ne, nemačiau, bet žinojau, kad jis statė Lietuvoje. Aš žiūrėjau Gintaro Varno spektaklio „Tolima šalis“ (2001 m.) įrašą pagal Lagarce‘o pjesę. Tai buvo labai naudinga patirtis. Lagarceʼo pjesės temos kartojasi – jis rašo apie tą patį, bet šiek tiek kitaip.

 

 

Kaip pjesės pavadinimas „Aš buvau namuose ir laukiau, kai ateis lietus“ padėjo išryškinti pagrindines temas?

 

Pavadinime yra du raktiniai žodžiai: laukiu ir lietus. Pjesė ir yra apie laukimą, apie daug prarastų metų, apie iššvaistytas gyvenimo galimybes, apie jų neišsipildymą. Lietus – tai, kas nuplauna, kas pažadina gyvybę, ne tik fizine, bet ir simboline prasme. Spektaklyje nenaudojame nei lietaus garso, nei kitų asociacijų. Lietus personažų viduje, tai kas susikaupia. Tai gali būti ir ašaros, kurios nuplauna tai, ką dėl savo emocinio aklumo ignoravome. O dabar į tavo išdžiūvusą, inertišką, nevaisingą sąmonę prasiskverbia vilties ir tikrumo šaltinis. Iš pilko cepelininio dangaus pradeda lyti, užplūsta atgaiva, atsigauna širdis, siela, žemė, užgimsta nauja gyvybė.

 

 

Ar moterys spektaklyje sulaukia lietaus?

 

Sulaukia. Tai atsiskleidžia per žodžių tankumą, bandymą išsakyti savo mintis ieškant esmės. Moterys suranda tiesą, kuri ir yra lietus. Skaudus ir teisingas. Jos susigyvena, supranta ir priima, kaip skausminga bebūtų.

 

 

Pjesę apie moteris  parašė vyras. Kaip galvoji, ar vyras sugeba suprasti moterų pasaulį?

 

Vyras – pjesės autorius ir rašytojas – parašė istoriją apie moteris, bet ne tik. Lagarceʼas pjesėje personifikuojasi su grįžusiu broliu, kuris miega, o gal miršta už sienos. Autorius įžodina laukimą, kaip galėtų būti laukiamas ar nelaukiamas. Šioje pjesėje mes sužinome, kaip jaučiasi moterys, bet nežinome, kaip jaučiasi sugrįžęs brolis. Mes tik galime kelti hipotezes. Tai ir darėme repeticijų metu – bandėme rasti atsakymus remdamiesi savo patirtimi. Ši istorija – vyro įsivaizdavimas, kaip moterys galėtų laukti. Jean-Lucas Lagarceʼas puikiai analizuoja vidinius dalykus, santykius, peripetijas. Jis kaip daktaras, kuris po kaulelį narsto sielą, psichologiškai išnagrinėja kiekvieną personažą, nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar vyras. Visi pjesės personažai sukurti su stipriais charakteriais.

 

 

Kokia yra moteris tavo spektaklyje?

 

Abejojanti, klausianti ir ieškanti meilės.

 

 

Spektaklyje stebime ne tik santykius tarp moterų, bet ir santykius tarp moterų ir vyrų, nors jų ir nematome spektaklyje. Kodėl šios moterys aukoja savo gyvenimą dėl vyro?

 

Kiekvienas žiūrintysis ir kiekviena spektaklio veikėja turi savo paskatų, kodėl aukojasi. Iš vienos pusės laukimas aukojantis suartina, sukuria svajonę. Šiuo atveju svajonė išsipildys, kai grįš brolis. Tik tuomet jų pasaulis stos į savo vėžes ir viskas bus gerai. Svajonė veda moteris pirmyn. Bet kartais, kai svajonė tampa realybe, ji ne visada nudžiugina.

Laukiamam vyrui sugrįžus grįžta ir praeities šešėliai. Brolio grįžimas tampa katalizatoriumi, o kartu atveria atminties klodus. Grįžimas – tai brolio fizinis ir prisiminimų sugrįžimas. Prisiminimuose moterys ieško atsakymų, kodėl santykiai šeimoje susvetimėjo.Laukimas kalba apie jas pačias, apie priklausomybę nuo savo šeimos. Tai – nemokėjimas paleisti, nesugebėjimas išsiaiškinti, suvokti, kad kiekvienas turi savo kelią ir pasirinkimą. Nekalbėjimas nesidalinant savo jausmais ir mintimis. Moterys šioje pjesėje neturi jokių kitų saitų, tik kraujo ryšį. Tokių šeimų yra daug, kur vaikams augant su jais nekalbama, taip ilgainiui prarandant sijas.

 

 

Ši pjesė yra šiuolaikiškai aktuali, nes kelia vieną iš skausmingiausių visuomenei klausimą šeimos ryšių praradimas. Ar dramaturgas rodo kelią, kaip išvengti šio praradimo?

 

Pats dramaturgas J.-L. Lagarceʼas išėjo iš namų ir ilgai juose nesirodė. Greičiausiai yra priežasčių, kodėl žmonės negrįžta namo.  Šeima – tai artimiausi žmonės, kurie turėtų  prigimtinį norą grįžti. Jei žmogus pasirenka dešimt ar daugiau metų negrįžti namo, galime manyti, kad kažkas yra negerai. Ir tą „negerai“ reikia taisyti. Pirmas žingsnis – pradėti kalbėtis su šeimos nariais. Juk šeimoje formuojamos asmenybės vertybės, moralė, charakterio bruožai – neretai tai nulemia ir asmens santykį su aplinka.

 

 

Su kokiais iššūkiais susidūrei statydama spektaklį rusų kalba?

 

Aš pjesę išsiverčiau pažodžiui, bet, deja, susidūriau su tokiomis frazėmis, kurios tiesiogiai nesiverčia į lietuvių kalbą. Rusų kalba – daugiažodiškesnė. Tad man teko aiškintis. Bendravimas kita kalba per repeticijas lėmė minčių sukonkretinimą ir tikslumą atrenkant žodžius. Neleidau sau mėgautis daugžodžiavimu, kaip pjesėje. Stengiausi kalbėti trumpomis frazėmis. Iššūkis buvo suvokti kontekstą tarp manęs ir aktorių. Tikiuosi, kad šis kūrybinis darbas praturtino mane ir pačias aktores.  

 

 

Ką naujo atradai dirbdama su VST aktorėmis?

 

Aktorės nuoširdžiai ir darbščiai kuria savo personažą. Jos iš visų pusių užpildo jį, ieško: nuo istorijos kūrimo iki fizinių ir psichologinių duomenų. Lagarceʼo personažai yra sudėtingi, reikia suprasti tai, kas yra neišsakyta, slypi mintyse, liko neiškomunikuota. Aktorių personažo ieškojimas ir radimas – labai  vertingas. Tai – ilgas procesas, kuris reikalauja patirties.

 

 

Kaip aktorėms sekėsi prisijaukinti Lagarceʼo tekstą, sudarytą iš ilgų monologų?

 

Aktorės pažymėjo, kad tai buvo pats sudėtingiausias tekstas, kurį teko mokytis. Joms lengviau yra išmokti W. Shakespeareʼo eiliuoto teksto paklodę. Lagarceʼo tekste daug pasikartojimų, lyrinė kalba susilieja su buitine, atsiranda intarpai ir sugrįžimai. Tokia teksto forma turi savo prasmę ir tikslą. Taip, mes bandėme kupiūruoti tekstą, bet supratome, kad negalime to padaryti, nes bus prarasta forma ir pati esmė.  

 

 

Lagarceʼo pjesė labai statiška. Ar specialiai stengeisi minimalizuoti judesį ir labiau koncentruotis į kalbą?

 

Spektaklio ašis – žodžio erdvė. Kalba yra kaip savarankiškas personažas, veikiantis pjesės santykių centre. Veikėjai išsisako ilgomis eilėmis, jų kalba neleidžia jiems veikti. Tai ir sąlygoja jų neveiksnumą. Šis judėjimo trūkumas pažymi tam tikrą sąstingį: veiksmas sumažinamas iki minimumo, paliekant vietos tinkamo žodžio paieškai, kalbos dinamikai, muzikalumui ir intonavimui. Aš atsisakiau kai kurių šiuolaikinių priemonių, sumažinau judėjimą iki minimumo. Palikau tai kas svarbiausia – kalbą.  

 

 

Kaip tu apibūdintum spektaklio žanrą?

 

Realybės ir fantazijos sankirta. Interpretuojant pjesę teatrinėmis raiškos priemonėmis man leido žaisti realybės-iliuzijos masteliais. Žiūrovui pateikiami vaizdiniai, kurie galėtų atsitikti su personažais, bet tuo pačiu gali tai likti tik jų vaizduotės padariniu, taip ir nesužinant, ar tai vyko, ar ne. Skaudžiausia drama vyksta gyvenime, kai svajonės prasilenkia su realybe – tai, ką išgyvena ir šios moterys pjesėje. Spektaklyje man buvo svarbu sukurti atmosferą, pojūtį, kurį žiūrovas išsineštų su savimi.

 

 

Spektaklyje matome simbolius. Ryškiausi iš jų – stalas ir veidrodis objektai, kurie sukuria tam tikrą atmosferą. Ar galėtum pasidalinti, kodėl pasirinkote būtent juos?

 

Tokį sprendimą pasiūlė scenografas Arvydas Gudas. Stalas – bendras daiktas šeimos erdvėje, o kartu ir šeimos simbolis. Prie stalo, ypač ilgo, pusryčiaujame, pietaujame, vakarieniaujame, prie jo vyksta ir šeimos šventės. Ilgas stalas atskleidžia šeimos dydį. Šiuo atveju moterys laukia šešto šeimos nario. Tad ir stalas parodo jų laukimą. Brolis grįžo, bet jos nežino, kas nutiks. Gal visi susirinks prie stalo valgyti gedulingų pietų? Veidrodis siejasi su kreivų veidrodžių karalyste. Tai ir iškreiptas šeimos veidas, santykiai, laužyti kampai ir laužytas objektyvas. Jame reflektuoja šeimos narių netobulumas. Veidrodis turi mistinę reikšmę – vidinį pasaulį. Kia žmogus žvelgia į veidrodį, jame pamato save, bando megzti vidinį pokalbį su savimi ir pasąmonės srautu. Veidrodžio skaidrumas kuria vandens ir lietaus pojūtį.

 

 

Spektaklyje naudojate džiovintas gėles. Ar tai irgi simbolis?

 

Taip, būtent. Tai augalas, kuris irgi laukia lietaus, kaip ir tos moterys.

 

 

O moterys ar gyvos?

 

Moterys fiziškai gyvos ir kvėpuoja, bet gyvenimas be jausmų paverčia jas gyvanašlėmis. Laukimas jas pražudė, nes nesugebėjo imtis veiksmų, mylėti šalia esančių. Jos kaip suskeldėjusi žemė. Todėl moterys ir laukia lietaus, kad jis galėtų jas atgaivinti ir išgelbėti.

 

 

Kiekvienas personažas dėvi juodą kostiumą, bet galima įžvelgti ir vieną spalvotą detalę. Gal tai prasiveržia vidinis pasaulis, kuris vis dar gyvas?

 

Taip, prasiveržia. Jos tiki, svajoja, geidžia. Kaip dykuma, kurioje kankina penkiasdešimties laispnių karštis, bet kartą per metus nulyja ir gyvybė randa savo kelią. Tai – unikalu.  

 

 

Pjesė neturi pabaigos. Ji tarsi ištrauka iš šeimos gyvenimo, kaip iškirptas kadras. Kaip manai, kas kiekvienai moteriai nutiks ateityje?

 

Norėtųsi galvoti, kad ateityje viskas bus geriau ir joms pavyks gyventi savo gyvenimą. Mano spektaklyje jos turi viltingą ateitį, nors tai lieka paslaptimi.

 

 

Finalas link vilties, o ne mirties?

 

Šiuolaikinėje visuomenėje yra bijoma žodžių „mirtis“ arba „ištikimas“, o galbūt tai ir yra išsigelbėjimas? Mes dažnai išskiriame du dalykus – gimimą ir mirtį. Tai juk yra pradžia ir pabaiga, ying ir yang. Mirtį norisi ištrinti iš mūsų gyvenimo, kaip netinkančią mūsų visuomenei. O kodėl tai – baisu, juoda, vienspalviška? Pozityvumas kartais veikia per skausmingus dalykus, kurie augina žmogų ir daro teigiama poveikį.

 

 

Ko norėtum palinkėti spektaklio žiūrovams?

 

Kaip pasakė šio spektaklio scenografas, visada verta spektaklį pamatyti nors vieną kartą. Jei patiks, galėsi sugrįžti. Šiame daugiasluoksniame spektaklyje kažkam gali patikti atmosfera, kitam – aktorių vaidyba, trečiam – scenografijos elementai, kostiumai. O kam dar neteko susipažinti su Jean-Luco Lagarceʼo kūryba, kviečiu pasiklausyti puikios literatūros, išskirtinio teksto. Tai yra minimumas, ką galima išsinešti.  

 

Kalbino teatrologė Anastasija Archipova

 

Nuotr. Arvydo Gudo

. . . skaityti toliau

06/03/24

Režisierius Jokūbas Brazys: „Kaligula yra kūrėjas, jis kuria teatrą“

Vilniaus senajame teatre vasario 28, 29  d. įvyko režisieriaus Jokūbo Brazio „Kaligulos“  pagal Alberto Camus pjesę  premjera. Scenoje aktorius Arturas Svorobovičius sprendžia dilemą, kankinasi – nežino kaip sukurti Kaligulos vaidmenį. Šiame teatriniame žaidime bando išgyventi ir dalis VST aktorių, tapusių A. Camus paspęstų egzistencinių spąstų ir atsidavimo aktoriaus profesijai įkaitais.

Teatro kritikai J. Brazį vadina geriausiai režisūros amatą įvaldžiusiu jaunosios kartos režisieriumi. Oskaro Koršunovo mokinys daugelį kolegų lenkia gebėjimu suvaldyti scenos meno taisykles, kurti spektaklio stilių, įelektrinti aktorius. „Kaligula“ – jau septintas režisieriaus spektaklis. Prieš „Kaligulą“ 2023 m. Ukrainoje Ivano Frankivsko teatre J. Brazys sukūrė spektaklį pagal Jeano Paulio Sartreʼo pjesę „Nepalaidoti mirusieji“. Apie procesus, vykusius kuriant spektaklį VST, atvirauja pats režisierius pokalbyje su filosofu Kasparu Pociumi.

 

 

Kodėl „Kaligula“?

 

Dabar žmonija kaip niekad arčiausiai bedugnės. Tad permąstyti savo vertybes, paskirtį bei atrasti drąsos būti žmogumi, ilgai žiūrėti į tą tuštumą yra labai svarbu. Įdomiausia, kad Kaligula pamina pamatines savybes, kurios daro žmogų žmogumi, ir taip jas tarsi eliminuoja. Bet tuo pačiu įvyksta paradoksas – viskas, kas prarasta ir sunaikinta, įgauna kitą atspalvį. Kaligula kaip tik primena, kas žmogų paverčia žmogišku.

Žemė šaukiasi negandos, tvano. Pradinis impulsas – Kaligulą rūpėjo suvokti kaip būtinybę, kaip šitą tvaną. Apie tai reikia mąstyti. Pradinis užmanymas pakito, nes kai artimiau susipažįsti su Kaligula, atsiranda ir kitų prieštaravimų.

 

 

Ar teatre galima išpranašauti ateitį?

 

Kaligula nieko nepranašauja, čia jau situacija post-factum. Jau žiūrime į veidrodį ir matome, kad nėra, ką pranašauti. Kaip užčiuopti pranašystę, kai visi šventųjų raštai jau sudeginti. Kaligulos neįmanoma pateisinti. Ir nereikia jo teisinti. Jei jis iš pradžių man atrodė be galo ambicingas ir ištikimas  paieškos kelyje, tai dabar jis atrodo esąs tiesiog bailys. Kažką šneka, šneka... Iškalbėti, visų išmąstyti dalykai. Nes jam reikia publikos. Jis galėtų viską atlikti vienas, bet nesugeba to padaryti. Čia tokia keista režisuojant išryškėjusi mano savybė –  kalbant kitam gali suprasti, ką pats kalbi. Kaligula žavus tuo, kad jame yra kažkokios archajiškos tiesos, kuomet žmogus meta iššūkį Dievui ir galiausiai tą veidrodį apverčia, o ten, pasirodo, nieko nėra.

 

Ką reiškia būti kare?

 

Mane labai paveikė kaip kūrėją. Spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“ statymas Ukrainoje – tai pirmas kartas mano teatrinėje kelionėje, kuomet aiškiai jaučiau atsakomybę, ką transliuoju. Pirmas kartas, kai to kone išsigandau, bet tai mane pakeitė. Prieš išvažiuodamas į Ukrainą „Kaligulos“ medžiagą jau buvau pasirinkęs, bet grįžus į Vilnių statyti spektaklio apie žudiką aš nebegalėjau. Iš tikrųjų. Nebegalėjau kalbėti apie mirtį, apie kraują. Tai savotiškai padėjo atrakinti pjesę – eliminuojant mirtį. „Kaligulos“ spektaklyje jos neliko. Liko visai kiti dalykai, o mirtis nugulė kažkokiuose režisūrinio sąsiuvinio juodraščiuose. Čia toks asmeninis santykis, bet kita vertus, pats procesas Ukrainoje įpūtė neįtikėtinai daug drąsos, o tai, beje, pavojinga. Gali būti, kad ta drąsa vis tiek iš kvailybės...

 

 

Kas yra Kaligula?

 

Blogietį reikia apraudoti – čia greičiausiai režisūrinės mokyklos dogma. Gal tai ir yra didysis jautrumas?.. Kaligulos nesugebėjau pateisinti nė per plauką. Gal ir nereikia, reikia suvokti idėją, kuri tampa ideologija, analizuoti blogio prigimtį. Kaligula šiaip jau yra kūrėjas, jis kuria teatrą. A. Camus pjesėje yra klausiama – jei žmogus turi valdžią, ką jis su ja gali nuveikti, o aš klausiu – kaip žmogus gali analizuoti mirties misteriją teatro įrankiais? Ką daro visas galimybes turintis Kaligula? Jis visų pirma eliminuoja melą. Čia jo katalizatorius. Tai lemia jo sesers mirtis. Spektaklyje eliminuoti melą pradedame nuo fakto, kad esame aktoriai, esame teatre ir vaidiname pjesę. Mirė kažkoks aktoriaus artimasis, o aktorius jo mirtį bando konvertuoti į teatrinę tiesą. Ta mirtis yra už teatro ribų, o skausmas yra tikras. Kuriant „Kaligulą“ visą šį žmogiškąjį skausmą norėjosi panaudoti.

 

 

Ar įmanoma suprasti antžmogio prigimtį?

 

Norėjosi tą žmogaus bedugnės klausimą analizuoti neapsimetinėjant, kad vieni kitus žudome čia, scenoje, o atsispiriant nuo asmeninių demonų, traumų. Pasinaudojant galimybe iš esmės permąstyti profesiją. Pagrindinis personažas žino, kad suvaidinti šį personažą yra nepasiruošęs ir neturi galimybių. Ir neapsimetinėdamas sako, kad žudo, ieško, ką gali pasiūlyti teatras, pažvelgti kažkur už kūniškos mirties, į kitus klodus. Bandyti įminti mirties paslaptį.

 

 

Kaip Kaligula sprendžia savo laisvės problemą?

 

Jis siekia laisvo žmogaus idealo. Jis bando išsivaduoti nuo bet kokio fizinio prisirišimo,  sau ir kitiems dovanoja praradimo dovaną. Ir tai yra jo laisvės receptas. Laisvės paieškos šiuo metu akivaizdžiai užpildytose jogos salėse. Tame slypi banalus paradoksas – viską atriša, o meilės – ne. „Kaliguloje“ iš tikrųjų esama tam tikro tęstinumo, tos pačios temos kaip ir diplominiame mano spektaklyje „Žuvėdra“ – kuomet siela labai kūrybinga, bet idėjoms realizuoti neturi įrankių. O Kaligula įrankius turi. Jis turi valdžią įminti užsibrėžtą teatrinį klausimą. Jis bando įminti mirtį. Kaligula sako, kad gera tik su mirusiais ir tos didžiosios vienatvės siekia visais įmanomais būdais. Kaip jis tai sako? „Aš priėjau kančios viršūnę ir supratau, kad galiu eiti dar toliau“. O kas yra „dar toliau“? Čia labai įdomu. Jis sako, kad baisus ne pats sielvartas, bet suvokimas, kad pastarasis praeina. O kaip tada savyje kūrenti tą ugnį, kuri kurstoma sielvartu?

 

 

Kas Kaligulai yra kūnas ir meilė?

 

Meilė yra katalizatorius, tai, kuo viskas prasideda, ir kuo viskas baigiasi. Bet kūniškumas dažnai vaizduojamas kaip labai gašlus, šokinėjantis iš lovos į lovą. Čia yra vienas iš jo kelių į laisvę. Ir tai nėra permiegoti su kuo daugiau moterių, vyrų. Ne, tai kelias į didžiąją vienatvę, išdalinant savo kūną iki neįmanomybės. Jis sako: „Po tų saldžiausių, šlykščiausių naktų aš patiriu tą akimirką, tarp gyvenimo ir mirties, ir priartėju prie tos didžiosios vienatvės, bet staiga užuodžiu moters pažastų kvapą, kuris mane sugrąžina čionai“.

Jis taip save kankina. Aš nekalbu apie istorinį Kaligulą, bet A. Camus sukurtą. Jis šiaip turėtų būti labai drovus, ypatingai drovus.

 

 

Ar „Kaliguloje“ esama vilties?

 

Man regis, viltis skleidžiasi antraplaniuose personažuose, juose yra vilties kodas, kuris pasimato analizuojant kiekvieno sielą atskirai. Ten visada yra vilties. Aš jos ir ieškau.

 

 

Straipsnį parengė Ingrida Ragelskienė

 

Rež. Jokūbas Brazys. Spektaklio „Kaligula“ repeticija. Telmano Ragimovo nuotr.

. . . skaityti toliau

Kontaktai

J. Basanavičiaus g. 13

LT-03108 Vilnius, Lietuva

Sekretorė-referentė (I–V 8.00–17.00)

Tel. (8 5) 265 2167

vst@vsteatras.lt

 

Žiūrovų informavimas

– spektaklių, salės nuomos ir renginių teatre klausimai

Teatro administratorė Natalija Slukinaitė

II–VII 12.00–16.00

Tel. (8 5) 262 7133

administracija@vsteatras.lt

 

Teatro bilietų kasa

Kasos darbo laikas: 
II–VI 11.00–18.30
VII 11.00–16.00
Pietų pertrauka 14.45–15.30

Jei sekmadienį rodomas spektaklis,
kasa dirba iki spektaklio pradžios.

Tel. (8 5) 262 0552

 

Kitos bilietų pardavimo vietos

Bilietus galite įsigyti kakava.lt kasose ir internetu: