Režisierės Agnės Sunklodaitės spektaklio „Mano tėtis – skrajūnas“ premjera lietuvių kalba pagal britų rašytojo Davido Almondo knygą į Vilniaus senąjį teatrą gegužės 21-ąją 10 val. pakvies šeimas su vaikais.

Režisierė, pjesių autorė, „Labaiteatro“ įkūrėja A. Sunklodaitė kuria ir vaikų, ir suaugusiųjų auditorijai, įvertinta „Auksiniu scenos kryžiumi“ bei kitais svariais teatro apdovanojimais, yra sukūrusi ne vieną populiarų spektaklį vaikams. Suprasti vaikus, patraukliai vaikams parašyti įtikinamą istoriją ir jiems kurti – išties sudėtingas uždavinys, kurio sprendimo būdus gali atskleisti tik pati režisierė.   

Kaip mokotės pažinti vaikų kalbą, kurti įtraukiančius spektaklius bei išlaikyti mažųjų dėmesį teatrinio vyksmo metu?

Gyvenime remiuosi keliais dalykais – bandau nepamiršti ir vadovautis savo vaikystės prisiminimais, paauglystės, jaunystės išgyvenimais. Stebiu vaikus, bendrauju su jais ir taip ieškau galimybių juos pažinti. Darau ir tam tikrus socialinius tyrimus. Svarbu ir tai, kad turėjau labai puikią teatro mokyklą. Mano kurso vadovai buvo Aidas Giniotis ir Nijolė Gelžinytė, kurie labai gerai išmanė teatro vaikams subtilybes. Esu išėjus didžiulę „Keistuolių teatro“ mokyklą, kuri vėliau man tapo kiek per ankšta, tad natūraliai pradėjau ieškoti kažko daugiau, įvairiau, tačiau ji yra didžiulė ir svarbi mano profesinio bagažo dalis ir ja iki šiol remiuosi arba su ja polemizuoju.

Ar esi uždavusi sau klausimą – kodėl tapai būtent spektaklių vaikams kūrėja? O gal tavyje vis dar gyvas vidinis vaikas?

Man atrodo, kad tas vidinis vaikas manyje netgi labai gyvas. Taip, daugiausiai kuriu vaikams, bet tai nereiškia, kad neįdomu kurti suaugusiems. Ir, tiesą sakant, kuo toliau, tuo įdomiau statyti spektaklius įvairesnei publikai, bet kurti vaikams ir jaunimui man tikrai nuoširdžiai patinka. 

Kokiai vaikų grupei yra kurti lengviau, o kokiai sunkiau įtikti?

Kuriant skirtingoms amžiaus grupėms esama savų sunkumų bei niuansų. Negaliu pasakyti, kas sunkiau ar lengviau. Gerai, kai kūrėjai galvoja apie amžiaus grupę, kuriai jie stato spektaklį. Būtų šaunu, kad ir teatras į spektaklius kviestų vaikus pagal amžiaus grupes. Nes jei vaikas ateis ne į savo amžiaus grupės spektaklį, vėliau jis gali daugiau visai nebenorėti eiti į teatrą. Neseniai man viena suaugusi mergina pasakojo, kad vaikystėje drauge su mama žiūrėdavo pačius įvairiausius spektaklius ir filmus, skirtus ir vaikams, ir suaugusiems, o paskui naktimis sapnuodavo košmarus iš tų nesuprantamų spektaklių ir filmų, bet mamai nieko nesakydavo. Ir tik neseniai prisipažinusi, kaip nenorėdavo eiti į tą teatrą ar kiną.

Žiūrint spektaklių pasiūlą Lietuvoje, kokie vaikai pagal amžiaus grupę nuskriausti labiausiai?

Dar visai neseniai buvo nuskriausti paaugliai. Dabar spektaklių paaugliams jau atsiranda. Nedaug spektaklių  8-12 m. vaikams, kurie jau ne mažiukai ir nebepatinka spektakliai apie kiškučius, bet ir ne paaugliai, kurie galėtų narplioti sudėtingesnes temas. „Labaiteatre“ šiai amžiaus grupei pagal lietuvių liaudies sakmes esu pastačiusi spektaklį „Siaubo pasakos“. Spektaklį interpretavome šiuolaikiškai, ir tai labai pasiteisino. Premjerinis spektaklis „Mano tėtis – skrajūnas“, kuris savo gyvenimą tik pradeda, sukūriau Vilniaus senajame teatre, o jis šiai amžiaus grupei kaip tik skirtas.

Vilniaus senajame teatre savo kelionę pradėjai spektakliu „Musė“, skirto patiems mažiausiems. Šiuo metu šis spektaklis vienas populiariausių. Kokia šio spektaklio paslaptis, kuo jis vaikus patraukia?

 Teatro vadovė pasiūlė paskaityti Renatos Muchos poeziją, kurios anksčiau nežinojau, ir ta poezija mane papirko! O Vilniaus senajame teatre sutikau talentingų aktorių, su kuriais labai lengvai radome bendrą kalbą ir ėmėme lipdyti „Musės“ pasaulį. Skaitėm eilėraščius, juos analizavom, fantazavom ir neįtikėtinai daug juokėmės. O tada surašiau istoriją apie ką tik gimusią Musę, kuriai viskas labai įdomu ir ji stačia galva neria pažinti ją supantį pasaulį. Niekur apie tai nekalbėjau, bet toje istorijoje daug poetės R. Muchos biografijos detalių. Ir ne vien linksmų. Ten nėra nė vieno atsitiktinio eilėraščio ar tik dėl grožio sugalvoto personažo. Esu laiminga, kad aktoriams vaidinti šį spektaklį labai patinka. Gal todėl jis žiūrovų ir mėgstamas.

Spektaklio patrauklumas daug priklauso ir nuo aktorių, ar Vilniaus senojo teatro trupė turi savo išskirtinį veidą?

Tai profesiškai labai stipri trupė. Šis kolektyvas – tarsi šeima, su visais šeimoje nutinkančiais dalykais, bet gal ne tokie išsibarstę, išsitaškę. Man su tais žmonėm dirbti labai patinka.

Spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ –  labai muzikalus, įtraukiantis. Šį spektaklį žinau iš anksčiau, kaip „Labaiteatro“ spektaklį lietuvių kalba. Kas paskatino pastatyti jį ir Vilniaus senajame teatre?

Artėjant kalėdiniam laikotarpiui, kaip ir visuose teatruose yra kuriami spektakliai vaikams, šeimoms. Tad Vilniaus senojo teatro vadovybė manęs paklausė, ar negalėčiau kažką pasiūlyti. Kadangi laiko nebuvo daug, pagalvojau: „Padarykim koprodukciją su „Labaiteatru“ ir adaptuokim spektaklį „Kai užaugsiu, būsiu...“ kita kalba.  Šis spektaklis Vilniaus senajame teatre prigijo ir liko gyvuoti toliau. Spektaklį galima rodyti įvairiose erdvėse – teatro aplinkoje, lauke, stadione ar kamerinėje erdvėje, nes jis labai paslankus. O aktoriams tai – gera profesinė mankšta ir patirtis.

Premjerinis „Mano tėtis – skrajūnas“  visai kitoks savo forma. Ne toks interaktyvus...

Nesutikčiau, kad spektaklis nėra interaktyvus, nes interaktyvumas turi įvairių formų. Spektaklyje „Mano tėtis – skrajūnas“ žiūrovai kviečiami tapti Skrajūnų šventės dalyviais, sirgaliais. Vaikai kartu su personažais laukia šventės, kuri tampa spektaklio kulminacija. Ponas Pupas žiūrovus moko skanduočių, ragina kuo labiau įsitraukti į veiksmą. Šiuo atveju interaktyvumas paprastas, bet jis čia labai tinka. Netrūksta ir muzikinių intarpų.

Gyvenime dažnai susiklosto taip, kad vaikus augina vienos mamos. Ir net pilnose šeimose mamos ir vaiko santykis būna tampriausias. Šio spektaklio istorija visai kitokia, joje nagrinėjama vienišo tėčio, svajotojo, kuris nemoka ir nežino kaip auginti savo dukrelę, gyvenimo kelionė. Kodėl svarbu vaikams teatro kalba pasakoti įvairius gyvenimo scenarijus? Kuo ši istorija ypatinga?

Ši istorija patraukė, – nes ji apie kitokią šeimą. Apie tai kalbėti labai svarbu, apie šeimas, kurios gali būti kitokios – nepilnos. Tie vaikai, kurie yra iš tokių šeimų, kartais turi tam tikrų psichologinių problemų, traumų, o mokykloje pajuokiami. Todėl norėjosi, kad tie vaikai turėtų galimybę save identifikuoti, atpažinti, suprasti, kad ne tik jiems vieniems gyvenime taip būna. Juk gali būti nuostabi šeima ir tik su tėčiu ar tik su mama. Jei taip nutiko, tai dar nereiškia, kad tavo šeima blogesnė, o tavo tėvai tave mažiau myli. Svarbiausia – ryšys tarp žmonių, artimųjų, kurį reikia megzti kiekvieną dieną.

Spektaklis „Mano tėtis – skrajūnas“ premjera rusų kalba įvyko 2022 m. rugsėjį, o kas paskatino jį pastatyti ir lietuvių kalba?

Lietuvių ir rusų kalbomis Vilniaus senajame teatre jau buvo pastatytas režisierės Olgos Lapinos spektaklis „Stebuklingoji kreidelė“. O šiuo atveju, kai tik pradėjau repetuoti spektaklį „Mano tėtis – skrajūnas“, aktoriai patys pasiūlė jį vaidinti ir lietuvių kalba, ir taip praplėsti auditoriją. Iš pradžių spektaklio premjera žiūrovus pasiekė rusų kalba, o dabar ir lietuviškai.

Kodėl mokytojai ir tėveliai turėtų skatinti vaikus pažinti gyvenimą per teatrą?

Aš savęs kartais klausiu: „Agne Sunklodaite, ar tu ne per daug sureikšmini teatro poveikį vaiko ar žmogaus gyvenime?“ Ar mes, teatralai, galime padaryti įtaką? Kuriame spektaklius, kalbamės su publika įvairiomis temomis, bet kriziniais momentais, kaip dabar, kai vyksta karas ar kiti baisūs dalykai, galvoji: „Jei mes visi, ne tik teatralai, bet ir kultūros darbuotojai, menininkai su visuomene kalbamės aktualiomis temomis, stengiamės pasaulį padaryti geresnį, tačiau tai nesuveikia, ir istorija kartojasi, karai toliau tebevyksta?..“ Tokiomis akimirkomis apima neviltis... O gal visgi taip nėra? Gal mes ir nedarome tos didelės įtakos bei visuomenės negeriname, gyvenimo nepadarome gražesniu? Bet aš esu optimistė! Va, neseniai pagalvojau: „Jei nors vienas žmogus, vieną dieną po spektaklio išsinešė jam svarbią mintį, jei vaikai pradėjo kalbėtis su savo tėvais, kilo noras pasigilinti, išsiaiškinti, paklausti – ar tai nėra pergalė? Vieno žmogaus, vienos šeimos tobulėjimo, pasikalbėjimo pergalė?“ Gal mes visuomenę bent jau galime skatinti susimąstyti? Prisimenu nutikimą, kai vienas vaikas po spektaklio man pasakė: „Tai buvo geriausia, ką aš patyriau savo gyvenime!“. Tąkart pagalvojau: „Daryti tai, ką darau, verta“.

Kalbėjosi Lauryna Lopaitė

Vilniaus senasis teatras (VST) balandžio 29, 30 dienomis pristato išskirtinę premjerą ir publikai atveria naujos teatro salės M8 duris. M8 salė – tai ne tik adresas (Mindaugo g. 8), bet ir eksperimentų, alternatyvų vieta, erdvė, kurioje galima ir reikia mesti iššūkį sau ir kitiems.

Simboliška, jog į naują teatrinę erdvę žiūrovus pakvies ukrainiečių režisieriaus Viktoro Marvino spektaklis „Šeimyninės scenos“ pagal Annos Jablonskajos pjesę. Su šio pastatymo eskizu režisierius 2022-ųjų birželį tapo VST inicijuoto festivalio „Mes – Ukrainaʼ22“ konkursinės programos nugalėtoju.

Spektaklyje keliami fundamentalūs klausimai. Kokia yra agresijos, noro vienas kitą žudyti, engti prigimtis? Kas lemia tokį elgesį? Kodėl valstybė, kaip socialinė struktūra, pasiduoda agresijos adoravimo kursui, o visuomenė tai toleruoja? Kas tie žmonės, kokioje aplinkoje jie tarpsta, jog pasiekė tokio nužmogėjimo?

Viktoras Marvinas gimė 1986 m. Luhanske, Ukrainoje, šiuo metu Talino „Vene Teater“ dirba aktoriumi. Jaunas menininkas yra baigęs Kijevo Nacionalinį I. Karpenko-Karyj teatro, kino ir televizijos universiteto aktorinio meistriškumo fakultetą, Baltijos kino ir medijų mokyklą („Baltic Film and Media School“). 2022 m. Estijos dienraščio „Postimees“ V. Marvinas buvo išrinktas metų teatro žmogumi.

Konkursinėje festivalio „Mes – Ukrainaʼ22“ programoje nugalėjote Lietuvos rusų dramos teatre, o spektaklio grįžote kurti jau į Vilniaus senąjį teatrą. Ar jums svarbus toks teatro pavadinimo pasikeitimas?

Šiandien beprotiško, žiauraus ir šlykštaus karo, kurį Rusija pradėjo prieš Ukrainą, kontekste žodis „rusų“ tapo iš tiesų toksišku. Savo indėlį pridėjo ir rusų kultūros atstovai – teatro ir kino žvaigždės, kurie nuoširdžiai vis išrėkia palaikymą žmonių žudymui Ukrainoje, ant teatrų kabina Z „svastikas“, visais būdais teisina režimo nusikaltimus. Šia prasme Lietuva, transformuodama teatro pavadinimą, manau, pasirinko teisingą vektorių. Tikiuosi, prie to prieis ir Latvijos bei Estijos rusų teatrai. Kalbant apie patį pavadinimą – Vilniaus senasis teatras – jis man patinka, turi kažkokios ypatingos estetikos, apima platesnį, europietišką kontekstą. Be to, kiek žinau, teatro pastatas yra seniausias teatrui skirtas pastatas Lietuvoje.  

Tikrai – išvažiavau iš vieno teatro, o grįžau į kitą. Tačiau teatro žmonės liko tie patys. Beje, turiu dar kelis projektus, kuriuos artimiausiu metu norėčiau įgyvendinti Vilniaus senajame teatre.

Kodėl pasirinkote statyti spektaklį pagal Annos Jablonskajos pjesę? Kaip vertinate šios dramaturgės kūrybą? Kuo „Šeimyninės scenos“ aktualios Lietuvos publikai?

Pjesė „Šeimyninės scenos“ aktuali ne tik Lietuvos, o ir apskritai bet kokiai publikai. Gera dramaturgija, o A. Jablonskajos dramaturgija be abejonių gera, yra įstabi tuo, kad ji visada aktuali. Ir priklausomai nuo konkrečiu laikotarpiu pasaulyje vykstančių įvykių ji keičiasi ir suskamba naujai. Pjesė „Šeimyninės scenos“ sukurta dar prieš karą, dar prieš Krymo ir Donbaso įvykius, bet visiškai atliepia šiandieną. Vien ko verta pjesės replika: „Specialioji operacija! Kova su teroristais! Tai yra, su moterimis ir vaikais!“. Šiandien, kai vyksta karas, pjesės veiksmas rutuliojasi Rusijoje, statistiniame miestelyje, iš kurio žmonės vyksta kariauti į Ukrainą. Ten jie žudo, kankina, prievartauja, plėšia, siunčia į tėviškę skalbimo mašinas ir vėliau grįžta namo. Tiesą sakant, ašinis pjesės įvykis – vienas toks rusų karininkas grįžta iš karo, arba kaip tai vadina Rusijoje – SKO, į gimtąjį miestelį.

Žodžiu, A. Jablonskaja neįtikėtinai atliepia nūdieną. Deja, kaip ir daugelis talentingų žmonių, ji gyveno per trumpai, vos 30-ies 2011 metais žuvo teroro akto Domodedovo oro uoste metu, bet spėjo sukurti tokius gilius tekstus, prie kokių kai kurie autoriai nepriartės ir per šimtą metų.

Kas jūsų spektaklio scenografas, kompozitorius? Kokias užduotis keliate spektaklio vizualiniams ir garsiniams sprendimams?

Scenografiją kursiu pats, o kompozitoriaus spektaklis neturi. Muziką parinkau, ji bus dviejų registrų – tai aplinkos muzika, tokia, kokios klausosi pjesės herojai, kuri skamba jų namuose ar iš jų telefonų, ir vertikali muzika – ji egzistuoja virš teksto, kaip jų buities ir papročių kontrapunktas. O spektaklio erdvė – itin minimalistinė, ryškios aliuzijos į tipinį vidutinio miestelio devynaukštį: kiemas, laiptinė ir laiptų aikštelė. Spektaklyje 10 scenų. Visi herojai gyvena viename name. Kiekvienai scenai – atskiras aukštas. 10 scenų: 9 aukštai ir stogas. Ir pjesė juda aukštyn kulminacijos link.

Koks teatras gali „atrakinti“ šiuolaikinį žmogų? Ar dabar žiūrovą galima pasiekti tik elektros srove ar fiziniu prisilietimu?

Visais laikais gyvas teatras yra šiuolaikiškas. Kai scenoje – tikra vaidyba, kai gimsta gyva energija, žiūrovai visada tai jaučia. Aktoriai žino, kad geros vaidybos metu scenoje keičiasi oras, jis sutankėja. O kai scenoje pasiekiamas tankis, žiūrovas tai jaučia, pataiko... Tai gali įvykti ir formos teatre, ir psichologiniame teatre, ir vaidybos struktūrų teatre. O teatras privalo reaguoti į globalius pasaulinius įvykius, apmąstyti skaudžias temas ir apie tai pasisakyti savo teritorijoje. Pavyzdžiui, šiandien, mano galva, neįmanoma kurti spektaklius neatsižvelgiant į šalia vykstantį karą. Jei po Bučos, Irpenio, Mariupolio teatras stato spektaklius taip, tarsi nieko neįvyko, kam tada reikia tokio teatro? 

Koks jūsų požiūris į Europos teatro tradiciją? Kaip vertinate savo vietą tos tradicijos kontekste?

Turiu pasakyti, kad mano pažintis su Europos teatru įvyko prieš daug metų dar studijuojant, ir įdomu, kad tai prasidėjo būtent nuo Lietuvos teatro. Tada į gastroles Kijeve buvo atvykęs legendinis „Meno fortas“, ir man pasisekė gyvai pamatyti Eimunto Nekrošiaus „Makbetą“ ir „Otelą“. Šie spektakliai paliko neišdildomą įspūdį, o kai kurios scenos, tarkime, žudantis ir užburiantis Otelo ir Dezdemonos valsas, kurį šoko galingas Vladas Bagdonas ir trapi Eglė Špokaitė, išliko atmintyje visiems laikams. Apskritai, man tas E. Nekrošiaus teatras buvo neįtikėtinai tikslios formos, tikras gamtos stichijų teatras. Pažymėsiu, kad mano režisieriaus skonį formavo tokie meistrai kaip Alvis Hermanis, Dmitrijus Krymovas, Ene-Liis Semper ir Tiitas Ojasoo, Jurijus Butusovas. Kiekvienas jų turi unikalų stilių, kuris man imponuoja. Beje, J. Butusovas pastatė puikų spektaklį  pagal dabar populiaraus prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Sūnus“, ir žinau, kad Vilniaus senajame teatre visai neseniai įvyko premjera pagal kitą F. Zellerio pjesę – „Tėtis“, kurį pastatė pripažintas Lietuvos meistras Jonas Vaitkus. Būtinai jį pažiūrėsiu.

Kaip vyksta jūsų kūrybinis procesas? Kokia patirtis jus suformavo kaip menininką? Kaip apibūdintume savo režisūrinį stilių?

Man svarbu, kad pjesė manyje pažadintų emociją. Į mane pataikytų dar teksto lygmenyje. Gero autoriaus tekstas turi viską arba beveik viską. Svarbu sugebėti tai atskleisti. 

Prieš pradedant dirbti su aktoriumi man svarbu suprasti, koks jis žmogus, kokios jo vertybės. Koks stiprus aktorius prieš mane ir pan., lieka antrame plane. Pavyzdžiui, jei žmogus palaiko Rusijos agresiją Ukrainoje, apie ką galiu su juo kalbėtis? Man su juo ne pakeliui, koks genialus aktorius jis bebūtų.

Kino režisūros laboratorijoje mus mokė, kad režisieriaus profesija neapsiriboja mokėjimu garsiai ištarti: „Kamera! Motoras! Pradedam!“. Režisierius turi būti žmogus orkestras – turi mokėti sukurti scenarijų, pastatyti, nufilmuoti ir sumontuoti. Teatrui tai irgi tinka. Anglų kalba režisierius – „director“, kilęs nuo žodžio „to direct“ – nukreipti. Režisierius, mano galva, yra tas, kuris nukreipia.

Svarbu parinkti koncepciją, paaiškinti savo sumanymą aktoriams ir sukurti patogias sąlygas jį įgyvendinti. Tačiau galutinis rezultatas dažniausiai skiriasi nuo pirminio sumanymo. Režisieriaus darbas man kažkuo panašus į skulptoriaus. Iš pradžių išminkai medžiagą, po to lipdai iš jos tai, ką sumanei. O vėliau – nupjaustyti tai, kas nereikalinga.

Kokiomis idėjomis gyvenate šiandien?

Šiandien labiausiai noriu dirbti su Ukrainos dramaturgija, ukrainietiškais tekstais, ištyrinėti juos ir atverti Europos žiūrovams. Tuo pat metu atrodo svarbu kurti spektaklius ukrainiečiams, kurie buvo priversti išvykti iš savo šalies dėl karo, suteikti jiems galimybę toli nuo Ukrainos gauti dalelę kažko šilto ir savo. Gegužės pabaigoje Taline bus parodytas mano spektaklis ukrainiečių kalba „Katinai pabėgėliai“. Tai labai geraširdiška pjesė, kurią sukūrė puikūs Ukrainos dramaturgai Liudmila Timošenko ir Marina Smelianec. Šiuo metu deruosi su vienu Talino teatru dėl dar vieno labai stipraus ukrainietiško teksto pastatymo su estų aktoriais.

O šiaip – kaip ir milijonai žmonių – gyvenu su viltimi, kad Ukraina artimiausiu metu nugalės ir pagaliau ateis ilgai laukta ir teisinga taika.

Kalbino Ingrida Ragelskienė

Vilniaus senajame teatre vasario 24, 25, kovo 10 dienomis žiūrovai išvys spektaklio „Tėtis“ premjerą (rež. Jonas Vaitkus) pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“ (pranc. k. „Le Père“). Tėčio Andrė vaidmenį kuria Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, teatro ir kino aktorius – Vytautas Anužis.

V. Anužis Vilniaus senajame teatre (buv. Lietuvos rusų dramos teatras) yra sukūręs vieną svarbiausių savo vaidmenų – tėvą, valdovą, karalių Lyrą (Williamo Shakespeareʼo „Karalius Lyras“). Šiandien aktorius priėmė kitą iššūkį – įkūnyti tėtį, sergantį senatvine demencija, laviruojantį ant užmaršties ir realaus gyvenimo ribos, pykčio ir meilės savo dukterims, o galiausiai trokštančio ištrūkti iš ligos gniaužtų, į mamos glėbį, ten kur namai, kur pradžių pradžia.

Vilniaus senajame teatre esate sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį. Šiandien sugrįžtate su Tėčio vaidmeniu. Ar iškart sutikote su režisieriaus pasiūlymu?

Pasiūlymą priėmiau iš karto, nes puikiai žinojau ir autorių, ir pjesę. Šis Tėčio vaidmuo – išskirtinis, vienas iš tų XXI amžiaus vaidmenų, su kuriuo nelabai kas gali šiandien konkuruoti . Šis vaidmuo man – dovana. Florianas Zelleris – kūrėjas, padaręs įtaką ne tik prancūzų, bet ir visos Europos dramaturgijai. Tad nebuvo jokių abejonių dėl apsisprendimo. Juolab kad šį vaidmenį pasiūlė režisierius Jonas Vaitkus.

Neišvengiamai kyla klausimas – ar senatvinė demencija, Alzheimeris jums pažįstama liga? Gal teko susidurti artimoje aplinkoje? Kas jums, kaip aktoriui, padeda atrakinti personažą, kuris klaidžioja ligos labirintais?

Su šiuo negalavimu savo aplinkoje nesu susidūręs, bet, aišku, jis man žinomas. Šis spektaklis kalba ne apie ligos epikrizę. Atminties praradimas – tema giluminiams apmąstymams. Tiek individo, tiek visuomenės atžvilgiu. Individui prarandant gebėjimą atsiminti, menksta ir pati visuomenė – nežinanti, vengianti žinoti savo praeitį, ji suserga, jos galia silpsta. Valingas ryšys su praeitimi, o ir ryšys su ateitimi, kurią numato kuriantis žmogus, padeda mums tobulėti ir teisingai vertinti dabartį. Mano herojui Andrė kelia nerimą tai, ko jis nepažįsta, nauja būsena, kurios jis nesupranta.Bando ją suvokti, o priartėjęs prie suvokimo, visomis jėgomis iš jos vaduojasi – iš naujos ant jo griūvančios realybės. Kovoja. Ko nepažįstame – bijome, išsigandę – bėgame arba kovojame. Harmoniją randame prisiminimuose arba paskutiniame savo gyvenime veiksme, Ten tikėdamiesi geresnio...

Spektaklyje gilinamasi ir į artimųjų ryšį su ligos ištiktu tėvu... Kokius dar išskirtumėte pjesėje keliamus klausimus? Ar herojai moka priimti senatvę?

Pasiaukojimo, meilės artimui tema pasakojama per dukteris, kurių viena žuvusi autokatastrofoje, kita yra šalia tėvo. Kaip išgyventi kančią, jei nesame tam pasiruošę? Kiekvienas iš mūsų nori gyventi ramiai. Kai mums trukdo, žmogų ar situaciją mes stumiame nuo savęs. Senatvė nepatogi. Ypač tam, kuris gyvena šalia jos. Jaunas žmogus nesusimąsto, kad ateis ir jo eilė – veš rogutėmis į mišką... Sokratas teigia: „Geriau mirti garbingai, negu gyventi gėdoje.“ Kaip gyventi senam žmogui, ištiktam negalios, gėdoje? Juk pakelti ranką prieš save, prieš gyvybę, kurią ne tu sukūrei, baisus nusikaltimas! O kaip gėdoje gyventi jaunam žmogui? Juk atsisakyti tėvo – taip pat nusikaltimas. Betgi taip norisi gyventi laisvai ir laimingai! Gyventi... sau!

Per tėvo ir dukterų ryšius atskleidžiama pati istorija – du pasauliai, dvi paralelės, skiriančios realybę nuo anapusybės. Dukrai Anai tėvo liga yra kaip griūvantis pasaulis, kurio ji neįstengia suvaldyti. Tėvui Andrė žuvusi dukra Eliza – tai šviesa, kurios jis siekia savo realybėje. Kaip jums, kaip herojui, scenoje pavyksta kurti ryšį su partnerėmis – dukterimis?

Žmonės iš praeities dažnai yra gyvesni, mylimesni, brangesni, svarbesni už gyvus, nors jų šalia ir nėra. Tu gyveni su jais, kaip su poezija, kuri taip pat neapčiuopiama. Poezijos veikimas yra realesnis už žygį į prekybos centrą. Tėčio ryšys su žuvusia jaunesniąja dukra – įkvepiantis, jam ji bėgant nuo gyvenimo realybės yra kaip užuovėja. Vyresnioji dukra tėvu rūpinasi, bet atpildo ir dėkingumo nesulaukia. Tai primena biblinį pasakojimą apie paklydusio sūnaus sugrįžimą: sūnui, kuris ūkyje dirbo visus darbus, tėvas niekad neleido papjauti ėriuko ir atidaryti vyno, kad pasilinksmintų su draugais, bet grįžusį sūnų paklydėlį, kuris nieko nedirbo ir viską paleido vėjais, tėvas apkabino, pravirko, džiaugėsi jo sugrįžimu.

2016 m. už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą jums buvo paskirta Nacionalinė premija. Ši pjesė atvirkščiai – šiuolaikiška, o situacija – klasikinė, daugelio mūsų žinoma. Šio spektaklio teatrinė kalba labiau šiuolaikiška, ar visgi režisierius aktorius veda klasikiniais keliais?

Jei tarp scenoje vykstančio veiksmo ir žiūrovo salėje sugebama sukurti tikėjimą, jei žiūrovas patiki tuo, kas vyksta scenoje, tai man ir yra šiuolaikiška. Gyva tikėjimo apykaita tarp scenos ir salės – kai vienas kitą maitina. Kai emocionalus ir intelektualus poveikis leidžia išgyventi katarsį, kurį sukuria režisieriaus ir autoriaus energija. Šiuolaikiškumas dažnai painiojamas su mada. Taip, teatre egzistuoja mada, ir jei ji tarnauja vienadienei aktualijai, gatviniam atpažįstamumui ar skandalingai interpretacijai ir tampa vos ne spektaklio turiniu, tada ji veikia kaip greitas ir nesveikas maistas, bet, laimei, labai trumpam. Tuo pačiu mada gali būti nuostabi, kai ji sustiprina turinį, o netampa juo, tada ji – nepaprastai vertinga. Man įdomiau ne nauja, o amžina. Mada potencialiai gali gimdyti bandą, kai daugelis pasirenka kryptį tik dėl to, jog ją pasirinko dauguma. Bet ji nebūtinai yra teisinga. Kaip sako Ibsenas, dauguma niekada nėra teisi...

Ar reikia scenoje kalbėti apie tokias problemas, kurios paprastai lieka šeimoje, už uždarų durų?

Pasirinkimo laisvė – kalbėti apie nepatogius dalykus, ar ne. Netikiu jokiais nurodymais, ką reikia daryti ir, ko nereikia – tai ne jūsų reikalas! Tai mano reikalas ir mano atsakomybė. Jei šeimoje atsitinka tokia nelaimė, tai tos šeimos reikalas, jie sprendžia. Be abejo, jie kalbės apie tai, bet tarpusavyje. Jei norės, kalbės su savo artimaisiais, kiti ir per televiziją, bet tai yra kiekvieno privatus dalykas. Mes nurodinėdami pernelyg dažnai kišamės į laisvo žmogaus gyvenimą. Atrodo, kad kažkas žino, kaip žmogus turi elgtis, kaip finale jis turėtų atrodyti... Žmogui reikia tik priminti, kad pravartu mokytis, ir kad reikia žinoti fundamentalias tiesas apie gėrį ir blogį. O visa kita jis padarys pats. Tai, ką norės.

Su režisieriumi Jonu Vaitkumi dirbate ne pirmą kartą. Ar dėl to jums lengviau? Kokį iššūkį dabar tenka įveikti?

Su režisieriumi J. Vaitkumi man tai – dešimtas darbas. Su juo dirbti visada labai įdomu. Dideli vaidmenys – iššūkis. Sakoma, kad nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai. Demagogija. Yra maži vaidmenys. Ir yra dideli aktoriai, kurie vaidina mažus vaidmenis. Sąžiningai atlieka savo darbą, nes to reikia spektakliui, teatrui. Žinoma, esama mažų vaidmenų, kurie sukurti tobulai – tiesiog kaip perliukai. Jie aktoriui ateityje, kuriant reikšmingą vaidmenį, dažnai tampa galingu užtaisu. Tuomet esi kartu su režisieriumi – analizuodamas pjesę, nagrinėdamas vaidmenį, o ir pirmuosiuose bandymuose. Tu jį jauti, o jis tave. Bet paskutiniuose žingsniuose, jau judant finalo link, lipant į vaidmens kalno viršūnę lieka tik aktorius. Vienas. Absoliučiai galingas. Absoliučiai pažeidžiamas. Visi režisieriai dirba skirtingai. J. Vaitkus yra vienas iš tų režisierių, kurie su aktoriumi dirba – moka ir nori. Tokių režisierių nedaug.

Pagal šią pjesę yra pastatytas ir filmas, pagrindinis aktorius Anthony Hopkinsas buvo įvertintas Oskaru... Ar aktoriui būtina peržiūrėti filmus, spektaklius, jei tai susiję?

Taip, filmą mačiau vos jam išėjus. Puikus vaidmuo, puikus filmas. Bet tai yra kino vaidmuo, tai – ne  teatras. Visiškai kitas procesas. A. Hopkinsas – vienas mano labiausiai vertinamų aktorių. Aš nebijau žiūrėti kitų darbų. Juk nesi toks kvailas, jog stengtumeis padaryti taip pat. O matyti kito kūrėjo darbą, kaip jis kūrė vaidmenį, ką suprato, yra neblogai. Stengiuosi aprėpti aktorių kūrybinį lauką. Procesą seku visą laiką. Žinau kontekstą.

Viename iš interviu minėjote, kad jums vienas iš spektaklio vertinimo kriterijų – garsoraščio pajautimas. Ar šiame spektaklyje jaučiate garsoraštį?

Garsoraštis gimsta repeticijų metu. Jis su muzika neturi nieko bendro. Jei garsoraštis atsirado, jis ir išliks, bus spektaklio garantu. Spektaklis, kuris turi garsoraštį, pradeda savarankišką savo gyvenimą. Jis apsaugo spektaklį nuo sunykimo, aktoriui padeda tikėti spektakliu.

Šis spektaklis nėra lengvas pasivaikščiojimas... Kodėl žiūrovas turi eiti į spektaklį, kuriame apnuoginama senatvė, jos tamsiosios pusės?

Šis spektaklis teikia šviesą per kančią ir tikėjimą. Jis – apie beprotišką norą gyventi! Herojus kabinasi už šviesos – jis nori šviesos savo vaikams, savo namams, sau pačiam. „Aš noriu pas mamą, noriu namo“, – šaukia Andrė. Artimųjų buvimas šalia ir laikas, kai dar suvokiame save ir mylimus žmones – didžiausia vertybė. Reineris Maria Rilke eilėraštyje rašė: „... krintančios žvaigždės, nebeišgelbėsime jų, nesugrąžinsim, kad ir kokia jėga mus aukštyn pakylėtų... Suskaičiuota ir tobula viskas platybėse kosmoso. Ir mirtis mūs ūmai nesumažins magiško skaičiaus. Į Pradžią mes krintam –  ten pagiję atgimstam...“ (vert. Birutė Mar) Kiekvienas žmogus savyje turi saulę, tik netrukdykit jai šviesti“, – sako Sokratas. Tėtis Andrė yra ta saulė, kuri spindi akimirkose, nušvitus sąmonei. Tos jo akimirkos yra absoliučiai vertingos, kaip ir kiekvieno žmogaus.

Kalbino Lauryna Lopaitė

Vasario 21 d. 18 valandą Vilniaus senajame teatre Mažojoje salėje įvyko diskusija „Šiuolaikinės visuomenės atminties ir demencijos kontekstai“. Tai pirmoji diskusija iš pokalbių ciklo „Mažoji scena“. Šio ciklo pokalbiuose bus siekiama diskutuoti visuomenei aktualiomis, kontraversiškomis temomis.

Pokalbio dalyviai:

Jonas Vaitkus – teatro, kino režisierius;

Aurimas Švedas – kultūros istorikas;

Rasa Ruseckienė – gerontopsichiatrijos srityje dirbanti psichiatrė, psichoterapeutė;

Arūnas Gricius – fotografas, bendrosios praktikos slaugytojas;

Moderatorius – Gytis Norvilas.

Vakarų visuomenės sensta. Alzheimerio liga – viena iš dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, kasmet diagnozuojama daugiau nei 10 milijonų naujų demencijos atvejų. Pasaulio sveikatos organizacija įspėja, kad demencija yra vienas iš didžiausių ateities iššūkių. Ar įmanoma (ar reikia?) stabdyti visuotinio senėjimo, nykimo, entropijos procesus? Koks jame galėtų būti meno, teatro vaidmuo? Tampa svarbus ir klausimas: į ką žmogus kreipia dėmesį gyvenimo tėkmėje, kokius renkasi prioritetus, kaip įprasmina savo gyvenimą ir išėjimą iš jo?

Atminties, dėmesingumo sutrikimai, elgesio ir bendravimo pokyčiai, abejingumas, emocinis nestabilumas, dezorientacija... Ar visa tai nėra būdinga ir visai šiuolaikinei visuomenei, jos požiūriui į kultūrinę, istorinę, emocinę atmintį? Ką esame linkę pamiršti? Kas nepatogu, skausminga, traumines patirtis? Ką apie tai gali pasakyti istorija? Ar politikų, visuomenės noras iš(si)valyti istorinę sąmonę, viešąsias erdves, vienus paminklus keisti kitais nėra tam tikra kultūrinio Alzheimerio forma?

Apie Alzheimeriu sergančius esame girdėję įvairių epitetų: „Daržovės, be dvasios, niekam nereikalingi, nebeturintys sielos, mažvaikiai“... Žmonės jų bijo, nesupranta, vengia, norėtų juos paslėpti, negirdėti ir nematyti. Ar tikrai? Kas išties su žmogumi įvyksta? Kas lemia Alzheimerio ligos savotišką epidemiją?

Temą pokalbiui padiktavo režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Tėtis“ pagal prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“ (pranc. „Le Père“), kuri yra sąmonės deformacijos, jos nykimo, laipsniško atminties netekimo, o tuo pačiu ir artimųjų, ryšio su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas, o pagrindiniam pjesės herojui tėvui Andrė (vaidina Vytautas Anužis) ryškūs į Alzheimerį panašios ligos požymiai.

Diskusiją bei spektaklį lydės ir Arūno Griciaus paroda „Tolstantys“ (eksponuojama Vilniaus senojo teatro 1-ajame aukšte), kurioje Alzheimerio ir senatvinės demencijos paženklintų žmonių portretai. Fotografas A. Gricius daug metų dirbo su pažeidžiamomis grupėmis, 8 metus su demencija, Alzheimeriu sergančiais, psichinę negalią turinčiais žmonėmis. Ši patirtis įkvėpė fotografuoti.

Daugiau apie spektaklį „Tėtis“ skaitykite čia

Renginio nuotrauka Arūno Griciaus. „Tolstantys I“, 2021.

Su scenografu, Auksinio scenos kryžiaus laureatu Artūru Šimoniu kalbamės prieš Vilniaus senajame teatre vasario 24-ąją įvyksiančią premjerą „Tėtis“ pagal Floriano Zellerio pjesę. Lietuvos ir užsienio teatruose daugiau nei du dešimtmečius kuriantis scenografas naujausiame režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje ieško sceninio sprendimo trapiam asmeninės atminties fenomenui.

F. Zellerio pjesė „Tėtis“ persmelkta senatvės, atminties atrofijos, sudėtingų šeimyninių santykių ir kartu kūrybos, įkvėpimo, grožio pajautos temų. Kas Jus „Tėtyje“ įkvepia, inspiruoja kaip menininką, žmogų?

Su atminties praradimu, senatvine demencija teko susidurt savo šeimoje. Tai nėra svetima, net labai suprantama. Kažkuria prasme visą šį procesą irgi išgyvenau. Pjesėje, žinoma, remiamasi ne tik psichologiniais dalykais, čia labai svarbus ir meninis kontrapunktas. Akcentuojamas būtent vertybinis pasirinkimas – kiek gali su žmogumi būti, kuomet pastebi, supranti, kad jau, matyt, nebesusišneki ir kokia to nesusišnekėjimo kaina. Gyvenime viskas daug grubiau, paprasčiau. Bet tai vyksta. Pirmąsyk su šia medžiaga susidūriau prieš beveik trejus metus, kai pasižiūrėjau paties F. Zellerio režisuotą filmą „Tėvas“ su Anthonyʼu Hopkinsu. Filmas nėra baisiai geras, bet patiko. Be abejo, yra ir kitų filmų panašia tema: talentingas, nuostabus žmogus po truputį nyksta akyse, kaip aplinka į tai reaguoja, kaip po truputį žmonės ima nebesusišnekėti, kaip tas žmogus suvokia, kad palaipsniui praranda viską ir jau nebėra toks, koks buvo, mato, kaip dėl jo kankinasi aplinka. Ligos paveiktas žmogus praranda daug dalykų, ir tai tik tragedijos pradžia. Filmas „Tėvas“ labai glaudžiai susijęs su pačia dramaturgija, tiesiog eina jos keliu, o mes, kaip žiūrovai, empatiškai keliaujame kartu. Sekdamas personažo logika tiesiog priimi faktus, o paskui tiesiog pradedi nebesuprasti, kur tikrovė, o kur jau iliuzija.

Teatro dailininkas dažniausiai renkasi ne kūrinį, literatūrą, pagal kurią bus dirbama, bet kūrybinę komandą. Smalsu, ar pačiam artimesnė šiuolaikinė dramaturgija, ar darbas su klasikiniu kūriniu?

Aš taip neskaidyčiau. Tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje dramaturgijoje – jei įdomios, aktualios temos, esu atviras ir vienam, ir kitam tekstui. Apskritai, mėgstu skaityti ir nesu apsibrėžęs, kad tik taip ir ne kitaip. Labai džiaugiuosi, jei režisierius pasikviečia ir imasi įdomaus, neinfantilaus teksto. Nesvarbu, koks būtų žanras. Beje, nutinka ir taip – dirbi su galbūt ne pačia geriausia literatūra, tada, deja, spragas tenka užglaistyti, išteisinti. Svarbiausia, kad tekstas teatrui būtų įdomus, aktualus, gilus, provokuojantis. Deja, vis akivaizdžiau, kad režisieriai linkę kartotis. Na, tarkim griebiasi kokio Čechovo ir šimtą metų stato tą patį. Tarsi nebūtų kitų tekstų. Man atrodo, galima pasižiūrėti truputėlį plačiau ir atrasti tikrai kažką išskirtinio. Mano asmeninis sąrašas gali būti begalinis, tai tik keletas pavardžių, kas mane inspiravo, inspiruoja: Dostojevskis, Ibsenas, Strindbergas, Joyceʼas, Kafka, Beckettʼas, Ionesco, Dürrenmatas, Gombrowiczius, Handke, Albee, Saroyanas, Bukowskis. Iš esmės tai XX amžiaus klasika.

Su režisieriumi Jonu Vaitkumi, menininku, pasirinkusio provokatyvaus, nebijančio iššaukti aštrią publikos reakciją, dirbate nebe pirmą kartą. Kokia Jūsų kūrybinė pozicija, kas Jums svarbiausia šiuolaikiniame teatre? Kokios J. Vaitkaus idėjos įkvepia arba verčia diskutuoti, eiti į meninę konfrontaciją?

Galiu pasakyt, kad Jono Vaitkaus indėlis į Lietuvos teatrą yra milžiniškas. Jis labai plataus spektro – ne tik kaip režisieriaus, bet ir kaip asmenybės. Jo dėka Lietuvoje atsivėrė labai įvairūs ir platūs teatro horizontai. Tie darbai, spektakliai, kokius jis yra sukūręs, o jų tikrai labai daug, yra labai skirtingi, kartais man atrodo, kad jie yra tarsi prieštara vienas kitam. Kartu esame dirbę gal jau su dešimčia spektaklių. Na, pirmas mano darbas buvo su Vaitkaus „Stepančikovo dvaras“ 1998-aisiais dar studentaujant. Režisierius per peržiūras Dailės akademijoje paklausė: „Gal norėtum pabandyti?“. Kodėl gi nenorėti, jei jau dirbi su eskizais, maketais, o staiga atsiveria galimybė dirbti teatre. Aišku, kad iššūkį priimi. Iš vienos pusės, su Vaitkumi dirbti lengva, bet kartu ir labai sunku. Kodėl lengva? Nes jis labai pasitiki, nėra iš tų režisierių, kurie kontroliuotų, bandytų kažkaip nurodinėti: daryk taip ir ne kitaip. Duoda visišką laisvę, pasitiki, atrodo, daryk, ką nori. Iš kitos pusės, tai šiek tiek ir apgaulė, nes pasidaro keista, kaip čia taip – daryti ką noriu? Ir tada tikrai bandai įsiklausyti, suprasti. Gal tai ne klasta, bet tada kas? Man labai patinka, ir imponuoja tai, kad į kontekstą pabandai įsiklausyti ir viską išsiaiškinti būtent per repeticijas. Bandau suvokti, ką režisierius išgyvena, randa tame tekste. Nepatikėsite, bet kai iš pradžių susitikdavome dėl „Tėčio“, dažniausiai tiesiog tylėdavome arba kalbėdavomės apie kažką kitą. Ir tik po to, po truputį, po truputį, stebint repeticijas jau kažkas ėmė aiškėti. Toks procesas, sakyčiau, labiau intuityvus, o ne racionalus. Režisierius iš esmės gali pritarti bet kokiai beprotiškai idėjai, jis atviras – susapnavęs košmarą gali paskambinti Vaitkui ir pasiūlyti sprendimą, ir jis sutiks. Ir tikrai nejauti, kad Vaitkus vyresnės kartos žmogus, savo dvasia jis labai jaunas.

Kuo unikalus Jūsų, kaip scenografo, ir spektaklio „Tėtis“ kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės duetas? Kokiu principu dirbate, kas šiame procese lyderiauja, generuoja idėjas, o kas labiau kontroliuoja gamybos, techninius procesus? Po premjeros publikai, kritikams vertinant vizualinį pastatymo paveikumą, kam tenka didesni laurai – scenografui ar kostiumų dailininkui?

Su Jolanta esame pažįstami labai seniai, dar nuo Dailės akademijos laikų. Pirmi bendri darbai teatre prasidėjo gal prieš dvidešimt metų. Ji – labai įsiklausantis, komandinis žmogus. Nemažai teko dirbti su įvairiais kostiumų dailininkais, labai svarbu rasti bendrą vaibą, visus klausimus, niuansus aptarti, diskutuoti nelaikant špygos už nugaros. Tiesa, yra dailininkų, kurie nori dominuoti, neva, dabar kaip dėsiu su savo kostiumais, viską nunešiu. Jolanta kaip tik įsiklausanti, neskubanti. Buvo aktyvus mūsų bendro darbo etapas Klaipėdoje. Tąkart Vaitkui paklausus, ką norėčiau matyti komandoje, aš atsakiau, kad Jolantą Rimkutę. Aš galiu ir pats kurti kostiumus, mano specialybė – scenografas ir kostiumų dailininkas. Jei tik galimybės leidžia, esu už didesnę komandą. Pats esu dialogo žmogus, kartais net įdomiau, kai nuomonės išsiskiria, gali ieškoti bendro sprendimo, vizualiąją pusę tai tik praplečia, praturtina.

Sieja ir kitas dalykas. Kažkada su Jolanta apipavidalinome Dalios Tamulevičiūtės kurso diplominius spektaklius. Su tuo kursu labai susidraugavome, sulipome, dabar viena iš to kurso aktorių – teatro vadovė. Pagalvojau, kodėl gi neatgaivinti tos nuotaikos, vis dar jaučiu labai didelius sentimentus šiai Vilniaus senojo teatro aktorių trupei ir pačiam teatrui. Labai gaila, kad pats teatro pastatas šiek tiek apleistas, bet žmogiška prasme gyvas, kuriantis, lankomas.

Kokia spalvinė gama, formos, tūriai vyraus spektaklyje „Tėtis“? Ką akcentuojate scenografijoje, kostiumuose?

Scenografija iš vienos pusės minimalistinė, bet ir funkcionali. Jokiu būdu ne buitiška. Dabar teatre įsivyravusi savotiška mada – kurti tokius natūralistinius paviljonus. Kartais ir aš tai darau, bet neįdomu, nelaikau savęs buitiniu dailininku, bet jei reikia, darau. Man labiau patinka kurti apibendrintą, abstraktesnę erdvę, sąlygiškai pavadintiną formalia. Dėl to iš pradžių būdavau labai kritikuojamas, baramas už formalizmą, šaltumą. Kodėl taip yra, nežinau. Aš taip suprantu realybę – kaip bekraštę, keistą erdvę, kurioje svarbiausias yra žmogus, neužgožtas detalių, jose nepaskendęs. Spektaklio „Tėtis“ erdvėje režisierius man davė visišką laisvę. Tiesiog pasiūliau įvaizdį, kad tai yra tarsi pagrindinio personažo kelionė. Ji eina link finalo. Bet paskui išsišnekėjome, kas laukia po mirties, kad galbūt mes kaip tik grįžtame į namus. Ir tai yra tikslas – grįžimas į save lyg į namus, tai tam tikra prasme yra gražu. Kurdamas tokius pusiau peršviečiamus ekranus, kurie keisis, kilnosis, naudodamas abstrakčias projekcijas, šviesas, truputėlį oponuosiu dramaturgijoje esančiai buitinei logikai. Personažų komunikacijai kursiu labiau dvasinę, emocinę erdvę. O kaip išeis, aš negaliu pasakyti. Kažkam bus priimtina, kažkam gal pernelyg tuščia. Labiausiai lauksiu žiūrovų reakcijos.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė