Vilniaus senajame teatre rugsėjo 21, 22 dienomis įvyks spektaklio „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ pagal litvako Šolomo Zelmanavičiaus pjesę premjeros (pirmi du parodymai įvyko dar birželio 15, 16 d.). Režisierius Albertas Vidžiūnas šį spektaklį statė duetu su Jonu Vaitkumi, kuris yra šio spektaklio meno vadovas.

A. Vidžiūnas svarsto apie prarastąjį, žydiškąjį Vilnių, lietuvių dramaturgiją, galios centrus, daugiakalbystę, tikėjimą, fanatizmą ir mėgina atsakyti į klausimą – ar šiandien teatras apskritai dar prasmingas ir įmanomas. 

Šolomas Zelmanavičius. Greičiausiai ši pavardė daugeliui nedaug ką sako, jei išvis girdėta. Koks tavo asmeninis santykis su juo? Ar šį litvaką žinojai iki pradedant darbą su pjese „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“?

Buvau matęs jo dailės darbus, žinojau, kad jis buvo ryškus to meto menininkas. Su litvakais taip jau yra, kad tik susidomėjęs menininko, mokslininko darbais ir pasigilinęs atrandi, kad jie ar jų tėvai kilę iš Lietuvos. Labai norėtųsi, kad būtų atvirkščiai. Rašytojo Jeromeʼo Davido Salingerio tėvai iš Sudargo apylinkių, elektroninės muzikos pradininkė, teremino dyva Clara Reisenberg Rockman kilusi iš Vilniaus, būdama ketverių jau studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje, broliai Minkovskiai iš Kauno: neįkainojami Oscaro tyrimai gydant diabetą, Hermanas buvo reliatyvumo teorijos pradininkas, dėstęs Albertui Einsteinui, astrofiziko Rudolfo garbei pavadinta galaktika, Romainas Gary... Tai tik žymiausi, o kiek dar puikių amatininkų, gydytojų, visuomenininkų.

Komandoje su Jonu Vaitkumi dirbi ne pirmą kartą. Kas jus sieja, kokie sąlyčio taškai? Idėjiniai, bendras požiūris į teatrą, stilistika?

Po studijų esu asistavęs Jonui Vaitkui dirbant su ,,Demonais“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Jau tada abu supratome, kad obuolys nuo obels netoli nuriedėjo. Mūsų bendravimas nenutrūko ir man einant savu keliu, kartu statėme Arvydo Juozaičio ,,Širdis Vilniuje“ Jaunimo teatre. Jis domėjosi mano veikla, darbais, požiūris į teatrą, lūkesčiai panašūs. Todėl Senajame teatre žinojome savo vaidmenis ir įvyko puiki premjera.

Pjesėje labai aiškiai išskleidžiamas spalvingas žydiškas pasaulis: istorija, religija, tradicijos. Kuo šis tekstas aktualus šiandien? Paatvirausiu – man tame tekste labai daug išnykusio Vilniaus, kurio mes jau nebepažįstame. Ar tokia pjesė nėra tiesiog bandymas pasivaikščioti po „muziejų“?..

Gyvenu Vilniaus senamiestyje nuo pat studijų laikų, o išnykusio pasaulio pojūtis lydi nuolat ir jis provokuoja ne tik mąstyti, bet per kūrybą ieškoti kontakto su prarastu žydišku paveldu. O Š. Zelmanavičius meistriškai jį išskleidė. Jo pasaulis mistiškas ir prarastas tuo pačiu metu. Lyg ir legenda, bet ji remiasi konkrečia tautos patirtimi. Teatre lyg socialiniame simuliatoriuje atkartoji kažkada parašytus, sukurtus žodžius, vaizdus, konfliktus, kartais jie paveikūs, kartais tik muziejiniai atvirukai. Šiame darbe pavyko aptikti tą judėjišką mistinį geluonį, kuris apnuogina ne tik Vilniaus, bet ir visos Europos skaudžią patirtį.

Vilnius buvo ir yra daugiakalbis. Spektaklyje skamba lietuvių, lenkų, hebrajų, rusų, jidiš... Vilniaus senasis teatras, kaip daugiakalbis teatras, regis, tokiam konceptui yra idealus variantas, bet ar tai padeda spektaklio dramaturgijai? Ar nebandome savęs apgauti – juk kuo daugiau kalbų, tuo susikalbėti yra sunkiau. Visi puikiai žinome Babelio bokšto istoriją irkuo viskas baigėsi...

Sutinku, sodru, bet užsienyje jau gan dažnai spektakliuose ar filmuose girdime dvi ar daugiau skirtingas kalbas. Mums tai šiek tiek neįprasta, bet kasdienybėje jau neišvengiame pokalbio su kitakalbiais, kalbėti neišeina, nors supranti viską. Svarbiausia – noras ne tik susikalbėti, bet ir turėti ką pasakyti. Todėl šiame spektaklyje tai pasiteisina ir išryškina senojo Vilniaus savitumą ir išskirtinumą. Kai kuriems aktoriams nuo scenos kalbėti ne savo gimtąja kalba nėra lengva, reikia įveikti vidinę cenzūrą. Savikritika šiuo atveju nepadeda. Reikia daug drąsos ir pasitikėjimo. Sukurta puikių vaidmenų, džiaugiausi procesu su šia unikalia medžiaga.

Nežinau, ar čia koks evoliucinis žmonijos žingsnis, bet pastebiu, kad išmokti vieną dvi užsienio kalbas jau nėra sunku, o jaunimas išviso poliglotų karta. Toks savotiškas prisitaikymas prie realybės. Daug keliaujame, esame smalsūs ir žingeidūs.

Pjesėje pagrindinis herojus grafas Potockis už įsitikinimus sudeginamas ant laužo – perėjo iš vienos tikybos į kitą, iš katalikų į judėjų. Kokios čia galėtų būti paralelės su šiandiena? Gal visgi mirti už įsitikinimus – visiškas atavizmas ir anachronizmas? Galima priartėti prie slidžios ribos – fanatizmo, ekstremizmo ir t. t.

Laužas, kalėjimas, tremtis yra ,,puikios“ priemonės spręsti visuomenės negalias, manipuliuoti ar parodyti stipriojo galią. Ši pjesė puikiai tai iliustruoja ir atliepia. Galios centrai vilioja visokio plauko niekšus ir jie ten puikiai jaučiasi manipuliuodami, bausdami silpnesnįjį. Besąlygiškai mylėti Dievą nelengva. Šių dienų elgesio kategorijos tikinčius stumia į paribį. Jeigu tiki, išpažįsti, tai reikia santūriau, nes besąlygiškai tikintis yra pavojingas, nes nevaldomas, jį sunku sugundyti pinigais, valdžia. Arba tiki, arba ne, jokių pustonių. Šie herojai vilioja kūrėjus. Be to, čia labai ryškus lemties ženklas. Tarsi viskas turi prigimtinį ryšį, atliepiame Dieviškąją valią, kuriai priešintis, nepaklusti neįmanoma.

Ne kartą esi akcentavęs, jog tau pačiam svarbi Lietuvos autorių dramaturgija. Kas lemia tokias preferencijas? Ką kaip režisierius norėtumei pastatyti, kuo vadovaujiesi dirbdamas su aktoriais, medžiaga? Ir apskritai, kurių galų tau tas teatras? Gatvė, geopolitinė situacija, realybė, regis, dabar yra geresnis teatras?

Baigiant studijas ir vėliau, bendra nuotaika, aplinka siūlė ribines, audrinančias temas, provokuojančius klasikos pastatymus, o mano pirmasis trečio kurso darbas buvo pagal Sigito Gedos eiles ir Broniaus Kutavičiaus muziką ,,Jotvingių mišios“. Pavadinau jį ,,Mamutų šalis“. Vėliau diplominis darbas Jaunimo teatre pagal Astridos Lindgren ,,Broliai Liūtaširdžiai“. Nuo ,,mažens“ rinkausi man artimą, atpažįstamą žodį, temą. Auginu keturias dukras, todėl kūryba vaikams visada domėjausi. Vytauto V. Landsbergio ,,Arklio Dominyko meilė“, sukurta Jaunimo teatre, bus rodoma jau 19-ąjį sezoną, aktoriai Neringa Varnelytė, Gediminas Storpirštis įtikina, kad teatras nėra jau toks efemeriškas, laikinas. Statytų lietuvių autorių spektras labai platus, bet juos visus vienija buvimas čia ir atpažįstamas realybės sublimavimas savo kūryboje. Be teatro esu išbuvęs tik vienerius metus. Restauravau Pivašiūnų, Kantaučių, Telšių katedros vargonus ir derinau savuosius. Vargonų, pasirodo, neįmanoma visiškai suderinti, o ką kalbėti apie mirtinguosius. Gyvenime daug chaoso, nuo informacijos reikia tiesiog gintis, kartais net slapstytis, o teatre lyg bandai suvaldyti, įvesti tvarką – scenoje ir savo viduje. Man teatras padeda išbūti tarp žmonių, nes aš jau žinau, kokie jie. 

Į kurią pusę dabar vėjai pučia tavo gyvenime, kokie vektoriai? Kiek esu girdėjęs – vasarą organizavote stovyklas ukrainiečių vaikams našlaičiams. Kokie įspūdžiai, kas sudėtingiausia? Ar apskritai tokiame kontekste kažką kurti yra moralu? Nemažai menininkų sako, kad karo kontekste apskritai nemato prasmės kurti, motyvacijos – nulis. Kaip pats jautiesi tokioje situacijoje.

Taip, jau antrą vasarą iš eilės buvau vienas iš vadovų kino stovykloje vaikams iš Ukrainos. Lietuvių liaudies pasakų motyvais kartu su vaikais sukūrėme du filmukus. Prieš metus išsiskirdami netikėjome, kad po metų bus dar liūdniau, dar daugiau netekčių ir skausmo. Sudėtingiausia buvo išsiskirti.

Šiemet vėl išlydėjom vaikus į karą. Kitą dieną buvo stipriai bombarduojamas Nikopolis. Daug vaikų buvo iš to miesto. Tai kaip jaustis? Kokia kūryba? Bet praeina kažkiek laiko ir supranti, kad žmogus yra be galo gajus ir persikrauna, tarsi vėl ieškai būdų motyvuoti save kūrybai, domėtis kitų kūryba. Po stovyklos nuvykau į Oskaro Koršunovo premjerą Lvive. Puikus Oskaro darbas buvo priimtas šiltai ir keliaudami kartu namo lyg drąsinome vienas kitą, kad viskas bus gerai, o mes darome tai, ką galime geriausiai. O ant šaligatvių ūžiantys generatoriai tėra laikinas karo fonas. Todėl gal neatsitiktinai šiuo metu Panevėžio teatre ,,Menas“ repetuoju spektaklį vaikams pagal Dainiaus Gintalo pjesę ,,Vėjo Kotletukas“. Kartu su dailininku Artūru Šimoniu ir kompozitoriumi Titu Petrikiu kursime spektaklį apie tai, kaip svarbu gyvenime surasti savąją ,,lėkštutę“. Planuose ir darbas su nauja Herkaus Kunčiaus pjese. Stengiuosi neprarasti kūrybinio budrumo ir džiaugtis kiekviena nauja diena.

Kalbėjosi Gytis Norvilas

Nuotr.  Dmitrijaus Matvejevo

Duris į 111-ąjį Vilniaus senojo teatro sezoną rugsėjo 6 dieną atvers režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjerinis spektaklis „Reforma”. Jau šeštą savo spektaklį Senajame kuriantis A. Jankevičius yra ir „Reformos“ dramaturgas. „Vilniaus senasis teatras stoja į reformos, kismo kelią. Matyt, ateinančius ketverius metus vyks ar bandys vykti kažkokia transformacija, ir labai įdomu, į ką ta reforma išvirs. Kaip keisis teatro veidas, teatro atmosfera. Prisiliesti prie tos teatro pradžios, įšokti pirmoje stotelėje laukiant permainų troleibuso – labai įdomu“, – prieš sparčiai artėjančią premjerą dalinosi mintimis A. Jankevičius.

Kaip kilo idėja rašyti „Reformą”? Kuo ši pjesė svarbi žiūrovams, visuomenei?

Buvo, jei neklystu, 2018 metai. Tuo metu buvau Slovėnijoje. Repetavau performansą su tokiu slovėnų gatvės teatru. Vieną vakarą, po repeticijos, paskambino sesuo. Ji pasakė, kad mano gimto miestelio Skapiškio pagrindinę mokyklą verčia pradine, kilo grėsmė, kad ją apskritai uždarys. O tai reiškia, kad jaunimo miestelyje neliks. Miestelis mirs. Žinia mane sukrėtė. Prisiminiau pedagogų protestus Vilniuje, kai jie pro langą įlipo į ministeriją. Tuo metu tęsėsi, veikiausiai, 2015 metais prasidėjusi masinės emigracijos Europoje tema, kuri ligi šiol skaldo visuomenę. Tą vakarą man šovė mintis: tarkime, yra Lietuvoje toks miestelis – Skakiškis, ir jame nuspręsta uždaryti mokyklą. Trys aktyviausios pedagogės sukurpė chuliganišką planą iš Olandijos atsivežti pabėgėlių ir „užpildyti“ mokyklą, taip išgelbstint ją nuo uždarymo. Taip ir pradėjo „rašytis“ siužetas, charakteriai. Miestelio pavadinime pakeičiau vieną raidę. „Mokyklų tuštėjimo meto“ problema provincijoje yra ypač skaudi. Galime viską suprasti, bet emociškai reaguojame įvairiai. Kitas dalykas – ta reforma daugeliui miestelių atima galimybę išlikti jaunu. Kalbant apie pabėgėlius, pjesėje panaudota reali istorija: viename Olandijos miestelyje įvyko daug absurdiškų dalykų tarp miestelio gyventojų ir gausių pabėgėlių. Kilo chaosas, kurį valdžia dėl įvairių priežasčių ignoravo. Istorija baigėsi nelinksmai... Taigi, iš kelių segmentų parašiau pjesę „nuotykį“ arba „road play“ – mokytojų kelionę iš nebūties į dideles viltis ir lūkesčius, kuri baigiasi grįžimu į tą patį atskaitos tašką užbaigiant klausimu: „O kas toliau?“

Ar tavo kūryba yra autobiografinė? Gal už idealisčių herojų Laimės, Vakarės, Vilties personažų slepiasi konkrečios mokytojos?

Situacijos realios, pavyzdžiui, paskutinis monologas paremtas tikru įvykiu, bet pačios mokytojos prototipų neturi. Kai pradėjau rašyti tuos skečus, apibrėžto vaizdo, kokios tos mokytojos, nebuvo. Jos atsirado nuo vardų, o šie – nuo vieno J. Jarmuscho filmo. Atsirado trys vardai: Laimė, Vakarė ir Viltis. Aiškėjo, kokias pozicijas jos užims: lietuvių literatūros mokytoja Laimė, be jos – niekaip tokiame projekte, Vakarė – fizinio lavinimo, o Viltis – tikybos mokytoja. Viskas spalvų kontrasto principu. Jos tarsi toli viena nuo kitos. Bet tam tikros aplinkybės, miestelio mažumas, cheminės jungtys tarp žmonių ir problema jas suartina. Periferijoje nėra didelio pasirinkimo, su kuo žmonėms bendrauti, ir tai netgi pastiprina „Reformos“ siužetinę koliziją.

Premjera įvyks tuoj po rugsėjo 1-osios, Žinių ir mokslo šventės. Ar spektaklis skiriamas pirmiausia mokytojams?

Su pirmomis mokytojų reakcijomis teko susidurti dar šį birželį, kai vaidinome „Reformos“ ištrauką Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurse Varėnoje. Priėjo du mokytojai padėkoti. Vienas nusistebėjo, kaip čia mes nelaimėjome, nes, jo manymu, būtent ta pjesė atliepia Dalios Tamulevičiūtės puoselėtas teatro vertybes. Kitas garbaus amžiaus vyriškis paprašė „Reformos“ teksto, aš paklausiau, kokiu tikslu, jis sakė, kad duos mokiniams skaityti, kad šie mokytųsi tekstą mintinai. Susidūrimas su mokytojų reakcijomis būtų labai reikalingas šiam spektakliui, gal net būtų prasminga pakviesti pedagogus į „Reformą“ spalio mėnesį, per Mokytojo dieną. Ir būtinai likti pasikalbėti su tokiais unikaliais žiūrovais po spektaklio.

Pjesę vadini satyra, nors, mano galva, tai – juodoji komedija. Juokas pro ašaras ir siaubą, ypač finale. Kodėl per juoko prizmę kalbi apie „išsivaikščiojančią Lietuvą“?

Sena korėjiečių patarlė byloja: „Juokis – ir visas pasaulis juoksis su tavimi, verk – ir liksi vienišas“. Todėl. Dar yra sakoma – yra Vilnius ir yra likusi Lietuva. Įvairiais aspektais. Kas Vilniuje yra autoritetas, provincijoje – nebūtinai. Pjesėje viena pedagogė kreipiasi į žurnalistą, kuris yra teisingos žurnalistikos veidas, kad šis viešumu padarytų įtaką ir sustabdytų mokyklos uždarymą, bet moteris suprato, kad jis tėra žaisliukas. Lietuvos provincijoje jaučiamas didelis nusivylimas autoritetais.

Koks tavo kaip rašančio menininko kelias? Ar galima teigti, kad tavo kaip dramaturgo debiutas – 2008 metais sukurta „Poliklinika“? Dar buvo „Maršrutas“, „Maištas“, „Samurajaus knyga“, „Šventė“, 2018 m. nominuota Auksiniam scenos kryžiui Dramaturgijos kategorijoje „Mari Kardona“, „Vamzdis“. Pjeses rašantis režisierius – fenomenas?

„Poliklinikoje“ aš buvau labiau toks „kūrybinis redaktorius“, „montuotojas“, o ne dramaturgas, rašantis pjesę nuo iki... Nors pažintiniu požiūriu, tai buvo įdomi kelionė siekiant suprasti, kaip žodis – pasakojimas virsta kūnu – literatūra. Nesu fenomenas. Juk turime režisierių ir dramaturgą Aleksandrą Špilevojų. Kai dar mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, į vieno žmogaus „tarpdiscipliniškumą“ buvo žiūrima nepatikliai, sakykime taip. Režisierius turi režisuoti, aktorius vaidinti, dramaturgas rašyti. Bandyti jėgas kitoje sferoje nebuvo skatinama. Pirmasis Aidas Giniotis savo studentams ėmė skirti užduotis parašyti vienaveiksmes pjeses. Taip iškilo Justas Tertelis, nuolat rašantis pjeses, Marija Korenkaitė, „Pabėgimo į Akropolį“ autorė. Vakarų Europoje daug teatro režisierių kuria pagal savo tekstus.

Kas yra rašymas tau asmeniškai? Ar įsivaizduoji, kad tavo pjeses statytų kitas režisierius?

Visus tekstus rašiau žinodamas, kad jie bus realizuoti scenoje, išskyrus dar nestatytą „Vamzdį“, rašytą per pandemiją. Teatrai užsako parašyti pjesę konkrečia tema, pasirūpina finansavimu. Praktiškai niekada nerašiau „į stalčių“. Kodėl? Nežinia, kaip greitai pasens idėja. Nesinori, kad pjesė virstu pelėsiu. Realybė labai dinamiška, o kai kurie tekstai – kaip laiko ženklas. Kitas dalykas – apibrėžtumas suaktyvina kūrybą. Smegenys „neplaukioja“, veikia tikslingai. Juk nenoriu, kad kentėtų konkretus teatras, jei nesukursime spektaklio. Be abejo, esu paleidęs savo tekstus į laisvę. Neturiu jokių pretenzijų režisieriams, mano pjeses gali karpyti, perrašyti. Kaip režisierius suprantu – tekstas yra tik segmentas. Tekstas nėra monumentas, apie kurį reikia šokti.

Kalbėjosi Vilniaus senojo teatro teatrologė Ingrida Ragelskienė

Nuotr. Lauros Vansevičienės;

Atsinaujinantis ir kitą sezoną 111-ąjį jubiliejų švęsiantis Vilniaus senasis teatras verčia naują puslapį savo istorijoje ir skelbia atvirą šaukimą nevyriausybinėms profesionaliojo scenos meno organizacijoms teikti pasiūlymus kūrybinio bendradarbiavimo su Vilniaus senuoju teatru projektams.
 

Dalyviai kviečiami teikti meninius projektus, kurie bus įgyvendinami jungtinės veiklos (koprodukcijos) sutarties forma, ir kurių rezultato viešas pristatymas įvyks ateinantį 2024–2025 m. teatro sezoną (iki 2025 m. birželio 1 d.).
 

Terminas projektų teikimui: 2024 m. rugpjūčio 5 d. (imtinai).
 

Idėjas vertins ekspertų komisija, sudaryta iš Vilniaus senojo teatro atstovų ir nepriklausomų scenos meno ekspertų. Apie pirminės atrankos rezultatus bus pranešta visiems konkurso dalyviams, o atrinktų projektų autoriai bus kviečiami individualiems pokalbiams. Konkurso nugalėtojus ketinama paskelbti iki 2024 m. rugpjūčio 20 d.
 

Pasiūlymus kviečiamos teikti nevyriausybinės profesionaliojo scenos meno organizacijos, veikiančios dramos teatro, fizinio teatro, šiuolaikinio šokio, šiuolaikinio cirko, muzikinio teatro, lėlių ir objektų teatro, teatro vaikams, jaunimui, kitose sceninės raiškos srityse ir jas derinant bei jungiant įvairiais hibridiniais formatais.
 

Atviro šaukimo konkurso atrankos kriterijai:

1. Projekto idėjos aktualumas, inovatyvumas ir meninė vertė;
2. Projekto atitiktis naujoms VST veiklos prioritetinėms kryptims: a) daugiasritiškumas ir tarpsritiškumas; b) daugiakalbiškumo potencialas; c) Vilniaus senojo teatro tapatybės, Vilniaus miesto ir Vilnijos krašto istorijos meniniai tyrimai;
3. VST aktorių trupės įtraukties intensyvumas;
4. Finansinio bei dalykinio indėlio į jungtinę veiklą apimtys;
5. Projekto sklaidos potencialas;
6. Projekto sąmatos tikslingumas ir pagrįstumas.
    

Konkursu Vilniaus senasis teatras siekia skatinti valstybinio sektoriaus įstaigų ir nevyriausybinių profesionaliojo scenos meno įstaigų bendradarbiavimą, didinti Vilniaus senojo teatro aktorių trupės tikslingesnį įveiklinimą, įvairesnių, novatoriškesnių sceninės raiškos priemonių ir estetikų pažinimą, plėtoti naują teatro repertuaro formavimo kryptį, apimančią ir teatro nuolatinės trupės sukurtus scenos meno kūrinius ir nevyriausybinio sektoriaus rezidentų, koprodiusuojančių įstaigų bei strateginių partnerių kūrinius, skatinti Vilniaus senojo teatro integraciją į platesnius Lietuvos teatro ir tarptautinius kontekstus, o taip pat – prisidėti prie naujos auditorijos sudominimo Vilniaus senojo teatro repertuaru.
 

Projektų idėjų paraiškas ir preliminarias projektų sąmatas siųskite: [email protected]
Daugiau informacijos: [email protected]

Gegužės 20 dieną režisierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Vaitkus švenčia 80-ies metų jubiliejų. Per ilgus kūrybinio darbo teatre metus J. Vaitkus sukūrė per 100 spektaklių Lietuvoje, Ukrainoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje, Rusijoje, Azerbaidžane, Kazachstane. Vienas brandžiausių lietuvių režisierių išugdė visą būrį aktorių ir režisierių, kurie dabar sudaro šiuolaikinio Lietuvos teatro elitą. Su J. Vaitkumi kalbamės ne tik apie artėjantį jubiliejų, bet ir apie šiuo metu Vilniaus senajame teatre pagal Šolomo Zelmanavičiaus pjesę statomą spektaklį „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“, kurio premjera įvyks birželio 15, 16 d. J. Vaitkus – šio spektaklio meno vadovas, režisierius – Albertas Vidžiūnas.

Jūsų filosofija, drąsa, pilietinė pozicija, pasaulėžiūra padėjo pagrindus šiuolaikiniam Lietuvos teatrui. Kaip vertinate procesus, vykstančius dabartiniame Lietuvos teatre? Kokią regite jo ateitį?

Dabar teatras Lietuvoje, ir ne tik, yra karščiuojančioje kryžkelėje. Toks jausmas, kad atėjo laikas atrasti tikrąjį savo veidą, suvokti idėją, pašaukimą, misiją. Nes kiekvienas gyvas žmogus turi savo misiją, skirtą kelią. Jei to nesuvokia, laukia kiti pasirinkimai. Skaudu analizuoti tokius atvejus. Negalima remtis pažeistų, pakrikusių žmonių sąmone. Jie tavo kalbą, atsidavimą teatrui ar kokiai nors idėjai supranta fragmentiškai. Kryžkelė dabar akivaizdi, tą liudija darbai: isteriški šokinėjimai iš vieno žanro į kitą, bandymai būti įdomiu, iššaukiančiu, matomu, išreklamuotu ant feisbukinės tualeto sienos... Nepažeistų žmonių iš esmės neliko – jie nutilo arba tame „mirties šokyje“ dalyvauti nemato prasmės. Kalbiesi su žmogumi ir galvoji, kada jis tave „išdurs“, išprovokuos. Todėl su nepatikimais žmonėmis stengiuosi nebendrauti. Nepatikimais savo darbais. Žodžiai ir darbai – skirtingi dalykai.

Lietuvos teatre šiuo metu yra gal 5 rimtai dirbantys žmonės. Ir tie kartais klaidžioja, galvoja, kad viską žino ir moka. Tas mokėjimas – toks putų graibstymas. O juk be klaidų, nuopuolių, praradimų nėra tikros paieškos ir savivertės supratimo. Visą gyvenimą galvojau, kad žmoguje turi būti ir prokuroras, ir teisėjas, ir advokatas. Ir angelas sargas, netgi provokatorius. Žmogus linkęs snūduriuoti, greitai auginti riebalus, pasiduoti antropofaginiam rajumui, nutildyti sąžinę.

Kūryboje nėra etalonų, yra tik galimybė suvokti savo menkumą. Niekada nemėgau pagyrų, nors gerą žodį išgirsti malonu. Bet ne iš veidmainio, o sakančio nuoširdžiai ir sąžiningai. Drąsa atsiranda iš supratimo, kad kitaip pasielgti negali, kai peržengi norą pataikauti tiek sau, tiek saldžialiežuviams. Taip įgriso tas tvaikas, sklindantis iš visų pakampių, portalų. Žmonės tiesiog tirpsta, kad tokie vieni kitiems gražūs. Tiesiog varva riebalas nuo tokio džiugesio. O man atrodo, kad turėtų varvėti ašaros, apšvarinančios žmogų. Yra žmonių, ir jaunų, kurie mato, jaučia, bet tyli, nedrįsta, nesupranta, kaip galima tokią masę paveikti. Netgi gyvuliukai turi daugiau šilumos, drąsos ginti savo namus. Pasaulyje amžina kova tarp žmoniškumo ir žvėriškumo. Ir niekur nuo jos nepabėgsi.

Ar teko išgirsti kaltinimą, kad senoji karta paleido iš savo rankų tą siūlą ir leido atsirasti tai „karščiuojančiai kryžkelei“?

Savo spektakliuose niekada nesirėmiau vulgarumu, grubumu. Žiaurumas scenoje – kaip injekcija. Operacija daroma tada, kai supūliuoja. Jei kaip poveikio priemonę žiūrovui imi naudoti nuogumą – tai tolygu žmogaus, dar turinčio vaikiško nuoširdumo, apnuodijimui. Man kartais labai keista žiūrėti tokius spektaklius.

O kiek savęs matote savo mokiniuose?

Kai kuriuos dalykus matau, ir ne tik savo mokiniuose. Matyt, sekė mano darbus. Ir ne tik mano – Nekrošiaus, Tamulevičiūtės, kurie dirbo rimtai ir atsakingai. O mano drąsa... Nes negalėjau kitaip. Man svarbu buvo kalbėti apie tai, kas mane jaudina, žeidžia. Mano drąsa – iš nevilties. Kodėl tą patį spektaklį statau tris ar keturis kartus, einu iš vieno teatro į kitą? Ne iš gero gyvenimo.

Jūsų 80-metį įprasmina ir Jūsų nuopelnai Lietuvos teatrui, ir ryžtas imtis globalios temos, kuri skleidžiasi Šolomo Zelmanavičiaus dramatinėje legendoje „Ger Cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“. Kuo įkvepia ši unikali medžiaga?

Pirmiausia – religijų, tikėjimo svarba. Nuo to, kaip žmogus giliai priima tikėjimą, galima pamatyti jo esmę. Jei dėl tikėjimo žmogus gali ką nors paaukoti, gal net save, savo gerovę, tuomet supranti, kad jis neveidmainiauja, nes tikėjimas suteikia jėgų. Negaliu teigti, tas jo tikėjimas – teisingas ar geras. Š. Zelmanavičiaus pjesėje susiduria du tikėjimai – hebrajiškas ir krikščioniškas. Abiejuose tikėjimuose yra daug sąlyčio taškų, jei juos gerbi ir girdi.

Ar šiuolaikinis, dažnai tikėjimo išsižadėjęs žiūrovas yra pasiruošę tokiai medžiagai?

Neturi reikšmės. Jūsų bėdos. Ruoškitės... Man atrodo, pjesė išreiškia dviejų pradų – žmogiškojo ir žmogėdriškojo – apnuoginimą. Neturėkite iliuzijų, kad jumyse to žvėries nėra.

Kiekvieną Jūsų premjerą žiūrovai vadina menine provokacija. Kas Jus išlaiko tame avangarde?

Čia ne avangardas, jaučiu savo paklydimus. Nenutolau nuo to, kuo aš bjauriuosi. Bet turi teisę rinktis. Jei žmogaus atviros nervinės ląstelės, jautrus, neapaugęs nagiena, riebaliena, jis tą jaučia. Ačiū Dievui, turėjau mokytojų, kurie mane palaikė, džiaugėsi augančiu talentu. Esu dėkingas jiems už tai. Norėjau būti ir šokėju, ir dainininku, ir muzikantu, ir aktoriumi. Režisūra tarsi apjungia visus dalykus, kurių pats nesugebėjau išpildyti. O režisieriaus nelaimė – rimta savianalizė. Bet ir laimė.

Kokias aktoriaus Maksimo Tuchvatulino, kuriam skyrėte Atsivertėlio, grafo Potockio, vaidmenį, savybes vertinate?

Jaunystę, teigiamą naivumą ir nuoširdumą. Ir neturi absoliučios profesinės patirties, kuri žmogų paprastai ištvirkina. Jis nesijaučia viską galįs. Daugiau man nieko nereikia... Jis paklusnus aktorius, režisieriui lengviau, kai aktorius nuolat nesiginčija. Man reikia žmonių, kurie nebijotų drąsiai eiti į sceną, drąsiai apsinuogintų dvasiškai. Žmogaus niekada gerai nepažinsi... Noriu pasidžiaugti scenografo Artūro Šimonio, kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės, kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės darbu. Tikiuosi, spektaklyje išorinio dekoratyvumo išvengsime.

Kas tas Lietuvos teatro iki šiol neatrastas žmogus, Kauno žydų gete karo metais pražuvęs dramaturgas Šolomas Zelmanavičius, kurį į teatrą atvedate beveik po 100 metų?

Jam dailės neužteko, matyt, norėjosi išrėkti labai rimtą dalyką – kad religijos giminingos. Tikėjimas turi bendrą savybę – Meilę. Ir neskatina žiaurumo. Tikėjimas skatina būti kariu, gynėju, bet ne užkariautoju. Šios medžiagos niekas ir nenorėjo atrasti – ji pavojinga. Viskuo.

Ar tikite, kad menininko darbas gali paveikti žmogaus sąmonę, priversti jį keistis, atsinaujinti?

Kauno laikotarpiu žmonės į premjeras atvažiuodavo iš visos Lietuvos. Dabar teatras desakralizuotas. Metus stebėjau, kaip Miltinis repetavo „Mirties šokį“. Ir žiūrovai, ir aktoriai į sceną žiūrėjo kitaip. Supratau, kad toje pačioje erdvėje sugyventi įvairūs renginiai negali. Kas to nejaučia, yra praradęs supratimą, kas yra siela, sakralumas, tikėjimas. Teatras – vieta, kurioje kitų žmonių istorijose susiduria gyvenimas ir mirtis. Tas susidūrimas žiūrovų akivaizdoje kartais tikresnis nei realiame gyvenime. Ir įmanomas tik talentingų aktorių, išlaikiusių atvirą žmogiškumo nervą, jautrumą žmonių likimams, atsidavimo profesijai dėka.

Kalbėjosi teatrologė Ingrida Ragelskienė

Nuotr. Arturo Svorobovičiaus

Ant Vilniaus senojo teatro (VST) fasado „šviečia“ neįprastai ryškios žaismingos afišos, gegužės 10, 11 dienomis kviečiančios į režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Kankinys“ premjerą. Poparto dėlionę primenančią afišų estetiką pasiūlė pats režisierius, kūryboje nevengiantis provokacijos ir moralinių konvencijų nesuvaržyto teatrinio šėlsmo. Apie tai, kodėl spektaklyje gyvai skambės daug gero klasikinio roko, apie ypatingą jaunatvišką energiją, tvyrančią repeticijose ir tarsi specialiai VST aktoriui Igoriui Abramovičiui dramaturgo Mariaus von Mayenburgo sukurtą Benjamino Ziūdelio personažą ir kalbamės su pačiu režisieriumi.

Kas įkvepia kuriant šį spektaklį? Kodėl atskleisti daugiasluoksnę religinio radikalizmo temą pasirinkai mūsų teatrui neįprastą poparto stilistiką?