19/11/26

„Užnuodyta“ Centrinė ložė

Nuo šiol Centrinė ložė pažymėta nuodų ženklu ir prieinama visiems. Visos 16 vietų joje yra „užnuodytos“ – jos pavadintos nuodingų augalų pavadinimais (išgraviruoti žalvarinėse lentelėse) ir atstoja vietų numeraciją.

 

            

 

Visus augalus vienija nuodų motyvas iš įvairių dramos ir operos kūrinių: Giacomo Puccinio „Sesuo Andželika“, Richardo Wagnerio „Tristanas ir Izolda“, Williamo  Shakespeareʼo „Hamletas“, „Makbetas“, „Karalius Lyras“, Léo Delibes’o „Lakmė“, Charlesʼo Gounodʼo „Romeo ir Džiuljeta“, Giacomo Meyerbeero „Vasco da Gama“, Gaetano Donizetti „Il campanello“ („Naktinis skambutis“). Nemažai šių spektaklių rodyta ir šioje scenoje.

 

1947-aisiais, kuomet šis pastatas buvo pritaikytas Operos ir baleto teatrui, Didžiosios salės balkonas buvo rekonstruotas. Šoninių ložių nebeliko, o centre atsirado vietų aukštiems komunistų partijos pareigūnams. Luominę visuomenę atspindinčią konstrukciją pakeitė naujai suprojektuota erdvė. Ji simbolizuoja jau kitą hierarchiją – pakeistos lentelės šią erdvę vogčia užteršia botaniniais ir teatriniais nuodais.

 

 

Ši „nuodų“ idėja yra menininko Vincento Roumagnaco įvietintos instaliacijos „444-asis sezonas“, kuri teatre veikė 2026-ųjų birželio 4–12 d., dalis ir vadinosi „Nuodai (žiema)“.

 

 

Norėtumėte spektaklį žiūrėti sėdėdami vietoje su „Vaistinės šunvyšnės“, „Juodosios drignės“, „Durnaropės“, „Žaliosios rūtos“, „Dirvinės raugės“, „Narcizo“ ar Nelabosios svidrės“ žyme? Dabar jau įmanoma.

 

Kvaitulingi, pavojingi dalykai masina, bet turi ir šalutinį poveikį. Bilietai šiose vietose brangesni. Visgi patirtis bus išskirtinė dar ir todėl, jog iš šių vietų scena matoma geriausiai, o ir neatsikratysite įspūdžio, jog pastaroji yra neįtikėtinai arti ir kone pasiekiama ranka.

 

Užnuodytų vietų sąrašas:

1. Oleandras (Nerium oleander)

2. Lauravyšnė (Prunus laurocerasus)

3. Mauda (Conium maculatum)

4. Vaistinė šunvyšnė (Atropa belladonna)

5. Juodoji kiauliauogė (Solanum nigrum)

6. Juodoji drignė (Hyoscyamus niger)

7. Mandragora (Mandragora officinarum)

8. Durnaropė (Datura stramonium)

9. Karpažoliniai (Hippomane mancinella)

10. Žalioji rūta (Ruta graveolens)

11. Paprastasis kukmedis (Taxus baccata)

12. Vėdrynas (Ranunculus acris)

13. Dirvinė raugė (Agrostemma githago)

14. Margutė (Fritillaria imperialis)

15. Narcizas (Narcissus pseudonarcissus)

16. Nelaboji svidrė (Lolium temulentum)

 

Ilmės Vyšniauskaitės nuotraukos

 

 

. . . skaityti toliau

05/11/26

Agnija Šeiko: spektaklyje „Vienat“ kalbame apie bandymą išlikti po griūties

Vilniaus senajame teatre lapkričio 13 ir 14 d. įvyks choreografės Agnijos Šeiko judesio spektaklio „Vienat“ premjera. Spektaklyje kalbama apie senstantį kūną, jo atmintį, gebėjimą atsinaujinti, apie bandymą išlikti po griūties, ieškoti šviesos, kelio, apie žmogiškumą, kaip jį išsaugoti, nesunaikinti to, kas mus daro žmonėmis.

Agnija Šeiko – choreografė, šokėja, pedagogė, „Šeiko šokio teatro“ įkūrėja. Ji tiesiog yra šiuolaikinio šokio avangarde. Ilgai būtų galima vardinti jos spektaklius, apdovanojimus ir titulus, visgi turbūt ne jie yra svarbiausi. Su tuo greičiausiai sutiktų ir pati Agnija. Kalbėjomės vykstant repeticijoms, dar tik čiuopiant medžiagą, scenografijos elementus, bandant juos prisijaukinti, o ir erdvę, apie „Vienat“ genezę, ukrainietiškas šaknis, šokio santykį su tekstu, spalva, o ir futbolu. Agnija patikino, jog neatsisakytų dirbti ir su futbolo komanda.

 

 

Kokia spektaklio „Vienat“ priešistorė? Koks tavo asmeninis motyvas jo imtis?

 

Vienas svarbiausių išeities taškų – jau kelerius metus mane dominanti linija, t. y. vyresnio žmogaus kūnas ir vyresni atlikėjai. Per pastaruosius metus teko kurti spektaklius, kuriuose dirbau su vyresniais šokėjais, ir vis labiau supratau, kad mane domina kūnas, kuris scenoje dažnai lieka paraštėse. Vyresni aktoriai ir šokėjai dažnai gauna epizodinius vaidmenis arba paliekami nuošalyje. O man atrodo, kad darbas su vyresniu atlikėju yra be galo įdomus – jo kūnas jau turi savo istoriją, patirtį, atmintį, savo judėjimo būdą. Tai nėra kūnas, kurį reikia priderinti prie tam tikros technikos. Priešingai – pats kūnas tampa kūrybos medžiaga.

Gavusi kvietimą kurti spektaklį Senajame teatre beveik nedvejodama supratau, kad noriu dirbti su vyresniais trupės nariais. Ypač šiuo metu, kai pats teatras keičia savo kryptį, ieško naujo santykio su aktoriais, jų kūnu, patirtimi ir scenine raiška. Man įdomu, kas nutinka, kai dramos aktorius, turintis savo aktorinę mokyklą, patirtį ir įprastus darbo principus, atsiduria situacijoje, kurioje pagrindine kūrybos priemone tampa kūnas ir judesys. Natūralu, iš pradžių buvo tam tikro nerimo, neapibrėžtumo. Tačiau kartu labai aiškiai jutau norą su šiais aktoriais dirbti ir ieškoti būdo, kaip jų individuali patirtis gali tapti spektaklio medžiaga.

Kitas svarbus išeities taškas – kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo man padovanotas baleto „Dezdemona“ įrašas ir jo kvietimas, kada nors pastatyti šį baletą. Dėl įvairių aplinkybių pats „Dezdemonos“ projektas neįvyko, bet Dezdemonos simbolis – skarelė ir pati idėja liko, kaip svarbi kūrybinė pradžia. „Dezdemonos“ muzikos fragmentas tapo tam tikru atspirties tašku tiek scenografijos, tiek judesio sprendimams. Jis savyje turi nerimo, įtampos, artėjančios nelaimės pojūtį. Ir šiandien tai labai artima mūsų būsenai – tarsi jau būtume išgyvenę kažkokią katastrofą, bet vis dar bandome po jos susikalbėti, rasti ryšį, susitarti ir eiti toliau. Šis fragmentas kartu primena, kad jau esame kažkur nukeliavę, kad kažkas įvyko ir grįžti į ankstesnę būseną nebeįmanoma. Tad spektaklyje susitinka du segmentai – vyresnio žmogaus kūnas, jo patirtis, atmintis ir nerimo, katastrofos bei bandymo iš naujo užmegzti ryšį būsena.

 

 

Kaip apskritai akiratyje atsirado tas keistas žodis „vienat“? Jis yra iš XVII a. Danieliaus Kleino gramatikos, prieveiksmių „visada“, „visados“ sinonimas. Kodėl jis tapo raktu ir nuo kokių jis durų?

 

Su kūrybine komanda – dramaturge Goda Dapšyte, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite – plėtodamos spektaklio idėją, besigilindamos į įvairius įvaizdžius bei idėjos kontekstą labai daug mąstėm, koks žodis galėtų apibūdinti tai, apie ką norime kalbėti. Pasikvietėm žodį „vienat“, kuris egzistuoja labai seniai, tuo pačiu norėjome šiek tiek pažaisti su lingvistinėmis prasmėmis.

Atėjome į daugiakalbį teatrą, kuriame kalbos klausimas visgi yra gana aktualus ir aštrus. Nors pats spektaklis yra bekalbis, tačiau lingvistinis motyvas svarbus. Labai norėjosi atrasti žodį, kurio lyg ir nebėra... Ir tuo pačiu leisti žiūrovui pasidomėti – ką jis reiškia, paskatinti grįžti... Mes juk vis prie kažko grįžtam.

 

 

Kaip radai šiam spektakliui namus? Vilniaus senojo teatro DNR grandinėje šokis tikrai nėra paskutinėje vietoje. Erdvė diktuoja spektaklio formą, o kaip šiuo atveju?

 

Šiuo atveju ne spektaklis ieškojo namų, buvau pakviesta į šituos namus kaip svečias – pasidalinti savo kūryba ir pakviesti žmones keliauti kartu su manimi ir mano komanda. Buvo aiškiai suformuotas uždavinys – šokio arba judesio spektaklis didžiojoje scenoje. Nuo to ir atsispyriau. Nors mano kūrybinis žemėlapis įvairus tiek vietų, tiek formų prasme, įdomu kurti netradicinėse erdvėse, tačiau didelė dovana atsidurti šio teatro scenoje. Šiame teatre veikė ir operos ir baleto teatras, tai tarsi suponuoja, kad šokis visada buvo šalia.

Tikrai nenoriu šių puikių aktorių staiga paversti šokėjais – tai neįdomu, ne tokias užduotis formuluoju. Man įdomu pasižiūrėti kitaip nei aktoriai įpratę dramos teatre. Istoriją kuriame per kūną. Su aktoriais jau dirbame mėnesį, jie jau suprato žaidimo taisykles, pradeda skaityti patys save, vieni kitus, kūno raišką. Tai, kas iš pradžių atrodė gana svetima – kalba ir metodika, dabar tampa vis labiau jų. Aktorių atvirumas bei noras ieškoti atvedė į labai saugų susitikimą, kuriame iš jų labai daug mokausi. Jie per kūną bando pažinti tiek save, tiek besikuriančią dramaturgiją. Taip spektaklis formuojasi pats, savaime.

Atėjau dirbti jau turėdama idėjų – apie ką norim kalbėti, kokios galėtų būti scenos – bet su sprendimais neskubu, labai intuityviai leidžiu užčiuopti, koks gi tas spektaklis nori būti pats. Tai mano kūryboje labai svarbus momentas. Tai nėra labai saugi zona – labai daug dirbi, bet turi to momento išlaukti. Kai išgirsti, koks spektaklis turi būti. Čia jokia ezoterika. Tiesiog tam tikru momentu pradedi nujausti, koks tas spektaklis yra. Žinoma, jau yra ir specifinis braižas, ir tam tikri estetiniai pasirinkimai, tačiau tas stebuklas visada ištinka. Išgirsti ir lyg pamatai – va, toks tas spektaklis.

 

 

Spektaklyje lyg ir vadovaujamasi postapokaliptinio būvio psichologija. Apie kokią pabaigą kalbi kaip režisierė, kaip žmogus, kaip choreografė ir iš ko trokšti išsivaduoti?

 

Žodis „postapokaliptinis“ šiek tiek per stiprus, jo krūvis kiek per didelis. Su aktoriais daug dirbame su užduotimis. Pavyzdžiui, kas yra sudėtinga situacija, ką reiškia patirti asmeninę tragediją. Dirbame ir su medžiaga, kuri leidžia kalbėti apie visos žmonijos patirtis. Spektaklis neduoda konkrečių nuorodų, kokia tai katastrofa, nesiekiame konkretizuoti. Tai gali būti vidinė, asmeninė katastrofa, po kurios įvyksta tam tikra transformacija. Bet ją galima atpažinti ir žmonijos istorijoje.  

Visai neseniai kalbėjausi su savo kolega Benu Šarka ir klausiau, ar jis matė filmą „Odisėja“. Jis labai įdomiai pasakė: jo manymu, visi bando teisingai suprasti šią istoriją, atvaizduoti, kas įvyko, nors iš tikrųjų tai yra vidinė kelionė. Iškeliavimas ir grįžimas, karas – visa tai labai gerai apibūdina žmogaus vidinę transformaciją, jo kelionę.

Panašiai ir mūsų spektaklyje. Žinome, kokius klausimus keliame, su kuo dirbame, kokias patirtis nagrinėjame, bet žiūrovui tikrai nėra būtina prisirišti prie konkrečios katastrofos. Mes nekalbame apie pabaigą. Kalbame apie nuolat vykstančius dalykus, apie bandymą išlikti po kažkokios griūties, ieškoti šviesos, kelio, apie žmogiškumą, kaip jį išsaugoti, nesunaikinti to, kas mus daro žmonėmis. Tokia šio spektaklio mintis.

 

 

Bethovenas esą yra sakęs, kad muzika turi eiti iš pilvo. Tai greičiausiai mitas. Visgi, iš kur, pagal Agniją Šeiko, turi „eiti“ judesys, šokis?

 

Šokis labai susijęs su žmogaus pasąmone, intuicija, su gamtiškumu, kažkokiu pirmapradžiu žmogiškumu. Žinoma, esama labai intelektualaus šokio, paremto matematika, kitais intelektualiais dalykais, tačiau pats judėjimas yra labai prigimtinis. Juk vaikas, dar prieš pradėdamas kalbėti, pirmiausia pradeda judėti, šokti. Jis girdi ir savo vidinį ritmą, ir širdies plakimą. Mes šokame, nė vienas ritualas neapsieina be šokio. Tai susiję su labai pamatiniais, net instinktyviais dalykais. Todėl man labai svarbus yra pasitikėjimas savo kūnu, ypač kuriant choreografiją. Savo metodikoje dažnai remiuosi tiek somatinėmis praktikomis, tiek įvairiais intuityviais dalykais. Visada vengiu iliustratyvaus, plakatiško judesio, kuris tarsi turėtų apibūdinti vieną ar kitą emociją. Man svarbu, kad tai, ką šokėjas ar aktorius atlieka scenoje, žiūrovas perskaitytų pats, o ne kad atlikėjas tiesiog demonstruotų tam tikrą istoriją ar emociją.

Kūnas, o ypač pilvas, yra labai svarbus centras, susijęs ir su pasąmone, ir su mūsų vidiniu žinojimu. Mes labai aiškiai jaučiame kūno siunčiamus signalus, reaguojame į aplinką, į žmones, į situacijas. Jei labiau pasitikėtume savo reakcijomis, dažniau priimtume ir teisingesnius sprendimus.

 

 

Šokiui, muzikai nereikia vertėjo, šie žanrai yra už kalbos barjero, įveikę sugriauto Babilono bokšto sindromą. Tu dirbi su substancija, kuri yra dar iki kalbos. Kalba iš esmės yra prakeiksmas. Visų konfliktų, nesusišnekėjimų priežastis. Koks tavo pačios santykis su tekstu?

 

Labai gražiai apibūdinai dabartį ir visą tą susikirtimą. Tekstas man visada buvo labai svarbus, visada daug skaičiau ir iki šiol skaitau, kiek įmanoma. Net mano kolegos juokiasi, kad pas mane visur pilna knygų – kartais vienu metu būna pradėtos keturios ar penkios. Man kažkaip paranojiškai aplink save reikia turėti daug knygų ir tekstų. Ir, ko gero, taip yra nuo vaikystės. Visą laiką sakydavau, kad niekada nebūsiu šokėja ar balerina, o būsiu rašytoja. Šiek tiek ironiška, kad mano dienoraščiai, kuriuos rašiau pernai Japonijoje, šiemet buvo išspausdinti almanache „Baltija“. Juos tiesiog nusiunčiau redaktorei Sondrai Simanai – iš pradžių minties juos publikuoti net neturėjau. O ji pasakė: „Agnija, šituos tekstus reikia išspausdinti.“

Ir labai įdomu, kaip tekstas koreliuoja su tuo, kas vyksta scenoje. Vienas bičiulis juokauja: „Čia tie spektakliai, kuriuose niekas nekalba ir niekas nieko nesupranta“. Bet iš tikrųjų mano spektakliuose žodis vienokiu ar kitokiu pavidalu labai dažnai atsiranda. Šiame spektaklyje taip pat esama šiek tiek teksto, dainos, šnekėjimo.

Statydama spektaklį perskaitau labai daug įvairios medžiagos, ieškau, gilinuosi. Tačiau kartais sąmoningai vengiu iš karto duoti aktoriams ar šokėjams skaityti tekstus, kurie inspiruotų. Bijau, kad tekstas jų neuždarytų, kad nepradėtų per anksti nurodinėti, ką turi jausti ar kaip turi judėti. Pirmiausia noriu, kad atsirastų kūnas, judesys, intuityvi medžiaga. O vėliau jau galima pasiūlyti vieną kitą tekstą ir žiūrėti, kas iš to išeis.

Man apskritai labai svarbi graži kalba, įdomus tekstas. Ir kartu labai įdomu, kad choreografas tekstą skaito visai kitaip nei teatro režisierius. Kitaip jį interpretuoja, kitaip renkasi, kas svarbu. Man šokis yra arčiau poezijos. Judesys yra tam tikra koduota informacija. Kartais vienas gestas ar vienas šokio judesys gali pasakyti daugiau nei visas tekstas. Todėl, kad šokis neįduoda žiūrovui labai konkrečių, griežtų rėmų, kaip jį interpretuoti ir ką suprasti.

 

 

Prieš dvidešimt metų Lietuvos eseistų karta siūlė siužetą nušauti. O gal ir nušovė.  Spektaklyje regis jį irgi eliminavai. Bėgi nuo pasakojimo? Kodėl?  

 

Šokio pastatymuose klausimas apie siužetą kyla nuolat. Istorijos neįmanoma išvengti, nes tiesiog gyvename apsupti siužetų ir istorijų. Tačiau labai svarbu suprasti paties žanro prigimtį. Šokis yra kaip poezija. Mes juk iš poezijos nereikalaujame siužeto. Mes norime žodžio talpos, įvaizdžių, jausmo, ritmo, kompozicijos. Lygiai taip pat ir šokyje. Jei balete galima siužetiškai pasakoti per šokio judesius, nes baletas yra labai kanonizuota ir aiški sistema, tai šiuolaikiniame šokyje bandymas įsisprausti į siužeto rėmus kartais prieštarauja pačiai šokio prigimčiai.

Yra tikrai labai pavykusių siužetinių šiuolaikinio šokio kūrinių, bet man atrodo, kad jo grožis dažnai ir yra tame, kad jis neprivalo pasakoti istorijos. Dėl to ir kovojo XX a. choreografai – norėjo atsiriboti nuo reikalavimo šokiu pasakoti istoriją ar pasaką. Šokis kalba šiek tiek kita kalba. Jis labiau veikia žiūrovo pasąmonę, kaip tapyba ar abstrakcija, kalba apie idėjas, jausmą, asociacijas.

 

 

Gal turi grandiozinę idėją, svajonę, sumanymą, viziją ar ramybės neduodantį vaizdinį? Galėtum tai įgarsinti? Gal tada atsirastų daugiau šansų įgyvendinti, įgautų kūną?

 

Apie vizijas ir grandiozines idėjas visada pajuokauju, kad man labai patinka režisuoti arba kurti choreografiją dideliems pastatymams. Tokia galimybė pasitaiko retai, nes nėra daug renginių, kuriuose galėtum įgyvendinti didelio mastelio menines idėjas. Pavyzdžiui, Kauno kultūros sostinės uždarymo renginys buvo retas šansas dirbti plačiais potėpiais ir su daugybe žmonių.

Nors lygiai taip pat brangus ir intymus kūrybinis procesas. Kaip tik vakar repetavau solo darbą, ir tas artumas, kai gali susitelkti į vieną kūną, vieną žmogų, man taip pat labai svarbus.

Konkrečios grandiozinės vizijos galbūt ir negalėčiau įvardyti, bet jei Lietuvoje vyktų olimpinės žaidynės, tikrai bandyčiau dalyvauti režisūros konkurse.

 

 

Ar vis dar tiki, jog pavyks Dnipre pagroti pianinu? Jei taip nutiktų – ką grotum?

 

Jei klausi, ar aš tikiu, kad karas pasibaigs, tai tuo tikiu. Tikiu, kad visas šitas košmaras pasibaigs ir neperaugs į dar didesnį konfliktą. Gyvename tikrai labai keistu laiku. Jei klausi, ar aš dar groju pianinu, tai tikriausiai jau nebegroju. Ir į Dniprą, pas savo senelius, kurie ten kurį laiką gyveno, deja, nuvažiuoti nebegaliu. Seneliai iškeliavo ir tikriausiai to mano mitinio kambario su pianinu jau nebėra.

Tačiau šiemet mano gyvenime įvyko labai įdomus pokytis – grįžo mano ukrainietiška tėčio pusė. Sutikau labai artimus giminaičius, savo dėdę, jis tarsi užpildė didžiulę prarają, kurią jaučiau visą gyvenimą. Todėl tas pianinas dabar įgauna labai simbolinę prasmę. Jis tampa tarsi mano praeities, mano šeimos ir savęs derinimo simboliu.

 

 

Ar įsivaizduotum save šokančią naktiniam bare? Apskritai, kur šokio neįsivaizduoji?

 

Mano teatro toks moto – atnešti šokį ten, kur jo nebuvo. Tai gal ir nėra tokios vietos. Mėgstu šokti naktiniame klube, tik gal labai retai tai darau.

 

 

Kokia tavo mėgstamiausia spalva? O kokios spalvos yra spektaklis „Vienat“?

 

Neturiu mėgstamiausios spalvos. Kiekviena spalva skirtingame kontekste atsiveria savo grožiu. Nedėviu labai ryškių drabužių, nors atrodo, kad norėčiau, visgi grįžtu prie tokio monochromo. Rožinė nėra mano mėgstama spalva, tačiau ryto rožė – ar yra kas nors gražesnio? O „Vienat“ turbūt yra baltos spalvos. Aktorius apavėme baltais sportbačiais ir tas baltumas ant jų kojų labai juos pakylėja. Pats spektaklis kalba apie praradimus, skausmingus dalykus, netektį, meilės paiešką, bet visa tai mes tarsi norime pakylėti. Jie tarsi sklendžia ore.

 

 

Mano dabar jau paauglio sūnaus mėgstamiausias filmas buvo (o gal ir tebėra) „Bilis Eliotas“ – apie šokėją berniuką. Sūnus ilgai žaidė futbolą, 7 metus, paskui traumos etc. Futbolas baigėsi. Dabar muša būgnus. Futbolą žaidė techniškai, vis jam sakydavau, kad tu futbolą žaisk lyg šoktum, kaip Bilis Eliotas. Geriausias rungtynes jis sužaidė, po jų sakė: „bandžiau šokti...“ Ar nenorėtum treniruoti futbolo komandos ar kaip šiuolaikinio šokio asociacijos vadovė priimti kokios futbolo komandos į asociaciją? Gal futbolo situacija Lietuvoje pasikeistų?

 

Vienas mano mėgstamiausių spektaklių – norvegų choreografo Jo Strømgreno „Šokis lenkiasi futbolo menui“ (1997, angl. “A Dance Tribute to the Art of Football”). Man visada atrodė įdomus tas fenomenas – šokis niekada nesurinks tokių stadionų, kokius surenka futbolas.

Mano gi sūnus, kuris labai ilgai žaidė futbolą, o dabar studijuoja aktorystę, turėjo tikrai gerus futbolininko duomenis. Kai jis mane mokydavo žaisti, visada sakydavo: „Mama, žaisk taip, kaip šoki“. Ir iš tikrųjų šios sritys yra labai arti viena kitos. Futbolininkams taikomos baleto metodikos, padedančios lavinti plastiškumą, mobilumą, judesių amplitudę ir kūno pozicijas. Tai nieko naujo. Gal ir tavo sūnui reikėtų nueiti į šokio pamokas – galbūt ir jis ten atrastų kažką sau.

Ar norėčiau treniruoti futbolo komandą? Man iš tikrųjų labai patinka dirbti su skirtingais žmonėmis. Karjeros pradžioje teko kurti choreografiją renginiui, kuriame dalyvavo penkiasdešimt kareivių. Tuo metu, dar jaunai merginai, stovėti prieš tiek karių buvo gana keista patirtis.

Bet būtent tai ir yra viena įdomiausių mano kūrybos dalių – bandyti surasti kalbą su skirtingais žmonėmis, kurie galbūt yra šokę, turi savo supratimą apie šokį arba apskritai niekad nėra su juo susidūrę. Kaip juos atrakinti, pakviesti per judesį atsiverti, praplėsti savo mąstymą, požiūrį, galbūt net suabejoti kažkokiais nusistovėjusiais dalykais? Jei atsirastų galimybė dirbti su futbolo komanda, tikrai mielai to imčiausi.

Per Kultūros asamblėjos protestus taip pat buvo kilusi mintis sujungti sportininkus ir kultūros žmones, kartu kurti choreografijas, ieškoti įdomesnių protesto formų. Juk dalyvauti vieno savo spektaklio finalinėje scenoje esu kvietusi ir kultūristus. O atėjusių į festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ spektaklius esame matę ir futbolo ultrų.

Šios sritys yra daug arčiau viena kitos, nei kartais galvojame. Kūnas, judėjimas, bendruomenė, disciplina, emocija – visa tai sieja ir sportą, ir šokį.

 

 

Kalbėjosi Gytis Norvilas

 

 

Kęstučio Meliausko nuotrauka.

 

. . . skaityti toliau

08/09/26

Aktorius Grigorijus Gladijus: ešafotas, neapykanta priespaudai ir svajonių žemė Kanada

Grigorijus Gladijus (Gregory Hlady) – ukrainiečių ir kanadiečių  teatro ir kino aktorius, režisierius, teatro pedagogas. Kine ir televizijoje įvairiuose Europos, Kanados bei Holivudo projektuose yra suvaidinęs daugiau nei 80 vaidmenų, atlikęs dešimtis pagrindinių vaidmenų teatre, režisavęs keliolika spektaklių. Gausa stebina. Beje, jis Jono Vaitkaus filme „Zodiakas“ (1986) suvaidino ir Čiurlionį. Dirbo Charkivo, Kyjivo ir Kauno teatruose, o 1985–1990 m. – Anatolijaus Vasiljevo teatre. Nuo 1990-ųjų gyvena ir dirba Kanadoje.

 

Grigorijus šiemet mini ir savo aktorystės 50-etį. Kaip pats aktorius sako, Lietuvoje praleisti metai buvo išskirtiniai, Vilnių įsimylėjęs iškart.

 

Akstinas pakalbinti Grigorijų – išskirtinis jo spektaklis „Kvietimas į ešafotą“ (pagal Vladimiro Nabokovo romaną), pastatytas 1989 m. tuometiniame rusų dramos (dabartiniame Vilniaus senajame) teatre, pervartos laikotarpiu davęs aiškų ženklą kalbėti drąsiai, kvestionuoti totalitarinę sistemą, sovietinį režimą. Šis spektaklis repertuare parodytas ir 1990-ųjų kovo 11-ąją, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tai buvo sutapimas, bet simboliškas. Senajame teatre šiuo metu veikia ir šiam spektakliui skirta paroda iš ciklo „Vieno arte-fakto teatras“.

 

Ruošdamasis per nuotolį kalbinti Grigorijų kiek nuogąstavau, nebuvau tikras, ar sutaps vidinė, o ir išorinė chemija. Galiu patikinti – neįtikėtinos šviesos žmogus. Neperlenkiu. Neprašoviau. Monrealyje – 10 val. ryto, Vilniuje – 17 val. vakaro.

 

Grigorijus Gladijus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Kokia jūsų kaip menininko, žmogaus trajektorija, kaip gyvenimas sudėliojo taškus?

 

Gimiau 1954-aisiais, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, esu iš Vakarų Ukrainos, Ternopilio srities, Chorostkivo. Tai visad buvo išskirtinė teritorija, net ir Sovietų Sąjungoje, visgi mokykloje viskas buvo paremta noru mus perauklėti, orientuota į rusų kalbą. Aš ukrainakalbis. Iš pirmo žvilgsnio buvau padorus tvarkingas sovietinis pilietis. Kita pusė buvo kitokia – buvau iš religingos šeimos. Mes – graikų katalikai. Tai buvo pavojinga. Mano vyriausias brolis tėvas Petro labai populiarus kunigas Lvive, pas jį visi nori eiti išpažinties... Gyvenau intensyvų vidinį gyvenimą, buvau linkęs į avantiūrizmą.

 

Spektaklio „Kvietimas į ešafotą“ (1989) scena. Pjeras – Vytautas Šapranauskas, Cincinatas – Viačeslavas Guninas. Vilniaus senojo teatro archyvo nuotr.

 

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo Kanada?

 

Tėvas visada kalbėdavo: „O, Kanada! Ten tikroji žemė, tikras gyvenimas!“ Kanada man buvo tarsi pažadėtoji žemė... Mano vektorius visada buvo nukreiptas į tą pusę. Troškau kitokio gyvenimo. Norėjau tapti aktoriumi, kitokiu, bėgti nuo tos nuobodžios realybės – neapkenčiau jos. 18-os Kyjive įstojau į aktorinį. Teatras buvo svajonės išsipildymas. Jau pirmais metais teko praryti karčią piliulę – susidūriau su saugumu, KGB. Visada juos jaučiau.

 

Norėjo verbuoti?

 

Ir verbavo, ir mušė fiziškai. Nepaisant to mano dvigubas gyvenimas tęsėsi. Baigęs institutą atsidūriau Charkive. Daug vaidinau, filmavausi. Metus atitarnavau kariuomenėje. Tai buvo Afganistano karo metai, į tą mėsmalę nepatekau. 8-ojo deš. pabaigoje pradėjau dirbti Kyjivo „Jaunimo teatre“ – jis buvo atviras komunistinei ideologijai ir iniciatyvoms, kas trečias jame pranešinėjo saugumui. Reikia pasakyti, kad tuomet Ukraina buvo labai korumpuota ir labiau atsidavusi komunistinei doktrinai nei pati Maskva. Apie Lietuvą net nekalbu – ji buvo jau tikras užsienis, Vakarai. Maskvoje tuo metu jau buvo drąsesnių spektaklių. Ten aktyviai veikė Jurijus Liubimovas, pradėjo statyti Anatolijus Vasiljevas. Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius irgi darė įspūdį. Tai jau buvo laisvės, polėkio dvelksmas. Kyjive tai buvo neįmanoma.

 

Į ką atsiremdavot, kur ieškojot atsvaros?

 

Buvau aktyvus, domėjausi dvasinėmis praktikomis, budizmu, joga, meditacija, ignoravau tą sovietinį socialinį gyvenimą. Tokia laikysena buvo ideologinė diversija. Tuo metu labai žavėjausi klasikine muzika. Mano giminėje muzikų nebuvo, tačiau muziką tiesiog pajaučiau ir ji davė didelį impulsą.

Tuomet žavėjausi ir Jerzy Grotowskiu, jo teatru. Lenkijoje jis buvo visiškas novatorius. Apie jį praktiškai nebuvo jokios informacijos. Išmokau net lenkiškai, ėmiau skaityti jo tekstus. Pečioros Lauroje buvo didelė biblioteka, visai šalia Teatro instituto. Ji buvo skirta tik specialistams, ten galėjai rasti tai, ko niekur nerasi. Kažkaip gavau leidimą ten lankytis. Schopenhaueris, Nietzsche, Kierkegaardas, budizmas... Rasdavau ir žurnalus, kuriuose publikuoti ir pirmieji J. Grotowskio manifestai. Sužinojau apie avangardinį teatrą, jo vadovaujamoje „Teatro laboratorijoje“ 1965-aisiais pastatytą garsųjį Calderóno „Nepalaužiamą valdovą“. To spektaklio aš nemačiau, bet jis jau gyveno ir mano vaizduotėje.

 

Spektaklio „Kvietimas į ešafotą“ programėlė. Iš Vilniaus senojo teatro archyvo.

 

„Nepalaužiamą valdovą“ norėjote pastatyti ir pats?

 

Taip. Kyjivo „Jaunimo teatre“ mano iniciatyva pradėjome statyti Calderóną. Dramoje aukštinta herojaus drąsa, ištikimybė tikėjimui. Mano motyvas jos imtis – 1981-aisiais UNESCO iniciatyva minėtos Calderóno (1600–1681) 300-osios mirties metinės. Pjesę į rusų kalbą buvo išvertęs pats Borisas Pasternakas. Perskaičiau rusiškai, o į ukrainiečių kalbą neįtikėtinai gerai išvertė Sergejus Borščevskis. Režisavo Markas Nestantineris, aš juk buvau eilinis aktorius. Tuo metu aktoriams vedžiau savo trenažus. Pagal Grotowskį ir pagal tai, ką pavyko sugaudyti iš oficialių ir neoficialių šaltinių. Tų trenažų pagrindu spektaklį ir statėme.

Prieš premjerą tą pačią dieną mane išsikvietė į miesto partijos komitetą, užrakino kabinete ir pasakė, kad spektaklio nebus. Spektaklis buvo uždraustas. Tuo metu filmavausi ir Dovženkos kino studijoje, iš ten taip pat buvau išspirtas.

Galit įsivaizduot šį spektaklį ukrainiečių kalba teatre, kuriame 95 proc. bendravo tik rusiškai? Ukrainiečių kalba juk laikyta valstiečių, šeimininkių ir prasčiokų kalba.

 

Įsakymas statyti spektaklį „Kvietimas į ešafotą“. Iš Vilniaus senojo teatro archyvo.

 

Kiek suprantu, tai buvo drąsu, sklido gandas...

 

Iš esmės buvome sukūrę oazę, kurioje net rusakalbiai aktoriai imdavo kalbėti ukrainietiškai. Toje prokomunistinėje terpėje. Sklido kalbos, kad Kyjive kažkokia grupelė daro įdomų teatrą. Aktoriai ateidavo ir iš kitur, kažkas atsibeldė ir iš Maskvos. Apie tai sužinojęs iš Lietuvos atvažiavo ir Jonas Vaitkus, susitiko su visa spektaklio komanda – siekė spektaklį išgelbėti. Jam uždarai rodėme to spektaklio fragmentus. Šis spektaklis iš esmės ir kaltas, jog atsidūriau Lietuvoje. Jonas pakvietė mus į Kauną. Esu jam be galo dėkingas – jis padėjo man sunkiausiu metu. Tuomet jis statė A. Camus „Kaligulą“ (1983). Buvau jo asistentu. Vedžiau trenažus aktoriams. Budraitis, Adomaitis, Masiulis, Masalskis, Onaitytė... Visas žvaigždynas. Adomaitis buvo Kaligula, o aš jo šešėlis, magas, orakulas... Su aktoriais, teatro žmonėmis Arūnu Sakalausku, Povilu Budriu, Ingeborga Dapkūnaite, Nele Savičenko, Neringa Bulotaite, Tauru Čižu bendrauju iki šiol.

 

Grigorijus Gladijus ir Jonas Vaitkus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

Koks buvo jūsų pirmas santykis su Lietuva?

 

Dar 8-ojo deš. pab. su Charkivo teatru buvau atvažiavę į gastroles – buvusiame rusų dramos teatre dabartinėje Jogailos gatvėje rodėme spektaklius. Vilnių iškart įsimylėjau, tai buvo laisvės teritorija, Vakarai, Europa, nors ir Sovietų Sąjunga. Tuo metu teatre Basanavičiaus gatvėje (tuomet – Akademinis dramos, dabar – Vilniaus senasis) gastroliavo Kauno dramos teatras – pamačiau E. Nekrošiaus spektaklius „Ivanovas“, „Duokiškio baladės“. Tai buvo stebuklas. Tada pamačiau ir J. Vaitkaus „Karalių Ūbą“ (1977). Mane tai sukrėtė. Supratau, kad teatras yra teritorija, kurioje gali įvykti neįmanoma. Provokatyvūs, drąsūs. Čia ta bacila ir užsikrėčiau. Lietuva atrodė teatro šalis.

 

Visgi atsidūrėte Maskvoje...

 

Jau čia, Lietuvoje, buvau tam tikroje emigracijoje. Jonas skatino, jog stočiau į režisūrą, parašė rekomendaciją. Taip atsidūriau Maskvoje GITISʼe (valstybinis teatro meno institutas – gn past.), Marko Zacharovo kurse. Tai buvo 1983–1984-ieji. Zacharovą pakeitė režisierius Anatolijus Vasiljevas. Susitikimas su pastaruoju man buvo vienas iš esminių gyvenime.

Vasiljevo teatro dėka 1987-aisiais aš pirmą kartą išvažiavau į užsienį. Iki to buvau juoduosiuose sąrašuose. 1990-aisiais daug keliavome po visą pasaulį su jo spektakliu „Šeši personažai ieško autoriaus“ pagal Luigi Pirandello pjesę.

O Italijoje galop susipažinau su pačiu Grotowskiu – tai buvo įvykis. Aš iš esmės buvau Grotowskio ir Vasiljevo teatro vertėjas, nes niekas daugiau nemokėjo lenkiškai... Paskui turėjome vykti į Monrealį, Niujorką ir Meksiką. Monrealyje man galvoje vis skambėjo tėvo žodžiai: „Kanada, Kanada...“ Ir aš tai pajutau. Išdaviau Vasiljevą ir likau čia. Tai jam buvo katastrofa. Maskvoje aš iš esmės jaučiausi blogai. Monrealyje mane pakvietė dirbti į Nacionalinę teatro mokyklą. Kanados laikotarpis – tai jau kita istorija.

 

Diplominis jūsų darbas – spektaklis pagal V. Nabokovo romaną „Kvietimas į ešafotą“. Jį pastatėte 1989-aisiais tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre. Kodėl būtent šis kūrinys?

 

V. Nabokovas – man artimas autorius, jam būdingas magiškasis mąstymas, jis žodžiais realybę sulaužo, tiksliai įvardija, ką jauti, įsivaizduoji. V. Nabokovas moka papasakoti, valdo stilių, kuriuo gana realistiškai, bet kartu  ir kitaip, paslaptingai, viską ištransliuoja. Kadangi genetiškai nekenčiau to komunistinio režimo, totalitarizmo, priespaudos, visad galvojau, kaip apie tai galėčiau kalbėti, išreikšti tą savo neapykantą sistemai, o V. Nabokovas šiame kūrinyje apie tai ir kalba. O parašyto scenarijaus aš neturėjau, nors esu nurodomas kaip inscenizacijos autorius. Tiesiog pagal nuojautą ėmiau romano gabalus.

 

Ką pamenate iš šio laikotarpio, koks jums atrodė tuometinis rusų dramos teatras?

 

Ideologizuotas, rusakalbis. Mačiau visa tai iš kitos perspektyvos. Buvau tarsi privilegijuotas, nes atvažiavau iš Maskvos, o tai daug reiškė. Nuo paties Vasiljevo! Šis faktas man suteikė neįtikėtiną laisvę daryti, ką noriu. Galėjau daryti viską, nes buvau iš Maskvos. Absurdas. Tai aš ir dariau. Mano asistentas buvo Antanas Dirda. Su juo labai susidraugavome. Į šį teatrą įnešėm avantiūros gūsį.

Tada Lietuvoje ėjau žiūrėti Nekrošių, jo „Kvadratą“. Man atrodė, kad tuometiniai šio teatro aktoriai to Nekrošiaus net nematę. Bandžiau juos motyvuoti – tam laisvam teatrui. Jiems tai buvo nauja. Jaučiausi šioks toks novatorius. Niekaip nesupratau: aplink vyksta tokie dalykai, turėtų mokėti viską mintinai, bet jaučiau, kad jie gyvena kažkokiame rezervate, gete. Nesakau, kad norėjau ten padaryti revoliuciją, tiesiog ieškojau. Su manimi iš Maskvos buvo atvykę ir kostiumų dailininkas Pavelas Kaplevičius. Irgi toks pamišėlis... nutrūktgalvis.

 

Spektaklyje vaidino ir Vytautas Šapranauskas. Iki tol buvo antraplanis aktorius, o jūsų spektaklyje... Apie jo vaidmenį ir dabar sklando legendos.

 

Taip, jis buvo nuostabus. Po to Rimas Tuminas pasikvietė jį į Mažąjį teatrą.

 

Įsakymas DĖL 1990 m. kovo mėn. repertuaro. Iš Vilniaus senojo teatro archyvo.

 

Šis spektaklis buvo parodytas ir 1990 m. kovo 11 d., kai buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Tai buvo, greičiausiai, sutapimas. O gal?..

 

To nesuplanuosi, tai buvo atsitiktinumas. Simboliškas.

 

Ką šiuo metu veikiate, kuo gyvenate, kaip žiūrite į šį neramų laiką, vykstantį karą prieš Ukrainą? Ką reiškia būti emigrantu, egzilyje?

 

Man skaudu, labai, aš dabar ne ten, ne fronte. Jaučiu kaltės jausmą. Save moraliai guodžiu tik tuo, jog iš savo šalies išvykau kaip iš Sovietų Sąjungos, tam tikra prasme iš jos pasitraukiau. Su sovietiniu pasu. Aš nesu bėglys. Dabar padedu Ukrainai kaip galiu. Sunku apie tai kalbėti.

 

Kokia išeitis?

 

Nedrįstu prognozuoti. Ta „didžiosios“ rusų kultūros idėja, šovinizmas – identiškas nacistiniam, koks buvo Vokietijoje, – persikūnijo... Tai metastazės. Ir tai – masinis dalykas. Monrealyje irgi jaučiu tą rusiško šovinizmo, „didžiosios“ kultūros propagandą, virusą. Rusija tai darė daug metų, dėjo daug pastangų, mesti pinigai, resursai, kad universitetuose šis naratyvas įsivyrautų. Giliai tikiu, jog Ukraina atsilaikys. Kiek tai kainuos, niekas nežino, bet aišku viena, kad tokia Rusija turi būti sugriauta. Paprastai niekas nesibaigs, nes metastazės giliai išplitusios. Baisiausia, kad visa Rusijos populiacija yra užsikrėtusi abejingumo ir neveiksnumo sindromu, nenoru eiti į politiką. Pažįstu tuos žmones. Daugelis jų buvo mano draugai. Yra ką prisiminti ir dėl ko apgailestauti.

Žuvo daug mano draugų ukrainiečių, kuriuos pažinojau nuo vaikystės, menininkų, aktorių. Kažkada galvojau, jog būsime karo nemačiusi karta. Trauma liks ilgam, kelioms kartoms.

 

Ar gyvenate paženklintas to ešafoto?

 

Bet kokiu atveju, jaučiuosi laimingas... Dirbau čia, Monrealyje, Nacionalinėje teatro mokykloje. Žinote, kokį studentų diplominį spektaklį pastatėme toje mokykloje? Tik įsivaizduokite – tą patį „Kvietimą į ešafotą“. Su kitais aktoriais, aišku, prancūziškai. Dar kartą, remeiką. To savo gyvenime nesu daręs. Išėjo visai kitoks spektaklis nei Vilniuje. Norėjau pasakyti tai, ko nepasakiau pirmajame spektaklyje.

O Vilnių, Lietuvą aš myliu. Matyt, genetinė atmintis. Mane su ja kažkas riša esminio, gal tai yra net kažkoks LDK palikimas. Tai manyje gyvena.

 

Kalbėjosi Gytis Norvilas

 

 

Pagrindinė nuotr. Spektaklio „Kvietimas į ešafotą“ (1989) scena. Vilniaus senojo teatro archyvo nuotr.

 

. . . skaityti toliau

04/09/26

Legendinio tenoro Kipro Petrausko vieta Vilniaus senajame teatre

Ši tamsiai raudonu aksomu aptraukta kėdė Vilniaus senojo teatro Didžiojoje salėje – vardinė. Tai legendinio Lietuvos tenoro Kipro Petrausko (1885–1968) vieta.

 

 

Nuo 1948 iki 1974-ųjų Vilniaus senojo teatro pastate gyveno opera – veikė LTSR Operos ir baleto teatras. Apie išskirtinę salės akustiką, atmosferą ir dabar sklinda legendos. K. Petrauskas nuo 1911-ųjų iki 1958 metų dainavo įvairiuose operos teatruose, tarp kurių ir šiame. Per savo karjerą sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų operose ir operetėse.

 

Senajame teatre Didžiojoje salėje iki pat savo mirties 1968 m. K. Petrauskas turėjo savo vietą – kairėje pusėje (žiūrint į sceną), pirmoje eilėje iš krašto! Visa publika tai žinojo, su juo sveikindavosi, stebėdavo Kipro reakciją, iš kurios net spręsdavo, ar spektaklis vykęs.

 

1974–1981 m. Senajame veikė Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. Tuo metu orkestro rampa buvo ištiesinta, įrengta ir viena papildoma eilė žiūrovams. Tad K. Petrausko nuolatinė vieta „pasislinko“, „pasistūmė“ – teoriškai buvo jau ne pirmoje, o antroje eilėje.

 

Būtina pasakyti, kad ši kėdė nėra autentiška, ant kurios sėdėjo Kipras P., visgi pati lokacija, rakursas – būtent toks.

 

Beje, esama pasakojimų, jog laisvu metu Kipras mėgdavo sėdėti ir ant suoliuko prie įėjimo į teatrą, „budėdavo“ – stebėjo praeivius, o blogu oru įsitaisydavo po stogu. Tai žmonėms darė įspūdį.

 

Ir dar – 1955 m. Operos ir baleto teatre buvo pastatyta Dž. Verdžio opera „Otelas“, kuri buvo skirta K. Petrausko 70-mečio jubiliejui paminėti. Kauno miesto muziejaus fonduose yra saugomas ir šio pastatymo Otelo kostiumas, kurį šioje scenoje solistas ir dėvėjo.

 

Otelas – K. Petrauskas, Dezdemona – E. Saulevičiūtė Dž. Verdžio operoje „Otelas“. 1955 m. Operos ir baleto (dabartiniame Vilniaus senajame) teatre. Nuotrauka iš Kauno miesto muziejaus archyvo (KMM PMMGEK-1798/35)

 

Otelo kostiumas, Dž. Veržio opera „Otelas“. Dailininkas Liudas Truikys. 1955 m. Nuotrauka iš Kauno miesto muziejaus archyvo (KMM PMMGEK-10824/1-4)

 

Parengė Gytis Norvilas

 

. . . skaityti toliau

19/08/26

Režisierius Ilja Moščickij: „Nepasitikėti taisyklėmis, pasitikėti žmogumi ir santykiai su Chaosu“

Vilniaus senajame teatre rugsėjo 4 ir 5 d. įvyks režisieriaus Iljos Moščickio spektaklio „LIMBO“ premjera (rusų k. su lietuviškais surtitrais). Režisierius kalba apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio. Apie absurdiškumą gyventi be repeticijų ir treniruočių, apie pasikartojimų prakeiksmą. Su Ilja kalbėjomės ne tik apie tai.

 

 

I. Moščickis – armėnų teatro režisierius ir kuratorius, kūryboje ieško naujų žiūrovo, atlikėjo ir erdvės bendravimo formų. Jis teatrą išnaudoja kaip tyrimo ir bendro patyrimo vietą. Prasidėjus karui prieš Ukrainą 2022-aisiais paliko Rusiją, dirba ir gyvena Jerevane. Žymesni jo režisuoti spektakliai: „Džono Demjaniuko teismas. Holokausto kabaretas“, „Nerimo knyga“, „Michaelo Craigo Martino ąžuolas“, „To Forget“  ir t. t.

 

 

Kas jus formavo kaip žmogų? Sakoma, kad visi asmenybės raktai – vaikystėje...

 

Mano asmenybė dar nesusiformavusi, ji vis dar formuojasi, ir ją veikia viskas, kas vyksta aplink. Oras, knygos, draugai, linksmybės ir nuobodulys, kasdieniniai atradimai ir rutina. Dabar prisiminiau, kad mano mėgstamiausia plokštelė, kurią vaikystėje perklausiau maždaug milijoną kartų, buvo „Piteris Penas“, o mama man skaitydavo Tolkieno „Hobitą, arba Ten ir atgal“ – man tai labai patiko. Pamenu, kad mokykloje, kuomet kai kurie vaikai, tarp jų ir aš, įsigijo vaizdo magnetofonus, mes keisdavomės kasetėmis. Aš paklausiau tėčio, kokią kasetę reikia nusipirkti, kad visi norėtų su manimi keistis. Jis pasakė: Akiros Kurosavos „Septyni samurajai“. Nusipirkau, bet rezultatas buvo priešingas. Niekas nenorėjo keistis. Visi domėjosi „Mortal Kombat“, „Rembo: Pirmasis kraujas“ ir pan. Nesuvokiau, kodėl tėtis man parinko šį nuobodų, niekam neįdomų filmą. Tik po daugelio metų supratau. Tai padarė man įtaką.

 

 

O kas nukreipė į meno pasaulį? Kam jis jums?

 

Kam man menas? Manau, kad tai vienintelis žmogui prieinamas būdas užmegzti ryšį su pasauliu. Vienintelis būdas jį suvokti, interpretuoti ir priimti. Realybė nuo mūsų paslėpta, o aplink neįstengiame rasti jokio kito įrankio, kuris mums leistų realybę iškasti iš po dozės griuvėsių. Tiesą sakant, stebiuosi, kaip žmonėms pavyksta susidoroti su gyvenimu be meno pagalbos. Be teatro. Juk galima išprotėti.

 

 

Gyvename labai nestabiliais laikais. Prieš Ukrainą vyksta brutalus karas, nestabilūs ir kiti regionai. Regis, kad karas virsta „diplomatijos“ įrankiu, politiką ima diktuoti galia, instinktai. Dar Konfucijus nelinkėjęs gyventi pervartų metu. Ką apskritai tokiu laikotarpiu gali teatras, menas? Ar nėra nuodėmė juo mėgautis, kai šaudo pabūklai ir zyzia dronai?..

 

Filosofas Merabas Mamardašvilis patarė atkreipti dėmesį į tai, kaip su tokia padėtimi susidorodavo senovės graikai. Graikai turėjo du terminus: „aporia“ ir „amechania“. Aporija – tai laikotarpis pasaulyje, kai tiesa išnyksta. Ir štai, kai senovės graikas suprasdavo, kad atėjo būtent toks laikas, tinkama buvo vadovautis amechanija. Tai atsisakymas kovoti už tiesą. Šventas nieko nedarymas. Reikėjo užsiimti kuo nors gražiu ir nenaudingu. Pavyzdžiui, menu, arba galima buvo pasišvęsti alyvuogių auginimui. Aš, pavyzdžiui, užsiimu teatru.

 

 

Pats dabar gyvenate ir kuriate Armėnijoje. Koks Armėnijos teatras, su kokiais iššūkiais susiduria Armėnijos kultūra, tas pats teatras? Kokiomis nuotaikomis gyvena visa Armėnijos  visuomenė? Prisipažinsiu, kai Armėnijoje lankiausi prieš 10 metų poezijos festivalyje – mano įspūdis buvo slogus... Dėl daugelio priežasčių. Viena jų – geopolitinė.

 

Armėnija – tai geriausia vieta pasaulyje ne tik todėl, kad ten šilta ir skanu. Jerevanas šiandien – puiki vieta kurti teatrą. Tai vieta, kurioje nėra nustatytų ir sudievintų ribų. Armėnija galbūt šiuo metu yra vienintelė vieta pasaulyje, kur egzistuoja toks carte blanche (pranc. visiška laisvė – gn past.) nenormatyviam menui. Dėl daugybės priežasčių, štai keletas jų: nepasitikėjimas taisyklėmis, pasitikėjimas žmogumi ir tūkstantmečiais susiformavę santykiai su Chaosu.

 

 

Koks teatras jums artimiausias? Stilistika, principai, kokia teatro kalba suprantamiausia? Į ką kurdamas atsiremiate? Į kokią teatro tradiciją?

 

Nepasitikiu tradicijomis. Iš esmės labiau pasitikiu gamta nei kultūra. Kalbant apie įtaką, kažkada mano supratimą apie teatrą ir gyvenimą visiškai pakeitė Eimunto Nekrošiaus spektakliai, tačiau mane taip pat esmingai paveikė „Velnio vartų“ tarpeklio grožis kalnuose Krasnodaro krašte, Rusijoje. Apie stilistiką ir principus man sunku pasakyti, manau, kad man artimiausias yra Peterio Brooko siūlomas teatro skirstymas į gyvąjį ir negyvąjį. Manau, kad forma ir teatro kalba gali būti bet kokios. Yra tik vienas esminis klausimas: ar tai, kas vyksta scenoje, susiję su egzistencija, ar ne.

 

 

Vilniaus senajame teatre netrukus pasirodys jūsų premjera – „LIMBO“. Kas tai? Limbo apibrėžimų yra begalės. Tai ir pirmasis Pragaro ratas „Dieviškojoje komedijoje“, tai ir britų priešpovandeninis bombų paleidimo įrenginys...

 

„LIMBO“ – spektaklis apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio. Apie absurdiškumą gyvenimą gyventi iškart, iš pirmo karto, be repeticijų ir treniruočių. Apie pasikartojimų prakeiksmą ir apie tai, kad visą gyvenimą turėsime kartoti tuos pačius žodžius, kurių skaičius ribotas, ir kurie jau buvo ištarti milijoną kartų, o norėdami suprasti, ką iš tikrųjų jaučiame ir ko norime, mums reikia naujų žodžių, bet jų nėra. Taigi teks kartoti.

 

 

Apie ką norėjote kalbėti, kas inspiravo, ką spektakliu norite išsiaiškinti visų pirma kaip žmogus? Koks jūsų darbo metodas, santykis su medžiaga, kaip randate santykį su aktoriumi? Kiek suprantu, scenarijų, tekstą konstruojate pats... Koks jūsų santykis su kalba?

 

Aš pradedu bendro judėjimo egzistencijos link procesą. Jei tai pavyksta, su spektaklio komanda gauname galimybę bendrauti esminiu lygmeniu. Pamažu nubyra antraeiliai, nereikalingi ir nereikšmingi dalykai. Jei mums pasiseks, galime eiti dar toliau. Tačiau turi labai pasisekti! Rezultatas – atviras kūrinys. Atviras kam? Spektaklio kūrėjų atvertas žiūrovams. Tai reiškia, kad mes neprimetame jokios vienintelės „teisingos“ interpretacijos. Vietoj to autoriai žiūrovams siūlo kartu su jais užimti autoriaus poziciją tiek spektaklio atžvilgiu, tiek ir pasaulio, esančio už teatro ribų, atžvilgiu. Siūlome ir numatome interpretacijų įvairovę, o jei mums pavyks, žiūrovai gaus medžiagos, kad galėtų kartu su mumis užsiimti menu. Kiekvienas iš jų sukurs savo spektaklį. Ir kiekvienas iš tokių spektaklių bus nuostabus.

 

 

Vadovaujate 2018 m. įkurtai tarptautinei teatro platformai „Chronotope“. Esate vienas iš tarptautinio šiuolaikinio teatro ir performansų festivalio „Chronofest“ kuratorių. Kas tai per reiškinys, platforma?

 

„Chronotope“ – tai teatro trupė. Visus metus Jerevane kuriame ir statome spektaklius. O vasaros pradžioje rengiame festivalį, kuriame, be mūsų kūrinių, dalyvauja mūsų draugai ir kolegos – menininkai iš viso pasaulio, kurie dalijasi mūsų vertybėmis ir samprata apie tai, kas yra teatras, kokia jo funkcija ir paskirtis šiandien. Aplink festivalį susidaro aplinka, kurioje išryškėja Realybė. Atsiranda galimybė esminiam, giliam bendravimui per meno sluoksnius. „Chronofest“ – tai utopija, kuri, nors ir visai trumpam, bet vis dėlto išsipildo, – saugumo salelė, kuri sutaiko su aplinkiniu chaosu, džiaugsmas, kuris nugali visą tą šūdą.

 

 

Kalbėjosi Gytis Norvilas

 

Vilniaus senojo teatro nuotraukos.

. . . skaityti toliau