Rugsėjo 16, 17 ir 19 dienomis Vilniaus senajame teatre (VST) pirmą kartą Lietuvos scenoje įvyks premjera pagal Tomo Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (rež. Jurijus Butusovas). Scenografiją spektakliui kuria Marius Nekrošius, kurio kūrybiniame arsenale jau apie keturiasdešimt Lietuvoje ir užsienyje statytų spektaklių scenovaizdžių.

Menininkas, nuo pirmos repeticijos dirbantis kartu su režisieriumi J. Butusovu, nenori praskleisti scenos uždangos, bet tuo pačiu užveda ant kelio ir kviečia ateiti į teatrą. M. Nekrošius, VST pirmą kartą statantis spektaklį nuo nuogos scenos, džiaugiasi jam suteikta laisve kurti impresionistinę drobę, o ne dokumentinę nuotrauką.

Esate baigęs architektūros studijas, bet jūsų profesinės kūrybinės „statybos“ vyksta teatro scenoje. Kodėl teatro aikštelė jums pasirodė patrauklesnė? Kuo skiriasi, kuo panašios architekto ir scenografo profesijos?

Teatre dirbti pradėjau dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje. Tad tuo metu neturėjau galimybės palyginti abiejų profesijų realybėje. Bet patys darbo principai ir tikslai yra panašūs. Scenografija irgi – architektūra, erdvės menas. Juoda tuščia teatro scenos dėžutė, aišku, riboja fiziškai, bet kartu suteikia daugiau laisvės saviraiškai.

Ar galima būtų teigti, kad turite atpažįstamą scenografo braižą?

Turbūt galima. Nors aš labiau tai priskirčiau savęs pakartojimui, kartą pavykusių „triukų“ pritaikymui kituose pastatymuose. Stengiuosi to išvengti, bet ne visada pavyksta. Tie motyvai ir triukai scenoje kažkaip ima ir patys atsiranda. Nuo ko prasideda jūsų, kaip kūrėjo, darbas kuriant scenovaizdį spektakliui? Pjesės skaitymas, bandymas rasti raktinį žodį ar sakinį, pokalbiai su režisieriumi ir iš jų kilusių vaizdinių ieškojimas nuotraukose bei kitų meno sričių kūriniuose. Taip pat kitų kūrėjų sukurtos medžiagos peržiūrėjimas, kad neduokdie nepadarytum panašiai. Dažnai režisieriai dirba su tais pačiais scenografais.

Jums gi ilgą kelią teko nueiti kartu su režisieriumi Eimantu Nekrošiumi. Kuo svarbus režisieriaus ir scenografo tandemas?

Be tėvo, daugiau ilgalaikių tandemų neturėjau, esu toks labiau laisvas „legionierius“. Dramos pastatymuose scenografas dažniausai yra režisieriaus vizijų įgyvendintojas. Svarbiausia, kad tavo, kaip scenografo, darbas nedominuotų ir režisieriui netrukdytų. Išties būtų nuostabu, jei režisierius savo idėjas mokėtų nusipiešti pats. Operos pastatymuose kiek kitaip – režisierius ir scenografas yra lygiaverčiai partneriai, paklūstantys muzikai. Dirbant kartu labai svarbus bendramintiškumas ir reiklumas sau.

Kaip jus atrado režisierius Jurijus Butusovas? Kas paskatino kurti kartu?

Jurijaus žmona Marija draugauja su mano agente Ifat Nesher, dabar gyvenančia Paryžiuje. Praėjusių metų žiemą susitikome su Jurijumi Vilniuje, išgėrėm neskanios indiškos arbatos, pasikalbėjome. Pavasarį pakalbėjome darsyk ir jau paaiškėjo spektaklio medžiaga. Dirbti pradėjome nuo pirmųjų spektaklio repeticijų. Tebedirbame. Kuo išskirtinis darbas su J. Butusovu? Jurijaus kuriama teatro kalba genetiškai labai panaši į mano tėvo (E. Nekrošiaus – aut. past.), man ji atpažįstama. Jis pats bėga į sceną, kai reikia pernešti stalą, pakreipti prožektorių. Spektaklio kūrimas man primena nesibaigiantį workshop’ą, gerąja prasme. Kuria visi esantys scenoje ir greta jos – to reikalauja pats režisierius.

Vilniaus senojo teatro scenoje kuriate pirmą kartą. Kuo ypatinga ši scena scenografui?

Darbo pradžioje Jurijus paprašė parodyti jam visiškai tuščią ir nuogą teatro sceną. Be pakampėse sukrautų dekoracijų, be kulisuose paslėpto fortepijono, be šokių dangos. Kai mums pagaliau tai pavyko pamatyti, aš pasakiau – mano darbas čia baigtas. Ta turtinga faktūra, šimtmečio senumo kultūriniai sluoksniai – nepralenksi, nėra jokios prasmės.

Pagal dramaturgo Tomo Stoppardo pjesę spektaklis Lietuvos scenoje statomas pirmą kartą. Greičiausiai W. Shakespeareʼo „Hamletą“ būtų statyti paprasčiau nei iš jo kūrinio gimusią pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“?

Mūsų nedidelėje Lietuvoje vienai kartai, manau, užtenka vieno „Hamleto“ pastatymo. T. Stoppardo pjesė įdomi tuo, kad autorius leido suprasti, jog „Hamleto“ dramoje Shakespeareʼas atskleidė įvykių versiją iš vienos pusės, o viskas juk galėjo būti visai kitaip! T. Stoppardas savo kūrinyje leidžia pasisakyti ir kitai pusei, taip savotiškai atstatyti teisingumą.

Viename interviu esate sakęs, kad jums įdomiau dirbti sprendžiant sudėtingas užduotis nei eiti lengvu keliu. Ar taip galima pasakyti ir apie šį spektaklį?

Man, kaip menininkui, išties nelabai įdomu, kai scenografiją pavyksta sukurti pernelyg lengvai. Seniai žinau, kad nesu joks Mocartas, vadinasi, jei kažkas pavyksta neįdėjus 110 procentų darbo, turbūt ir menine prasme tai – ne kažką. Aišku, būna: darai, nes tai tavo užduotis, tavo amatas, juk reikia dirbti. Bet tai – ne apie šį spektaklį.

Pjesė pasaulyje pirmą kartą buvo pastatyta 1966 metais, absurdo teatro epochos pabaigoje. Kokių scenografijos išraiškos formų ieškote kurdamas šių dienų kontekste?

Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad scenografija yra kažkoks XIX amžiaus reliktas. Visos įmanomos scenografijos išraiškos formos seniausiai išsemtos. Bandėme grįžti prie teatro ištakų, sąmoningai ar ne, vengėme dekoratyvumo, viską kūrėme iš paprasčiausių po ranka pasitaikiusių dalykų ir kiek galima daugiau naudojome perdarytas nurašytų senų spektaklių liekanas. Turbūt galima sakyti, kad dabar madingas žodis „tvarumas“ ir yra ta scenografijos išraiškos forma.

Kas padėjo „atrakinti“ T. Stoppardo pjesę?

Antonio Gaudi. O kaip? Tegul tai lieka mano maža paslaptimi, gal kažkas pamatys ir supras, kodėl.

Ar pjesėje kuriamas „teatras teatre“ – metateatras scenoje „žaisti“ teatrą leidžia labiau?

Pastatymas iš tiesų labai „teatrališkas“, bet kartu ir labai ŠMC’iškas. Kai kurios scenos labiau primena meninį performansą, instaliaciją, videomeną. Man smagus tas kūrybinės laisvės pojūtis repeticijose, kai nevaržo kažkokie teatro kanonai ar poreikis pastatyti „tikrą“ spektaklį, kai kuriama impresionistinė drobė, ne dokumentinė nuotrauka.

Spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pastatymas atidarys naują Vilniaus senojo teatro sezoną. Ar Lietuvos žiūrovas pasiruošęs pamatyti T. Stoppardo pjesę?

Eiti ar neiti į teatrą? Pjesei greit bus 60 metų. Lietuvos žiūrovas yra išlepintas visokiausių teatro formų, jam ruoštis nereikia. Už teatro sienų vykstantis absurdas, neviltis ir siaubas jau seniai aplenkė Shakespeareʼą, Čechovą ir Ivaškevičių. Į teatrą verta eiti, kol jis dar išvis yra. Nes esama bendro pojūčio, kad salėje greitai išnyks bendras gyvas kvėpavimas, o scenoje gali nebelikti ir gyvo klystančio žmogaus. Kai nėra paklausos – nėra ir pasiūlos, tokie rinkos dėsniai.

Kalbino Lauryna Lopaitė Marius Nekrošius.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Rugsėjo 16, 17, 19 d. Vilniaus senajame teatre įvyks režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ premjera pagal vieno svarbiausių šiuolaikinio teatro dramaturgų, absurdo teatro apologeto Tomo Stoppardo pjesę, kuri pirmą kartą buvo suvaidinta 1967-ųjų balandį Londone, „The Old Vic“ teatre. Tuomet T. Stoppardas buvo mažai kam žinomas pradedantis dramaturgas, teatro kritikas. Dramaturgo valia pjesėje du kuklūs Williamo Shakespeareʼo pjesės „Hamletas“ personažai Rozenkrancas ir Gildensternas, arba žmonės, laiku nepasakę „ne“, tapo šiuolaikinės dramaturgijos ir mūsų laikų herojais. Pjesėje sąmojingai sulydyta klasikinė šekspyriškoji dramaturgija ir beketiški literatūriniai eksperimentai, absurdo estetika, o intelektualūs galvosūkiai, virtuoziškas žodžių žaismas – su angliška ironija.

Keista, bet ši klasika tapusi pjesė Lietuvos teatre statoma pirmąjį kartą. VST spektakliai rodomi rusų kalba su lietuviškais titrais. Į rusų kalbą pjesę vertė Josifas Brodskis, o lietuviškai ją prakalbino vertėja Rita Gelombickaitė. Tiesa, dar 2005 metais. Vertimas buvo visai pamirštas, ir būtų galima parašyti atskirą dramą, kaip vertimas pasiekė patį teatrą.

Kaip ir kada tavo akiratyje atsirado Tomas Stoppardas?

Apie 2002-uosius Vilniaus universitete, antrajame ar trečiajame anglų filologijos bakalauro kurse. Visuotinės literatūros katedros dėstytoja Irina Melnikova T. Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pasiūlė į galimų kursinių darbų sąrašą. Iš jo ir išsirinkau. Jau iš pat pradžių buvo įdomu: ir Hamletas, ir tikimybių teorija, ir Huizinga... Žaidimai. Tarsi nerimta. Ir kartu – rimčiau nebūna.

Jau vėliau, po dvejų trejų metų, kai mokiausi VU Vertimo katedroje, magistrantūroje, apsisprendžiau iš šios pjesės rašyti magistro darbą. Darbo pavadinimas, regis, skambėjo „Žodžių žaismo vertimas Tomo Stoppardo pjesėje „Rosenkrancas ir Gildensternas mirę“... Išversti pačią pjesę iš anglų į lietuvių kalbą buvo darbo dalis.

Pati tema jau sufleruoja, jog versti buvo ką... T. Stoppardas kuria naujas prasmes naudodamasis kalbos arsenalu. Kaip sekėsi visus niuansus, skambesį pagauti lietuviškai? Kas pasirodė sunkiausia?

Dauguma siūlomų temų buvo dalykiniai žodynėliai. Ir mano darbo vadovas sakė, va, sudarinėk grybų žodynėlį. Jau buvau pradėjusi nagrinėti ir grybų žinynus. Ne taip ir blogai... Bet... netraukė. Norėjau imtis vertimo – pabandyti, kaip seksis versti, ne tik terminus surinkti... Pjesės apimtis atrodė visai nedidelė. Išverčiama. Kalba paprasta. Bet pats tekstas keliasluoksnis. Ir sunkiausia tikriausiai buvo atsisakyti dalies prasmių, kažkurio prasmės sluoksnio, nes lietuvių kalboje tai išreiškia kiti žodžiai. Be to, turi likti lengvumas – juk scenoje du paprasti vyrukai, nieko ypatingo jie neveikia, keliauja – taip turi ir atrodyti. Reikėjo įsivaizduoti veiksmą scenoje ir per daug nuo savęs nepridėti, kad ir kaip norėjosi kažką paaiškinti. Dar vienas iš sunkesnių aspektų – įsivaizduoti, kaip personažai panašiomis aplinkybėmis kalbėtųsi lietuviškai. O visų niuansų tikrai nepagavau... Juokelių irgi nemažai nubyrėjo. Bet tikiuosi, kažkas liko. Mano magistriniam darbui vadovavo docentas Lionginas Pažūsis, jis iškart sakė: „Gerai pagalvok, ar išverčiama“. Ir suprantu, kodėl...

Koks pirmas įspūdis buvo perskaičius T. Stoppardo pjesę? Ir kas visgi lėmė, jog pasirinkai versti ją, o ne sudarinėti grybų žodyną?

Pirmo įspūdžio nebeatsimenu. Užkabino, matyt. Versti pasirinkau iš smalsumo ir užsispyrimo. Norėjau išbandyti save. Ir šiaip, versti įdomu – panašiai kaip spręsti galvosūkius.

Skaitant pjesę imi suprasti, kodėl ši kertinė, jau klasika tapusi pjesė ilgai nebuvo versta į lietuvių kalbą, o ir nebuvo statyta Lietuvos teatruose. Pjesė intelektuali, sudėtinga, visgi tekste nejusti vertėjo prakaito... Kas vertėjui svarbiausia, kokių turėtų laikytis principų? Pasigirsta nuogąstavimų, kad mes nebemokame skaityti sudėtingų, painesnių tekstų...

Verčiant nuobodu nebuvo. Netgi, sakyčiau, gerai pasilinksminau. O kas svarbiausia vertėjui? Čia jau kaip kam – man tikriausiai svarbiausias yra tikslumas. Svarbu suprasti teksto visumą ir teisingai išlaviruoti tarp „tiesos“ ir „grožio“. Sako, geriausia, kai vertėjas išvis nematomas. Dėl principų – vertėjas tik pasiuntinys, perduodantis žinią: tai, kas siunčiama, turėtų pasiekti gavėją. Sudėtingiems tekstams ne visuomet atsiranda laiko. Bet nemanau, kad prarandame gebėjimą gilintis ir skaityti. Ir kas yra painu? Pavyzdžiui, haiku: painu ar ne?

Pjesėje labai svarbus žaidimo kalba aspektas. Žaidžiama garsažodžiais, sąskambiais, reikšmėmis... Tarsi žongliruojama Babilono bokšto statybinių atliekų likučiais – kalbos fragmentais. Galvojant plačiau, juk viskas yra kalba. Sapnai, daiktai, viskas, kas mus supa – irgi yra kalba. Objektais virsta – tik juos ištarus, užrašius, įženklinus, kitaip tariant, pavertus juos kalba. Kiek tau pačiai yra svarbus kalbos fenomenas? Ir kaip matytum pjesėje ryškią pastangą susikalbėti?

Dabar visi gyvename vienokiame ar kitokiame Babilone. Ir žaidimai dažnai tampa būdu bendrauti kalbant skirtingomis kalbomis. Kalba, kaip kodas ir išraiškos priemonė, šiandien tiek pat aktuali kaip ir anksčiau – net dirbtinis intelektas mokosi kalbėti.

Kaip susiklostė tavo pačios kaip vertėjos karjera, kuria linkme nugravitavai?

Verčiu sinchroniniu būdu. Esu laisvai samdoma vertėja, daugiausia dirbu ES institucijose.

Ar sekate Lietuvos kultūros, teatro, visuomenės aktualijas? Kas stebina, jaudina, kokius matote poslinkius?

Aktualijas seku probėgšmais. Internete. Poreikis, ypač verčiant žodžiu, visuomet yra: svarbu žinoti, kas vyksta, kontekstą, jausti pulsą. O vyksta visko daug. Daugiau stebiu nei stebiuosi. Kultūrinėje erdvėje smagu pamatyti, sutikti senus pažįstamus, paskaityti jų publikacijas.

Ką norėtum, svajotum išversti?

Nežinau. Dabar net skaitau mažai, o versti raštu visai neturėčiau laiko.

Ar tu turi kokių nors prietarų prieš pradedant versti? Ir kaip yra sunkiau  – versti žodžiu ar raštu?

Ne, neturiu. O vertimo esmė tikriausiai panaši, tik prie teksto dažniausiai galima grįžti ir vertimą patobulinti, o verčiant žodžiu, ką pasakei, tas pasakyta, ką praklausei, tas praleista. Bet verčiant žodžiu dirbama bent dviese, tad visuomet gali atsisukt į kolegą ir paklausti „ką?..“. Padeda.

Kalbėjosi Gytis Norvilas

Nuskambės keistai, kaip iš pigios reklamos, bet rugsėjo 16-oji tikrai bus įrašyta į teatro istoriją – tądien Vilniaus senajame teatre pirmą kartą Lietuvoje bus pristatyta spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ premjera. 1966 metais britų dramaturgijos klasiko Tomo Stoppardo sukurta absurdo tragikomedija iš karto tapo tikru pasaulinio teatro hitu, „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ yra ko gero garsiausia, dažniausiai statoma ir didžiausią įtaką šiuolaikiniam teatrui bei dramaturgijai padariusi jo pjesė. Be abejo, režisieriaus Jurijaus Butusovo spektaklis „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ Vilniaus senajame teatre taps ir netiesioginiu atsakymu, kodėl šio išskirtinio šiuolaikinio teatro teksto iki šiol neišdrįso šturmuoti nė vienas Lietuvos teatro režisierius, nors norinčių ir degančių šia pjese tikrai buvo.

Kokie pasaulyje buvo 1966-ieji?

Norint suprasti šios pjesės fenomeną būtina įdėmiau pažvelgti į istorinį kontekstą. Kas vyksta pasaulyje 1966 metais? Masinės antikarinės demonstracijos JAV, pats hipių subkultūros pikas ir jų taikūs protestai prieš karą Vietname, Britaniją krečiantys priešlaikiniai parlamento rinkimai ir viena po kitos prarandamų kolonijų drama (1960 m. nepriklausomybę nuo Jungtinės karalystės paskelbia Kipras, 1962 m. – Jamaika ir Trinidadas, 1964 m. – Malta, 1966 m. – Barbadosas etc.). Pasaulyje kaip niekada buvo aktualus pasirinkimo laisvės klausimas, neatsitiktinai žaibiškai išpopuliarėja egzistencialisto Jeano-Paulio Sartreʼo moralinės atsakomybės, absurdo ir maišto idėjos, o 1964 m. filosofo atsisakymas priimti Nobelio premiją, nenorint save nužeminti iki institucijų lygio, sulaukė didelio palaikymo jaunųjų Europos intelektualų tarpe. Į tuometinį meno avangardą įsiveržia būrys asmenybių, tikinčių, kad laisvė, visų pirma, yra moralinė atsakomybė ir kad: „Savo tapsme žmogus turi suvokti, kad yra moraliai atsakingas už visa ir viską, kas vyksta pasaulyje“.

Pjesė dramaturgą pavertė įžymybe

Tuo metu T. Stoppardas dirbo žurnalistu ir teatro kritiku, buvo siauram ratui žinomas jaunas, vieno romano ir kelių televizijos bei radijo scenarijų autorius. Pjesės „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pastatymas 1966 metų Edinburgo „Fringe“ teatro festivalyje apaugęs legendomis, bet faktai tokie: spektaklį kūrė studentų mėgėjų trupė, 29-erių T. Stoppardui prisijungus prie repeticijų, kūrybinę komandą paliko spektaklio režisierius ir pagrindinį vaidmenį kurianti aktorė. Per premjerą Edinburge spektaklį žiūrėjo kelios dešimtys žiūrovų, o škotų spauda publikavo sutrikusių kritikų straipsnius kurių antraštės klausė: „Apie ką visa tai, Tomai?“. Bet jau sėdėdamas traukinyje į Londoną dramaturgas atsivertė „The Observer“ ir perskaitė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ liaupsinančią recenziją. Namie T. Stoppardo jau laukė aktoriaus Lorenso Olivje agento telegrama, po metų pjesė pastatyta „Old Vic“ teatre, šią premjerą „The Sunday Times“ pavadino reikšmingiausiu teatriniu įvykiu po Haroldo Pinterio dramaturgijos triumfo ir, žinoma, jaunu talentu susidomėjo Brodvėjus. Šiuo metu aštuoniasdešimt šešerių dramaturgas aktyviai kuria, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, jo pjesės statomos visame pasaulyje. Retai interviu duodantis T. Stoppardas yra kandus ir išmintingas pašnekovas.

Apie prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės ir laimės neįmanomybę

T. Stoppardas paklaustas, ar tiesa, kad pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ yra apie likimą ir pasirinkimo laisvę, atsakė: „Tai ir tiesa, ir ne. Galiu pasakyti taip: ji apie du vaikinus Elsinore, kurie nežino, kas jiems nutiks ir kas apskritai vyksta.“ Dar aštriau dramaturgas yra pasisakęs apie šiuolaikinę dramaturgiją: „Man tai ne itin įdomu. Man patinka rašyti pjeses, patinka dirbti teatre. Mėgstu žiūrėti teatrą, bet ne kaip dramaturgas, o kaip tiesiog žiūrovas. Neturiu akademinio, socialinio intereso teatrui. Netyrinėju jo ir apie jį neskaitau. Žinoma, recenzijas dienraščiuose skaitau, bet knygų apie teatrą – niekada. Knygų apie save apskritai negaliu skaityti. Tai vienintelė literatūra, kurios negaliu paimti į rankas. Dar ir todėl, kad negaliu pakęsti tam tikrų nuomonių. Viskas, ką galime pasakyti, yra teisinga ir neteisinga tuo pat metu. Tai pajutau, kai pirmąkart buvo pastatyta pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“. Kažkas sušuko: „Tai egzistencialistinė pjesė!“ „Taip, tiesa“, – pamaniau. Vėliau kažkas pasakė: „Tai neegzistencialistinė pjesė“. Pamąstęs sutikau ir su tuo. Nes visa tai beprasmiška, neturi jokios reikšmės...“

T. Stoppardo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pasakoja apie Williamʼo Shakespeareʼo tragedijoje „Hamletas“ aprašytus įvykius iš dviejų trečiaeilių veikėjų – dvariškių Rozenkranco ir Gildensterno žiūros taško.  Pjesės veiksmas vystomas lygiagrečiai Shakespeareʼo pjesės įvykiams, čia trumpam pasirodo ir pagrindiniai Hamleto veikėjai, kurie vaidina originalių scenų fragmentus. Tarp šių epizodų pagrindiniai veikėjai Rozenkrancas ir Gildensternas aptaria įvykių eigą, apie juos neturėdami tiesioginių žinių. Jie vis meta monetas, spėlioja, kas iškris, „herbas“ ar „skaičius“. Gildensternas nuolat pralaimi, vis išmeta „herbą“. Tai jį glumina – taip pasirinkimo laisvės, fatalizmo ir lemties tema pirmą kartą pristatoma pačioje pjesės pradžioje.

T. Stoppardo pjesę į rusų kalbą 7-ojo dešimtmečio pabaigoje išvertė poetas Josifas Brodskis, nieko nežinojęs apie jos autorių. Vertimo rankraštis buvo saugomas žurnalo „Užsienio literatūra“ archyve, o išleistas 1990 metais.

Spektaklį Vilniaus senajame teatre kuriantis režisierius Jurijus Butusovas teigia, kad „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų žiūrovams priminti prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės ir laimės neįmanomybę.

T. Stoppardas: „Aš suvokiu tą akimirką, kai gali gimti nauja pjesė“

Ištraukos iš interviu:

Parašėte garsaus filmo „Įsimylėjęs Šekspyras“ scenarijų. Egzistuoja keletas labai įtikinamų tyrimų, įrodančių kito žmogaus autorystę. Ar tikrai tikite, kad visas šias pjeses sukūrė neraštingas Stratfordo gyventojas, taip vadinamas Williamʼas Shakespeareʼas?

Taip, tikiu. Man visa tai neatrodo keistai. Suprantu tyrinėtojus, kurie analizuoja tekstus ir reikalauja paaiškinimų. Tačiau genijaus atsiradimas – iracionalus faktas. Nereikia stengtis paaiškinti, kodėl pirštinių meistro sūnus tapo žymiausiu dramaturgu.

Esate vadinamas „gyvu klasiku“, paskutiniuoju „literatūros riteriu“, žymiu dramaturgu. Kuris iš šių apibrėžimų jums svetimiausias?

Aš šiek tiek pažinojau serą Isaiah Berliną, kartą sutikau jį, jis pasakė: „A, užeik, pabendrausime“. Tačiau taip ir neužėjau, nes maniau, kad nesu vertas jo laiko. Jis manė, kad kažką žinau, bet iš tiesų aš nieko tokio nežinojau. Kai jis mirė, perskaičiau nekrologą. Šiame nekrologe buvo pacituotas jis pats: „Visada jaučiausi pervertintas“. Tada pagalvojau: po galais, vis tik reikėjo pas jį nueiti, pasikalbėti. Nes jis apie save kalbėjo taip, kaip aš jaučiuosi nuolat. Ir turiu pasakyti: kai bendrauju su nuostabiais žmonėmis teatre, norisi juos pertraukti ir pasakyti: aš ne toks, tiesiog sukeliu tokį įspūdį.

Ana Achmatova kadaise pasakė, kad eilėraščiai auga ant šiukšlyno. Iš ko auga pjesės? Asmeninės patirties, intelektualių aistrų, visuomenės?

Neturiu jokios programos. Neturiu plano, kokias pjeses noriu sukurti. Mane, ačiū Dievui, dar aplanko įkvėpimas, ir tai – didelė sėkmė. Niekada nežinau, apie ką bus mano kita pjesė, bet mano protas, mintys visada užimtos, visada galvoju, kas vyksta visuomenėje, mąstau apie kažkokius asmeninius klausimus, bet man sunku tai sujungti ir paaiškinti. Mano pjesės nepanašios viena į kitą, tačiau jose daugiau bendrų dalykų nei skirtumų. Viena, ką tvirtai galiu pasakyti, aš suvokiu tą akimirką, kai gali gimti nauja pjesė. Kai iš milijono temų (o jos gali būti labai skirtingos – nuo klimato kaitos iki dienraščių straipsnių siužetų) atsiranda tai, kas gali tapti kūriniu. Žinoma, visus domina ir stimuliuoja įvairios temos. Ir įvairūs siužetai.

Ar yra temų, kurios jus jaudina dešimtmečius?

Galbūt. Nors neturiu temų sąrašo kaip budelis, kuris žiūri, kam dar nukirtus galvą. Visą savo rašytojo gyvenimą mąsčiau būtent apie tai: dorovė yra žmogiškasis konstruktas ar ji nepriklauso nuo žmogaus? Manau, kad kiekvienas mąstantis žmogus vienaip ar kitaip apie tai susimąsto. Kita mane visad jaudinusi tema, tai saviraiškos laisvė. Piktnaudžiavimas laisve mane domina taip pat, kaip ir piktnaudžiavimas autoritarizmu.

Pagal užsienio spaudą parengė teatrologė Ingrida Ragelskienė

Algimantas Kvietkauskas nuo pat 1976-ųjų tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre, dabartiniame Vilniaus senajame teatre, dirbo montuotoju, rekvizitininku, režisieriaus padėjėju. 2001–2006 metais dirbo trupės vedėju. Buvo kone  visų Jono Vaitkaus teatre režisuotų ir kitų spektaklių režisieriaus padėjėjas: „Sveiki, emigrantai!“ (2005), „Dviejų pasaulių viešbutis“ (2007), „Prakeikta meilė“ (2010), „Kvailių vakarienė“ (2010), „Paskutinysis aistringas meilužis“ (2011), „Eglutė pas Ivanovus“ (2012), „Stabmeldžiai“ (2013), „Ledų rūmai“ (2013), „Eugenijus Oneginas“ (2013), „Žvirblio lizdas“ (2013), „Septynios gražuolės“ (2015), „Oskaras ir ponia Rožė“ (2015), „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ (2016), „Vieniši“ (2017), „Urodas“ (2018), „Utopija“ (2020) ir t. t.

Atliko epizodinius vaidmenis spektakliuose: M. Lermontovo „Maskaradas“ (rež. V. Lanskoj, 1976), P. Ustinovo „Pusiaukelėje į viršūnę“ (rež. I. Petrov, 1977), J. Anouilho „Žana d’Ark“ (rež. V. Zacharov, 1980), A. Ostrovskio „Pelninga vietelė“ (rež. I. Petrov, 1983), D. Taborio „Mein Kampf“ (rež. A. Vilkin, 1991), A. Volkovo „Smaragdo miesto burtininkas“ (rež. A. Šablauskas, 1996), D. Fonvizino „Nesubrendėlis“ (rež. B. Juchananov, 1999) ir t. t.

A. Kvietkauskas – tikroji Pohuliankos, senojo rusdramio, Vilniaus senojo teatro rūmų siela. Kuklus, geras žmogus, patikimas, kuris tikrąja to žodžio prasme visą savo gyvenimą atidavė teatrui.  Algis, kaip jį paprastai vadindavo, buvo tikra „teatro dvasia“ – ryte ateini, Algis jau čia, vakare išeini, jis dar čia. Rodėsi, kad jis gyvena teatre ir tik teatru. Visada draugiškas, pasiteiraudavo, kaip sekasi... Labai pasigesime Žmogaus, pažinojusio teatrą „nuo rūsių iki palėpės“.

„Buvo puikus režisieriaus padėjėjas, be fanaberijų, labai mėgo talentingus žmones, o tai teatre retai pasitaiko. Visuomet turėjo savo nuomonę, kurios niekad nepiršo, nors retai klysdavo. Turėjo puikų humoro jausmą, inteligentiškas. Ir labai nelaimingas, vienišas. Iš teatro nieko neužgyveno, nė kukliausio būsto, jo gūžta buvo užkulisiuose. Vargingesnis už bažnyčios pelę. Prisimenu jį su didžiausia pagarba ir nuoširdžiu pasigėrėjimu, kad sugebėjo taip kilniai visą gyvenimą paaukoti teatrui. Sudie, tikrasai Pohuliankos Fantome! Liūdžiu ir gedžiu drauge su teatru.“ (teatro kritikas Julijus Lozoraitis)

Nuotrauka iš Vilniaus senojo teatro archyvo.

Teatro laboratorija „Mes – Prancūzija“, kuri vyksta birželio 1–11 dienomis Vilniaus senajame teatre, tai bandymas naujai pažvelgti į prancūzų dramą, ją aktualizuoti, perskaityti naujai. Teatro laboratorijoje gimę eskizai pagal pasirinktas prancūzų autorių pjeses bus pristatyti birželio 9–11 dienomis. Laboratorijoje dalyvauja trys jauni Lietuvos teatro režisieriai: Kotryna Siaurusaitytė, Jokūbas Brazys ir Monika Klimaitė. Po kiekvieno eskizo peržiūros vyks vieši aptarimai. Vertinimo komisija iš trijų parodytų eskizų išrinks nugalėtoją, o režisierius įgys teisę naujajame Vilniaus senojo teatro sezone pagal pjesę pastatyti spektaklį.

Į kultūrą – per Prancūzijos dramaturgiją

Vilniaus senasis teatras pradeda ruoštis 2024 metams, kuomet prasidės  Lietuvos sezonas Prancūzijoje, atversiantis naują prancūzų ir lietuvių kultūros mainų puslapį. Teatro laboratorijos „Mes – Prancūzijaʼ23“ rėmuose vilniečiams ir miesto svečiams ekskursija „Teatrinė Pohulianka“ siūlė kartu paieškoti prancūziškų ženklų, literatūros bei dramaturgijos sąsajų, vaikščiojant J. Basanavičiaus gatve ir Vilniaus senojo teatro užkulisiuose.

Teatro laboratorija „Mes – Prancūzijaʼ23“ tęsia tradiciją, užgimusią 2022-aisiais festivaliu „Mes – Ukraina“, ir kviečia teatro žiūrovus į kultūrą, literatūrą, meną bei teatrą pažvelgti per Prancūzijos dramaturgiją.

Prancūzijos ir Lietuvos ryšiai turi senas tradicijas, siekia jau 700 metų – nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų, kuomet 1322–1324 m. kunigaikštis pirmą kartą rašė Avinjone rezidavusiam popiežiui Jonui XXII. XIX–XX a. Prancūzijoje studijavo ne vienas lietuvių tapytojas, skulptorius, architektas, mokslininkas. Režisierius Juozas Miltinis, mokęsis Paryžiuje, į Lietuvą atvežė naują žvilgsnį į teatro pasaulį. Prancūzija taip pat formavo iš Lietuvos kilusius Romainą Gary, Jurgį Baltrušaitį, Oskarą Milašių. Šimtmečius trunkantys mainai meno, architektūros, mokslo, technologijų, gastronomijos srityse kuria bendrą Prancūzijos – Lietuvos kultūros istoriją ir XXI amžiuje.

„Atveria plačią bei sudėtingą laukimo temą“

Laboratorijoje pasirinktas prancūzų dramaturgų pjeses prakalbins trys jauni Lietuvos teatro režisieriai: Kotryna Siaurusaitytė, Jokūbas Brazys ir Monika Klimaitė.

Pagal Jean-Luco Lagarceʼo pjesę ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ pasirinko režisuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus studentė Kotryna Siaurusaitytė: „Man pasirodė gražu, kad pjesė tarsi neužbaigta, kad joje daugiau pauzių nei veiksmo. Tai atveria erdvę interpretacijoms, sužadina norą mąstyti apie meilės, pasiaukojimo, tiesos prigimtį. (...) Tekste persipynęs tragizmas, gylis, švelnus humoras veikia emociškai ir atveria plačią bei sudėtingą laukimo temą.“

Prancūzų aktoriaus, režisieriaus ir dramaturgo Jean-Luco Lagarce‘o prieš mirtį (tesulaukęs 38-erių mirė nuo AIDS) parašytas kūrinys pasakoja apie penkias moteris, daug metų laukusias brolio, sūnaus, anūko. Moterų, kurių gyvenimas – sustojęs ir įstrigęs viename name... Spektaklio eskize vaidmenis kurs Jelena Orlova, Anastasija Špakovskaja, Aleksandra Metalnikova, Anžela Bizunovič ir Valentina Lukjanenko.

„Meilė – tai ne tik būti kartu, bet ir nebūti“

Perskaityti naujai kitą prancūzų autoriaus Joël Pommeratʼo kūrinį „Dviejų Korėjų susijungimas“ ėmėsi Monika Klimaitė. Jaunoji kūrėja teatro režisūrą baigė Klaipėdos universiteto menų fakultete, studijas gilino Didžiosios Britanijos universitetuose, o dabar yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro režisūros doktorantūros studentė.  

Vieno ryškiausio pastarųjų metų dramaturgo ir režisieriaus Joëlio Pommeratʼo parašyta pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ sukonstruota iš dvidešimties scenų, dvidešimties išgalvotų atskirų dramų, kuriose kūrėjas išskleidžia dramatišką romantiškų santykių panoramą. Pasak paties J. Pommeratʼo: „Meilės santykiai dėl savo intensyvumo priveda prie aklumo“.

Monikai Klimaitei ši pjesė – žvilgsnis į meilę plačiąja prasme, į jos veikimo mechanizmą, ją sudarančių dalelių judėjimą: „Skaitydama pagalvojau, kad meilė – tai ne tik būti kartu, bet ir nebūti. Kad tai nėra tik tai, kas mus jungia, bet tikriausiai ir tai, kas skiria, vieną nuo kito atitolina.“

Pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“ scenoje interpretuos aktoriai Jelena Juščenko, Nikolajus Antonovas, Jevgenija Karpikova, Telmanas Ragimovas.

„Pragaras yra pasipriešinimas neišvengiamybei“

Jokūbas Brazys – režisierių Oskaro Koršunovo ir Eimanto Nekrošiaus mokinys, tik 2021 metais baigęs Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, jau yra sukūręs ne vieną spektaklį Lietuvoje ir užsienyje. Dabar kartu su aktoriais Viačeslavu Lukjanovu, Edita Gončarova ir Aleksandru Kanajevu imasi statyti visiems gerai žinomos, Lietuvoje ne kartą statytos Albertʼo Camus pjesės „Kaligula“.

„Maištas daro sąmoningą visą patirtį“ – rašo A. Camus. (...) Mane traukia tyrinėti egzistencinę baimę, beviltiškumą ir beprotybę. Pragaras, kurį kuria Kaligula, yra pasipriešinimas neišvengiamybei. (...) Šiuo eskizu analizuosiu egzistencinės baimės prigimtį. Druzilos mirtis atvėrė Pandoros skrynią, o degančios rankos yra nepajėgios jos užverti. Kaligula – tai odė nerimui.“ – Jokūbas Brazys.

Teatro laboratorijos laimėtojo spektaklis – naujajame VST sezone

Teatro laboratorijoje pagal pasirinktas prancūzų autorių pjeses gimę eskizai bus rodomi skirtingose Vilniaus senojo teatro erdvėse. Po kiekvieno eskizo peržiūros visi norintys galės dalyvauti viešuose aptarimuose – apskrito stalo diskusijoje.  Birželio 11 dieną vertinimo komisija iš trijų parodytų eskizų išrinks nugalėtoją, o pagal laimėjusią pjesę jaunasis režisierius įgys teisę pastatyti pilnavertį spektaklį naujajame 2023/2024 metų Vilniaus senojo teatro sezone.