Vilniaus senajame teatre įvykus režisieriaus Artūro Areimos spektaklio pagal Pero Olovo Enquisto pjesę „Lūšies valanda“ premjerai įžvalgomis apie kūrybos procesą dalinasi scenografas Olesis Makukhinas ir kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė.

„Lūšies valanda“ čiuopia pilkąsias žmogaus psichikos zonas, visuomenei aktualias temas: žmogaus atskirtis, meilės, empatijos trūkumas, savižudybė, užuovėjos, supratimo ir namų-dievo paieškos.

Spektaklį galite pamatyti kovo 19, 20 dienomis. Kovo 19-ąją iškart po spektaklio įvyks pokalbis su kūrybine komanda apie pjesėje keliamus aktualius klausimus, apie tai, ką scena nori ir gali pasakyti visuomenei.

„Lūšies valanda“ – tai Vilniaus senojo teatro ir AAT | Artūro Areimos teatro bendradarbiavimo rezultatas.

„Lūšies valanda“ į Lietuvos teatrą grąžina sapnų, fantazijos žaismą, čia kuriama mistiška, sapniška, siurreali atmosfera. Kaip gimė jūsų, spektaklio dailininkų, vizualiniai spektaklio sprendimai?

Oles Makukhin. Pradžioje proceso, ji atrodė visai kitaip, vėliau, prasidėjus repeticijoms ir supratus, kaip dėliojasi sceninis vyksmas, kokią nuotaiką kuria režisierius su aktoriais, atsirado ir supratimas, kaip šį pasaulį galėčiau įprasminti ir aš. Daug kalbėjome, tarėmės ir diskutavome su režisieriumi apie galutinį scenografijos įgyvendinimą. Galbūt nuskambės labai neįtikėtinai, bet taip, kaip atrodys scenografija, kurią dabar žiūrovas mato scenoje, susapnavau. Žinoma, rezultatas scenoje smarkiai skiriasi ir tai neabejotinai natūralu, nes kūrybos procese idėjos nusišlifuoja. Tačiau tai, kas liko, ir yra svarbiausia – požiūris į scenografiją ir bendras jausmas.

Valdemara Jasulaitytė. Vizualus dažniausiai kuriu be griežto plano – vadovaujuosi jausmu, eksperimentuoju su eskizais. Šį kartą procesas truko ilgiau nei įprastai, o tai man buvo nauja ir įdomu. Pirminiai jausmai ir vizualiniai sprendimai nuolat keitėsi stebint repeticijas, kurios įkvėpdavo vis naujų idėjų. Man svarbu ne tik estetika, bet ir tai, kaip vizualai derės su spektaklio atmosfera, todėl leidau sau ieškoti. Procesui pasibaigus įdomu atsigręžti atgal, paanalizuoti, nuo ko pradėjome ir koks išėjo galutinis rezultatas.

Kuo išsiskiria kūrybinis dialogas su režisieriumi Artūru Areima?

O. M. Pati dialogo prigimtis yra gebėjimas vienas kito klausytis, gebėjimas būti išgirstam ir suprastam. Dirbdamas su Artūru jaučiuosi būtent taip. Gyvenime nėra nieko intymesnio nei tiesiog būti suprastam.

V. J. Manau, mokėjimas neapriboti, pasitikėti – duodant tam tikras nuorodas, kurios inspiruoja, suteikia laisvę kurti.

Kiek jus inspiravo spektaklio dramaturginė medžiaga? Kaip kertinės „Lūšies valandos“ temos – tikėjimas, beprotybė, identitetas – atsiskleidė jūsų darbuose?

O. M. Turbūt negaliu pasakyti, kad pati dramaturgija man buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Žinoma, ji paskatino labiau jausti, atsiverti, pamatyti tai, ką mato pjesės veikėjai. Prasidėjus repeticijoms visa tai buvo galima stebėti realybėje, scenoje, todėl sakyčiau, kad ji labiausiai įkvėpė – gyvas susitikimas su aktoriais ir kūrybinio proceso stebėjimas. Galiausiai, tik žiūrovas gali pasakyti, kaip visos temos atsispindėjo mano kurtoje scenografijoje. Kiekvienam skirtingai. Tai yra esmė.

V. J. Su šia medžiaga atradau daug sąsajų ir tai atvėrė galbūt seniai pamirštų išgyvenimų, buvo sunku, bet tai man padėjo kurti, o ir kaip žmogui, asmenybei. Tas temas, jausmus perleidau per save, taip atrasdama ir įkvėpimą kostiumams.

Kaip vyko bendradarbiavimas? Ar scenografija ir kostiumai lėmė režisūrinius sprendimus?

O. M. Kaip jau sakiau, bendravimas su komanda grindžiamas labai paprastu dalyku – mes girdime vienas kitą. Kaip paprastai tai beskambėtų, deja, kūrybos procese tai patiri ne visada, ypač kai kiekvienas yra menininkas, turintis tvirtą ir savitą viziją. Manau, man labai pasisekė, jog galiu dirbti su tokiais žmonėmis. Kai bendrauji su menininkais negali vienas kito neįkvėpti. Idėjos ir sprendimai mūsų rate tiesiog virė. Dabar net sunku pasakyti, kas ką įsivaizdavo.

V. J. Vyko sklandžiai, dirbame jau ne pirmą kartą, manau, esame pajautę vienas kito braižą ir kūrybinį procesą. Jei kostiumai kiek turėjo įtakos scenografijai, tai minimaliai, visuomet stengiuosi, kad kostiumai padėtų tiek aktoriams, tiek režisieriui išpildyti viziją, o ne kažkaip viską apsunkintų.

Olesi, kaip jūsų patirtis tarpdisciplininio meno projektuose atsispindi šiame spektaklyje?

O. M. Galbūt justi požiūris, sakyčiau. Bet kokiu atveju tai, ką suvoki ir pateiki scenoje, turi savo kontekstą ir patiria stiprią įtaką. Turiu omenyje teatrą. Tačiau visada esu linkęs šį kontekstą įveikti, kuo daugiau energijos įlieti iš kitų meno formų. Didžiausią spektaklio scenografijos dalį – sieną, sukūriau tiesiog suglamžydamas man nepatikusį eskizą. Tada tiesiog paėmiau šį suglamžytą popieriaus lapą, suteikiau jam tam tikrą formą, nufotografavau 360 laipsnių kampu ir padariau 3D modelį. Šis popierius dabar „stovi“ 4,5 m sienos pavidalu. Apšvietimo eskizus kūriau įkvėptas Caravaggio paveikslų. Nežinau, ar tai būtų galima pavadinti tarpdiscipliniškumu, bet kontekstu, inspiracijomis, priemonėmis – tai tikrai.

Valdemara, kokias idėjas ar simbolius perteikėte kostiumais, grimu, specifine avalyne? Kaip išnaudojote patirtis kuriant šiuolaikinę madą, skulptūrą?

V. J. Šįkart kūriau vadovaudamasi man nebūdingu minimalizmu – kiek klasikinį kirpimą jungiau su netikėtomis detalėmis. Savo patirtis stengiuosi naudoti kaip atskirus požiūrių kampus. Manau, kuo jos skirtingesnės, tuo jas apjungiant gali kurti inovatyviau.

Ar „Lūšies valandoje“ sąmoningai naudojote mitologinius, socialinius, politinius simbolius? Gal galite atskleisti keletą tik patiems akyliausiems žiūrovams pastebimų vizualinių ženklų, simbolių?

O. M. Esmė ta, kad kiekvienas tokius dalykus mato iš savo perspektyvos, supratimo ir patirties lygio. Tai brangiausia – turėkite savo požiūrį.

V. J. Kostiumuose sąmoningai integruotų detalių nemažai, svarbu pastebėti, kaip jos kinta. Viena iš tokių – iš kostiumų dingsta kišenės, užsegimas. Sapnuose dažnai regim nelogiškų, nepaaiškinamų vaizdinių, tą jausmą ir norėjau perteikti.

Kokius didžiausius iššūkius patyrėte?

O. M. Tai galbūt vidinis noras įveikti save, įveikti savo įprastą suvokimo ir mąstymo būdą. Visada norisi save nustebinti, tai sunkiausia, ir toli gražu ne visada pavyksta.

V. J. Su didžiausiu iššūkiu susidūriau pradžioje – turėjau labai daug įvairiausių idėjų, bet nebuvau tikra, su kuriomis eiti toliau. Tačiau dabar, praėjus kiek laiko, manau, be tų pirmųjų variantų nebūtų ir tokio galutinio rezultato. Tuo ir gražus procesas.

Kiek Vilniaus senojo teatro erdvė formavo, paveikė jūsų meninius sprendimus?

O. M. Teatro erdvės nesureikšminčiau. Tik su tavimi dirbusius žmones, o šie buvo be galo įkvepiantys. Žmonės kuria erdves. Tiesa, teatre buvo šalta.

V. J. Teatro erdvės galbūt labiau įtakojo savo energetika, kuri natūraliai paveikia kūrybą.

Ar teko keisti pradinę viziją dėl techninių ar meninių priežasčių?

O. M. Meluočiau sakydamas, kad Vilniaus senasis teatras turi visas technines galimybes pilnai įgyvendinti visas menines idėjas. Žinoma, tokia techninė „tapatybė“ veikė scenografijos kūrimą ir jos gyvavimą scenoje. Visgi buvo labai malonu matyti, kad teatre dirbantys žmonės turi daug potencialo – ryški tendencija scenografijos gamybą kilstelėti į naują, įmantresnį lygį. Tai aiškiai matėsi.

V. J. Teko keisti, visuomet kažkiek reikia. Šį kart vizija nuolatos kito, daugiau gal dėl meninių priežasčių, turėjome ilgą, penkių mėnesių repeticijų laikotarpį, per kurį vis gimdavo naujos idėjos.

Ar „Lūšies valanda“ Jus paskatino naujai permąstyti žmogaus psichologijos, tarpžmogiško ryšio temas?

O. M. Negaliu pasakyti, kad pjesė mane taip stipriai paveikė, bet dabar tikrai labiau myliu kates.

V. J. Paskatino, pirma išjausti, susitapatinti, tuomet apmąstyti. Vis dar analizuoju kaip mane paveikė spektaklis, pats procesas. Manau, pavyko patirti tą 25-ąją valandą.

Ko tikitės, kokią žinią žiūrovai išsineš iš spektaklio?

O. M. Na, atsakyti gali tik žiūrovai.

V. J. Nesinori primesti kažkokios vienos žinios. Svarbiau, kad kiekvienas žiūrovas pajaustų bei rastų tai, kas artima jam pačiam, kad paliestų asmeniškai. Verstų susimąstyti, koks jų ryšys su žmonėmis ir su pačiu savimi.

Jei vėl dirbtumėte kartu, kokį naują projektą norėtumėte įgyvendinti?

O. M. Tai bus Jean-Paulio Sartreʼo „Musės“. Ilgai laukiu, kol galėsiu sukurti scenografiją šiam pastatymui.

V. J. Yra jau ir kitų bendrų projektų. Žiūrint į tolimesnę ateitį norėčiau, kad Oles sukurtų scenografiją mano drabužių kolekcijos pristatymui.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

Artūro Areimos teatro nuotr.

Sausio 12 dieną mirė Vilniaus senojo teatro aktorius Sergejus Zinovjevas. Šiais metais aktorius būtų šventęs savo 70 metų jubiliejų. S. Zinovjevas Vilniaus senajame (tuo metu Lietuvos rusų dramos) teatre pradėjo dirbti 1980-aisiais kartu su savo kurso draugais Vytautu Šapranausku, Edmundu Mikulskiu, Nijole Kazlauskaite. Jie visi baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kursui vadovavo Vitalijus Lanskojus ir Algė Savickaitė.

Per 44 darbo teatre metus S. Zinovjevas atliko beveik 80 vaidmenų, kuriuos kūrė su išskirtine dvasine inteligencija, net komedijose S. Zinovjevas siekė atrasti personažo šerdį, norėdamas ne prajuokinti, o atrasti komiškumo esmę, ją atskleisti žiūrovams.

S. Zinovjevas: „Jei sąžiningai, tai beveik visus vaidmenis prisimenu“

Viename iš interviu S. Zinovjevas sakė: „Jei sąžiningai, tai beveik visus vaidmenis prisimenu. Jie visi įsimena, ypač su amžiumi, kai tarsi kažkur iš pasąmonės gelmių išplaukia labai seniai vaidinti personažai. Aš manau, kad tai tas gyvenimiškas bagažas, kuris bus su tavimi visada. Kai ką pergalvoji, kai ką imi iš ten, juk nauja – tai gerai pamiršta sena. Ir kiekvieną kartą eidamas į sceną, stengiesi pagerinti spektaklį. Yra tam tikra kartelė, kurios jau nebegali nuleisti, o tik ją kilstelti. Būna sukuriamas spektaklis, išleidžiama premjera, bet gal kažką praleidom, ne iki galo suvaidinome, o juk medžiaga – keistas dalykas, staiga ji pati pradeda tave kreipti. Duoda tau savą, autoriaus sugalvotą liniją, išveda tave į teisingą kelią. Tai vyksta intuityviame lygmenyje. Tik vėliau supranti – taip, kažkas buvo praleista.“

Jelena Bogdanovič: „Ramus, šiek tiek atsiribojęs, gyvenantis savo idealioje realybėje“

Išskirtinį aktorinį duetą spektaklyje „Paskutinis aistringas meilužis“ kartu su S. Zinovjevu kūrusi aktorė Jelena Bogdanovič prisimena: „Serioža buvo labai įvairus, bet visada atviras, didelis ir šiltas žmogus. Prie jo norėjosi prisiglausti, pasijusti maža, patikimai saugoma mergaite. Mes susidraugavome kurdami spektaklį „Paskutinis aistringas meilužis“. Tai buvo mūsų mylimiausias spektaklis – duetas. Spektaklio dieną jis visada ateidavo prieš keletą valandų, sėdėdavo grimo kambaryje kartodamas tekstą, atbėgdavau aš, jis užvirdavo stiprios arbatos, o kol ją gerdavau, vaišindavo mane savo spalvingo aktorinio gyvenimo pasakojimais. Tai buvo išbaigti, ryškūs eskizai. Visada sakydavau jam, kad privalo juos užrašyti, jis kaip paprastai numodavo ranka. Gimtadieniui padovanojau Seriožai jo mylimos Fainos Ranevskajos prisiminimų ir aforizmų knygą. Savo pašėlusiu, geru humoru abu buvo labai panašūs. Jis galėjo daryti atviro, didelio, gero žmogaus įspūdį, bet tai buvo fasadas – veidas, kurį buvo patogu rodyti pasauliui, o už jo slėpėsi pažeidžiamas, kitų savijautą nuspėjantis ir laiku pasakytu pokštu, palaikymu pasiruošęs ateiti į pagalbą jautrus žmogus.

Visada, likus kokiam pusvalandžiui iki spektaklio, kol aš jaudinausi ir blaškiausi užkulisiuose, jis ramiai sėdėdavo scenos gilumoje vilkėdamas labai jam tinkantį žuvų restorano savininko kostiumą ir į mano klausimą: „Apie ką tyli, Serioža?“ atsakydavo: „Aš tiesiog klausausi, kaip žiūrovai renkasi į salę, sėdasi į savo vietas ir bandau prisiderinti prie jų bangų, siųsdamas gerą emociją. Noriu, kad jiems būtų malonu, noriu padovanoti jiems džiaugsmą.“ Štai toks jis buvo, mūsų paskutinis aistringai teatrą ir savo profesiją įsimylėjęs Serioža. Ramus, šiek tiek atsiribojęs, gyvenantis savo idealioje realybėje.“

Tarp ryškiausių S. Zinovjevo pastarųjų dešimtmečių vaidmenų: Sinagogos patarnautojas, Parnesas – Š. Zelmanavičiaus „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ (rež. J. Vaitkus, 2024), Senelis – A. Jablonskajos „Šeimyninės scenos“ (rež. V. Marvin, 2023), Leizeris Volfas, mėsininkas – G. Gorino „Atminimo malda“ ( rež. V. Gurfinkel, 2021), Juozapas – A. Andrejevo „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ (rež. J. Vaitkus, 2016), Mobedas – Nizami Gandževi „Septynios gražuolės“ (rež. J. Vaitkus, 2015), Borisas Semionovičius Gus-Remontnas – M. Bulgakovo „Zoikos butas“ (rež. R. Atkočiūnas, 2014), Tėvas Vladimiras – A. Jablonskajos „Stabmeldžiai“ (rež. J. Vaitkus, 2013), Petia Perovas – A. Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ (rež. J. Vaitkus, 2012), Barnis Kešmenas – N. Simono „Paskutinysis aistringas meilužis“ (rež. O. Lapina, J. Bogdanovič-Golubeva, 2011) ir kt.

Nuotr. Telmano Ragimovo

Vilniaus senajame teatre lapkričio 29 d. įvyko premjera – teatro ir kino režisieriaus Raimundo Banionio spektaklio pagal prancūzų rašytojo Érico-Emmanuelio Schmitto pjesę „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“. Ar įmanoma įprastų šeimyninių santykių rėmuose atrasti tikrąjį žmogaus sielos grožį? Kas slypi tarp „melo“ ir „tiesos“, kai susiduriame su amžinais jausmais – meile, ilgesiu ar pavydu?

Su R. Banioniu kalbėjomės ne tik apie naujausią darbą, bet ir apie teatrą – žmogaus pažinimo raktą, kūrybinius bei žmogiškuosius pasirinkimus, būtinybę likti ištikimu sau.

Koks teatras yra raktas į šių dienų žmogų? Ar tik šokiruodami žiūrovus begalime sudominti?

Ar išties didžiausia problema – ko nori žiūrovai? Atsimenu, kai mano vaikai buvo maži, apie 1990 metus, pasikeitė televizijų rodomas turinys. Nebeliko tokių animacinių filmų kaip „Ežiukas rūke“. Vaikai žiūrėjo tai, ką jiems rodė – baisius, nužmogintus transformerius. Panevėžyje režisieriaus Juozo Miltinio spektaklių žiūrovai nesuprato gal dešimt metų, salės buvo pustuštės. Tik kai žiūrovai pradėjo važiuoti grupėmis iš kitų miestų, teatras lankomumo požiūriu atsigavo. Būna, repetuoji ir matai, kad aktoriaus mąstymas yra Šeškinės virtuvės lygio. Mano funkcija –padaryti taip, kad būtų ne „gražu“ – „gražu“ dar ne menas... Meno poveikis mąstymui – štai vertinimo kriterijus.

Žiūrovai įvairūs – visų nepasieksi. Svarbiausia žinoti, apie ką kalbi. Aišku, norisi ir save atskleisti. Jei galvosi, kad esi visiems įdomus, tai bus didžiulė klaida. Yra minčių, kurios jaudina. Mano tėvas Donatas Banionis sakydavo: „Džiugu, kai salėje daug žiūrovų – yra kontaktas“, bet jei tai kviestiniai žiūrovai arba snobai, kurie nenori nieko sužinoti... Kita vertus, nėra „dabartinio“ žmogaus ir „nedabartinio“. Amžini klausimai yra amžini. Tarkim, šeimos modeliai gali būti nauji, o meilės jausmas, ilgesys ar pavydas – amžini. Jei bandysime apsimesti, kad iš to išsivadavome, bus didžiausia melagystė. Reikia suvokti amžinas tiesas, amžinus principus. Tada būsi tolerantiškas kito žmogaus atžvilgiu. Ilgai kartu gyvenant, rutinos neišvengsi. Pasenę bijome likti vieni. Kai nėra kam paduoti stiklinės vandens – labai baisu. Dažnai pamirštame pasakyti, kad tas žmogus yra mums brangiausias, vienintelis ir nepakartojamas. Jis irgi turi silpnybių. Šeimyniniai dalykai atrodo lokalūs, bet svarbūs kiekvienam.

Meno esmė – suvokti buvimą šiame pasaulyje: kodėl mes čia, ką mes darome? Apie tai sukurta daugybė kūrinių. Ar spektaklis kaip pašnekesys mus keičia? Norisi, kad žiūrovams po spektaklio minčių kiltų.

Šiuolaikiniame teatre vis dažniau pasitelkiamos medijos, įvairios technologijos. Kaip tai vertinate? Ar Jums tai reikalinga?

Visada remiuosi režisieriaus J. Miltinio išmintimi – ar to reikia konkrečiam spektakliui. Reikia apsispręsti. Man didžiausia vertybė spektaklyje – aktorius, kuris kuria personažą, o ne atlieka režisieriaus paskirtą funkciją: rėkti, bliauti ar dar ką nors daryti prieš savo prigimtį.

Prieš kelis tūkstančius metų, kai medžiotojai grįždavo iš medžioklės, o moterys iškepdavo mamutą, pasirodydavo tas, kuris medžioklėje nedalyvaudavo, bet puikiai gebėjo pavaizduoti medžioklės scenas, personažus – kaip vadas rengė pasalą, kitas slėpėsi už medžio, ramiausias, bet taikliausias prisitaikė ietimi, o stipriausias pakelė sunkų akmenį ir galiausiai sudorojo mamutą. Tai buvo pirmasis aktorius.

Taip prasidėjo teatras... Nuo personažų kūrimo. O norint sukurti personažą, reikia žmogų pažinti. Ne priemonės, o aktorių kuriami personažai teatre žaviausia. O teatras turi būti įvairus. Kaip sakė mano pažįstama, „aš pavargau laukti stebuklo“. Todėl dabar labai renkuosi, ką pats noriu teatre žiūrėti... Teigiamų atsiliepimų spaudoje nebeužtenka.

Kodėl pasirinkote šią Érico-Emmanuelio Schmitto pjesę? Ar jo kūryboje radote tai, kas rezonuoja su Jūsų kaip režisieriaus pasaulėžiūra?

Kadaise šią pjesę aptiko aktorė Daiva Stubraitė. Kauno dramos teatro Mažojoje salėje ji vaidino kartu su Gintaru Adomaičiu. Gintarui pasitraukus iš teatro, spektaklis mirė. Senokai bendrauju su Vilniaus senojo teatro aktore Inga Maškarina. Ji labai talentinga. Gaila, kad metai bėga, o vertingų vaidmenų aktorė negauna. Ši pjesė labai sudėtinga emociniu požiūriu. Manau, kad šiuo metu tik Inga gali ją įveikti. Man patinka J. Miltinio vienai aktorei pasakyta mintis: „Tu – moteris, tu ir vaidink, aš nežinau, kaip...“ Taip pat norėjau, kad kartu vaidintų geras vyriškų vaidmenų kūrėjas. Pakviečiau aktorių Vidmantą Fijalkauską. Jis filmavosi mano televizijos projektuose. Kiekvienas naujas spektaklis – kaip kelionė per džiungles. Kur kelionė nuves, nelabai žinai. Vidmantas – kūrybingas aktorius, J. Vaitkaus mokinys, mėgstantis ekscentrišką teatrą. Dabartiniame teatre aktoriai tampa ryškesni. Aktoriai neretai galvoja, kad tekstas viską pasakys, „padirbs“ už vaidinantįjį. Taip nėra. Kokie personažų santykiai, kas tarp jų vyksta, turi būti aišku ir be žodžių. Yra spektaklių, kuriuose daug masinių scenų, šokių, dainų. O aš noriu matyti personažą, gilintis į žmogų, grįžti prie jo sielos. Ne autoriai man įdomiausi, o aktoriai.

Kaip apibrėžtumėte spektaklio žanrą?

Žmogiškųjų santykių drama. Pats pjesės pavadinimas „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ sufleruoja – gilinsimės į mažus nusikaltimus, to mūsų kasdienio, tikrojo gyvenimo atspindžius.

Jūsų režisuotą spektaklį „Madam Rubinštein“ Vilniaus senojo teatro žiūrovai labai mėgsta. Ar naujasis spektaklis atlieps jų lūkesčius?

Naujasis spektaklis nedubliuos „Madam Rubinštein“ lengvumo, komizmo. Spektaklis nebus ankstesniojo tęsinys.

„Madam Rubinštein“ aistringai komunikuoja su žiūrovais, yra energetiškai aktyvus. O kaip žiūrovų dėmesį pavyks išlaikyti dviem aktoriams?

Pažiūrėsime. Kurti spektaklį su keliais aktoriais labai įdomu. Du aktoriai – tai ir labai mažai, ir labai daug. Mažai, nes jiems nėra kur pasislėpti, jie – kaip ant delno, nėra nė sekundės atokvėpio – visą laiką žiūrovo akiratyje. Daug, nes aktorius gali naudotis vos pastebimais niuansais: balso tembru, žvilgsniais, šypsniu lūpų kamputyje. Aktoriui dėl žiūrovų dėmesio nereikia kovoti beatodairiškai – jis beveik neturi konkurentų. Tačiau išlaikyti dėmesį per visą spektaklį reikia nežmoniškų pastangų.

Papasakokite apie sprendimą „Smulkiuose vedybiniuose nusikaltimuose“ panaudoti mus per anksti palikusio kompozitoriaus Fausto Latėno kurtą muziką.

Kompozitorius Faustas Latėnas sakydavo: „Padaryk geriau, jei atrodo, kad galima geriau padaryti.“ Pasitelkiau F. Latėno muziką, kuri skambėjo 2008 metais mano režisuotame spektaklyje Kauno teatre. Su Faustu esame beveik giminės – buvau jo sūnaus krikštatėviu. O Faustas – mano vyriausios dukters krikšto tėvas. Kartu sutikdavome Naujuosius metus, bendravome nuo to laiko, kai kūriau diplominį filmą „Greičio dievas“, kuriame vaidino Algis Latėnas. Faustas buvo labai nešnekus. Kartu praleisdavome nemažai laiko, bet taip ir nepasikalbėdavome. Mano tėvas kažkada iš užsienio parvežė diską, kuriame skambėjo Michelio Legrando  muzika. Ta pati viena muzikinė tema maršo, valso ritmu. Paprašiau ir panašiu principu Faustas kūrė muziką mano filmams, pradedant „Mano mažytė žmona“.

Kokias užduotis skyrėte dailininkui Sergejui Bocullo?

Veiksmas vyksta vienoje erdvėje – kambaryje. Nesinorėjo nukrypti į buitį. Atsisakėme vaizduoti sienas. Apskritai, pasakojame apie vyrą ir moterį. Jie privalo žmoniją ginti į priekį, iš jų bendrabūvio gimsta vaikai. Kostiumų dailininkei teliko atspindėti 1970-uosius.

Kaip perteikiate pjesėje ryškią „melo“ ir „tiesos ieškojimo“ temą? Ar žiūrovams paliekate erdvės „tiesą“ ir „melą“  interpretuoti savaip?

Ši tema labai aštri Rusijoje, kur aš mokiausi. Ten vyrauja požiūris, kad tiesa yra viena. Mąstoma maždaug taip: „Jei aš žinau tiesą, esu Dievas ir man galima viskas“... Bet tiesų yra daug. Kiek žmonių – tiek tiesų. Todėl ir vyksta konfliktai. Reikalinga tolerancija, pagarba kitam žmogui.

O jei žiūrovai pasidalins į dvi dalis – vieni palaikys Lizos tiesą, kiti – Žilio?

Duok Dieve. Reikia mokytis pripažinti kito tiesą. Kitokią. Arba diskutuoti, nenaudojant jėgos ir prievartos.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

Nuotr. Telmano Ragimovo

Vilniaus senajame teatre gruodžio 14, 15 d. įvyks džiazo šokio ir muzikos spektaklio „Lindyhopera“ premjera. Kas yra „Lindyhopera“? Tai vintažinio džiazo ansamblio „The Schwings Band“ gyvai atliekama muzika, džiazuojantys, kone balsu kalbantys kūnai, laisvės ir siautulio pojūtis, šokio spinduliuojamas grakštumas, elegancija.

Spektaklio choreografė ir autorė Elzė Višnevskytė yra lindyhopo spektaklių pradininkė. Menininkės kūryba, edukacinė bei akademinė veikla fokusuojasi į afroamerikiečių kultūrą, džiazo istoriją, ieško naujų formų, kelia klausimą, kuo džiazas aktualus šiandien?

Kas paskatino sukurti spektaklį „Lindyhopera“, kaip gimė pati idėja?

Kaip kūrėja visuomet ieškau naujų būdų kalbėti apie šokį, parodyti jį iš įvairių pusių. Džiazo šokiai daugeliui žinomi kaip smagus bendruomenės susibūrimas, sociali veikla, bet retai pamatysi teatro scenoje. Noras pasakoti istorijas pasitelkiant džiazą kirbėjo jau seniai. Taip sutapo, kad Vilniaus senojo teatro operos ir muzikos kuratorė ir spektaklio prodiuserė Ana Ablamonova bei kompozitorius Remis Rančys panašią idėją irgi rezgė jau kurį laiką.

Norėjosi lindyhopą įvesti į šių dienų pasaulį, pateikti jį kaip gyvą ir šiuolaikišką meno formą, kuri kalba šiandienai, apie mus. Lindyhopas dažnai suvokiamas kaip praėjusių laikų šokis, bet išties džiazas, lindyhopas yra labai universalūs, prisitaikantys, įkūnijantys laisvės ir bendruomeniškumo jausmą. Džiazas nėra praeities reliktas – jis turi savo vietą ir šiandieniniame kontekste, gali kalbėti apie nūdienos žmogaus vidinę kelionę, ieškojimus.

Mane įkvepia tai, kad džiazas gali atspindėti laisvės ir struktūros sąveiką, nuolat mus kviečia dialogui. Šokio scenoje bandau kelti klausimus – ką džiazas mums sako šiandien, kokias temas per jį galime atskleisti? Kiekvienas ieško savo vietos, nori būti išgirstas, o džiazas improvizacine galia suteikia galimybę kalbėti apie save, apie santykius su kitais, apie laisvę net ir labai struktūruotoje visuomenėje.

„Lindyhoperoje“ siekiu parodyti, kad džiazas yra gyvas ir gali būti modernus – jis ne tik susijęs su istorija, bet atspindi ir dabartį, troškimus, iššūkius. Šis spektaklis kviečia pajusti džiazą ne kaip kažką tolimo, bet kaip dalį savęs, kaip gyvą organizmą, kuris vystosi kartu su mumis.

Intriguoja Jūsų spektaklių pavadinimai. Spektaklis „Partneriai“ gilinosi į santykių temą, o kas slypi po „Lindyhoperos“ pavadinimu? Kas sieja lindyhopą ir operą?

Tiek opera, tiek lindyhopas kelia skirtingas asociacijas. „Lindyhoperos“ pavadinimas apjungia dvi iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas sritis. Lotynų kalboje žodis opera reiškia „kūrinį“. Pavadinime slypi spektaklio idėja – lindyhopas gali tapti „kūriniu“, o opera – šokiu, teatru. Lindyhopo struktūra šiuo atveju įdomi savo paralelėmis su opera: ji turi aiškiai apibrėžtas formas, bet suteikia ir daug erdvės improvizacijai, asmeniniams pasirinkimams.

„Partneriai“ publikai suteikė galimybę patirti intymią šokėjų kelionę per santykių dinamiką. Ar tokį patį atvirumą ir autentiškumą siekiate perteikti ir „Lindyhoperos“ pastatyme?

Taip, džiazo kalba tiek iš kūrėjo, tiek iš atlikėjo reikalauja autentiškumo ir ekspresijos, grynos energijos. Šokis apskritai yra labai apnuoginanti, kūniška kalba. Autentiškumas yra svarbus „Lindyhoperos“ elementas. Norisi, kad žiūrovas pamatytų įvairų kūną, jo tikrąjį judesį, asmenines istorijas, o ne vien techniką ar nušlifuotą estetiką. Individualumas afroamerikiečių šokiuose yra vienas svarbiausių elementų – jei šoksi kaip kažkas kitas, būsi sukritikuotas. Kiekvienas šokėjas į sceną atsineša savo patirtį, emocijas, taip pat ir baimes, dvejones, kurios tampa neatsiejama spektaklio dalimi. Šiuo požiūriu „Lindyhopera“ tęsia spektaklio „Partneriai“ atvirumo liniją ir siekia dar gilesnio ryšio su publika.

Ką Jums reiškia kūrybinė partnerystė su „The Schwings Band“ ir kompozitoriumi Remiu Rančiu? Kaip pavyksta muziką ir šokį suderinti taip, kad taptų vieninga pasakojimo priemone?

„The Schwings Band“ muzika turi tą autentiškumą ir gyvybingumą, kurie tiesiog verčia judėti. Dauguma grupės atliekamų kūrinių yra originalios Remio kompozicijos, kurios pačios savaime pasakoja istorijas ir sukelia skirtingas nuotaikas. Su Remiu esame pažįstami jau daug metų, labai vertinu jo kūrybą ir muzikinį pajautimą. Kūrybos procese muzikos ir šokio istorijas deriname, kad papildytų viena kitą. Procese yra daug žaidimo, mėginimo muzikines idėjas vizualizuoti aktorių judesiu. Kurdama choreografiją nuolat klausiau „The Schwings Band“ muzikos, pasirinkau kūrinius, kurie manyje kažką sujudindavo.

Džiaze laisvės ir ribų tema turi ir svarbią istorinę plotmę. Džiazo šokiai gimė vergijos ir segregacijos kontekste. Nuo darbo dainų, spiričiuelių, ring shouts iki bliuzo, stepo ir lindyhopo. Nelaisvėje gimę laisvės ir ekspresijos šokiai ir muzika. Svingas turi aiškiai apibrėžtą muzikinę formą, struktūrą, ją muzikantai žino ir seka, tačiau joje yra erdvės improvizacijai, saviraiškai. 1930-aisiais, svingo suklestėjimo metais, afroamerikiečiai taip pat gyveno įtampoje – tarp segregacinių Jimo Crow įstatymų ir laisvės – galimybės šokti ir improvizuoti. Taip turėjo progą pasijausti laisvi nelaisvoje visuomenėje.

Kurdama „Lindyhoperą“ ieškojau būdo kelti klausimą apie dabartį – kokios struktūros mus varžo šiandien, kada jaučiamės laisvi, o kada norime ištrūkti.

Kokį vaidmenį spektaklyje atlieka improvizacija? Ar yra tam tikri momentai, kuomet šokėjams paliekate daugiau laisvės?

Improvizacija yra svarbi „Lindyhoperos“ dalis. Yra scenų, kuriose šokėjams suteikiau daugiau laisvės – kad ieškotų kuo autentiškesnių judėjimo būdų. Kai kurie aktoriai patys to nežinodami yra tikri džiazistai. Lindyhopas yra gyvas šokis, o improvizacija energijai suteikia autentikos. Norisi, kad žiūrovai pajaustų, jog šokėjai yra ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai.

Kaip įvaldyti lindyhopą sekasi Vilniaus senojo teatro aktoriams? Ką akcentuotumėte dirbdama ne su profesionaliais šokėjais, o su dramos teatro aktoriais?

Dirbant su dramos teatro aktoriais esama iššūkių ir grožio. Iš aktorių, neturinčių džiazo šokio patirties, lindyhopas reikalauja daug drąsos ir atsipalaidavimo, reikia greitai mokytis. Po kelių mėnesių intensyvaus darbo jau matyti, kaip scenoje keičiasi aktorių judesys. Technika ir džiazo ritmai po truputį įauga į kūnus, o tuomet galima judėti laisvės ir ekspresijos link. Procesas reikalauja daug pasitikėjimo, tokio pobūdžio spektaklis – nauja tiek man, tiek aktoriams.

Kokias emocijas, idėjas žiūrovai išsineš iš „Lindyhoperos“?

„Lindyhopera“ kviečia ekspresijai ir judesiui, savęs neriboti, parodo intuityvią džiazo prigimtį, iššaukia norą ploti, trepsėti vos išgirdus muziką. Tikiuosi, po spektaklio žiūrovas išeis ir sakys „žinot, gal ir aš galiu šokt...“, ir tai man bus didžiausia sėkmė ir komplimentas.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

Nuotr. Asmeninis archyvas

Pasaulinio garso senosios muzikos legenda, dirigentas Trevoras Pinnockas kartu su  viena ryškiausių operos atlikėjų Lauryna Bendžiūnaite, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir tarptautiniu pučiamųjų instrumentų ansambliu lapkričio 21, 22 ir 23 dienomis susitinka Lietuvoje, koncertuose „Endless Pleasure“. Vilniaus senasis teatras kviečia patirti beribį malonumą, klausant G. F. Händelio ir W. A. Mocarto kūrinių ne tik Vilniuje, bet ir Visagine bei Vilkaviškyje.

Solistė Lauryna Bendžiūnaitė, išsiskirianti savo unikaliu balsu ir gebėjimu drąsiai jungti skirtingas muzikos epochas, pasakoja apie savo patirtį koncertuojant kartu su garsiuoju dirigentu Trevoru Pinnocku.

Lauryna, esi operos solistė su labai plačiu repertuaru – nuo baroko muzikos iki šiuolaikinių XXI amžiaus kompozitorių kūrinių. Ne kiekvienas solistas ryžtasi atlikti tiek barokinius, tiek sudėtingus šiuolaikinius kūrinius. Kokia tavo kaip dainininkės paslaptis, leidžianti drąsiai pasinerti į tokias skirtingas muzikos epochas?

Atlikti visų epochų muziką naudojame tą patį instrumentą – balsą. Niekada nedainuočiau repertuaro, kuris netinka mano balsui. Negalėčiau atlikti visų baroko kūrinių ar šiuolaikinių kompozitorių kūrybos. Tai labiau priklauso nuo atlikėjo skonio, noro atlikti tam tikrą repertuarą, muzikinio raštingumo ir išprusimo. Galiausiai viską lemia tai, ką diktuoja pats balsas – jis yra pagrindinis veiksnys.

Kokia muzika tau pačiai yra artimiausia ir kodėl? Ar turi mėgstamų kūrinių, kurie visada tave įkvepia?

Tai pats sudėtingiausias klausimas, nes kaip muzikos pasaulio „gyvūnas“ jaučiu pareigą vardinti kūrinius ir kompozitorių vardus. Tačiau būtent tyla mums yra gyvybiškai svarbi. Jei kalbėtume apie klausymąsi, tai man patinka gerai atliktas pop kūrinys, o vakarui dažnai pasirenku  ”praskiestą” džiazą. Kai norisi tiesiog „bliauti“ (aut. past. Dainuoti iš dūšios), tai – Lietuvos himnas ar „Kur giria žaliuoja“.

Koncertuose „Endless Pleasure“, kuriuose dainuosi kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir dirigentu, baroko muzikos žinovu Trevoru Pinnocku, atliksi tiek Mocarto, tiek Händelio kūrinius. Ko klausytojai gali tikėtis iš šios programos?

Mes ilgai svarstėme, kokia programa geriausiai pritrauktų klausytoją, nes šie koncertai – tik pradžia. Pavasarį visi kartu kursime operą. Aš dievinu Mozartą, o Trevoras – baroką, G. F. Händelį. Šių kompozitorių kūriniai išties puikiai dera tarpusavyje. Ir, tikiu, tai – idealus pirmasis pasimatymas su Vilniaus senuoju teatru. Koncertas „Endless Pleasure“ yra tarsi šauklys, kviečiantis į tolimesnę muzikos kelionę.

Klausytojų laukia ypatingas koncertas. Šv. Kristoforo orkestras jau seniai „galanda strykus“, o mes visi su didžiuliu nekantrumu laukiame kolegų instrumentalistų iš visos Europos, kurie, Trevoro prašymu, sugebėjo rasti vietos savo beprotiškuose darbo grafikuose. Kurti muziką kartu su Maestro – tai tikra privilegija, garbė ir nepaprasta dovana.

Kaip gimė jūsų bendradarbiavimas su dirigentu, klavesinininku Trevoru Pinnocku? Ir kas paskatino šiandien kartu leistis į muzikos atradimų kelią?

Su Maestro Trevoru susitikome 2008 metais Londone, Karališkosios muzikos akademijos operos studijoje, kur dalyvavau operos perklausoje, kuriai jis dirigavo. Tai ilgametė muzikinė draugystė. Trevoras tapo mano muzikiniu tėvu – tai žmogus, su kuriuo tariuosi dėl svarbiausių muzikinio kelio klausimų. Kažkokiu nesuprantamu būdu jis tapo neatsiejama mūsų šeimos dalis. Pirmą kartą prikalbinau jį atvykti į Lietuvą 2021 metų vasarą, kai Neringa buvo Lietuvos kultūros sostinė. Tuomet statėme operą mano mokyklos sporto salėje. Pavasarį grįšime su ta pačia Acis and Galatea meilės istorija, tik šį kartą kursime spektaklį Vilniaus senajame teatre. Opera turės savo tikruosius namus, savo sceną!

Baroko muzika, ypač atliekama su tokiu dirigentu kaip Trevor Pinnock, turi savo specifiką. Koks yra tavo požiūris į atskirų žanrų muzikos atlikimą?  

Kai dainuoju barokinį repertuarą, negaliu tuo pačiu metu ruošti kitos muzikos. Beje, tai galioja visam mano atliekamam repertuarui. Reikia laiko, kad balsas prisitaikytų, rastų savitą skambesį ir būdą. Ką tik grįžau iš Prancūzijos, kur Opéra Nice Côte d'Azur dainavau Mahlerio 4-ąją simfoniją, ir po to prireikė kelių dienų, kad galėčiau grįžti prie G. F. Händelio Semelės ir ją iš naujo prisijaukinti. Visiems kūriniams reikia laiko ir tinkamo jausmo.

Kaip manai, koks yra operos atlikėjo vaidmuo šiandieniniame pasaulyje, kai muzika tampa labiau pasiekiama ir kitose platformose? Ar kinta publika ir jos lūkesčiai pasaulyje ir Lietuvoje?

Mes visi laimime nuo to, kad muzika yra prieinama. Svarbiausia, kuo užpildome šį eterį. Koks mano vaidmuo šiandieniniame pasaulyje? Aš esu jungtis, tiltas tarp dirigento ir kompozitoriaus idėjos, kalbančios per mano patirtį, širdį ir balsą. Publikos lūkesčiai iš esmės nesikeičia – visi norime būti sujaudinti, nustebinti, patirti vienybę, o muzika dosniai suteikia tokią galimybę.

Kalbėjosi Lauryna Lopaitė

Nuotr. Ronan Collett