Pasaulinio garso senosios muzikos legenda, dirigentas Trevoras Pinnockas kartu su  viena ryškiausių operos atlikėjų Lauryna Bendžiūnaite, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir tarptautiniu pučiamųjų instrumentų ansambliu lapkričio 21, 22 ir 23 dienomis susitinka Lietuvoje, koncertuose „Endless Pleasure“. Vilniaus senasis teatras kviečia patirti beribį malonumą, klausant G. F. Händelio ir W. A. Mocarto kūrinių ne tik Vilniuje, bet ir Visagine bei Vilkaviškyje.

Solistė Lauryna Bendžiūnaitė, išsiskirianti savo unikaliu balsu ir gebėjimu drąsiai jungti skirtingas muzikos epochas, pasakoja apie savo patirtį koncertuojant kartu su garsiuoju dirigentu Trevoru Pinnocku.

Lauryna, esi operos solistė su labai plačiu repertuaru – nuo baroko muzikos iki šiuolaikinių XXI amžiaus kompozitorių kūrinių. Ne kiekvienas solistas ryžtasi atlikti tiek barokinius, tiek sudėtingus šiuolaikinius kūrinius. Kokia tavo kaip dainininkės paslaptis, leidžianti drąsiai pasinerti į tokias skirtingas muzikos epochas?

Atlikti visų epochų muziką naudojame tą patį instrumentą – balsą. Niekada nedainuočiau repertuaro, kuris netinka mano balsui. Negalėčiau atlikti visų baroko kūrinių ar šiuolaikinių kompozitorių kūrybos. Tai labiau priklauso nuo atlikėjo skonio, noro atlikti tam tikrą repertuarą, muzikinio raštingumo ir išprusimo. Galiausiai viską lemia tai, ką diktuoja pats balsas – jis yra pagrindinis veiksnys.

Kokia muzika tau pačiai yra artimiausia ir kodėl? Ar turi mėgstamų kūrinių, kurie visada tave įkvepia?

Tai pats sudėtingiausias klausimas, nes kaip muzikos pasaulio „gyvūnas“ jaučiu pareigą vardinti kūrinius ir kompozitorių vardus. Tačiau būtent tyla mums yra gyvybiškai svarbi. Jei kalbėtume apie klausymąsi, tai man patinka gerai atliktas pop kūrinys, o vakarui dažnai pasirenku  ”praskiestą” džiazą. Kai norisi tiesiog „bliauti“ (aut. past. Dainuoti iš dūšios), tai – Lietuvos himnas ar „Kur giria žaliuoja“.

Koncertuose „Endless Pleasure“, kuriuose dainuosi kartu su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir dirigentu, baroko muzikos žinovu Trevoru Pinnocku, atliksi tiek Mocarto, tiek Händelio kūrinius. Ko klausytojai gali tikėtis iš šios programos?

Mes ilgai svarstėme, kokia programa geriausiai pritrauktų klausytoją, nes šie koncertai – tik pradžia. Pavasarį visi kartu kursime operą. Aš dievinu Mozartą, o Trevoras – baroką, G. F. Händelį. Šių kompozitorių kūriniai išties puikiai dera tarpusavyje. Ir, tikiu, tai – idealus pirmasis pasimatymas su Vilniaus senuoju teatru. Koncertas „Endless Pleasure“ yra tarsi šauklys, kviečiantis į tolimesnę muzikos kelionę.

Klausytojų laukia ypatingas koncertas. Šv. Kristoforo orkestras jau seniai „galanda strykus“, o mes visi su didžiuliu nekantrumu laukiame kolegų instrumentalistų iš visos Europos, kurie, Trevoro prašymu, sugebėjo rasti vietos savo beprotiškuose darbo grafikuose. Kurti muziką kartu su Maestro – tai tikra privilegija, garbė ir nepaprasta dovana.

Kaip gimė jūsų bendradarbiavimas su dirigentu, klavesinininku Trevoru Pinnocku? Ir kas paskatino šiandien kartu leistis į muzikos atradimų kelią?

Su Maestro Trevoru susitikome 2008 metais Londone, Karališkosios muzikos akademijos operos studijoje, kur dalyvavau operos perklausoje, kuriai jis dirigavo. Tai ilgametė muzikinė draugystė. Trevoras tapo mano muzikiniu tėvu – tai žmogus, su kuriuo tariuosi dėl svarbiausių muzikinio kelio klausimų. Kažkokiu nesuprantamu būdu jis tapo neatsiejama mūsų šeimos dalis. Pirmą kartą prikalbinau jį atvykti į Lietuvą 2021 metų vasarą, kai Neringa buvo Lietuvos kultūros sostinė. Tuomet statėme operą mano mokyklos sporto salėje. Pavasarį grįšime su ta pačia Acis and Galatea meilės istorija, tik šį kartą kursime spektaklį Vilniaus senajame teatre. Opera turės savo tikruosius namus, savo sceną!

Baroko muzika, ypač atliekama su tokiu dirigentu kaip Trevor Pinnock, turi savo specifiką. Koks yra tavo požiūris į atskirų žanrų muzikos atlikimą?  

Kai dainuoju barokinį repertuarą, negaliu tuo pačiu metu ruošti kitos muzikos. Beje, tai galioja visam mano atliekamam repertuarui. Reikia laiko, kad balsas prisitaikytų, rastų savitą skambesį ir būdą. Ką tik grįžau iš Prancūzijos, kur Opéra Nice Côte d'Azur dainavau Mahlerio 4-ąją simfoniją, ir po to prireikė kelių dienų, kad galėčiau grįžti prie G. F. Händelio Semelės ir ją iš naujo prisijaukinti. Visiems kūriniams reikia laiko ir tinkamo jausmo.

Kaip manai, koks yra operos atlikėjo vaidmuo šiandieniniame pasaulyje, kai muzika tampa labiau pasiekiama ir kitose platformose? Ar kinta publika ir jos lūkesčiai pasaulyje ir Lietuvoje?

Mes visi laimime nuo to, kad muzika yra prieinama. Svarbiausia, kuo užpildome šį eterį. Koks mano vaidmuo šiandieniniame pasaulyje? Aš esu jungtis, tiltas tarp dirigento ir kompozitoriaus idėjos, kalbančios per mano patirtį, širdį ir balsą. Publikos lūkesčiai iš esmės nesikeičia – visi norime būti sujaudinti, nustebinti, patirti vienybę, o muzika dosniai suteikia tokią galimybę.

Kalbėjosi Lauryna Lopaitė

Nuotr. Ronan Collett

Personažų kostiumai teatre kuria ne tik personažo įvaizdį, bet ir pasakoja istorijas, perteikia epochą, emocijas ar net konkretaus žmogaus vidinį pasaulį. Viena iš aktyviausiai kuriančių Lietuvos kostiumų dailininkių, Jolanta Rimkutė, per 26-erius karjeros teatre metus sukūrė daugybę unikalių kostiumų, be kurių šiuolaikinės lietuviškos scenos peizažo neįmanoma įsivaizduoti.

Vienas naujausių ir reikšmingiausių J. Rimkutės darbų – kostiumai sukurti Vilniaus senojo teatro spektakliui „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ (rež. Albertas Vidžiūnas, spektaklio meno vadovas Jonas Vaitkus), kurį įkvėpė dailininko ir rašytojo Šolomo Zelmanavičiaus dramatinė legenda „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“. J. Rimkutei teko iššūkis ne tik perteikti sudėtingą istorinę epochą, bet ir subtiliai įkūnyti kultūrinius simbolius bei veikėjų transformacijas.

Jūsų kuriamas teatrinis kostiumas – charakteringas, įtaigus, elegantiškas, svarbios detalės, įvaizdžio visuma. Kaip formavosi Jūsų kaip teatro dailininkės stilius? Kas turėjo didžiausios įtakos?

Mane žinantys kaip kostiumų dailininkę, dirbančią madoje, televizijoje, kine, teatre, atpažįsta mano braižą. Kartais sako, čia „rimkutiškas“ kostiumas. Yra spalvinis kodas, medžiagiškumas, faktūros, medžiagos kurios man patinka. Teatre man svarbus siluetas. Nemėgstu scenoje pernelyg didelio, nepagrįsto dekoratyvumo, butaforijos. Mėgstu dizainą, kai jauti kūrėjo štrichą, braižą, ir subtilų įtaigumą. Visada siekiu sujungti kostiumą su scenografija ir aktoriaus vaidyba. Niekada nesiekiu dominuoti. Taip aš suprantu kostiumo dailininko darbą teatre.

Kas man padarė didžiausią įtaką? „Hotel Pro Forma“ ir Robertas Wilsonas su savo specifiniu stiliumi, estetiniu braižu. Visada reikia turėti galvoje, kad Lietuvoje mes privalome būti universalūs ir mokėti prisitaikyti, adaptuotis prie įvairių režisierių, medžiagų, ir erdvių. Deja, jei būčiau muzikantas, turėčiau groti labai skirtingą muziką. Nes mes maža šalis ir turiu mokėti groti ir klasiką, ir džiazą, ir folklorą. Ir tai nėra blogai. Man patinka skirtingos melodijos.

Kaip ruošėtės šiam „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ pastatymui, kokį poveikį kostiumams turėjo istorinis kontekstas, Š. Zelmanavičiaus pjesėje minimos istorinės asmenybės?

Mano, kaip kostiumų dailininko darbas prasideda tada, kai perskaičius pjesę susipažįsta su tam tikru istoriniu laikotarpiu. Nors pjesė yra legenda, tačiau jog galėtum improvizuoti, reikia gerai išmanyti medžiagą. Man tai buvo iššūkis, nes veiksmas vyksta XVIII a. viduryje Lietuvoje, žydų bendruomenėje. Reikėjo išsiaiškinti, kaip to meto miestelėnai, lietuviai ir žydai rengėsi, todėl teko skaityti daug literatūros. Nors esu kūrusi daug istorinių kostiumų, toks konkretus LDK laikotarpis man buvo naujiena.

Teatras man patinka, nes visada suteikia naujų patirčių ir žinių. Trupė didelė, dalyvauja beveik visi aktoriai, todėl reikėjo rasti sprendimus, kaip greitai transformuoti tą patį aktorių į kitą personažą. Tai – vienas iš didžiųjų šio pastatymo iššūkių. Bendradarbiaujant su scenografu ir režisieriumi, žinant istorinį kontekstą ir pjesės turinį, jau galima turėti savo viziją ir spręsti, ką norisi perteikti.

Pamažu supratau, kad pagrindiniai skirtumai slypi ne kostiumuose, o mūsų galvoje, tikėjime, mąstymo būde. Man svarbu pabrėžti, kad nors šiame spektaklyje žmonių išvaizda esmingai ir nesiskiria, pagrindiniai skirtumai slypi tikėjime. Juk ir šiuolaikinėje visuomenėje rengiamės panašiai, bet esame skirtingų įsitikinimų.

Kokius uždavinius sau kėlėte spektaklyje „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“? Kas tapo atspirties tašku kuriant personažų įvaizdžius?

Pradėkime nuo to, kad prieš pradedant dirbti visada labai tyrinėju vaizdinius, skaitau ir žiūriu vizualinę medžiagą, kad suprasčiau to laikotarpio kontekstą. Kiekvienas laikmetis turi savo kontekstą ir madą. Galvoju, kas tam periodui tinka ir kaip tai susišaukia su mūsų gyvenamu laiku. Mane visada labai įkvepia senosios fotografijos. Žiūriu jas ne tik dėl kostiumų, bet ir dėl atmosferos, žmogaus išvaizdos ir pozos. Labai padėjo dvi kostiumų istorikės Rūtos Guzevičiūtės knygos: „Tarp Rytų ir Vakarų. XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai“ bei „Žydų kostiumo klajonės laike ir erdvėje“.

Senasis teatras žavus tuo, kad jis visada turi sandėlį, todėl esamus daiktus galima pritaikyti ar adaptuoti. Pavyzdžiui, personažai elgetos visada atrodys pavargę, „panešioti“, todėl tinka ir patinka naudoti senus daiktus, juos perdirbti. Vis dėlto, daug kostiumų teko siūti iš naujo. Senojo teatro fiziniai pajėgumai reikalavo pagalbos iš šalies, nes per trumpą laiką sukurti kostiumus visai trupei – didelis darbas. Tarkim, barzdos ir galvos apdangalai spektaklio veiksmo laikotarpiu buvo statuso ženklai. Šiais laikais grįžtame prie šių simbolių, todėl teatro grimo skyrius kuriant naujas barzdas ir galvos apdangalus turėjo daug darbo.

Kiekvienas žanras diktuoja savo. Darbas su opera, operete ar drama reikalauja skirtingo požiūrio. Šiuo atveju mes dirbame su grafo Potockio legenda, tarsi pasaka suaugusiems, jau su kūrėjų perkošta istorija, kuri leidžia interpretuoti, spalviškai štrichuoti. Mane labai padrąsino muziejininkai, sakė: „Mes, muziejininkai, dirbantys su tiksliais dalykais, turime labai aiškias ribas. Tu esi kūrėjas ir menininkas, tu tas ribas gali peržengti.“ Šią frazę prisiminiau šiame pastatyme ir tai man leido tų ribų nepaisyti.

„Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ – jau 6 jūsų darbas su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Kuo svarbus režisieriaus ir scenografo tandemas?

Nepamirškime, kad šis tandemas yra dar ir su scenografu Artūru Šimoniu. Tai trijulė: režisierius, scenografas ir aš. Man patinka, kad režisierius su scenografu apsikalba, o aš esu trečia, prisidedanti prie vizualinės dalies. Tai komandinis darbas ir man patinka nenuspėjamumas. Ypatingai įkvepianti patirtis šiame darbe – susidūrimas su kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės kūryba ir komandinis bendradarbiavimas. Esu laiminga, kad galiu dirbti su vienu iš Lietuvos teatro režisūros klasikų. Pirmas mūsų bendras darbas su Vaitkumi buvo Šekspyro „Venecijos pirklys“ Kaune, spektaklio scenografė Jūratė Paulėkaitė. Jonas leidžia sau daug ko nežinoti iki galo, o tai teatrui suteikia stebuklo jausmą. Teatras yra stebuklų vieta ir daug kas gimsta paskutinę savaitę prieš premjerą. Ir lai taip būna.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

Nuotrauka Saulės ir Donato, iš asm. archyvo.

Vilniaus senajame teatre rugsėjo 21, 22 dienomis įvyks spektaklio „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ pagal litvako Šolomo Zelmanavičiaus pjesę premjeros (pirmi du parodymai įvyko dar birželio 15, 16 d.). Režisierius Albertas Vidžiūnas šį spektaklį statė duetu su Jonu Vaitkumi, kuris yra šio spektaklio meno vadovas.

A. Vidžiūnas svarsto apie prarastąjį, žydiškąjį Vilnių, lietuvių dramaturgiją, galios centrus, daugiakalbystę, tikėjimą, fanatizmą ir mėgina atsakyti į klausimą – ar šiandien teatras apskritai dar prasmingas ir įmanomas. 

Šolomas Zelmanavičius. Greičiausiai ši pavardė daugeliui nedaug ką sako, jei išvis girdėta. Koks tavo asmeninis santykis su juo? Ar šį litvaką žinojai iki pradedant darbą su pjese „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“?

Buvau matęs jo dailės darbus, žinojau, kad jis buvo ryškus to meto menininkas. Su litvakais taip jau yra, kad tik susidomėjęs menininko, mokslininko darbais ir pasigilinęs atrandi, kad jie ar jų tėvai kilę iš Lietuvos. Labai norėtųsi, kad būtų atvirkščiai. Rašytojo Jeromeʼo Davido Salingerio tėvai iš Sudargo apylinkių, elektroninės muzikos pradininkė, teremino dyva Clara Reisenberg Rockman kilusi iš Vilniaus, būdama ketverių jau studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje, broliai Minkovskiai iš Kauno: neįkainojami Oscaro tyrimai gydant diabetą, Hermanas buvo reliatyvumo teorijos pradininkas, dėstęs Albertui Einsteinui, astrofiziko Rudolfo garbei pavadinta galaktika, Romainas Gary... Tai tik žymiausi, o kiek dar puikių amatininkų, gydytojų, visuomenininkų.

Komandoje su Jonu Vaitkumi dirbi ne pirmą kartą. Kas jus sieja, kokie sąlyčio taškai? Idėjiniai, bendras požiūris į teatrą, stilistika?

Po studijų esu asistavęs Jonui Vaitkui dirbant su ,,Demonais“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT). Jau tada abu supratome, kad obuolys nuo obels netoli nuriedėjo. Mūsų bendravimas nenutrūko ir man einant savu keliu, kartu statėme Arvydo Juozaičio ,,Širdis Vilniuje“ Jaunimo teatre. Jis domėjosi mano veikla, darbais, požiūris į teatrą, lūkesčiai panašūs. Todėl Senajame teatre žinojome savo vaidmenis ir įvyko puiki premjera.

Pjesėje labai aiškiai išskleidžiamas spalvingas žydiškas pasaulis: istorija, religija, tradicijos. Kuo šis tekstas aktualus šiandien? Paatvirausiu – man tame tekste labai daug išnykusio Vilniaus, kurio mes jau nebepažįstame. Ar tokia pjesė nėra tiesiog bandymas pasivaikščioti po „muziejų“?..

Gyvenu Vilniaus senamiestyje nuo pat studijų laikų, o išnykusio pasaulio pojūtis lydi nuolat ir jis provokuoja ne tik mąstyti, bet per kūrybą ieškoti kontakto su prarastu žydišku paveldu. O Š. Zelmanavičius meistriškai jį išskleidė. Jo pasaulis mistiškas ir prarastas tuo pačiu metu. Lyg ir legenda, bet ji remiasi konkrečia tautos patirtimi. Teatre lyg socialiniame simuliatoriuje atkartoji kažkada parašytus, sukurtus žodžius, vaizdus, konfliktus, kartais jie paveikūs, kartais tik muziejiniai atvirukai. Šiame darbe pavyko aptikti tą judėjišką mistinį geluonį, kuris apnuogina ne tik Vilniaus, bet ir visos Europos skaudžią patirtį.

Vilnius buvo ir yra daugiakalbis. Spektaklyje skamba lietuvių, lenkų, hebrajų, rusų, jidiš... Vilniaus senasis teatras, kaip daugiakalbis teatras, regis, tokiam konceptui yra idealus variantas, bet ar tai padeda spektaklio dramaturgijai? Ar nebandome savęs apgauti – juk kuo daugiau kalbų, tuo susikalbėti yra sunkiau. Visi puikiai žinome Babelio bokšto istoriją irkuo viskas baigėsi...

Sutinku, sodru, bet užsienyje jau gan dažnai spektakliuose ar filmuose girdime dvi ar daugiau skirtingas kalbas. Mums tai šiek tiek neįprasta, bet kasdienybėje jau neišvengiame pokalbio su kitakalbiais, kalbėti neišeina, nors supranti viską. Svarbiausia – noras ne tik susikalbėti, bet ir turėti ką pasakyti. Todėl šiame spektaklyje tai pasiteisina ir išryškina senojo Vilniaus savitumą ir išskirtinumą. Kai kuriems aktoriams nuo scenos kalbėti ne savo gimtąja kalba nėra lengva, reikia įveikti vidinę cenzūrą. Savikritika šiuo atveju nepadeda. Reikia daug drąsos ir pasitikėjimo. Sukurta puikių vaidmenų, džiaugiausi procesu su šia unikalia medžiaga.

Nežinau, ar čia koks evoliucinis žmonijos žingsnis, bet pastebiu, kad išmokti vieną dvi užsienio kalbas jau nėra sunku, o jaunimas išviso poliglotų karta. Toks savotiškas prisitaikymas prie realybės. Daug keliaujame, esame smalsūs ir žingeidūs.

Pjesėje pagrindinis herojus grafas Potockis už įsitikinimus sudeginamas ant laužo – perėjo iš vienos tikybos į kitą, iš katalikų į judėjų. Kokios čia galėtų būti paralelės su šiandiena? Gal visgi mirti už įsitikinimus – visiškas atavizmas ir anachronizmas? Galima priartėti prie slidžios ribos – fanatizmo, ekstremizmo ir t. t.

Laužas, kalėjimas, tremtis yra ,,puikios“ priemonės spręsti visuomenės negalias, manipuliuoti ar parodyti stipriojo galią. Ši pjesė puikiai tai iliustruoja ir atliepia. Galios centrai vilioja visokio plauko niekšus ir jie ten puikiai jaučiasi manipuliuodami, bausdami silpnesnįjį. Besąlygiškai mylėti Dievą nelengva. Šių dienų elgesio kategorijos tikinčius stumia į paribį. Jeigu tiki, išpažįsti, tai reikia santūriau, nes besąlygiškai tikintis yra pavojingas, nes nevaldomas, jį sunku sugundyti pinigais, valdžia. Arba tiki, arba ne, jokių pustonių. Šie herojai vilioja kūrėjus. Be to, čia labai ryškus lemties ženklas. Tarsi viskas turi prigimtinį ryšį, atliepiame Dieviškąją valią, kuriai priešintis, nepaklusti neįmanoma.

Ne kartą esi akcentavęs, jog tau pačiam svarbi Lietuvos autorių dramaturgija. Kas lemia tokias preferencijas? Ką kaip režisierius norėtumei pastatyti, kuo vadovaujiesi dirbdamas su aktoriais, medžiaga? Ir apskritai, kurių galų tau tas teatras? Gatvė, geopolitinė situacija, realybė, regis, dabar yra geresnis teatras?

Baigiant studijas ir vėliau, bendra nuotaika, aplinka siūlė ribines, audrinančias temas, provokuojančius klasikos pastatymus, o mano pirmasis trečio kurso darbas buvo pagal Sigito Gedos eiles ir Broniaus Kutavičiaus muziką ,,Jotvingių mišios“. Pavadinau jį ,,Mamutų šalis“. Vėliau diplominis darbas Jaunimo teatre pagal Astridos Lindgren ,,Broliai Liūtaširdžiai“. Nuo ,,mažens“ rinkausi man artimą, atpažįstamą žodį, temą. Auginu keturias dukras, todėl kūryba vaikams visada domėjausi. Vytauto V. Landsbergio ,,Arklio Dominyko meilė“, sukurta Jaunimo teatre, bus rodoma jau 19-ąjį sezoną, aktoriai Neringa Varnelytė, Gediminas Storpirštis įtikina, kad teatras nėra jau toks efemeriškas, laikinas. Statytų lietuvių autorių spektras labai platus, bet juos visus vienija buvimas čia ir atpažįstamas realybės sublimavimas savo kūryboje. Be teatro esu išbuvęs tik vienerius metus. Restauravau Pivašiūnų, Kantaučių, Telšių katedros vargonus ir derinau savuosius. Vargonų, pasirodo, neįmanoma visiškai suderinti, o ką kalbėti apie mirtinguosius. Gyvenime daug chaoso, nuo informacijos reikia tiesiog gintis, kartais net slapstytis, o teatre lyg bandai suvaldyti, įvesti tvarką – scenoje ir savo viduje. Man teatras padeda išbūti tarp žmonių, nes aš jau žinau, kokie jie. 

Į kurią pusę dabar vėjai pučia tavo gyvenime, kokie vektoriai? Kiek esu girdėjęs – vasarą organizavote stovyklas ukrainiečių vaikams našlaičiams. Kokie įspūdžiai, kas sudėtingiausia? Ar apskritai tokiame kontekste kažką kurti yra moralu? Nemažai menininkų sako, kad karo kontekste apskritai nemato prasmės kurti, motyvacijos – nulis. Kaip pats jautiesi tokioje situacijoje.

Taip, jau antrą vasarą iš eilės buvau vienas iš vadovų kino stovykloje vaikams iš Ukrainos. Lietuvių liaudies pasakų motyvais kartu su vaikais sukūrėme du filmukus. Prieš metus išsiskirdami netikėjome, kad po metų bus dar liūdniau, dar daugiau netekčių ir skausmo. Sudėtingiausia buvo išsiskirti.

Šiemet vėl išlydėjom vaikus į karą. Kitą dieną buvo stipriai bombarduojamas Nikopolis. Daug vaikų buvo iš to miesto. Tai kaip jaustis? Kokia kūryba? Bet praeina kažkiek laiko ir supranti, kad žmogus yra be galo gajus ir persikrauna, tarsi vėl ieškai būdų motyvuoti save kūrybai, domėtis kitų kūryba. Po stovyklos nuvykau į Oskaro Koršunovo premjerą Lvive. Puikus Oskaro darbas buvo priimtas šiltai ir keliaudami kartu namo lyg drąsinome vienas kitą, kad viskas bus gerai, o mes darome tai, ką galime geriausiai. O ant šaligatvių ūžiantys generatoriai tėra laikinas karo fonas. Todėl gal neatsitiktinai šiuo metu Panevėžio teatre ,,Menas“ repetuoju spektaklį vaikams pagal Dainiaus Gintalo pjesę ,,Vėjo Kotletukas“. Kartu su dailininku Artūru Šimoniu ir kompozitoriumi Titu Petrikiu kursime spektaklį apie tai, kaip svarbu gyvenime surasti savąją ,,lėkštutę“. Planuose ir darbas su nauja Herkaus Kunčiaus pjese. Stengiuosi neprarasti kūrybinio budrumo ir džiaugtis kiekviena nauja diena.

Kalbėjosi Gytis Norvilas

Nuotr.  Dmitrijaus Matvejevo

Duris į 111-ąjį Vilniaus senojo teatro sezoną rugsėjo 6 dieną atvers režisieriaus Agniaus Jankevičiaus premjerinis spektaklis „Reforma”. Jau šeštą savo spektaklį Senajame kuriantis A. Jankevičius yra ir „Reformos“ dramaturgas. „Vilniaus senasis teatras stoja į reformos, kismo kelią. Matyt, ateinančius ketverius metus vyks ar bandys vykti kažkokia transformacija, ir labai įdomu, į ką ta reforma išvirs. Kaip keisis teatro veidas, teatro atmosfera. Prisiliesti prie tos teatro pradžios, įšokti pirmoje stotelėje laukiant permainų troleibuso – labai įdomu“, – prieš sparčiai artėjančią premjerą dalinosi mintimis A. Jankevičius.

Kaip kilo idėja rašyti „Reformą”? Kuo ši pjesė svarbi žiūrovams, visuomenei?

Buvo, jei neklystu, 2018 metai. Tuo metu buvau Slovėnijoje. Repetavau performansą su tokiu slovėnų gatvės teatru. Vieną vakarą, po repeticijos, paskambino sesuo. Ji pasakė, kad mano gimto miestelio Skapiškio pagrindinę mokyklą verčia pradine, kilo grėsmė, kad ją apskritai uždarys. O tai reiškia, kad jaunimo miestelyje neliks. Miestelis mirs. Žinia mane sukrėtė. Prisiminiau pedagogų protestus Vilniuje, kai jie pro langą įlipo į ministeriją. Tuo metu tęsėsi, veikiausiai, 2015 metais prasidėjusi masinės emigracijos Europoje tema, kuri ligi šiol skaldo visuomenę. Tą vakarą man šovė mintis: tarkime, yra Lietuvoje toks miestelis – Skakiškis, ir jame nuspręsta uždaryti mokyklą. Trys aktyviausios pedagogės sukurpė chuliganišką planą iš Olandijos atsivežti pabėgėlių ir „užpildyti“ mokyklą, taip išgelbstint ją nuo uždarymo. Taip ir pradėjo „rašytis“ siužetas, charakteriai. Miestelio pavadinime pakeičiau vieną raidę. „Mokyklų tuštėjimo meto“ problema provincijoje yra ypač skaudi. Galime viską suprasti, bet emociškai reaguojame įvairiai. Kitas dalykas – ta reforma daugeliui miestelių atima galimybę išlikti jaunu. Kalbant apie pabėgėlius, pjesėje panaudota reali istorija: viename Olandijos miestelyje įvyko daug absurdiškų dalykų tarp miestelio gyventojų ir gausių pabėgėlių. Kilo chaosas, kurį valdžia dėl įvairių priežasčių ignoravo. Istorija baigėsi nelinksmai... Taigi, iš kelių segmentų parašiau pjesę „nuotykį“ arba „road play“ – mokytojų kelionę iš nebūties į dideles viltis ir lūkesčius, kuri baigiasi grįžimu į tą patį atskaitos tašką užbaigiant klausimu: „O kas toliau?“

Ar tavo kūryba yra autobiografinė? Gal už idealisčių herojų Laimės, Vakarės, Vilties personažų slepiasi konkrečios mokytojos?

Situacijos realios, pavyzdžiui, paskutinis monologas paremtas tikru įvykiu, bet pačios mokytojos prototipų neturi. Kai pradėjau rašyti tuos skečus, apibrėžto vaizdo, kokios tos mokytojos, nebuvo. Jos atsirado nuo vardų, o šie – nuo vieno J. Jarmuscho filmo. Atsirado trys vardai: Laimė, Vakarė ir Viltis. Aiškėjo, kokias pozicijas jos užims: lietuvių literatūros mokytoja Laimė, be jos – niekaip tokiame projekte, Vakarė – fizinio lavinimo, o Viltis – tikybos mokytoja. Viskas spalvų kontrasto principu. Jos tarsi toli viena nuo kitos. Bet tam tikros aplinkybės, miestelio mažumas, cheminės jungtys tarp žmonių ir problema jas suartina. Periferijoje nėra didelio pasirinkimo, su kuo žmonėms bendrauti, ir tai netgi pastiprina „Reformos“ siužetinę koliziją.

Premjera įvyks tuoj po rugsėjo 1-osios, Žinių ir mokslo šventės. Ar spektaklis skiriamas pirmiausia mokytojams?

Su pirmomis mokytojų reakcijomis teko susidurti dar šį birželį, kai vaidinome „Reformos“ ištrauką Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkurse Varėnoje. Priėjo du mokytojai padėkoti. Vienas nusistebėjo, kaip čia mes nelaimėjome, nes, jo manymu, būtent ta pjesė atliepia Dalios Tamulevičiūtės puoselėtas teatro vertybes. Kitas garbaus amžiaus vyriškis paprašė „Reformos“ teksto, aš paklausiau, kokiu tikslu, jis sakė, kad duos mokiniams skaityti, kad šie mokytųsi tekstą mintinai. Susidūrimas su mokytojų reakcijomis būtų labai reikalingas šiam spektakliui, gal net būtų prasminga pakviesti pedagogus į „Reformą“ spalio mėnesį, per Mokytojo dieną. Ir būtinai likti pasikalbėti su tokiais unikaliais žiūrovais po spektaklio.

Pjesę vadini satyra, nors, mano galva, tai – juodoji komedija. Juokas pro ašaras ir siaubą, ypač finale. Kodėl per juoko prizmę kalbi apie „išsivaikščiojančią Lietuvą“?

Sena korėjiečių patarlė byloja: „Juokis – ir visas pasaulis juoksis su tavimi, verk – ir liksi vienišas“. Todėl. Dar yra sakoma – yra Vilnius ir yra likusi Lietuva. Įvairiais aspektais. Kas Vilniuje yra autoritetas, provincijoje – nebūtinai. Pjesėje viena pedagogė kreipiasi į žurnalistą, kuris yra teisingos žurnalistikos veidas, kad šis viešumu padarytų įtaką ir sustabdytų mokyklos uždarymą, bet moteris suprato, kad jis tėra žaisliukas. Lietuvos provincijoje jaučiamas didelis nusivylimas autoritetais.

Koks tavo kaip rašančio menininko kelias? Ar galima teigti, kad tavo kaip dramaturgo debiutas – 2008 metais sukurta „Poliklinika“? Dar buvo „Maršrutas“, „Maištas“, „Samurajaus knyga“, „Šventė“, 2018 m. nominuota Auksiniam scenos kryžiui Dramaturgijos kategorijoje „Mari Kardona“, „Vamzdis“. Pjeses rašantis režisierius – fenomenas?

„Poliklinikoje“ aš buvau labiau toks „kūrybinis redaktorius“, „montuotojas“, o ne dramaturgas, rašantis pjesę nuo iki... Nors pažintiniu požiūriu, tai buvo įdomi kelionė siekiant suprasti, kaip žodis – pasakojimas virsta kūnu – literatūra. Nesu fenomenas. Juk turime režisierių ir dramaturgą Aleksandrą Špilevojų. Kai dar mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, į vieno žmogaus „tarpdiscipliniškumą“ buvo žiūrima nepatikliai, sakykime taip. Režisierius turi režisuoti, aktorius vaidinti, dramaturgas rašyti. Bandyti jėgas kitoje sferoje nebuvo skatinama. Pirmasis Aidas Giniotis savo studentams ėmė skirti užduotis parašyti vienaveiksmes pjeses. Taip iškilo Justas Tertelis, nuolat rašantis pjeses, Marija Korenkaitė, „Pabėgimo į Akropolį“ autorė. Vakarų Europoje daug teatro režisierių kuria pagal savo tekstus.

Kas yra rašymas tau asmeniškai? Ar įsivaizduoji, kad tavo pjeses statytų kitas režisierius?

Visus tekstus rašiau žinodamas, kad jie bus realizuoti scenoje, išskyrus dar nestatytą „Vamzdį“, rašytą per pandemiją. Teatrai užsako parašyti pjesę konkrečia tema, pasirūpina finansavimu. Praktiškai niekada nerašiau „į stalčių“. Kodėl? Nežinia, kaip greitai pasens idėja. Nesinori, kad pjesė virstu pelėsiu. Realybė labai dinamiška, o kai kurie tekstai – kaip laiko ženklas. Kitas dalykas – apibrėžtumas suaktyvina kūrybą. Smegenys „neplaukioja“, veikia tikslingai. Juk nenoriu, kad kentėtų konkretus teatras, jei nesukursime spektaklio. Be abejo, esu paleidęs savo tekstus į laisvę. Neturiu jokių pretenzijų režisieriams, mano pjeses gali karpyti, perrašyti. Kaip režisierius suprantu – tekstas yra tik segmentas. Tekstas nėra monumentas, apie kurį reikia šokti.

Kalbėjosi Vilniaus senojo teatro teatrologė Ingrida Ragelskienė

Nuotr. Lauros Vansevičienės;

Atsinaujinantis ir kitą sezoną 111-ąjį jubiliejų švęsiantis Vilniaus senasis teatras verčia naują puslapį savo istorijoje ir skelbia atvirą šaukimą nevyriausybinėms profesionaliojo scenos meno organizacijoms teikti pasiūlymus kūrybinio bendradarbiavimo su Vilniaus senuoju teatru projektams.
 

Dalyviai kviečiami teikti meninius projektus, kurie bus įgyvendinami jungtinės veiklos (koprodukcijos) sutarties forma, ir kurių rezultato viešas pristatymas įvyks ateinantį 2024–2025 m. teatro sezoną (iki 2025 m. birželio 1 d.).
 

Terminas projektų teikimui: 2024 m. rugpjūčio 5 d. (imtinai).
 

Idėjas vertins ekspertų komisija, sudaryta iš Vilniaus senojo teatro atstovų ir nepriklausomų scenos meno ekspertų. Apie pirminės atrankos rezultatus bus pranešta visiems konkurso dalyviams, o atrinktų projektų autoriai bus kviečiami individualiems pokalbiams. Konkurso nugalėtojus ketinama paskelbti iki 2024 m. rugpjūčio 20 d.
 

Pasiūlymus kviečiamos teikti nevyriausybinės profesionaliojo scenos meno organizacijos, veikiančios dramos teatro, fizinio teatro, šiuolaikinio šokio, šiuolaikinio cirko, muzikinio teatro, lėlių ir objektų teatro, teatro vaikams, jaunimui, kitose sceninės raiškos srityse ir jas derinant bei jungiant įvairiais hibridiniais formatais.
 

Atviro šaukimo konkurso atrankos kriterijai:

1. Projekto idėjos aktualumas, inovatyvumas ir meninė vertė;
2. Projekto atitiktis naujoms VST veiklos prioritetinėms kryptims: a) daugiasritiškumas ir tarpsritiškumas; b) daugiakalbiškumo potencialas; c) Vilniaus senojo teatro tapatybės, Vilniaus miesto ir Vilnijos krašto istorijos meniniai tyrimai;
3. VST aktorių trupės įtraukties intensyvumas;
4. Finansinio bei dalykinio indėlio į jungtinę veiklą apimtys;
5. Projekto sklaidos potencialas;
6. Projekto sąmatos tikslingumas ir pagrįstumas.
    

Konkursu Vilniaus senasis teatras siekia skatinti valstybinio sektoriaus įstaigų ir nevyriausybinių profesionaliojo scenos meno įstaigų bendradarbiavimą, didinti Vilniaus senojo teatro aktorių trupės tikslingesnį įveiklinimą, įvairesnių, novatoriškesnių sceninės raiškos priemonių ir estetikų pažinimą, plėtoti naują teatro repertuaro formavimo kryptį, apimančią ir teatro nuolatinės trupės sukurtus scenos meno kūrinius ir nevyriausybinio sektoriaus rezidentų, koprodiusuojančių įstaigų bei strateginių partnerių kūrinius, skatinti Vilniaus senojo teatro integraciją į platesnius Lietuvos teatro ir tarptautinius kontekstus, o taip pat – prisidėti prie naujos auditorijos sudominimo Vilniaus senojo teatro repertuaru.
 

Projektų idėjų paraiškas ir preliminarias projektų sąmatas siųskite: [email protected]
Daugiau informacijos: [email protected]