Vilniaus senajame teatre rugsėjo 4 ir 5 d. įvyks režisieriaus Iljos Moščickio spektaklio „LIMBO“ premjera (rusų k. su lietuviškais surtitrais). Režisierius kalba apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio. Apie absurdiškumą gyventi be repeticijų ir treniruočių, apie pasikartojimų prakeiksmą. Su Ilja kalbėjomės ne tik apie tai.

I. Moščickis – armėnų teatro režisierius ir kuratorius, kūryboje ieško naujų žiūrovo, atlikėjo ir erdvės bendravimo formų. Jis teatrą išnaudoja kaip tyrimo ir bendro patyrimo vietą. Prasidėjus karui prieš Ukrainą 2022-aisiais paliko Rusiją, dirba ir gyvena Jerevane. Žymesni jo režisuoti spektakliai: „Džono Demjaniuko teismas. Holokausto kabaretas“, „Nerimo knyga“, „Michaelo Craigo Martino ąžuolas“, „To Forget“  ir t. t.

Kas jus formavo kaip žmogų? Sakoma, kad visi asmenybės raktai – vaikystėje...

Mano asmenybė dar nesusiformavusi, ji vis dar formuojasi, ir ją veikia viskas, kas vyksta aplink. Oras, knygos, draugai, linksmybės ir nuobodulys, kasdieniniai atradimai ir rutina. Dabar prisiminiau, kad mano mėgstamiausia plokštelė, kurią vaikystėje perklausiau maždaug milijoną kartų, buvo „Piteris Penas“, o mama man skaitydavo Tolkieno „Hobitą, arba Ten ir atgal“ – man tai labai patiko. Pamenu, kad mokykloje, kuomet kai kurie vaikai, tarp jų ir aš, įsigijo vaizdo magnetofonus, mes keisdavomės kasetėmis. Aš paklausiau tėčio, kokią kasetę reikia nusipirkti, kad visi norėtų su manimi keistis. Jis pasakė: Akiros Kurosavos „Septyni samurajai“. Nusipirkau, bet rezultatas buvo priešingas. Niekas nenorėjo keistis. Visi domėjosi „Mortal Kombat“, „Rembo: Pirmasis kraujas“ ir pan. Nesuvokiau, kodėl tėtis man parinko šį nuobodų, niekam neįdomų filmą. Tik po daugelio metų supratau. Tai padarė man įtaką.

O kas nukreipė į meno pasaulį? Kam jis jums?

Kam man menas? Manau, kad tai vienintelis žmogui prieinamas būdas užmegzti ryšį su pasauliu. Vienintelis būdas jį suvokti, interpretuoti ir priimti. Realybė nuo mūsų paslėpta, o aplink neįstengiame rasti jokio kito įrankio, kuris mums leistų realybę iškasti iš po dozės griuvėsių. Tiesą sakant, stebiuosi, kaip žmonėms pavyksta susidoroti su gyvenimu be meno pagalbos. Be teatro. Juk galima išprotėti.

Gyvename labai nestabiliais laikais. Prieš Ukrainą vyksta brutalus karas, nestabilūs ir kiti regionai. Regis, kad karas virsta „diplomatijos“ įrankiu, politiką ima diktuoti galia, instinktai. Dar Konfucijus nelinkėjęs gyventi pervartų metu. Ką apskritai tokiu laikotarpiu gali teatras, menas? Ar nėra nuodėmė juo mėgautis, kai šaudo pabūklai ir zyzia dronai?..

Filosofas Merabas Mamardašvilis patarė atkreipti dėmesį į tai, kaip su tokia padėtimi susidorodavo senovės graikai. Graikai turėjo du terminus: „aporia“ ir „amechania“. Aporija – tai laikotarpis pasaulyje, kai tiesa išnyksta. Ir štai, kai senovės graikas suprasdavo, kad atėjo būtent toks laikas, tinkama buvo vadovautis amechanija. Tai atsisakymas kovoti už tiesą. Šventas nieko nedarymas. Reikėjo užsiimti kuo nors gražiu ir nenaudingu. Pavyzdžiui, menu, arba galima buvo pasišvęsti alyvuogių auginimui. Aš, pavyzdžiui, užsiimu teatru.

Pats dabar gyvenate ir kuriate Armėnijoje. Koks Armėnijos teatras, su kokiais iššūkiais susiduria Armėnijos kultūra, tas pats teatras? Kokiomis nuotaikomis gyvena visa Armėnijos  visuomenė? Prisipažinsiu, kai Armėnijoje lankiausi prieš 10 metų poezijos festivalyje – mano įspūdis buvo slogus... Dėl daugelio priežasčių. Viena jų – geopolitinė.

Armėnija – tai geriausia vieta pasaulyje ne tik todėl, kad ten šilta ir skanu. Jerevanas šiandien – puiki vieta kurti teatrą. Tai vieta, kurioje nėra nustatytų ir sudievintų ribų. Armėnija galbūt šiuo metu yra vienintelė vieta pasaulyje, kur egzistuoja toks carte blanche (pranc. visiška laisvė – gn past.) nenormatyviam menui. Dėl daugybės priežasčių, štai keletas jų: nepasitikėjimas taisyklėmis, pasitikėjimas žmogumi ir tūkstantmečiais susiformavę santykiai su Chaosu.

Koks teatras jums artimiausias? Stilistika, principai, kokia teatro kalba suprantamiausia? Į ką kurdamas atsiremiate? Į kokią teatro tradiciją?

Nepasitikiu tradicijomis. Iš esmės labiau pasitikiu gamta nei kultūra. Kalbant apie įtaką, kažkada mano supratimą apie teatrą ir gyvenimą visiškai pakeitė Eimunto Nekrošiaus spektakliai, tačiau mane taip pat esmingai paveikė „Velnio vartų“ tarpeklio grožis kalnuose Krasnodaro krašte, Rusijoje. Apie stilistiką ir principus man sunku pasakyti, manau, kad man artimiausias yra Peterio Brooko siūlomas teatro skirstymas į gyvąjį ir negyvąjį. Manau, kad forma ir teatro kalba gali būti bet kokios. Yra tik vienas esminis klausimas: ar tai, kas vyksta scenoje, susiję su egzistencija, ar ne.

Vilniaus senajame teatre netrukus pasirodys jūsų premjera – „LIMBO“. Kas tai? Limbo apibrėžimų yra begalės. Tai ir pirmasis Pragaro ratas „Dieviškojoje komedijoje“, tai ir britų priešpovandeninis bombų paleidimo įrenginys...

„LIMBO“ – spektaklis apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio. Apie absurdiškumą gyvenimą gyventi iškart, iš pirmo karto, be repeticijų ir treniruočių. Apie pasikartojimų prakeiksmą ir apie tai, kad visą gyvenimą turėsime kartoti tuos pačius žodžius, kurių skaičius ribotas, ir kurie jau buvo ištarti milijoną kartų, o norėdami suprasti, ką iš tikrųjų jaučiame ir ko norime, mums reikia naujų žodžių, bet jų nėra. Taigi teks kartoti.

Apie ką norėjote kalbėti, kas inspiravo, ką spektakliu norite išsiaiškinti visų pirma kaip žmogus? Koks jūsų darbo metodas, santykis su medžiaga, kaip randate santykį su aktoriumi? Kiek suprantu, scenarijų, tekstą konstruojate pats... Koks jūsų santykis su kalba?

Aš pradedu bendro judėjimo egzistencijos link procesą. Jei tai pavyksta, su spektaklio komanda gauname galimybę bendrauti esminiu lygmeniu. Pamažu nubyra antraeiliai, nereikalingi ir nereikšmingi dalykai. Jei mums pasiseks, galime eiti dar toliau. Tačiau turi labai pasisekti! Rezultatas – atviras kūrinys. Atviras kam? Spektaklio kūrėjų atvertas žiūrovams. Tai reiškia, kad mes neprimetame jokios vienintelės „teisingos“ interpretacijos. Vietoj to autoriai žiūrovams siūlo kartu su jais užimti autoriaus poziciją tiek spektaklio atžvilgiu, tiek ir pasaulio, esančio už teatro ribų, atžvilgiu. Siūlome ir numatome interpretacijų įvairovę, o jei mums pavyks, žiūrovai gaus medžiagos, kad galėtų kartu su mumis užsiimti menu. Kiekvienas iš jų sukurs savo spektaklį. Ir kiekvienas iš tokių spektaklių bus nuostabus.

Vadovaujate 2018 m. įkurtai tarptautinei teatro platformai „Chronotope“. Esate vienas iš tarptautinio šiuolaikinio teatro ir performansų festivalio „Chronofest“ kuratorių. Kas tai per reiškinys, platforma?

„Chronotope“ – tai teatro trupė. Visus metus Jerevane kuriame ir statome spektaklius. O vasaros pradžioje rengiame festivalį, kuriame, be mūsų kūrinių, dalyvauja mūsų draugai ir kolegos – menininkai iš viso pasaulio, kurie dalijasi mūsų vertybėmis ir samprata apie tai, kas yra teatras, kokia jo funkcija ir paskirtis šiandien. Aplink festivalį susidaro aplinka, kurioje išryškėja Realybė. Atsiranda galimybė esminiam, giliam bendravimui per meno sluoksnius. „Chronofest“ – tai utopija, kuri, nors ir visai trumpam, bet vis dėlto išsipildo, – saugumo salelė, kuri sutaiko su aplinkiniu chaosu, džiaugsmas, kuris nugali visą tą šūdą.

Kalbėjosi Gytis Norvilas

Vilniaus senojo teatro nuotraukos.

2026 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje vyks mokslinė konferencija, skirta rusų dramos teatro istorijai Lietuvoje ir platesniam Baltijos regiono kontekstui. Ši konferencija siekia inicijuoti tarpdisciplininę diskusiją apie rusų dramos teatro instituciją kaip kultūros politikos formuotą reiškinį, nagrinėjant jo atsiradimo prielaidas, veikimo modelius ir vėlesnes transformacijas.

Pokaryje rusų dramos teatrų atsiradimas Baltijos šalyse XX a. viduryje buvo glaudžiai susijęs su sovietinės kultūros politikos formavimu ir naujos kultūrinės infrastruktūros kūrimu. Šios institucijos veikė ne tik kaip teatro meno erdvės, bet ir kaip rusų kalbos bei kultūros sklaidos platformos, funkcionavusios daugiakalbėse ir daugiakultūrėse Vilniaus, Rygos ir Talino miestų terpėse.

Iki šiol rusų dramos teatro istorija Baltijos šalyse gana menkai tyrinėta. Ši konferencija siekia paskatinti platesnę akademinę diskusiją apie sovietinio laikotarpio kultūros institucijas, nagrinėjant jų veikimą, reikšmę ir vėlesnes interpretacijas postkolonijinės analizės, kultūrinės atminties ir institucinių transformacijų kontekste.

Konferencijos chronologinį atspirties tašką žymi dvi datos Lietuvos teatro istorijoje:

• 1946 m. – įvyko pirmasis profesionalaus Vilniaus rusų dramos teatro spektaklis Lietuvoje – A. Ostrovskio „Be kaltės kalti“, žymintis rusų dramos teatro veiklos pradžią pokario Lietuvoje.
• 1986 m. – LTSR valstybinis rusų dramos teatras iš patalpų Jogailos gatvėje (tuometinė V. Kapsuko gatvė) persikėlė į teatro pastatą J. Basanavičiaus gatvėje (dab. Vilniaus senasis teatras). 

Siūlomos tyrimų kryptys (nebaigtinis sąrašas):

Rusų dramos teatro atsiradimas Lietuvoje ir Baltijos šalyse: istorinės prielaidos ir kultūrinis kontekstas;
Sovietinės kultūros politika ir teatro institucijų formavimas;

Rusų dramos teatrų steigimas okupuotose Baltijos šalyse bendrame sovietų nacionalinės politikos kontekste;

Sovietinės kultūros politikos pasekmės ir pamokos dabarčiai;
Rusų kultūros sklaida Baltijos regione ir kultūrinės politikos mechanizmai;
Teatro repertuaras, kūrėjai ir meninės kryptys sovietiniu laikotarpiu;
Postkolonijinės ir post-sovietinės perspektyvos Baltijos šalių kultūros tyrimuose;
Kultūros ir teatro institucijų transformacijos po 1990 m.;

Svarbiausi spektakliai, kūrėjai ir meniniai lūžiai Rusų dramos teatro / Vilniaus senojo teatro istorijoje;
Vilniaus senojo teatro tapatybės transformacija ir jos interpretacijos šiandien.

Laukiami tiek istoriniai, tiek teoriniai, tiek lyginamieji tyrimai.

Kvietimas dalyvauti

Kviečiame istorikus, teatrologus, kultūros tyrėjus, sociologus, antropologus, menotyrininkus ir kitų sričių mokslininkus teikti pranešimų pasiūlymus ir prisidėti prie konferencijos programos.

Pranešimo pavadinimą ir santrauką (iki 200 žodžių) prašome siųsti el. paštu [email protected] iki 2026 m. rugsėjo 1 d. Pranešimai gali būti teikiami lietuvių arba anglų kalba.

Apie pranešimų atrankos rezultatus autoriai bus informuoti el. paštu.

Konferencijos tikslas – inicijuoti platesnę akademinę diskusiją apie rusų dramos teatro istoriją Baltijos regione bei paskatinti naujus šios srities tyrimus.

Rugsėjo 3 d. 18 val. Vilniaus senajame teatre (J. Basanavičiaus g. 13, Vilnius) kritikė, režisierė, prodiuserė Marina Davydova skaitys paskaitą „Šiuolaikinio teatro ašinis laikas: kada jis prasideda ir kaip jį suprasti“, kurioje bus bandoma atsakyti į esminius klausimus: Kaip teatrą pakeitė režisieriaus atsiradimas ir kaip keitėsi pats režisūrinis teatras? Ar jis išgyveno, filosofo Karlo Jasperso žodžiais tariant, savo „ašinį laiką“? Kodėl kai kurie iš garsiausių praėjusių dešimtmečių spektaklių šiuolaikiniam išprususiam žiūrovui atrodo archajiški, o kiti – ne? Ką apskritai reiškia „šiuolaikiškumo“ kategorija teatro kontekste? 

Tokiu akcentu daugiakultūris Senasis teatras praveria duris į jau 113-ąjį sezoną, kurį pasitinka šūkiu: „Šokantis, performatyvus, dramatiškas“.  

M. Davydovos paskaita – ne tik teatro snobui, bet ir paprastam ieškančiam žmogui, siekiančiam suprasti dabartį, kokiame laike jis gyvena.

Tai kaip suprasti tą šiuolaikinį teatrą?

Per daugiau nei šimtą metų nuo režisūros reiškinio atsiradimo teatras jau patyrė daugybę evoliucijų, įsisavino daugybę naujų teritorijų, bet ar dabar jis nepatiria krizės? Marinos Davydovos paskaitoje bus kalbama ne tik apie žymiuosius teatro kūrėjus – nuo Tadeuszo Kantoro iki Katie Mitchell, nuo Roberto Wilsono iki Romeo Castelluccio, bet ir apie tai, kaip teatras keičiasi pastaraisiais metais. Paskaitą lydės išskirtinių spektaklių, kurie nubrėžė XXI amžiaus teatro gaires, vaizdo įrašų ištraukos. Paskaita vyks rusų kalba.

Ši paskaita yra iš renginių ciklo „Ložės“ eteris“ – tai tam tikra premjerinio režisieriaus Iljos Moščickio spektaklio „LIMBO“ (Senajame teatre įvyks rugsėjo 4, 5 d.) preliudija.

„Ložės“ eteris“ – jau tradicinis Vilniaus senojo teatro renginių, vakarų, pokalbių ciklas, kuriame jūsų laukia lakios, laisvos ir neįpareigojančios diskusijos apie teatrą, apie tai, kas už teatro, šalia jo, kultūros ir (ne)kultūros reiškinius.

Marina Davydova: „Svarbiausia – išlikti švariam prieš patį save“

Marina Davydova – teatro kritikė, režisierė, dramaturgė ir prodiuserė, ryški teatro pasaulio figūra, o ir disidentė, Rusijos visuomenės kritikė, aiškiai pasisakanti prieš dabartinį Rusijos režimą. Jau pirmąją karo prieš Ukrainą dieną ji paskelbė peticiją, kurią kvietė pasirašyti ir kitus. Supratusi, kad likti Rusijoje jai nebesaugu, sulaukusi grasinimų ji 2022-ųjų kovą paliko Maskvą. Kuriam laikui buvo apsistojusi ir Vilniuje, o dabar gyvena Berlyne.

M. Davydovos spektakliai dažnai yra politiniai, atvirai kritikuojantys Rusijos realybę, santvarką, kontrkultūrą, režimą, saugumo įkalintą laisvę.

Žymesni Marinos režisūriniai darbai: spektaklis „Amžinoji Rusija“ („Hebbel am Ufer“, Berlynas, 2017), „Checkpoint Woodstock“ („Thalia“ teatre Hamburge, 2019). Šie spektakliai 2019 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) kvietimu parodyti ir Vilniuje. 2023 m. spektaklis „Museum of Uncounted Voices“ buvo pristatytas Vienoje festivalyje „Wiener Festwochen“.

Marina Davydova: „Man atrodo, kad tiesiog reikia išlikti sąžiningu prieš patį save, – kai formuluoji mintį, rašai straipsnius, skaitai paskaitas, diskutuoji... Aš – prieš bet kokį ekstremizmą, joks politinis ekstremizmas man nėra artimas. Visą laiką esu pasiruošusi išklausyti savo oponento nuomonę, net jeigu ji man ir nepriimtina. Manau, kad tai taip pat yra tolerancija. Seniai supratau: kai savo nuomonę išsakai sąžiningai ir atvirai, tai būna mažiau pavojinga, nei bandant ką nors slėpti, liepti... Daug kartų mačiau, kaip žmonės, visko bijodami, tampa režimo aukomis. Svarbiausia – išlikti švariam prieš patį save. Aš išlieku švari prieš save pačią, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.“

M. Davydova parašė monografijas „Teatro epochos pabaiga“ (2005), „Kultūra NULIS“ (2017), prisidėjo prie knygos „Europos teatro istorija nuo renesanso iki XIX a. pabaigos“ rengimo. Yra pelniusi daugybę apdovanojimų už teatro kritiką. 1998 m. ji buvo viena iš „NET“ („New European Theatre“) festivalio įkūrėjų. Kuravo „Wiener Festwochen“ dramos programą (2016 m.) ir ėjo Zalcburgo festivalio dramos direktorės pareigas (2023–2024 m.).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Vilniaus senasis teatras pristato ateinančiojo 113-ojo sezono pirmąjį pusmetį. Žiūrovų, kurie bilietus į rudenį ir žiemą vyksiančius spektaklius gali įsigyti jau dabar, lauks trys žanriškai skirtingos premjeros bei seni patikrinti repertuariniai spektakliai. Keisis spektaklių rodymo principai, lauks malonios staigmenos ir pačioje salėje. Žiūrovus kviečiame nebijoti šokti, nevengti dramų bei improvizacijos. Tai suteikia spalvų. Senasis teatras būtent toks: spalvingas, daugiažanris, daugiakalbis, daugiakultūris. Ir žinoma, performatyvus, šokantis, dramatiškas. Kitoks.

Diena X yra šiandien. Ar tu pasiruošęs?

Senajame teatre 113-ojo sezono pirmajame pusmetyje įvyks trys premjeros: armėnų režisieriaus Iljos Moščickio spektaklis „LIMBO“ (rugsėjo 4, 5 d.), Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Vienat“ (lapkričio 13, 14 d.) ir ukrainiečių režisieriaus Maksymo Holenkos „Žalieji koridoriai“ (gruodžio 11, 12 d.). Senasis teatras savo prigimtimi yra daugiažanris, įvairus, todėl ir premjeros yra skirtingų registrų, bet tuo pačiu tematiškai jas vienija noras reflektuoti šiandieną, tirti informaciniame sraute pasimetusio žmogaus būvį, laikyseną katastrofos ir postkatastrofos akivaizdoje, norą atgimti, ištrūkti iš nesvarumo ir neapibrėžtumo situacijos.

Diena X yra šiandien, todėl teatras siūlo nedelsti ir bilietus ruošti vasarą. Į premjeras ir kitus repertuarinius spektaklius bilietus galima įsigyti jau dabar su ženklia nuolaida. Gal pavyks įsigyti bilietus ir vardinėje Kipro Petrausko kėdėje ar vietose, pažymėtose nuodingų augalų vardais? Naujajame sezone lauks ir kiti netikėtumai.

Nuo 113-ojo sezono spektakliai bus rodomi blokais, kitaip tariant per pusmetį bus parodyti visi teatro pastatymai ir tą patį spektaklį bus galima vėl išvysti tik kitą pusmetį. Taip siekiame optimizuoti teatro tarnybų darbą, o ir patiems žiūrovams planuotis laiką, planuoti teatrą. Senasis vertina ištikimuosius savo žiūrovus, bet ir siekia, kad teatrą atrastų jaunas, veržlus, ieškantis, drąsus žmogus.

Performatyvus gestas arba limbo mechanizmas 

Teatro sezonas prasidės armėnų režisieriaus Iljos Moščickio premjera „LIMBO“ (rugsėjo 4, 5 d.).Spektaklio, kurio dramaturgija ir forma iš esmės grįsta gyvojo teatro principais, fokuse – žmogus, esantis nesvarumo, nežinomybės, tarpinėje būklėje, vakuume, neapibrėžtumo situacijoje. Tada žmogus iš esmės ir gali pasidalinti didžiausiais džiaugsmais, baimėmis, gėda ir nebijoti, jog bus atstumtas. Limbo – tai vieta tarp Rojaus ir Pragaro, tai ir būsena po skyrybų, po mylimo žmogaus mirties, po emigracijos, po karo.

Ilja Moščickis – eksperimentinio teatro adeptas, išsiskiria tarpdisciplininiais, konvencijas laužančiais, politiškai bei etiškai angažuotais spektakliais, peržengia tradicinio teatro ribas, jungia draminį, fizinį teatrą, šiuolaikinį šokį, cirką, griauna ketvirtąją sieną; vadovauja 2018 m. įkurtai tarptautinei teatro trupei „Chronotope“, kuriai artimas dokumentinis, performatyvus teatras.

Šią premjerą palydės teatro kritikės, tekstų autorės Marinos Dovydovos moderuojama diskusija ir paskaita „Kas yra šiuolaikinis teatras ir kaip jį žiūrėti“. Tai renginys iš tradicinio ciklo „Ložės“ eteris“.

„Vienat“ šokanti Agnija

Kas tas „Vienat“? Tai nunykęs žodis, aptinkamas XVII a. Danieliaus Kleino gramatikoje, kuris reiškia visada, visados. Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Vienat“ (lapkričio 13, 14 d.) apmąsto nuolatinį žmonijos judėjimą susinaikinimo link ir gebėjimą po katastrofų atgimti – atsigręžia į atmintį ir žmogaus kūną kaip istorijos liudytoją. Spektaklis kelia klausimus apie civilizacijos kainą ir vertę, apie visuomenę, kurioje informacijos gausos nebelydi noras suprasti, apie ilgaamžių patirtį, kurią užmirštame skubėdami atsinaujinti.

Choreografės, šokėjos A. Šeiko, regis, pristatyti nereikia. Ji tapusi estetikos, kokybės ženklu, kūryba išsiskiria tarpdiscipliniškumu, jautriu požiūriu į socialines temas, įvietinto meno praktikomis ir šiuolaikinio šokio jungtimis su muzika, vizualiaisiais menais bei technologijomis. Kas nežino jos spektaklių „Metų laikai“, „Užpustyti“, „Oneiro“, „Indigo. Das Schliemann Project“, „Onos“, teks pažintį pradėti nuo „Vienat“ – laukia išskirtinė patirtis. 

Kur veda dramatiški „Žalieji koridoriai“?

Gruodžio 11, 12 d. šviesą išvys vieno žymiausių Ukrainos režisierių Maksymo Holenkos spektaklis pagal ukrainietės Natalkos Vorožbit pjesę „Žalieji koridoriai“. 

Žalieji koridoriai – taip prasidėjus karui prieš Ukrainą oficialiai buvo vadinami keliai, kuriais civiliai bėgo iš karo zonų. Tai šių dienų parabolė, istorija, ką patiria keturios moterys iš Charkivo, Černihivo, Bučos ir Kyjivo, keliaujančios Europos Sąjungos sienos link. Benamystė, pabėgėlio dalia, iliuzijos, istoriniai ginčai, konfliktai, nuoskaudos. Kitoje sienos pusėje pabėgėlių laukia moteris vardu Europa. Ji nori daryti gera, bet... „Belaukiant naujojo gyvenimo“ tarp personažų kyla konfliktai, kurie giliai įsišakniję Ukrainos, o ir Europos istorijoje. Kas ką išdavė? Kas iš ko pasipelnė? Kas su kuo bendradarbiavo? 

N. Vorožbit šią pjesę rašė specialiai Miuncheno Kameriniam teatrui (Münchner Kammerspiele) – tai buvobendras projektas su Kyjivo „Teatru Podolėje“ (Театр на Подолі). 2023-ųjų pavasarį pastatyta ir tame pačiame Podolės teatre. Šis spektaklis turėtų būti išskirtinis Senojo teatro ir Ukrainos menininkų bendras darbas. Beje, spektaklis bus statomas ukrainiečių kalba.

Spektaklių kategorijos, Kipro Petrausko kėdė, konferencija, gastrolės

Palengvindami žiūrovui dalią išsirinkti spektaklį, šie pagal interesus, poreikius suskirstyti į 4 grupes: „Ieškantiems gelmės“, „Dievinantiems istorijas“, „Klausiantiems: kodėl taip?“, „Vaikams“. Kyla klausimas: kam visa tai? Tai turėtų padėti orientuotis teatrinių įvykių labirinte, nepasiklysti, užbėgti už akių nepatenkintiems lūkesčiams.

Senajame toliau veiks jau tradicinė paroda „Vieno arte-fakto teatras“, kurioje per vieną objektą, faktą, artefaktą siekiame atskleisti teatro procesą, spektaklių „virtuvę“, papasakoti istoriją.

Bus tęsiamas renginių, pokalbių ciklas „Ložės“ eteris“, kuriame jūsų lauks lakios, laisvos ir neįpareigojančios diskusijos apie teatrą, apie tai, kas už teatro, šalia jo, kultūros ir (ne)kultūros reiškinius.

Rudenį įvyks ir jau tradicija virstanti konferencija, kurios paprastai skirtos Vilniaus senojo teatro istorijai. Šiais metais jos fokuse – rusų dramos teatras Lietuvoje. Šiemet jis mini apvalias sukaktis: sukanka 80 metų, kai 1946-aisiais buvo įkurtas Lietuvoje, ir 40 metų, kai 1986-aisiais buvo perkeltas į dabartinį Vilniaus senojo teatro pastatą ir veikė iki 2022-ųjų. Šie skaičiai ir datos – labai geras akstinas kalbėti apie rusų teatrą kaip reiškinį iš įvairių istorinių, ideologinių, propagandos, kolonializmo, meninių perspektyvų, panagrinėti daugiakalbių teatrų situaciją regione. Į konferenciją bus įtraukta akademinė bendruomenė, aktoriai, atstovai iš Latvijos ir Estijos teatrų. Senasis teatras siekia atvirai kalbėti nepatogiomis temomis, ieškoti sąskambių, bendrų vardiklių, įsivardinti probleminius taškus. Konferencijos partneris – Lietuvos kultūros tyrimų institutas. 

Senasis didelį dėmesį skirs gastrolėms Lietuvos regionuose, kurių gyventojai turės galimybę pamatyti spektaklius „Diva“, „Madam Rubinštein“ etc. Rudenį teatre viešės Estijos „Südalinna“ teatras ir parodys spektaklį „Dievų aušra“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.

Visgi Senasis teatras ragina plėsti ne tik geografiją, bet keisti ir vidinę topografiją, paženklintą tolerancija, pakantumu ir atvirumu.

Vilniaus senajame teatre birželio 4-12 dienomis bus eksponuojama Helsinkyje gyvenančio prancūzų menininko Vincento Roumagnaco instaliacija „444-asis sezonas“, kuri „okupuos“ visą teatrą – nuo didžiosios scenos iki fasado, pasakos daugialypę teatro istoriją, „sugrąžins“ į teatrą augalus, metų laikus, gėles. Instaliacija keliamas antropocentristinės ekologijos klausimas, siekiama kultūros ir gamtos, dabarties ir praeities susikalbėjimo. Laukia išskirtinė patirtis.

Projektas „444-asis sezonas“ sukurtas V. Roumagnacui 2024–2025 metais viešint Senajame teatre skirtingais metų laikais. Kūrinyje persidengia archyviniai artefaktai, lokalios istorijos ir augalai. Vincentas paklaustas, kokiu augalu norėtų būti, išsitarė, jog jį labiausiai domina samanos, gyvybės formos, kurios nedominuoja, nesiekia būti matomos, bet lėtai, kone nepastebimai keičia savo aplinką.

V. Roumagnaco autoriniai ir kolektyviniai projektai pristatomi visame pasaulyje, nuo Pompidou centro Paryžiuje iki „Centro Cultural Recoleta“ Buenos Airėse. Jį visad domino tai, kaip teatrališkumas vystosi reaguodamas į klimato kaitą, technologinę pažangą, kūriniuose susijungia vizualieji menai, instaliacija ir performansas, jie paremti ekologija, žaidžia su Vakarų teatro atmintimi, jo konvencijomis ir vidiniais jo mechanizmais, architektūra, literatūra.

Kažkodėl projekto pavadinimas man susišaukia su prancūzų poeto Arthuro Rimbaud knyga „Sezonas pragare“. O gal esama tarp šių pasaulių kažkokių paralelių?.. Ar čia tik fonetinis sąskambis?

Pavadinimas turi dvigubą reikšmę – nurodo ir metų laikus, ir teatro gyvenimo ciklą. Kai 2024 m. pradėjau šį projektą, teatras pradėjo savo 111-ąjį teatro sezoną. Iš pradžių premjera buvo numatyta 2025 m. birželį. Jei sezoninį ciklą suvoktume klimato prasme, tie 111 institucinių sezonų irgi apima 111 žiemų, 111 pavasarių, 111 vasarų ir 111 rudenų.

Teatro sezoną įsivaizduoju ne kaip spektaklių tvarkaraštį, o kaip tam tikrą dramaturginę „orų sistemą“, keliaujančią pastatu. 2026 m. birželis formaliai priklauso jau 448-ajam metų laikui, tačiau nusprendžiau pirminį pavadinimą išlaikyti.

Žvelgiant plačiau, šis projektas kelia klausimus, kurie mano kūrybai aktualūs jau penkiolika metų: kaip teatras galėtų peržengti paveldėtą modelį – vieno centro, frontalios scenos, dominuojančios perspektyvos ir vieno žmogaus pasakojimo. „444-ajame sezone“ teatrą suvokiu ne kaip centralizuotą sceną, bet kaip terpę: įvykiai, ženklai tarpsta skirtingose erdvėse, kambariuose, koridoriuose, užkulisiuose, ant fasado.

Nuoroda į „Sezoną pragare“ įdomiai siejasi netiesioginiu būdu. Jei Arthuro Rimbaud sezono samprata yra vidinė, intensyvi ir pragariška, tai šį sezoną būtų galima suprasti kaip išorinį ir santykinį – ne kaip grimzdimą į save, o kaip atsivėrimą daugialypumui. Įdomu, kad A. Rimbaud minimas mano kūrybos kontekste, nes mano paskutinė paroda Helsinkyje vadinosi „J’ai rêvé la nuit verte aux neiges éblouies“ („Sapnavau žalią naktį akinant sniegui“) – tai eilutė iš A. Rimbaud eilėraščio „Girtas laivas“. A. Rimbaud mano mąstyme išlieka svarbus, nors kalbant apie šį prancūzų poezijos laikotarpį, dažnai jaučiuosi artimesnis Pauliui Verlaineʼui ar Stéphane Mallarmé.

Kokia projekto „444-asis sezonas“ priešistorė?

Teatro kuratorius Andrius Katinas pakvietė šiai konkrečiai vietai sukurti kūrinį, mezgant dialogą su pačia institucija, pastatu ir jo daugiakalbe, daugiakultūre istorija.

Nuo pat pradžių teatrą suvokiau kaip kintantį, daugiasluoksnį organizmą. Nuo 2024-ųjų balandžio iki 2025-ųjų birželio vis sugrįždavau į Vilnių. Kiekvienas apsilankymas – pavasarį, vasarą, rudenį ar žiemą – tapdavo proga rinkti archyvinę medžiagą, fiksuoti įspūdžius, patirti teatrą tiek iš vidaus, tiek už jo ribų.

Projektas vystėsi pasitelkiant dvi dramaturgines linijas. Pirmoji reaguoja į dabartinį teatro virsmą ir ambiciją jį atverti daugiabalsiškumui, įvairovei ir dialogui. Antroji kyla iš mano tęstinio tyrimo apie teatro re-ekologizavimą (Re-ecologising Theatre), kuriuo siekiu teatrą permąstyti kaip aplinką. Sezoniniai elementai – tokie kaip gėlės, lapai, oro srautai ir meteorologiniai reiškiniai – į teatrą sugrįžta kaip veikėjai. Tai išjudina paveldėtas scenos konvencijas ir kartu teatrą susieja su jo biosferine aplinka.

Tuo pat metu šis kūrinys yra pirmoji naujo meninio tyrimo „Restaging Flower Power“ dalis. Jame iš naujo permąstomas XX a. 7-ojo dešimtmečio „Flower Power“ judėjimas, siejant jį su šiandienos ekologine ir geopolitine situacija. Mane domina ne istorinių simbolių kartojimas, bet galimybė juos suaktyvinti kaip jėgas, galinčias keisti suvokimą, organizaciją ir hierarchijas.

Kaip kilo mintis augalus paversti aktoriais? Užtenka prisiminti kad ir anglų fantasto Johno Wyndhamo romaną „Trifidų dienos“... Visokių tų aktorių esama.

Nesakyčiau, kad augalus paverčiu aktoriais. Tai reikštų pakaitalą, antropomorfizavimą arba ventrilokizmą – tarsi augalai būtų tiesiog lėlės, atliekančios žmonių vaidmenis. Mano interesas yra visai kitoks.

Vakarų teatras istoriškai privilegijavo siaurą spektrą dalykų – kalbą, intenciją, psichologiją ir konfliktą. Dėl to daugelis kitų egzistencijos formų buvo nustumtos į šoną, paverstos fonu, metafora ar dekoracija. Klausimas toks: kas pasikeičia, kai šie dalykai įleidžiami į teatrą kaip savarankiški veikėjai, ne kaip simboliai ar ornamentai, bet kaip būtybės?

Augalai jau „vaidina“, tik būdais, kurie nepriklauso nuo žmogaus: jie auga šviesos link, reaguoja į drėgmę, skleidžia kvapą, vilioja apdulkintojus ir prisitaiko prie streso. Jų išraiškingumas nėra reprezentacinis. Čia nėra invazijos inscenizavimo, kaip kad J. Wyndhamo romane „Trifidų dienos“, kuriame augalai tampa grėsmingomis būtybėmis. Greičiau kalbu apie sąlygų kūrimą, kad galėtų įvykti sambūvis, kad skirtingus gyvybės ritmus patirtume kartu.

Greičiau esu artimesnis Philipo K. Dicko apsakymo „Piper in the Woods“ („Dūdmaišininkas miške“), kuris publikuotas 1953 m., vos dveji metai po „Trifidų dienų“, idėjai – kareiviai ima tikėti, kad turėtų tapti augalais. Tai kartu ir humoristiška, ir neraminanti istorija, kelianti produktyvumo, paklusnumo klausimus, kalbanti apie vieną gyvenimo modelį, primetamą visiems kitiems. Šia prasme ji atrodo stebėtinai šiuolaikiška.

Turiu pastebėti, kad tau labai svarbios gėlės...

Nes jos turi ilgą ir sudėtingą kultūrinę bei politinę istoriją. 1965 m. Vietnamo karo metu amerikiečių poetas Allenas Ginsbergas pasiūlė smurtui priešintis gėlėmis. Protestas tapo performatyviu veiksmu, kuriame trapumas, grožis ir kolektyvinė vaizduotė stojo prieš militarizmą.

Vėliau Rolandas Barthesʼas savo paskaitose „Kaip gyventi kartu?“ tai vadino „gėlių byla“. Jis kėlė klausimą, kodėl gėlės apskritai yra svarbios. Nes gėlės peržengia naudingumo ir funkcijos ribas. Jos veikia kaip įrašymo paviršiai, kuriuose susiduria mitai, troškimai, ritualas.

Šiandien šis klausimas sugrįžta, tik kitaip. Gėlės nebėra tik grožio ar taikos simboliai. Jos yra ir ekologinių krizių, klimato nestabilumo indikatoriai. Jose esama trapumo ir atsparumo, nykimo ir pasipriešinimo.

Todėl jos mano kūryboje yra ne dekoratyvūs elementai ar metaforos, bet aktyvios dalyvės, formuojančios požiūrį ir dėmesį. Jos leidžia teatrui tapti erdve, kurioje jautrumas, pažeidžiamumas ir transformacija nėra kažkokios antrinės savybės, bet struktūrinės jėgos, padedančios įsivaizduoti taikų sambūvį.

Ir apskritai, kas stumtelėjo į šį pasaulį – augalų, ekologijos, teatro ekologizavimo, kas inspiravo mintį – kad augalai įvykdytų invaziją į teatrą?

Tai neatsirado staiga, palaipsniui augo nepasitenkinimas, kad teatras dažnai atsiriboja nuo sąlygų, kuriose jis egzistuoja, vis dar palaiko centrą, kuriame dominuoja žmogus.

Mane formavo labai konkretūs ir kartais netikėti dalykai. Užaugau su močiute, kuri buvo floristė, ir tėvu, kuris buvo sodininkas, todėl augalų pasaulis man niekada nebuvo abstraktus. Vėliau būnant Japonijoje susipažinau su ikebana, šintoizmu, kur augalai ir materialumas nėra atskirti nuo percepcijos ar ritualo. Tuo pat metu gilinausi į dekonstruktyvizmą, skaičiau daug queer teorijos tekstų. Kai 2000-ųjų viduryje pradėjau dirbti teatre, postdraminio teatro kontekste jaučiausi vis labiau nepatogiai dėl gajaus antropocentrizmo.

Mane itin veikė žemės menas, įvietintas menas. Įtaką darė tokie menininkai kaip Robertas Smithsonas, Nancy Holt ar Gordonas Matta-Clarkas, kurie apie erdvę mąstė kaip apie aktyvią, o ne vien reprezentacinę. Pastaruoju metu mano mąstymą formavo tokie autoriai kaip Donna Haraway, Rosi Braidotti ir Karenas Baradas, o arčiau ekodramaturgijos lauko – Carlas Lavery ir Una Chaudhuri.

Neslėpsiu, man netgi iššoka postapokaliptinis, antropoceno padiktuotas vaizdinys: apleistas teatras, po truputį grįžtantis į gamtą, gamta jį „suvalgo“. Tarsi džiunglės inkų civilizacijos piramides ar šventyklas...

Teatras ilgą laiką veikė kaip antropocentrinis aparatas, organizuotas aplink žmogaus kalbą, konfliktą ir psichologiją. Mane domina, kaip šis aparatas galėtų būti permąstytas kaip heterogeniška terpė, susipynusi su materialiais, augaliniais, atmosferiniais ir technologiniais procesais. Ne kaip metafora, bet kaip veikianti/performatyvi sąlyga.

Todėl mane mažiau domina noras teatrą įsivaizduoti kaip apleistą ir vėliau „gamtos“ susigrąžintą, nors suprantu tokio įvaizdžio patrauklumą. Kur kas labiau domina pripažinimas, kad tai, ką mes tiksliai vadinome „gamta“, jau yra pačiame teatre – cirkuliuoja jo medžiagose, oro sistemose, istorijose, drėgmėje, dulkėse, sporose, šviesoje ir šešėliuose...

Instaliacijas Vilniaus senajame teatre pats vadini žvaigždynu. Kokia čia vidinė logika, kas ją padiktavo?

Svarbus čia terminas „konsteliacija“, nes jis padeda išvengti centralizuotos struktūros ar fiksuotos sekos idėjos. Jis taip pat sužadina man artimą kosminės poetikos pojūtį. Šis terminas siūlo elementų rinkinį, kuris yra skirtingas, bet tarpusavyje susijęs, kur reikšmė atsiranda diktuojama artumo, o ne hierarchijos ar iš anksto nustatytos tvarkos.

Kiekviena instaliacija egzistuoja kaip autonomiška, tačiau yra platesnio santykių tinklo, nusidriekiančio per teatrą, jo istorijas ir dabartį, dalis. Lankytojai nėra vedami iš anksto nustatytu maršrutu. Jie patys juda kaip nori, nėra varžomi laiko, dėmesio, o tai reiškia, kad kūrinys kiekvieno apsilankymo metu yra nuolat perkomponuojamas.

Kūrinys neturi nei pradžios, nei vidurio, nei pabaigos, veikia teatro erdvės vidinę hierarchiją. Pagrindinė scena nebėra traktuojama kaip traukos centras – nors toje erdvėje įrengta instaliacija „Sodo teatras“ gali veikti kaip svarbus mazgas – ji tampa tik vienu iš elementų.

Kaip žmogų, daugelį metų dirbusį tiek aktoriumi, tiek režisieriumi, mane domina, kaip intymumas ir afektas cirkuliuoja ne tik scenoje, bet ir koridoriuose, užkulisiuose, fasaduose, laiptinėse ir pereinamosiose zonose.

Beje, kuo tave nustebino Vilniaus senasis teatras? Kaip pastatas, kaip struktūra? Gerąja, o gal blogąja prasme...

Tai, kas mane pirmiausia nustebino, buvo pastato istorijų tankis – toks,  jog net baugino. Susidarė įspūdis, kad tai nėra viena, vientisa institucija, o skirtingų teatrinių pasaulių sluoksniuotė – lenkų, lietuvių, rusų... Kiekviena jų turi savus politinius, estetinius ir ideologinius rėmus. Šie sluoksniai vienas kito nepakeičia. Jie egzistuoja kartu – kartais aiškiai įskaitomi, kartais virtę tik blyškiais likučiais, kurie vis dar vienaip ar kitaip cirkuliuoja erdvėje.

Mane traukė zonos, kurios paprastai lieka nematomos žiūrovui. Užkulisiai, koridoriai, sandėliai ir tarnybiniai praėjimai tapo esminiai bandant suprasti šį pastatą.

Mano santykis su tokio tipo teatrais visada buvo ambivalentiškas. Ilgą laiką buvo tam tikras atmetimo, netgi nepatogumo jausmas. Jie man atrodė kaip uždaros sistemos – sustingusios, šiek tiek slopinančios. Per pastaruosius metus vis dėlto kažkas pasikeitė.

Atsakysiu tiesiai – mano reakcija yra dvejopa. Egzistavo tam tikras nepatogumas prieš tai, kas atrodo inertiška ar pernelyg fiksuota, bet kartu ir stipriai traukė. Tai, kas šiose struktūrose vyksta, transformuojasi ir atsiveria kitoms meninėms formoms.

Kokį augalą, o gal personažą pats norėtum suvaidinti?

Pirmiausia norėčiau atsispirti idėjai „atstovauti“ ar „vaidinti kaip“. Tokia logika priklauso mimetinei teatro tradicijai, nuo kurios stengiuosi atsitraukti. Taip pat esu gana skeptiškas gestams, kurie, reaguodami į antropoceną, siūlo menininkui „tapti ožka, akmeniu ar vandeniu“.

Mane labiau domina klausimas, kaip išlikti žmogumi posthumanistiniame diskurse, negrįžtant prie kontrolės ar valdymo, žmogaus neištirpdyti kaltės ar desperacijos rūgštyje.

Vis dėlto, atsakant į klausimą žaismingiau, mane traukia tam tikros mėlynos gėlės –  vilkdalgiai, kvapieji pelėžirniai (tas kvapas!), hortenzijos (mano gimtasis Bjaricas prie Atlanto) ir netgi Davido Lyncho mėlynoji rožė („Twin Peaks“!).

Tačiau jei reikėtų pasirinkti vieną augalinę formą, tai būtų samanos ar augalai, augantys plyšiuose. Mane domina gyvybės formos, kurios nedominuoja, nesiekia būti matomos, bet lėtai, beveik nepastebimai keičia savo aplinką.

Vilniaus senojo teatro kontekste mane labai sujaudino gluosnis, kuris kadaise augo priešais pastatą, o vėliau buvo nupjautas. Dar nesu iki galo to supratęs, nežinau visų aplinkybių, tačiau to gluosnio „nebūtis“ man tapo esminiu dalyku, kalbant apie šią vietą. Tai mane paskatino grįžti prie Shakespeareʼo „Otelo“ ir „Gluosnio dainos“, kurią dainuoja Dezdemona ir kuri reiškia praradimą, trapumą, artėjančią tragediją.

Pats, mano supratimu, bandai paneigti labai gajų mitą: kultūros ir gamtos, instinktų priešpriešą. Ar klystu? Man asmeniškai tokia mintis ir pastanga artima.

Taip, visiškai. Ši priešprieša Vakarų mąstyme giliai įsišaknijusi, tačiau ją palaikyti darosi vis absurdiškiau. Kultūra nėra už gamtos ribų, o gamta niekada nėra kažkas, kas lieka nepaliesta kultūros. Ši binarinė poliarizacija neveikia. Jos visada buvo persipynusios, net jei daugelis filosofinių, politinių ir meninių tradicijų jas bandė atskirti.

Vakarų teatras yra ypač iškalbingas atvejis. Jis dažnai save pristato kaip dirbtinę ir autonomišką erdvę, valdomą reprezentacijos, technikos ir žmogaus, tačiau kiekvienas teatras jau yra aplinkos dalis. Jis priklauso nuo kūnų, oro, elektros, medžiagų, mikrobų, dulkių, temperatūros, infrastruktūrų, istorijų. Jis niekada nėra už pasaulio ribų.

Todėl mane domina šios atskirties fikcijos problematizavimas, stengiuosi kurti situacijas, kuriose šios binarinės kategorijos tampa nestabilios.

Kodėl žmogus būtinai turėtų ateiti pažiūrėti tavo „augalų žvaigždyno“, kai už lango birželis, augalija klesti ir veši?..

Būtent dėl to. Birželio pasaulis gausus gyvybės. Visur viskas auga, diena pailgėjusi, o pats miestas ima keisti ritmą,  tačiau teatre gyvybingumo nesame įpratę suvokti pagal tą patį principą. Paprastai įžengiame į kontroliuojamą vidų – erdvę, organizuotą aplinką, naratyvą, bet mane domina tai, kas nutinka, kai šis lūkestis yra švelniai išjudinamas.

Nebandau viduje atkurti gamtos ar tiesiog papuošti pastatą augmenija. Tai bandymas pakeisti supratimą, sulėtinti tempą ir priversti mus būti dėmesingesnius – tiek praeičiai, tiek šiandienai. Birželis nėra prieštaravimas, o tinkamas momentas. Kai išorinis pasaulis klesti, teatras gali tapti vieta, kur tas klestėjimas yra juntamas kitaip – per architektūrą, atmintį, laiką.

Kalbėjosi Gytis Norvilas

Vincento Roumagnaco nuotr.