Vilniaus senajame teatre gruodžio 7 d. įvyksianti spektaklio „Venecijos pirklė“ premjera – naujas režisieriaus Agniaus Jankevičiaus ir scenografės Lauros Luišaitytės kūrybinės partnerystės etapas. Jų bendradarbiavimas prasidėjo dar 2006-aisiais, kai kartu sukūrė Erdmano „Savižudį“ bei Ibseno „Šmėklas“. Nuo tada tapo vienu ryškiausiu kūrybinių tandemų Lietuvos teatre. Per daugiau nei 20 metų jiedu sukūrė unikalų teatrinį pasaulį: minimalistišką, atmosferišką, paremtą tikrumo estetika ir šiuolaikinio žmogaus būsenų analize.
L. Luišaitytės ir A. Jankevičiaus teatro kodas: asketiška sceninė erdvė, tirštas šešėlių ir šviesų peizažas, ir svarbiausia – dėmesys personažų trapumui, visuomenės paribio personažams. Laura ne kartą nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, jos kūryba išsiskiria subtiliu minimalizmu, organiška šviesos dramaturgija ir tuštumos, kaip didžiausios sceninės jėgos, pajauta.
Ši Williamo Shakespeareʼo „Venecijos pirklio“ interpretacija – tai ne istorinė stilizacija, o nūdienos politinių ir socialinių įtampų atspindys. Virš scenos tvyranti juoda sfera, popkultūros, politikos ikonografija, šiuolaikinio žmogaus baimių peizažas tampa vizualiniu spektaklio branduoliu.
„Venecijos pirklys“ bus jau 33-iasis jūsų bendras spektaklis. Kur slypi šios bendrystės paslaptis? Kuo išskirtinė buvo jūsų kūrybinio kelio pradžia?
Man atrodo, svarbiausia – žmogiškas ryšys. Aš tiesiog pasitikiu Agniumi. Visų pirma tikiu juo kaip žmogumi, tikiu tuo, ką jis daro. Tai turbūt esminis dalykas.
Tada apskritai buvo mano pradžia teatre, aš tik pradėjau dirbti. Atrodo, kad nuo pat pradžių jau buvome įsidirbę, bet čia labiau retrospektyvus įspūdis, tą laiką dabar sunku tiksliai prisiminti.
Kaip pati apibūdintum Agniaus režisūrinį braižą? Kas jame tau, kaip menininkei, svarbiausia ir artimiausia?
Man labai patinka, kad jis niekada nepataikauja, lieka ištikimas sau, yra atviras, nuoširdus, stiprus. Yra daug tikrumo. Ir dar – moka kalbėti apie šiandieną nūdienos žmogui. Agnius tiki žmogumi. Tą jaučiu Jo tikėjimas gal kiek kitoks, nei mano pačios, bet labai tikras, ir tai mane labai įkvepia.
Žvelgiant į jūsų bendrų darbų dramaturgiją – nuo Ibseno iki šiuolaikinės vokiečių ir prancūzų dramaturgijos – kas pačią labiausiai traukia Agniaus pasirenkamose medžiagose?
Labai įvairu, bet dažnai kartojasi viena tema – žmogus užribyje, kažkokiu būdu atstumtas. Tos istorijos vis iš naujo atsiranda, tik vis kitu kampu. Agnius moka medžiagą pasukti tokiu rakursu, jog imi galvoji: „O, įdomu, aš taip nebūčiau pagalvojus.“ Jis užčiuopia giluminius dalykus. Tai man svarbu.
Kūrybinis procesas niekada nesustoja. Nėra taip, kad „padarėm ir viskas“. Viskas vyksta iki paskutinės akimirkos – kol yra laiko, tol procesas tęsiasi, sprendimai kinta, gimsta naujos idėjos. Tas intensyvumas man artimas.
Kaip šį kartą gimė būsimo spektaklio „Venecijos pirklė“ scenografinė idėja? Koks atspirties taškas?
Pradinė mintis buvo Agniaus – reikėjo abstraktaus įvaizdžio, slegiančio objekto, kažko, kas tvyro ore kaip grėsmė, kažkas neapčiuopiama. Kalbant man labai aiškiai atėjo juodosios skylės, juodo burbulo įvaizdis. Jausmas, kad kažkas tvyro virš mūsų, mes tai jaučiam, bet negalime iki galo apibrėžti.
Vėliau tai susijungė į Juodosios žvaigždės iš „Žvaigždžių karų“ įvaizdį. Čia labai būdingas Agniaus bruožas – surišti popkultūrą ir realybę į vieną mazgą, kad atsirastų atpažįstami ženklai, susiję su tuo, kas vyksta šiandien.
Kostiumų eskizai atsirado dar tada, kai galutinė pjesės versija dar buvo literatūriškai perdirbama. Iš ko gimė kostiumų sprendimai?
Taip, aš, žinoma, skaičiau Shakespeareʼą, domėjausi Venecijos kontekstais, istorija, bet visa tai galiausiai nuėjo į šoną. Agnius turėjo labai konkrečius personažų įvaizdžius – politikų figūros, popkultūros personažai. Susiformavo toks eklektiškas, polifoninis miksas, visko truputį, sluoksnis ant sluoksnio.
Viena iš spektaklio „Venecijos pirklė“ šerdžių – elito ir liaudies skirties tema. Kaip šį skilimą siekei išreikšti scenografijoje ir kostiumuose?
Yra politinis elitas, jų pusė, ir yra liaudis, Šailos arba Šailoko pusė. Kostiumuose tai išreikšta gana paprastu būdu: politikai – su savo išeiginiais, reprezentaciniais kostiumais, liaudis – paprastais, kasdieniais drabužiais. Man svarbu, kad skirtumas matytųsi ne tik idėjiškai, bet ir medžiagiškai: kas turi galią, kas manipuliuoja, kas nori patekti „į viršų“. Ši įtampa tarp prabangos ir skurdo ir suka visą rato dinamiką.
Kiek politiškai konkrečios yra šios nuorodos? Ar galima kalbėti apie atpažįstamus realius politikus?
Aš nežinau, ar reikia spektaklyje įvardinti tiesiogiai. Jei žiūrovai atpažins, tai atpažins, jei ne, spektaklis turi būti perskaitomas ir be to. Nėra minties kalbėti apie konkrečius žmones, kalbama apie procesus ir struktūras, apie tai, kas vyksta, kaip mus veikia galios santykiai. Konkrečių žmonių įvaizdžiai padeda įkūnyti mintį, nes jie yra čia ir dabar, bet liaudies ir elito skirtis apskritai yra pamatinė, įvairiomis formomis egzistuoja nuolat.
Ar galima tikėtis, kad spektaklyje pamatysime renesanso laikotarpio stilizaciją, istorinį Venecijos anturažą?
Ne. Nėra jokios istorinės stilizacijos. Scenografijoje ir kostiumuose nieko nėra iš renesanso, tai visiškai šiuolaikinė erdvė, šiandiena. Man pačiai šis istorinis laikotarpis ir Venecija yra labai įdomūs ir scenografiškai būtų smagu su tuo pažaisti. Bet režisūrinė interpretacija yra tokia, kokia yra. Aš dirbu su ja ir ieškau, kaip „apžaisti“ šiandieną.
Shakespeareʼo dramoje svarbi skolos objekto metafora – kūnas ir mėsa. Ar ši kūniškumo dimensija atsispindės scenografijoje, faktūroje, spalvose?
Tiesiogiai – ne. Mes šios metaforos labai neplėtojome, scenovaizdyje tiesiogiai nejudinau. Man ji irgi atrodo reikšminga, bet šį kartą ji labiau lieka dramaturgijos lygmenyje.
Spektaklis bus vaidinamas rusų kalba su lietuviškais surtitrais. Ar kalbos specifika keitė scenografinius sprendimus? Kiek pastatymui svarbi vieta, pati Vilniaus senojo teatro scena?
Tiesą sakant, darant scenografinius sprendimus kalba man nebuvo kriterijus. Kiekvienas teatras yra labai skirtingas. Ši scena išskirtinė savo konfigūracija, techninėmis galimybėmis, žiūrėjimo taškais. Kaskart pradėdama darbą pradedu klausimu: „Kokia scena ir ką joje galima įkomponuoti?“ Seno nusidėvėjusio teatro technika – tai jau atskira tema. Taip, tai trukdo: yra daug dalykų, kurių tiesiog negalima įgyvendinti arba tenka daryti kompromisus. Kai turi tik štangų planą ir neaišku, kokį svorį jos atlaikys, sprendimų spektras susiaurėja. Iš vienos pusės, mažos techninės galimybės skatina kūrybiškumą, bet iki tam tikros ribos. Tam tikru momentu jos jau ima labai riboti.
Ką kaip dailininkė norėtum perduoti žiūrovui, atėjusiam į „Venecijos pirklę“? Su kokia mintimi ar būsena jis galėtų išeiti?
Sunku logiškai suformuluoti. Dažnai dirbu su vaizdiniais, kurie tiesiog ateina, o paskui jau ieškau jų prasmių – kaip su sapnais. Aš sapnuoju labai ryškiai, po to klausiu: „Ką šitas sapnas man sako?“ Bet universalaus sapnininko nėra, kiekvienam tos prasmės skirtingos. Tikiu, kad ir šiame spektaklyje kiekvienas gali pasiimti kažką savo, ko net pati nežinau. Intuityviai jaučiu, kad pasirinktas įvaizdis, juodas dangaus kūnas virš galvų, yra teisingas ir stiprus, jis turėtų padaryti poveikį. Aš galiu racionaliai aiškinti, kad čia – blogio sankaupa, tvyranti virš mūsų, bet apie tai ir taip visi galvoja. Nesu tikra, ar noriu taip tiesmukai moralizuoti ir viską paaiškinti.
Vis dėlto Juodosios skylės arba Juodos žvaigždės įvaizdis tikriausiai susijęs ir su karo, grėsmės motyvais?
Labai dažnai sapnuoju karą, tvyrančius objektus, grėsmes. Kartais pagalvoju, kad gal ir nereikia to dar kartą rodyti scenoje, verčiau kalbėti apie kitus dalykus. Bet kartu suvokiu, kad tai yra mūsų realybė, ne tik būsimas pavojus. Neseniai supratau, kad klausimas jau ne tas „ar tai ateis“, o „mes jau gyvename šitoje naujoje realybėje“. Ir nežinau, ar bebus tokia karta, kuri gyvens be karo. Tai vaizdinius veikia neišvengiamai.
Žiūrovui gali būti svarbu pamatyti, kad jo asmeninis košmaras turi pavidalą, kad ir kiti sapnuoja panašiai?
Taip, galbūt. Tas suvokimas, kad „aš ne vienas“, gali veikti raminančiai. Bet vėl – tai jau žiūrovo kelias, reguliuojamas ne mano.
Scenovaizdyje po ta juoda sfera laksto „golemai“, politikai, „Žvaigždžių karų“ personažai. Kas, tavo manymu, yra chuliganizmas?
Tai skruzdėlynas. Mes taip ir gyvename. Po didžiule, tvyrančia grėsme zujame savo gyvenimėliuose. Kas būtent sugalvojo personažų derinį, sunku atsekti – kai kurie dalykai patys atplaukia. Aš pasiūliau abstrakčią sferą, juodąją skylę, Agnius ją susiejo su Juodąja žvaigžde, o paskui pradėjo atsirasti visos tos figūros.
Anksčiau esi sakiusi, kad kūryboje tau sunkiausia buvo „derintis, kalbėtis, tartis“, ir kad suvoki save kaip tarpininkę. Ką šiandien tau reiškia tarpininko vaidmuo, kuriant „Venecijos pirklę“?
Kalbėtis ir tartis man nebėra sunku. Gal išmokau su žmonėmis susišnekėti – ir juos, ir save labiau priimti. Ieškoti sprendimų dialoge. O tarpininkės vaidmuo mane lydi ne tik teatre. Man atrodo, tai yra apskritai mano gyvenimo pozicija. Daug kur jaučiuosi esanti tarpininkė – tarp skirtingų žmonių, medžiagos ir scenos, režisieriaus vizijos ir techninių galimybių.
Esi minėjusi ir tai, kad tave gąsdina perteklinis scenovaizdis, ir kad visada trokšti formos ir erdvės grynumo. Kiek šis troškimas atsispindės „Venecijos pirklės“ scenografijoje?
Atsispindės. Iš esmės bus vienas dominuojantis objektas, kuris galėtų veikti ir visiškai vienas, juo jau yra labai daug pasakyta. Aišku, bus dar šio to, bet struktūra paremta vienu stipriu centru. Pertekliaus nemėgstu, jis mane vargina ir išsunkia. Ir scenoje, ir gyvenime. Norėčiau grįžti prie visiško minimalizmo, nors ne visada tai įmanoma. Gyvename laikais, kai visko daug: informacijos, vaizdų, triukšmo.
Visuose jūsų su Agniumi spektakliuose jaučiama tamsesnė, užtemdyta, rūkiška erdvė. Kodėl gimsta būtent tokie sprendimai?
Man pačiai sunku vertinti. Tai bendro darbo rezultatas. Aš labai klausausi režisieriaus, man svarbu atitikti jo užmanymą. Kartais labiau manęs klausosi jis, kartais aš jo. Yra medžiaga, yra režisierius, esu aš, yra šviesų dailininkas, konkreti scena, visa tai susideda į viena. Kai dirbu su kitais režisieriais, atsiranda kitos kombinacijos, kiti stiliai. Kiekviename spektaklyje diktuoti savo braižą, kaip vienintelį įmanomą, nesinori. Galbūt vidinis minimalizmo poreikis visada išlieka, bet jis realizuojamas labai skirtingai.
Šį sezoną teatro bendruomenei labai svarbia tapo Rūtos Oginskaitės knyga „Kartu“ – apie Jūratę Paulėkaitę. Knygoje kalbama apie dailininkę, kuri kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu iš esmės atvėrė naują teatrinį mąstymą. Kaip vertini dabartinę dailininko situaciją Lietuvos teatre ir Jūratės pradėto kelio tąsą?
Jūratė buvo labai stipri dailininkė, daugiau nei dailininkė. Knyga mane sukrėtė ir, galima sakyti, vėl pažadino norą kurti. Tam tikru metu buvau save kiek nuvertinusi. Nors Paulėkaitės asmeniškai nepažinojau, visada ja žavėjausi, dar nuo studijų laikų. Daug kas, apie ką rašoma knygoje, man labai artima, radau daug paralelių su savo pačios gyvenimu. Man atrodo, kad Jūratė scenografus išlaisvino, atvėrė naujus kelius ir parodė, kad galima kitaip žiūrėti į spektaklį, įskiepyti savo matymą, naujus požiūrio taškus. Ne visada pavyksta tuo pasinaudoti tiek, kiek norėtųsi, bet kryptis yra.
Man atrodo, kad Lietuvoje scenografija apskritai labai stipri. Yra daug puikių scenografų, kurie kuria tikrai įdomius, gražius darbus. Dažnai nutinka taip, kad į spektaklį eini pasižiūrėti būtent dailininko darbų, net jei pats spektaklis nėra kažkokia viršūnė. Ir tai galioja ne tik Vilniui ar Kaunui, regionuose taip pat atsiranda labai stiprių, vizionieriškų sprendimų. Kolegų darbai dažnai kelia susižavėjimą ir sveiką pavydą – „vau, galima taip“.
Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė
Gintaro Gaižausko nuotr.
