Projekto tikslas: Sudaryti sąlygas Vilniaus senojo teatro veiklos ir patalpų atnaujinimui, keliant tautinių mažumų ir užsieniečių kultūrinės integracijos tikslą, numatant jo universalų pritaikymą visoms visuomenės grupėms ir šių laikų scenos menų profesiniams bei techniniams reikalavimams, įvardijant galimus patalpų renovacijos eiliškumo scenarijus.

Pažangos priemonės veikla (poveiklės) numeris ir pavadinimas: Veiklos Nr. 5. „Tautinių mažumų kultūros paveldo aktualizavimas ir pritaikymas bendruomenių poreikiams“ poveiklė Nr. 5.1. „Vilniaus senojo teatro atnaujinimo galimybių studija“

Projekto vykdymo laikotarpis: 2025 m. rugsėjis – 2026 m. birželis.

Projektą finansuoja: Lietuvos Respublikos valstybė, Kultūros ministerija.

Projekto kontaktinis asmuo: Teatro vadovo pavaduotoja Agnė Mažvilaitė, el. p. [email protected]

Vilniaus senajame teatre gruodžio 7 d. įvyksianti spektaklio „Venecijos pirklė“ premjera – naujas režisieriaus Agniaus Jankevičiaus ir scenografės Lauros Luišaitytės kūrybinės partnerystės etapas. Jų bendradarbiavimas prasidėjo dar 2006-aisiais, kai kartu sukūrė Erdmano „Savižudį“ bei Ibseno „Šmėklas“. Nuo tada tapo vienu ryškiausiu kūrybinių tandemų Lietuvos teatre. Per daugiau nei 20 metų jiedu sukūrė unikalų teatrinį pasaulį: minimalistišką, atmosferišką, paremtą tikrumo estetika ir šiuolaikinio žmogaus būsenų analize.

L. Luišaitytės ir A. Jankevičiaus teatro kodas: asketiška sceninė erdvė, tirštas šešėlių ir šviesų peizažas, ir svarbiausia – dėmesys personažų trapumui, visuomenės paribio personažams. Laura ne kartą nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, jos kūryba išsiskiria subtiliu minimalizmu, organiška šviesos dramaturgija ir tuštumos, kaip didžiausios sceninės jėgos, pajauta.

Ši Williamo Shakespeareʼo „Venecijos pirklio“ interpretacija – tai ne istorinė stilizacija, o nūdienos politinių ir socialinių įtampų atspindys. Virš scenos tvyranti juoda sfera, popkultūros, politikos ikonografija, šiuolaikinio žmogaus baimių peizažas tampa vizualiniu spektaklio branduoliu.

„Venecijos pirklys“ bus jau 33-iasis jūsų bendras spektaklis. Kur slypi šios bendrystės paslaptis? Kuo išskirtinė buvo jūsų kūrybinio kelio pradžia?

Man atrodo, svarbiausia – žmogiškas ryšys. Aš tiesiog pasitikiu Agniumi. Visų pirma tikiu juo kaip žmogumi, tikiu tuo, ką jis daro. Tai turbūt esminis dalykas.

Tada apskritai buvo mano pradžia teatre, aš tik pradėjau dirbti. Atrodo, kad nuo pat pradžių jau buvome įsidirbę, bet čia labiau retrospektyvus įspūdis, tą laiką dabar sunku tiksliai prisiminti.

Kaip pati apibūdintum Agniaus režisūrinį braižą? Kas jame tau, kaip menininkei, svarbiausia ir artimiausia?

Man labai patinka, kad jis niekada nepataikauja, lieka ištikimas sau, yra atviras, nuoširdus, stiprus. Yra daug tikrumo. Ir dar – moka kalbėti apie šiandieną nūdienos žmogui. Agnius tiki žmogumi. Tą jaučiu Jo tikėjimas gal kiek kitoks, nei mano pačios, bet labai tikras, ir tai mane labai įkvepia.

Žvelgiant į jūsų bendrų darbų dramaturgiją – nuo Ibseno iki šiuolaikinės vokiečių ir prancūzų dramaturgijos – kas pačią labiausiai traukia Agniaus pasirenkamose medžiagose?

Labai įvairu, bet dažnai kartojasi viena tema – žmogus užribyje, kažkokiu būdu atstumtas. Tos istorijos vis iš naujo atsiranda, tik vis kitu kampu. Agnius moka medžiagą pasukti tokiu rakursu, jog imi galvoji: „O, įdomu, aš taip nebūčiau pagalvojus.“ Jis užčiuopia giluminius dalykus. Tai man svarbu.

Kūrybinis procesas niekada nesustoja. Nėra taip, kad „padarėm ir viskas“. Viskas vyksta iki paskutinės akimirkos – kol yra laiko, tol procesas tęsiasi, sprendimai kinta, gimsta naujos idėjos. Tas intensyvumas man artimas.

Kaip šį kartą gimė būsimo spektaklio „Venecijos pirklė“ scenografinė idėja? Koks atspirties taškas?

Pradinė mintis buvo Agniaus – reikėjo abstraktaus įvaizdžio, slegiančio objekto, kažko, kas tvyro ore kaip grėsmė, kažkas neapčiuopiama. Kalbant man labai aiškiai atėjo juodosios skylės, juodo burbulo įvaizdis. Jausmas, kad kažkas tvyro virš mūsų, mes tai jaučiam, bet negalime iki galo apibrėžti.

Vėliau tai susijungė į Juodosios žvaigždės iš „Žvaigždžių karų“ įvaizdį. Čia labai būdingas Agniaus bruožas – surišti popkultūrą ir realybę į vieną mazgą, kad atsirastų atpažįstami ženklai, susiję su tuo, kas vyksta šiandien.

Kostiumų eskizai atsirado dar tada, kai galutinė pjesės versija dar buvo literatūriškai perdirbama. Iš ko gimė kostiumų sprendimai?

Taip, aš, žinoma, skaičiau Shakespeareʼą, domėjausi Venecijos kontekstais, istorija, bet visa tai galiausiai nuėjo į šoną. Agnius turėjo labai konkrečius personažų įvaizdžius – politikų figūros, popkultūros personažai. Susiformavo toks eklektiškas, polifoninis miksas, visko truputį, sluoksnis ant sluoksnio.

Viena iš spektaklio „Venecijos pirklė“ šerdžių – elito ir liaudies skirties tema. Kaip šį skilimą siekei išreikšti scenografijoje ir kostiumuose?

Yra politinis elitas, jų pusė, ir yra liaudis, Šailos arba Šailoko pusė. Kostiumuose tai išreikšta gana paprastu būdu: politikai – su savo išeiginiais, reprezentaciniais kostiumais, liaudis – paprastais, kasdieniais drabužiais. Man svarbu, kad skirtumas matytųsi ne tik idėjiškai, bet ir medžiagiškai: kas turi galią, kas manipuliuoja, kas nori patekti „į viršų“. Ši įtampa tarp prabangos ir skurdo ir suka visą rato dinamiką.

Kiek politiškai konkrečios yra šios nuorodos? Ar galima kalbėti apie atpažįstamus realius politikus?

Aš nežinau, ar reikia spektaklyje įvardinti tiesiogiai. Jei žiūrovai atpažins, tai atpažins, jei ne, spektaklis turi būti perskaitomas ir be to. Nėra minties kalbėti apie konkrečius žmones, kalbama apie procesus ir struktūras, apie tai, kas vyksta, kaip mus veikia galios santykiai. Konkrečių žmonių įvaizdžiai padeda įkūnyti mintį, nes jie yra čia ir dabar, bet liaudies ir elito skirtis apskritai yra pamatinė, įvairiomis formomis egzistuoja nuolat.

Ar galima tikėtis, kad spektaklyje pamatysime renesanso laikotarpio stilizaciją, istorinį Venecijos anturažą?

Ne. Nėra jokios istorinės stilizacijos. Scenografijoje ir kostiumuose nieko nėra iš renesanso, tai visiškai šiuolaikinė erdvė, šiandiena. Man pačiai šis istorinis laikotarpis ir Venecija yra labai įdomūs ir scenografiškai būtų smagu su tuo pažaisti. Bet režisūrinė interpretacija yra tokia, kokia yra. Aš dirbu su ja ir ieškau, kaip „apžaisti“ šiandieną.

Shakespeareʼo dramoje svarbi skolos objekto metafora – kūnas ir mėsa. Ar ši kūniškumo dimensija atsispindės scenografijoje, faktūroje, spalvose?

Tiesiogiai – ne. Mes šios metaforos labai neplėtojome, scenovaizdyje tiesiogiai nejudinau. Man ji irgi atrodo reikšminga, bet šį kartą ji labiau lieka dramaturgijos lygmenyje.

Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba su lietuviškais surtitrais. Ar kalbos specifika keitė scenografinius sprendimus? Kiek pastatymui svarbi vieta, pati Vilniaus senojo teatro scena?

Tiesą sakant, darant scenografinius sprendimus kalba man nebuvo kriterijus. Kiekvienas teatras yra labai skirtingas. Ši scena išskirtinė savo konfigūracija, techninėmis galimybėmis, žiūrėjimo taškais. Kaskart pradėdama darbą pradedu klausimu: „Kokia scena ir ką joje galima įkomponuoti?“ Seno nusidėvėjusio teatro technika – tai jau atskira tema. Taip, tai trukdo: yra daug dalykų, kurių tiesiog negalima įgyvendinti arba tenka daryti kompromisus. Kai turi tik štangų planą ir neaišku, kokį svorį jos atlaikys, sprendimų spektras susiaurėja. Iš vienos pusės, mažos techninės galimybės skatina kūrybiškumą, bet iki tam tikros ribos. Tam tikru momentu jos jau ima labai riboti.

Ką kaip dailininkė norėtum perduoti žiūrovui, atėjusiam į „Venecijos pirklę“? Su kokia mintimi ar būsena jis galėtų išeiti?

Sunku logiškai suformuluoti. Dažnai dirbu su vaizdiniais, kurie tiesiog ateina, o paskui jau ieškau jų prasmių – kaip su sapnais. Aš sapnuoju labai ryškiai, po to klausiu: „Ką šitas sapnas man sako?“ Bet universalaus sapnininko nėra, kiekvienam tos prasmės skirtingos. Tikiu, kad ir šiame spektaklyje kiekvienas gali pasiimti kažką savo, ko net pati nežinau. Intuityviai jaučiu, kad pasirinktas įvaizdis, juodas dangaus kūnas virš galvų, yra teisingas ir stiprus, jis turėtų padaryti poveikį. Aš galiu racionaliai aiškinti, kad čia – blogio sankaupa, tvyranti virš mūsų, bet apie tai ir taip visi galvoja. Nesu tikra, ar noriu taip tiesmukai moralizuoti ir viską paaiškinti.

Vis dėlto Juodosios skylės arba Juodos žvaigždės įvaizdis tikriausiai susijęs ir su karo, grėsmės motyvais?

Labai dažnai sapnuoju karą, tvyrančius objektus, grėsmes. Kartais pagalvoju, kad gal ir nereikia to dar kartą rodyti scenoje, verčiau kalbėti apie kitus dalykus. Bet kartu suvokiu, kad tai yra mūsų realybė, ne tik būsimas pavojus. Neseniai supratau, kad klausimas jau ne tas „ar tai ateis“, o „mes jau gyvename šitoje naujoje realybėje“. Ir nežinau, ar bebus tokia karta, kuri gyvens be karo. Tai vaizdinius veikia neišvengiamai.

Žiūrovui gali būti svarbu pamatyti, kad jo asmeninis košmaras turi pavidalą, kad ir kiti sapnuoja panašiai?

Taip, galbūt. Tas suvokimas, kad „aš ne vienas“, gali veikti raminančiai. Bet vėl – tai jau žiūrovo kelias, reguliuojamas ne mano.

Scenovaizdyje po ta juoda sfera laksto „golemai“, politikai, „Žvaigždžių karų“ personažai. Kas, tavo manymu, yra chuliganizmas?

Tai skruzdėlynas. Mes taip ir gyvename. Po didžiule, tvyrančia grėsme zujame savo gyvenimėliuose. Kas būtent sugalvojo personažų derinį, sunku atsekti – kai kurie dalykai patys atplaukia. Aš pasiūliau abstrakčią sferą, juodąją skylę, Agnius ją susiejo su Juodąja žvaigžde, o paskui pradėjo atsirasti visos tos figūros.

Anksčiau esi sakiusi, kad kūryboje tau sunkiausia buvo „derintis, kalbėtis, tartis“, ir kad suvoki save kaip tarpininkę. Ką šiandien tau reiškia tarpininko vaidmuo, kuriant „Venecijos pirklę“?

Kalbėtis ir tartis man nebėra sunku. Gal išmokau su žmonėmis susišnekėti – ir juos, ir save labiau priimti. Ieškoti sprendimų dialoge. O tarpininkės vaidmuo mane lydi ne tik teatre. Man atrodo, tai yra apskritai mano gyvenimo pozicija. Daug kur jaučiuosi esanti tarpininkė – tarp skirtingų žmonių, medžiagos ir scenos, režisieriaus vizijos ir techninių galimybių.

Esi minėjusi ir tai, kad tave gąsdina perteklinis scenovaizdis, ir kad visada trokšti formos ir erdvės grynumo. Kiek šis troškimas atsispindės „Venecijos pirklės“ scenografijoje?

Atsispindės. Iš esmės bus vienas dominuojantis objektas, kuris galėtų veikti ir visiškai vienas, juo jau yra labai daug pasakyta. Aišku, bus dar šio to, bet struktūra paremta vienu stipriu centru. Pertekliaus nemėgstu, jis mane vargina ir išsunkia. Ir scenoje, ir gyvenime. Norėčiau grįžti prie visiško minimalizmo, nors ne visada tai įmanoma. Gyvename laikais, kai visko daug: informacijos, vaizdų, triukšmo.

Visuose jūsų su Agniumi spektakliuose jaučiama tamsesnė, užtemdyta, rūkiška erdvė. Kodėl gimsta būtent tokie sprendimai?

Man pačiai sunku vertinti. Tai bendro darbo rezultatas. Aš labai klausausi režisieriaus, man svarbu atitikti jo užmanymą. Kartais labiau manęs klausosi jis, kartais aš jo. Yra medžiaga, yra režisierius, esu aš, yra šviesų dailininkas, konkreti scena, visa tai susideda į viena. Kai dirbu su kitais režisieriais, atsiranda kitos kombinacijos, kiti stiliai. Kiekviename spektaklyje diktuoti savo braižą, kaip vienintelį įmanomą, nesinori. Galbūt vidinis minimalizmo poreikis visada išlieka, bet jis realizuojamas labai skirtingai.

Šį sezoną teatro bendruomenei labai svarbia tapo Rūtos Oginskaitės knyga „Kartu“ – apie Jūratę Paulėkaitę. Knygoje kalbama apie dailininkę, kuri kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu iš esmės atvėrė naują teatrinį mąstymą. Kaip vertini dabartinę dailininko situaciją Lietuvos teatre ir Jūratės pradėto kelio tąsą?

Jūratė buvo labai stipri dailininkė, daugiau nei dailininkė. Knyga mane sukrėtė ir, galima sakyti, vėl pažadino norą kurti. Tam tikru metu buvau save kiek nuvertinusi. Nors Paulėkaitės asmeniškai nepažinojau, visada ja žavėjausi, dar nuo studijų laikų. Daug kas, apie ką rašoma knygoje, man labai artima, radau daug paralelių su savo pačios gyvenimu. Man atrodo, kad Jūratė scenografus išlaisvino, atvėrė naujus kelius ir parodė, kad galima kitaip žiūrėti į spektaklį, įskiepyti savo matymą, naujus požiūrio taškus. Ne visada pavyksta tuo pasinaudoti tiek, kiek norėtųsi, bet kryptis yra.

Man atrodo, kad Lietuvoje scenografija apskritai labai stipri. Yra daug puikių scenografų, kurie kuria tikrai įdomius, gražius darbus. Dažnai nutinka taip, kad į spektaklį eini pasižiūrėti būtent dailininko darbų, net jei pats spektaklis nėra kažkokia viršūnė. Ir tai galioja ne tik Vilniui ar Kaunui, regionuose taip pat atsiranda labai stiprių, vizionieriškų sprendimų. Kolegų darbai dažnai kelia susižavėjimą ir sveiką pavydą  – „vau, galima taip“.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

Gintaro Gaižausko nuotr.

Vilniaus senasis teatras (VST) skelbia atvirą kvietimą nevyriausybinėms profesionaliojo scenos meno organizacijoms teikti pasiūlymus kūrybinio bendradarbiavimo projektams, numatytiems įgyvendinti per artimiausius dvejus teatro veiklos metus.

Kviečiama siūlyti meninius projektus, kurie būtų realizuojami jungtinės veiklos (koprodukcijos) sutarties forma, o jų viešas pristatymas įvyktų 2026–2027 m. kalendoriniais metais (iki 2027 m. gruodžio 31 d.).

Projektų laukiama iki 2026 m. sausio 9 d. (imtinai).

Gautos idėjos bus vertinamos ekspertų komisijos, sudarytos iš Vilniaus senojo teatro atstovų. Apie pirminės atrankos rezultatus bus informuoti visi konkurso dalyviai, o atrinktų projektų autoriai kviečiami į individualius pokalbius. Konkurso nugalėtojus planuojama paskelbti iki 2026 m. vasario 1 d.

Pasiūlymus kviečiamos teikti nevyriausybinės profesionaliojo scenos meno organizacijos, veikiančios dramos teatro, fizinio teatro, šiuolaikinio šokio, šiuolaikinio cirko, muzikinio / operos teatro, lėlių ir objektų teatro, teatro vaikams ir jaunimui srityse, taip pat jungiančios ar derinančios įvairias sceninės raiškos formas.

Atrankos kriterijai:

1. Projekto idėjos aktualumas, inovatyvumas ir meninė vertė;

2. Projekto atitiktis VST veiklos prioritetinėms kryptims:

    a) daugiasritiškumas ir tarpsritiškumas;
    b) daugiakalbiškumo galimybės;
    c) Vilniaus senojo teatro tapatybės meniniai tyrimai;
    d) temos, skatinančios diskusiją apie skirtingų kultūrų ir tapatybių egzistavimą bei patirtis kitoje kultūrinėje ir kalbinėje terpėje.

3. VST aktorių ar kitų darbuotojų įtraukties intensyvumas;

4. Finansinio bei dalykinio indėlio į jungtinę veiklą apimtys;

5. Projekto sklaidos galimybės;

6. Projekto sąmatos tikslingumas, pagrįstumas ir realistiškumas.

Rekomenduojama pasiūlyme nurodyti, kuriai (-oms) VST erdvei (-ėms), teikėjų nuomone, projektas būtų labiausiai pritaikytas.

Konkursu Vilniaus senasis teatras siekia skatinti valstybinio ir nevyriausybinio profesionaliojo scenos meno sektorių bendradarbiavimą, stiprinti teatro trupės įveiklinimą, plėsti sceninės raiškos priemonių ir estetikų įvairovę, kryptingai formuoti repertuarą, apimantį tiek nuolatinės trupės, tiek reziduojančių ar koprodukciją vykdančių organizacijų kūrinius. Taip pat siekiama didinti teatro matomumą Lietuvos ir tarptautiniuose kontekstuose bei pritraukti naujas auditorijas.

Projektų idėjų paraiškas ir preliminarias sąmatas siųskite: [email protected]

Daugiau informacijos: [email protected]

Vilniaus senojo teatro 112-ojo sezono ašimi tampa „kitoniškumo“ idėja ir pasitinka šūkiu, lietuvių, anglų, lenkų, rusų kalbų kombinacija: KITOX / DIФФERENT / INNЫ / INOJ, kurį diktuoja paties Senojo teatro prigimtis, jo DNR. „Kitoks“ reiškia daugiakalbiškumą, gebėjimą keistis drauge su laiku, drąsą išbandyti netikėtas formas, jungti skirtingus balsus, kalbėti su publika taip, kad teatras būtų ne saugoma šventovė, o gyva erdvė, kurioje save atrasti gali kiekvienas. Naujajame sezone – 5 premjeros: Korczakas, Čiurlionis, Shakespeare’as, Baricco, Nastaravičius.

Esame kitokie – tai ne įvaizdis, tai prigimtis

Kitoks – tai žvilgsnis į teatrą, ne kaip į pasirodymą, o kaip į nuolatinį procesą, kuriame susitinka dabartis ir atmintis. Ši koncepcija kviečia pergalvoti, ką teatras reiškia šiandien. Vieniems jis yra galimybė pabėgti nuo realybės, kitiems – būdas su ja susidurti. Vieniems – ritualas, kitiems – kasdienybės pratęsimas. Senojo teatro misija šiame sezone – parodyti, kad „kitoniškumas“ gali reikšti ir atvirumą, ir įvairovę, ir jautrų žvilgsnį į žmogų. Mūsų teatras pasirinko kalbėti ne pompastišku, bet žmogišku, atviru, tolerancijos kitoniškumui diktuojamu tonu. Tai iliustruoja spektakliuose vartojamų kalbų įvairovė, idėjų drąsa, temos, kurios jungia skirtingas kartas. Pabučiuok savyje kitą, kitokį – tai nėra lengva, tai siekiamybė, kelias.

Kintame, ieškome formų, išbandome žanrus, kuriame daugiakalbę, daugiabalsę erdvę, esame nuolatinėje kaitoje, pokytis – tai ne krizės išdava, o kūrybinis principas. Nebijome būti nepatogūs, nes tik taip mezgamas gyvas ryšys su žiūrovu. Esame ne idealūs, bet gyvi – jautrūs tam, kas vyksta aplink. Atviri tam, kas dar tik laukia.

Karūna vaikui: valdžia kaip atsakomybė

Tokį toną užduoda pirmoji sezono premjera – režisieriaus Oskaro Wyganowskio spektaklis vaikams „Klausau, Jūsų Didenybe!“ pagal lenkų pedagogo ir rašytojo Januszo Korczako pasaką „Karalius Motiejukas Pirmasis“. J. Korczakas – ne tik rašytojas, bet ir moralinis autoritetas, savo gyvenimu įrodęs, ką reiškia tikra pagarba vaikui. Jis buvo pirmasis, kuris prabilo apie vaiką kaip apie lygiavertį žmogų, turintį ne tik pareigas, bet ir teises. Jo mintis, kad vaikas nėra „ateities žmogus“, o yra žmogus čia ir dabar, iki šiol skamba revoliucingai.

„Klausau, Jūsų Didenybe!“ – spektaklis apie vaiką, gavusį karūną, primena, kad valdžia nėra privilegija – tai atsakomybė, kuri J. Korczako pasakoje gula ant vaiko pečių, bet būtent dėl to istorija tampa ypač paveiki mažiesiems žiūrovams. Režisierius O. Wyganowskis pasirinko storytellingo – gyvo pasakojimo formą, leidžiančią kalbėti be išskirtinių dekoracijų, be kaukių, maksimaliai pasitikint aktorių talentu. „Pasitikėkime vaikais, duokime jiems laisvę – tegul mokosi, tegul klysta, tegul pabūna vieni, be vadovo, be mokytojo, kad akis į akį susidurtų su šia meno rūšimi – teatru,“ – sako režisierius.

Spektaklis bus vaidinamas net keturiomis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų ir ukrainiečių. Tai ne formalus gestas, o bandymas parodyti, kad vaiko žvilgsnis yra universali kalba, peržengianti tautines ar kultūrines ribas. Toks meninis sprendimas paverčia teatrą daugiakalbe erdve, kurioje kiekviena bendruomenė gali išgirsti savo balsą, o vaikai įtraukiami į globalias socialines patirtis. „Vienas pagrindinių spektaklio tikslų – supažindinti vaikus su politine sistema, paaiškinti, kad ji veikia mus visus – ir vaikus, ir suaugusiuosius. Jei apie tai nekalbėsime, vaikai neturės progos užduoti klausimų, o tėvai – progos paaiškinti, kas yra balsavimas, pasirinkimai, atsakomybė,“ – pabrėžia O. Wyganowskis.

Neparašyta Čiurlionio opera: svajonė, gimstanti iš mito ir technologijų

justify;">Tarp išskirtinių rudens sezono akcentų – ypatinga Vilniaus senojo teatro koprodukcija su šiuolaikinės operos festivaliu NOA. Spalio 24–25 d. Didžiojoje scenoje bus pristatyta „Įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera Jūratė“. Tai ne bandymas „atkurti“ to, ko nėra, o veikiau drąsus bandymas įsivaizduoti, kokia galėjo būti opera, kurios Čiurlionis taip troško, bet taip ir nespėjo sukurti. Pats M. K. Čiurlionis dar 1906 m. laiške broliui rašė, kad pasiryžęs visus darbus skirti Lietuvai ir rengiasi parašyti lietuvišką operą. Tačiau po jo ankstyvos mirties Sofijos Kymantaitės sukurtas libretas taip ir liko be muzikos, o „Jūratė“ tapo legenda legendoje – ne tik apie jūrų karalienę, bet ir apie neįgyvendintą kūrybinę svajonę.

Šiandien prie čiurlioniškos svajonės grįžta šiuolaikiniai kūrėjai – kompozitoriai Mantautas Krukauskas, Arvydas Malcys, Mykolas Natalevičius, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, scenografė Renata Valčik. Ambicingame projekte jungiami Čiurlionio eskizai, laiškai, tapybos poetika ir šiuolaikinių kompozitorių vizijos. Muzikinė partitūra čia gimsta pasitelkiant ir dirbtinio intelekto algoritmus. Kaip teigia vienas iš autorių, ši opera yra „gyvas dialogas tarp praeities vizijos ir dabarties technologijų“. Tokiu būdu menas atsiduria tarp dviejų laikų – amžinos meilės mito ir XXI amžiaus įrankių. Režisierė G. Radvilavičiūtė šį procesą vadina bandymu „braidyti anapus laiko jūros, žvelgti pro M. K. Čiurlionio kuriamą miglą“.

Jūra kaip skaistykla: kolektyvinės vienatvės ritualas

Didžiausia intriga – lapkričio 6 d. įvyksianti režisieriaus Jokūbo Brazio premjera „Jūra vandenynas“ pagal Alessandro Baricco romaną. Šis kūrinys dažnai vadinamas literatūros kubistiniu šedevru – fragmentuotu, daugiabalsiu, kupinu metaforų. „Almajerio“ viešbutyje, nutolusiame nuo civilizacijos, susitinka keisti, vieniši žmonės: menininkas, trokštantis nutapyti jūrą, bet nežinantis nuo ko pradėti; mokslininkas, tyrinėjantis jūros ribas; moteris, kurią vyras atsiuntė „gydytis“ nuo išdavystės; paslaptinga mergaitė, bijanti gyventi. Visi jie atsiduria tarsi kolektyvinės vienatvės seanse, kuriame buvimas prie jūros supina jų gyvenimus, priverčia keistis, iš naujo užduoti sau egzistencinius klausimus.

„Viešbutis prie jūros tampa skaistykla. Čia neegzistuoja nei laiko, nei erdvės nuovoka. Jūra tampa neišvengiamybe, kurioje viskas prasidėjo ir į kurią reikia sugrįžti,“ – teigia režisierius J. Brazys. Jūra spektaklyje – ne tik peizažas, bet ir metafora, grėsmė, paguoda, paslaptis. Ji čia yra atmintis ir ateitis, meilė ir kerštas, ramybė ir griūtis. A. Baricco žodžiais tariant, yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos sugrįžti gyvi.

J. Brazys – vienas ryškiausių jaunosios kartos režisierių, mokęsis iš Oskaro Koršunovo ir Eimunto Nekrošiaus, jau įrodęs, kad teatre nebijo rizikuoti. Jo ankstesnis pastatymas Vilniaus senajame teatre pagal A. Camus „Kaligulą“ sulaukė daug dėmesio ir apdovanojimų už drąsų meninį sprendimą, o dabar jis žengia į naują teritoriją – subtilaus, egzistencinio teatro erdvę. „Jūra vandenynas“ čia tampa ne tiek pasakojama istorija, kiek patiriama būsena, kurioje žiūrovas drauge su veikėjais susiduria su klausimais, kuriuos dažnai bijome užduoti sau.

Svaro mėsos kaina: teisingumas be malonės?

Dar viena premjera – Williamo Shakespeare’o „Venecijos pirklys“, režisuojamas Agniaus Jankevičiaus. Šis Shakespeare’o kūrinys yra vienas tų, apie kurį labiausiai diskutuojama, kurio ašimi lieka Šailokas – Venecijos žydas ir pinigų skolintojas, kurio sandoris su Antonijus virsta žiauriu „svaro mėsos“ įsipareigojimu, o teismo scena Portijos lūpose paverčia malonės ir teisingumo dilema. Kūrinyje susikerta antisemitizmo, renesanso Venecijos finansų logikos, pretenzijos į teisingumą ir žmogaus orumo temos. Visiems puikiai žinomas Shakespeareʼo monologas „Argi žydas neturi akių?“ šiandien leidžia „Venecijos pirklį“ traktuoti ir kaip marginalizuoto žmogaus balsą, skrodžiantį juoda neapykanta.

Pasirinkimas pristatyti „Venecijos pirklį“ logiškai tęsia Senojo teatro siekį kalbėti „kitokiu“ tonu – jautrias temas ne apeiti, o jas atverti. Pastarųjų metų britų scenos praktika rodo, kaip radikaliai kiti akcentai keičia klasikinės pjesės pusiausvyrą, balansuojančią tarp socialinės nepakantos portreto ir šiuolaikinės korporatyvinės galios anatomijos. Tokia traktuočių amplitudė rodo Shakespeareʼo pjesės gyvybingumą ir šiandien – ne tik literatūrinį ar kultūrinį, bet ir pilietinį. A. Jankevičiaus rankose ši medžiaga žada būti ir aštri, ir jautri.

„Vietos laikas“ – kalbėjimo ir tylos priešprieša

2026-ųjų pavasarį scenoje pasirodysiantis Adomo Juškos režisuojamas spektaklis „Vietos laikas“ – tai istorija apie nedidelę, izoliuotą bendruomenę, kurioje veikia radijo stotis. Aplink jos transliacijas ir sukasi visas žmonių gyvenimas – kone kiekvienas čia atlieka savo funkciją: ieško naujienų, veda laidas, groja, klausosi. Bet netikėtai išvysta tai, ką buvo įpratę tik girdėti. Mindaugo Nastaravičiaus pjesė – apie kalbėjimo ir tylos priešpriešą. Apie tai, kaip susikuria ir kaip išyra žmonių bendruomenės.

Penki keliai į kitokį teatrą

Šios penkios premjeros – „Klausau, Jūsų Didenybe!“, „Įsivaizduojama opera „Jūratė“, „Jūra vandenynas“, „Venecijos pirklys“, „Vietos laikas“ – tampa Vilniaus senojo teatro naujojo sezono veidu. Jos labai skirtingos, bet jas jungia viena: teatras kaip kitoniškumo erdvė. Vaiko fantazija, neįgyvendinta Čiurlionio svajonė, A. Baricco jūros paslaptis, Shakespeare’o teisingumo, „Vietos laiko“ uždarumo ir atvirumo dilema – tai penki keliai, vedantys į epicentrą, kuriame teatras tampa atvira bei saugia erdve žmogui ir jo patirčiai.

Naujajame sezone pradeda veikti ir parodos iš ciklo „Vieno arte-fakto teatras“. Vieno objekto parodos formatas nėra naujas ar kuo nors stebinantis. Teatras nėra tik tai, ką matome scenoje. Parodose per vieną objektą, faktą, artefaktą siekiama atskleisti teatro procesą, spektaklių „virtuvę“, tam tikra prasme desakralizuoti dažnai mitais apėjusį teatrą, sceną, o tuo pačiu parodyti, kad viskas atsiranda iš detalių, paprastų dalykų, papasakoti istoriją, kuri iš esmės ir yra teatro pagrindas, dramaturgija. Nuo rugsėjo 5 d. jau galima pamatyti pirmąją parodą „Rozenkranco ir Gildensterno smėlis“, kuri skirta spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ režisieriaus Jurijaus Butusovo (1961–2025) atminimui, smėliui, kuris byra pro pirštus, o vienoje iš spektaklio scenų virsta vynu.

Senasis teatras šį sezoną kviečia ne tik stebėti spektaklius, bet ir kartu leistis į kelionę, kurioje teatras renkasi būti kitoks: ne tik atspindėti pasaulį, bet jį iš naujo kurti.

Vilniaus senojo teatro informacija

Simonos Jankauskaitės nuotr.

Iš parodų ciklo „Vieno arte-fakto teatras“

Kuratorius, idėjos autorius – Gytis Norvilas

Konsultantas – Marius Nekrošius

Tai scenografijos detalė, paprasčiausias maišelis iš Jurijaus Butusovo (1961–2025) spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (2023) pagal to paties pavadinimo absurdo teatro apologeto Tomo Stoppardo pjesę. Nieko stebuklinga: maišelyje smėlis, šiek tiek porolono, virvė... Smėlį gali pačiupinėti, jis tikras. Smėlis (kone 2 tonos) buvo pirktas spektakliui „Gyvenimas be meilės“ Romaino Gary kūrybos motyvais, bet taip scenos prožektorių šviesos ir neišvydo. Smėlis gulėjo supiltas teatro kieme. Režisieriui J. Butusovui pradėjus repeticijas kilo mintis jį panaudoti, o spektaklio scenografas, dailininkas Marius Nekrošius neslepia, jog pačią scenografijos idėją (kabantys smėlio maišeliai) padiktavo fotografija su architekto Antoni Gaudí Sagrada Familia bažnyčios maketu, kuriame buvo ir virvės su maišeliais – A. Gaudí taip modeliavo konstrukcijų apkrovas. Spektaklyje maišelis su virve virsta ir laivo burėmis, ir stygomis, ir altoriumi, mišku... Kuo tik nori – kiekvieno žiūrovo vaizduotė diktuoja savo. Štai iš ko pagaminta metafora, ji labai apčiuopiama.

O šis konkretus maišelis priešais jus statant dekoracijas tiesiog nukrito, režisierius jį pakėlė, pasirašė ir kaip atminimą padovanojo teatro kūrybininkų vadovei Ginai Busko.

Režisierius J. Butusovas 2025 m. rugpjūčio 9-osios vakarą netikėtai nuskendo Juodojoje jūroje Bulgarijoje, Sozopolyje – pasiėmė atgalinė srovė. Scenografas M. Nekrošius tuo metu, kuomet įvyko nelaimė, irgi maudėsi – tik Baltijos jūroje, Palangoje, ties Birutės kalnu. Štai jums ir dramaturgija. Ši instaliacija tebus skirta ir J. Butusovo atminimui, smėliui, kuris byra pro pirštus, o vienoje iš scenų virsta vynu.

///

Vieno objekto parodos formatas nėra naujas ar kuo nors stebinantis. Gal kiek neįprasta, jog teatre. Teatras nėra tik tai, ką matome scenoje.

Ciklo „Vieno arte-fakto teatras“ parodose per vieną objektą, faktą, artefaktą siekiame atskleisti teatro procesą, spektaklių „virtuvę“, tam tikra prasme desakralizuoti dažnai mitais apėjusį teatrą, sceną, o tuo pačiu parodyti, kad viskas atsiranda iš detalių, paprastų dalykų, papasakoti istoriją, kuri iš esmės ir yra teatro pagrindas, dramaturgija. Galima pasakyti ir skambiau: tai tam tikra prasme Netikinčio Tomo bandymas paliesti Kristaus žaizdas, idant juo patikėtų. Šiuo atveju, kad patikėtum teatru.

Gytis Norvilas