06/12/22

Kostiumų dailininkė Daiva Urbonavičiūtė: „Patys rūbai jau yra kaip atskiri personažai“

Vilniaus senasis teatras kviečia į naktinį vakarėlį, į gruodžio 17 d. įvyksiančią režisieriaus Žilvino Beniušio spektaklio „Naktis prieš“ premjerą, į vienos dalies komediją, klounadą Nikolajaus Gogolio apysakos „Naktis prieš Kalėdas“ motyvais. N. Gogolis čia sušiuolaikintas, „suskamba“ netgi postmoderniai. Dramaturgai, adaptacijos autoriai – Žilvinas Beniušis ir Raulis Barranco.

Įsisuka tviskantis gaublys, scenoje pasigirsta disco muzika, personažai ryškiais ir impozantiškais drabužiais... Intrigos, meilė, nuodėmė – štai ir visa karnavalo trejybė. It iš Hieronymus Boscho triptiko „Žemiškųjų malonumų sodas“.

Šalia scenografijos (Vitalijus Strigunkovas), muzikos labai svarbų vaidmenį spektaklyje atlieka kostiumai. Jie išskirtiniai. Pakalbinome spektaklio kostiumų dailininkę, dizainerę, mados namų „Zoraza“ įkūrėją, interjerų autorę Daivą Urbonavičiūtę:

 

Esate mados pasaulio žmogus, dizainerė. O kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai teatre? Kuo skiriasi ir kuo panašios šios dvi sferos?

Pirmas spektaklis, kuriam kūriau kostiumus, buvo „Marija Stiuart“ Klaipėdos dramos teatre. Tada buvau dar studentė. Vėliau sekė „Dėdė Vania“ Jaunimo teatre. Su režisieriumi Žilvinu Beniušiu esu dirbusi keliuose spektakliuose, vienas jų – „Odisėja“. Visada laukiau savo režisieriaus, todėl labai vertinu, kad Žilvinas manimi pasitiki.

Daugiau kuriu drabužių kolekcijas podiumui, bendrauju su žinomais popscenos žmonėmis, kuriu jiems. Ar tai būtų teatras, kinas, ar reklama, svarbiausia – bendras kontekstas ir vaizdas. Viską reikia derinti. Nėra taip, kad kažką sugalvoji, ateini ir sakai, bus taip. Personažai, tema visuomet diktuoja savo koncepciją.

Kaskart noriu išbandyti naujus rūbų sprendimus, atrasti kažką naujo – ar tai būtų sukirpimas, audinys, ar derinys. Spektaklyje „Naktis prieš“ remiuosi savo idėjomis, savo sukurta vizija. Smalsu, ar į spektaklį ateisiantis žiūrovas nustebs? Stengiausi, kad drabužiai atitiktų kuriamo vakarėlio įspūdį, dvasinių jėgų šėlsmą.

 

Jūsų kuriamas stilius – charakteringas, spalvingas, puošnus, svarbi detalė. Kas svarbu kuriant drabužį?

Kiekvieno dizainerio, kostiumų dailininko braižas dažniausiai aiškus ir atpažįstamas. O spektaklyje tai gali užgožti patį aktorių, scenografiją. Tiek kuriant rūbų kolekciją, tiek kostiumus spektakliui, reikia galvoti apie visumą, kaip visos detalės „kalbasi“ tarpusavyje. Patys rūbai yra kaip atskiri personažai. Kostiumu galima pasakyti daug – spalva, forma, tūriu, dydžiu, kompozicija, deriniu... Žmogus žiūri į rūbą ir kyla asociacijos. Tai svarbu.

Spektaklių kostiumams dažnai naudojamos labai paprastos medžiagos. O štai podiumui man patinka kurti iš brangaus, kokybiško audinio. Kaip sakoma, ne viskas auksas, kas auksu žiba... O teatre atvirkščiai, jame daug blizgesio, bet ne aukso. Todėl gali eksperimentuoti. O tai yra džiaugsmas, šventė, paslaptis, žaidimas.

Viena – sukurti gražų kostiumą, kita – jį kurti spektakliui. Teatre reikia kreipti dėmesį į aktoriaus fizinius duomenis, kaip jis juda scenoje, ar patogu. Kaip sakydavo Coco Chanel: „Su mano kurtu kostiumėliu gali ir po automobiliu palįsti, nes svarbiausia – patogumas!“

Bet norisi, kad scenoje aktorės atrodytų gražios, grakščios, o aktoriai – dailūs. Man patinka gražūs dalykai, kurie puošia ir yra konceptualūs. Grožis jau nuo Antikos laikų priskiriamas trims pagrindinėms vertybėms. Juk jis žmogų veikia. Jei man pasakytų: „Sukurk bjaurų kostiumą“, jis, manau, būtų ne bjaurus, o gražiai bjaurus.

 

Kokius uždavinius sau keliate spektaklyje „Naktis prieš“?

Kuriame remdamiesi tam tikromis inspiracijomis. Tarkim, scenografas Vitalijus Strigunkovas atspirties taškų ieškojo renesanso dailininko Hieronymus Boscho paveiksluose...

Stilistika, kurią pasirinkome, specifinė. Žmonės gyvenime taip nesirengia. Stengiausi daug dirbti su tipažais, personažais, o kartu ieškoti, kas tinka pačiam aktoriui. Į vakarėlį einantys žmonės gali apsirengti įvairiai, tačiau iš esmės nori atrodyti patys gražiausi, geidžiamiausi, puošniausi. Jei eini į šventę, juk negalvoji: „Pasėdėsiu kukliai kur kamputyje bulvių maišą ant galvos užsimetęs, gal nieks manęs ir nepastebės.“ Spektaklyje kuriu šventę, noriu, kad visi būtų gražūs, būtų kur akis paganyti.

 

Kokie įspūdžiai dirbant su Vilniaus senojo teatro aktoriais, kūrybine grupe?

Aktoriai nuostabūs, puikiai vaidina. Žiūrėdama į juos ir verkiu, ir juokiuosi. Niekad nesuprasdavau, kodėl mano draugai kūrėjai sėdi spektaklių repeticijose. Dabar supratau – tai labai įdomus procesas, scenoje kaskart gimsta nauji sprendimai, tai padeda galvoti formomis, spalvomis. Su kiekvienu aktoriumi bandome surasti konsensusą, nes visi juk save mato kitaip.

 

Kaip įsivaizdavote tą gogolišką vakarėlį, nuodėmingą šventę?

Pagal Gogolio apysaką, tai labiau nuodėminga šventė. Bet ši istorija yra ir apie tikrą meilę – tarp Oksanos ir kalvio Vakulos. Ar meilė nuodėminga? Kontekstas tikrai ne be nuodėmės, juk veiksmas vyksta ne bažnyčioje ar biure. Nežinau, ar visos šventės turi nuvesti iki nuodėmės. Galbūt? Esame visokie, kiekvienas savyje turime demonų, kuriuos režisierius ir nori parodyti. Spektaklyje kai kuriuos dalykus užaštriname, o kostiumai tai padaryti tik padeda. Bet labiau per ironijos ir humoro prizmę. Tai žaidimas. Spektaklyje aktoriai įkūnija vakarėlio personažus, bet kartu vaidina ir patys save. Man patinka, kad Gogolis interpretuotas taip šiuolaikiškai. Prieš žiūrint spektaklį, būtų gerai perskaityti originalią medžiagą, kad spektaklį geriau suprastum, susidarytum įspūdį.

 

Kas tapo atspirties tašku kuriant personažų įvaizdžius?

Mane įkvepia pasaulinio lygio dainininkų įvaizdžiai, kad ir Harry Styles. Jis, mano nuomone, geriausiai besirengiantis kūrėjas, išskirtinis. Jo aprangoje išnyksta riba tarp moteriško ir vyriško prado, bet tuo pačiu išlieka vyriškas... Šio spektaklio rūbai irgi labiau sceniški. Kadangi viskas vyksta naktį, noriu, kad ji būtų kaip Gogolio – su mirguliuojančiomis žvaigždėmis. Paslaptingas, o kartu ir ekstravagantiškas reginys.

Kurdama bendrą kostiumų koloritą atsisakiau raudonos spalvos. Galbūt bus tik menka detalė. Atsisakiau ir baltos. Nusprendžiau vengti klasikinio derinio – juoda-raudona-balta. Nors žinau, kad tai veikia.

 

Teatras – tai jau žaidimas. O karnavalas žaidimo aikštelės ribas išplečia dar labiau. O kokios jūsų kuriamo kostiumo ribos?

Geras klausimas. Kostiumas yra beribis, didžiausiai riba yra biudžetas ir darbų pabaigos terminas. Spektaklyje naudosime ir nurašytų spektaklių kostiumus. Jie bus kaip scenografijos dalis. Aktoriai vilkės naujais kostiumais, kiekvienas bus su savo oda ir paslaptimi.

 

Kaip sekėsi derinti sumanymus su režisieriumi?

Žaviuosi, kaip dirba Žilvinas. Kūrybinis procesas vyksta netipiškai, smagiai, geranoriškoje atmosferoje. Žilvinas kuria bendrą projektą, nesprendžia visko pats, netgi klausia – ar patiko, prašo pakomentuoti. Man tai neįprasta, visai kitaip nei dirbant su kitais. Aš ir pati klausiu nuomonės apie kostiumus, noriu žinoti. Kai visi įsitraukia, darbas tampa šiuolaikiniu džiazu, pozityvia džiazine improvizacija. O pats kostiumas gimė šiame procese. Juk viską turėjau derinti. Čia viskas verčiasi kūliais, kaip cirko arenoje.

 

Su kokia emocija žiūrovas turėtų išeiti iš spektaklio? Ar šių dienų kontekste mums dera švęsti?

Nuostaba, laimė, grožis, katarsis. Aš jau iš repeticijos išeinu viso to pasisėmusi. Reikia šventės... Ar žmogus gali gyventi be vilties? O šis spektaklis būtent ir yra apie viltį. Jei jos nėra – viskas beprasmiška. Mūsų gyvenimai, visos šventės.

 

Kalbino Lauryna Lopaitė

. . . skaityti toliau

25/11/22

Scenografė Irina Komissarova: „Teatras – mano pasaulio suvokimo raktas. Esu tikra, kad scenografija neturi ribų“

Režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklis „Rusiškas romanas“ jau ne vienerius metus sėkmingai rodomas Vilniaus senajame teatre (premjera įvyko 2018-aisiais). Netrukus – gruodžio 1-ąją – spektaklio herojai vėl pakvies žiūrovus į tolstojišką spektaklį pagal dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Viena iš spektaklio kūrybinės komandos narių – scenografė ir kostiumų dailininkė Irina Komissarova.

Šiuo metu I. Komissarova tęsia magistro studijas Norvegijos teatro akademijoje, kuria scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliui, turi kitų kūrybinių sumanymų. Kalbamės apie jos kelią į teatrą, scenografiją bei „Rusiško romano“ užkulisius.

 

Jus į Lietuvą atvedė meilė lietuviškam teatrui? O kodėl scenografija? Ir kodėl rinkotės ją studijuoti Lietuvoje?

Tikrai taip, į Lietuvą mane atvedė meilė teatrui. Maskvoje besimokant trečiame interjero ir aplinkos dizaino specialybės kurse suvokiau, kad pasirinkdama profesiją suklydau. Tais pačiais metais atvykau į Lietuvą, kur netikėtai buvau pakviesta pasisvečiuoti pas tuometinio Lietuvos rusų dramos teatro vadovę Tatjaną Rinkevičienę.

Išties mano susidomėjimą teatru paskatino mokslo draugė iš teatro šeimos. Ji mane vis kviesdavo į teatrą, parodas, performansus. Ten atradau spalvingą pasaulį ir begalę išraiškos priemonių. Seniau  man teatras buvo kažkas, ką lankyti versdavo literatūros mokytojai. Tad pabaigus bakalauro studijas tiesiog nusprendžiau stoti į vienos iš Maskvos teatrinių aukštųjų mokyklų magistrantūrą. Deja, netrukus sužinojau, kad šios specialybės magistrantūros studijų nėra ir viską teks pradėti iš pradžių.

Bijodama vėl suklysti nusprendžiau iš pradžių teatre įsidarbinti ir kurį laiką jį stebėti iš vidaus. Netrukus sulaukiau pasiūlymo tapti žinomos teatro viešųjų ryšių specialistės Julijos Girbos asistente. Kartu su ja dirbau beveik dvejus metus. Aplankiau festivalį „Naujasis Europos teatrasʼ2009“, kuriame pirmą kartą gyvenime pamačiau Lietuvos teatro spektaklį. Likimo ironija – jo režisieriumi buvo būtent Oskaras Koršunovas.

Ilgainiui studijuoti interjerą ir dizainą tapo kančia. Iki tos dienos, kai Eimuntas Nekrošius Tautų teatre pradėjo statyti „Kaligulą“. Žingsnelis po žingsnelio Lietuva tapo mano gyvenimo leitmotyvu. Net nepastebėjau, kaip pradėjau dažniau lankytis Vilniuje ir organizuoti mainų studijas, o kartu ruoštis stoti į GITISʼą (Teatro meno valstybinis institutas Maskvoje). Tais metais kursą rinko režisierius Dmitrijus Krymovas. Kai viskas buvo parengta, pagal mainų programą aukštoji mokykla Maskvoje atsisakė mane išleisti. Tad nieko nelaukusi išvykau į Lietuvą ir kaip laisva klausytoja pradėjau studijuoti scenografiją Vilniaus dailės akademijoje.

 

Ne kiekvienas baigęs scenografiją gali kurti teatro scenai. Kaip pavyko atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku?

Studijuodama nekantravau kažką daryti ir Vilniuje. Netrukus susipažinau su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros kurso studentais, įsitraukiau į kursinių spektaklių kūrybinius procesus su Agnija Leonova. Tuo pat metu nenutraukiau ryšių ir su Maskva, kur nuolat sugrįždavau pasisemti įkvėpimo teatro festivaliuose. Dizaino studijos tapo gera technine baze bei išmokė puikiai planuoti laiką.

 

Ar „Rusiškas romanas“ buvo pirmas darbas kartu su O. Koršunovu? Kaip sekėsi sutarti įgyvendinant visus sumanymus?

Taip, spektaklyje „Rusiškas romanas“ kaip kūrėjai dirbome kartu pirmą kartą. Kadangi Oskaras pradėjęs statyti spektaklį dar nežinojo, kas bus scenografu, Agnija pasiūlė jam susitikti su manimi. Tai buvo 2017-ieji. Aš jau buvau dirbusi vyriausiąja dailininke Mogiliovo teatre, kuriam vadovavo Saulius Varnas, lankiusi kelias stažuotes Maskvos teatruose. Susitikimas su O. Koršunovu buvo trumpas ir konkretus. Iškart pavyko rasti bendrą kalbą.

 

Kūrybiniame procese dalyvavo ir pjesės dramaturgas M. Ivaškevičius, ar jam buvo svarbi vizualizacija?

Nedalyvavau pirmuose susitikimuose su M. Ivaškevičiumi ir negaliu pasakyti, kaip viskas prasidėjo. Tik vėliau teko stebėti, kaip Marius dirba kartu su Oskaru, kaip juo pasitiki. Jų vizija pasitikėjau ir aš. Man tik beliko įsilieti į procesą.

 

Kaip galėtumėt apibūdinti sukurtą scenografiją spektakliui „Rusiškas romanas“? Į kokias detales orientavotės, kas jums pačiai buvo svarbu?

Mirties traukinys. Tai, beje, buvo išsamiausia režisieriaus nuoroda, nuo kurios atsispirdama ir kūriau visą spektaklio scenografinę atmosferą.

 

Su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Dirbti su Oskaru – tai jau susidurti su iššūkiais. Man tai patiko! Procesas buvo gyvas. Kadangi Oskaras dirbo su keliais projektais vienu metu, premjera kelis kartus buvo nukelta. Akimirką su režisieriaus asistente likome vienos. Tai suteikė laisvės, bet reiškė ir didelę riziką.

 

Ar svarbu, kad scenografija padėtų aktoriams kurti vaidmenis?

Dirbti pradėjau nuo repeticijoms sukurto dekoracijų prototipo. Pagal Oskaro sumanymą spektaklio pastatyme daug choreografijos. Todėl nuo pat pradžių buvo svarbu aktoriams padėti pajusti visus scenos niuansus. Teatras, be jokių klausimų, pagamino bandomąsias dekoracijas. Tai buvo labai profesionalus požiūris. Mes tuo pačiu galėjome patikrinti, kaip funkcionuoja scenografiniai sprendimai. Taip pavyko sutaupyti ir laiko, ir pinigų.

 

Spektakliui sukurti kostiumai – juodos ir baltos spalvos bei keleto kitų atspalvių, akcentų... Daugiau spalvų nesinorėjo?

Kostiumai – tiesioginis scenografijos, jos atmosferos tęsinys. O atmosfera buvo monochrominė. Viena dalis kostiumų – istoriniai, kita dalis tokie, kokius dėvi ir į spektaklį atėję žiūrovai. Šis žaidimas su laikmečiais buvo užkoduotas jau pačiame tekste. Tačiau visa tai stokojo gyvybės. Tad atsargiai įvedžiau dar vieną spalvą – raudoną. Raudonos, juodos ir baltos spalvų derinį galima sutikti daugelyje mano darbų. Ypač sėkmingai jos suveikė kitame bendrame darbe su Oskaru – spektaklyje „Žuvėdra“, pastatytame Maskvos A. Čechovo dailės teatre.

 

Spektaklyje naudojate ir video projekcijas. Šiuolaikinėje scenografijoje tai labai populiaru. Koks jūsų kaip menininkės santykis su šiuo reiškiniu?

Spektaklyje „Rusiškas romanas“ vaizdo projekcijas naudojau labai saikingai. Kaip ir spektaklyje „Žuvėdra“, video buvo pradinės erdvės architektūros dalis, padėjusi išplėsti nedidelės scenos ribas. Su vaizdo projekcijų menininku Miku Žukausku „Rusiškame romane“ puikiai pavyko sutarti.

 

Kokia kryptimi juda šiuolaikinė scenografija, kokia ji šiandien, kokia bus rytoj?

Šiandien scenografija – jau savarankiškas žanras. Kaip scenografė šiuo metu su režisieriais beveik nebendradarbiauju, išimtį padariau tik Dmitrijui Krymovui, kuris, beje, ir pats kadaise dirbo scenografu. Kaip scenografė einu savo, savarankiško teatro dailininko keliu. Mane gena kažkas daugiau nei amatas, kurį šiuo metu esu įvaldžiusi. Teatras – mano pasaulio suvokimo raktas. Esu tikra, kad scenografija neturi ribų.

 

Kalbino Lauryna Lopaitė

. . . skaityti toliau

22/11/22

Režisierius Žilvinas Beniušis: „Žmogaus tapatybė yra tik performansas, tik vaidinama, žaidžiama...“

Gruodžio 17 d. Vilniaus senajame teatre įvyks režisieriaus Žilvino Beniušio spektaklio „Naktis prieš“ premjera.

Spektaklio siužetinę liniją padiktavo Nikolajaus Gogolio apysaka „Naktis prieš Kalėdas“ (iš rinkinio „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“). Šiuolaikinės klounados principu pastatytoje komedijoje „Naktis prieš“ veiksmas perkeliamas į šiais laikais vykstantį vakarėlį. Spektaklis atmosferiškai susišaukia su Stanley Kubricko filmu „Plačiai užmerktos akys“ ar Andrew Miksys fotografijų serija „Disco“... Kada prasideda ir baigiasi žaidimas? Kur riba tarp šventumo ir nuodėmės? Ar įmanomas apsivalymas, kuriam priešinasi naktis?

 

Ž. Beniušis – režisierius, aktorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro įkūrėjas, režisavęs klounados vesterną „Odisėja“ (2021), tragikomediją „Adomas 2.0“ (2021), klounados monospektaklį „Lelijos laisvės mokymai“ (2022) ir kt.

 

Kuo Jums svarbi N. Gogolio kūryba, kokios temos, siužetai įkvėpė ir išvysime „Naktyje prieš“?

Su N. Gogolio kūryba susidūriau tėvų bibliotekoje, dar ankstyvoje paauglystėje. Pati pavardė – „Gogolis“ – skambėjo juokingai. Kadangi kūriniuose būta tiek puikaus humoro, šis rašytojas iškart tapo vienu iš mano favoritų. O pirmiausia imponavo jo meilė savo personažams. Nors jo kūryboje apstu kritikos tiek visuomenei, tiek atskiram individui, tačiau kaip yra sakęs pats N. Gogolis: „Kuo žmoguje daugiau blogio, tuo labiau jį turime mylėti.“

Spektaklyje remiamės apsakymu „Naktis prieš Kalėdas“, kuriame paskutinę naktį prieš pat Kristaus gimimą pasaulyje pasirodo Velnias ir suveši visos žmonių nuodėmės. Personažai aistringai linksminasi ir laukia ryto mišių. Tačiau tarp šių visų gaivališkų linksmybių tarp paprasto, naivaus jaunuolio Vakulos ir įnoringos turtingo dvarininko dukros Oksanos užgimsta meilė.

Apsakyme, kaip ir visoje ankstyvojoje N. Gogolio kūryboje, pasaulis matomas kaip fantastiška vieta, kurioje į viską žiūrima tarsi į žaidimą – meilė, paleistuvystė, karas, taika, tiesos ieškojimas ar šarlatanizmas eina greta, horizontaliai ir tarsi neturi vertikalaus kriterijaus. Šis pasaulio matymas be galo patrauklus, tačiau ir pavojingas. Pastatyme klausiame: ar mes kada nors apskritai nustojame žaisti, ar meilė ir mirtis taip pat yra tik dalis to didžiojo žaidimo.

Čia svarbi ir laisvos valios bei lemties tema. Keliami klausimai: Ar yra pasaulyje dalykų, kuriems tiesiog lemta įvykti, nepriklausomai nuo aplinkybių? Kaip mes šiuos dalykus priimame? Juk galėjo viskas nutikti ir kitaip, jei būčiau atitinkamai pasielgęs? Jei viskas netikra, tik žaidimas, kam išvis dėl to išgyventi?

Žmogaus tapatybė yra tik performansas, tik vaidinama, žaidžiama, tačiau taip šiame žaidime galime išnykti, nebejausdami jokios kaltės ir gėdos. Visgi žiūrėdami į kitą žmogų sugebame pasakyti, kada jis tikras, autentiškas, o kada – ne. Ar apskritai yra kažkoks tikrumo šaltinis? Galbūt tas, kuris mumis žaidžia ir kartais žaidžia itin galingai, ir yra pati tikriausia autentika? Ir ar mes išvis įgalūs tą šaltinį užgniaužti taip, kad iš jo nebetekėtų?

 

Kuo išskirtinis šiuolaikinis klounados žanras, kodėl pasirinkote būtent jį?

N. Gogolio kūryba yra nevaržoma, nuoširdi. Tiek personažai, tiek pats veiksmas – gaivališki, kūryboje daug humoro. Dėl to šiuolaikinė klounada, kuri pasižymi žaisme ir intymiu spontaniškumu, yra itin tinkama atskleisti tą nuoširdų gogolišką pasaulį. Personažai yra kuriami tarsi žaidžiant, aiškiai matomas aktorių santykis su personažu, siekis juose neišnykti. Ankstyvajam Gogoliui būdinga tai, jog personažai nepsichologizuoti, o labai charakteringi. Klounadoje taip pat visada pirmiau eina žaismė ir fiziškumas, o ne psichologija ir protas. Dar pridėčiau, kad spektaklio viena iš pagrindinių temų yra tezės: gyvenimas – tai žaidimas, kvestionavimas, o pats klounas visada į pasaulį žiūri tarsi į žaidimų aikštelę.

 

Kaip Vilniaus senojo teatro aktoriai priėmė jiems naują vaidybinę formą? Ar lengva dramos teatro aktoriams, vyresniajai kartai įvaldyti šiuolaikinės klounados principus?

Seniai buvau didelis Vilniaus senojo teatro aktorių kolektyvo fanas, šiame teatre daug stiprių, charizmatiškų aktorių, kuriuose – tą aiškiai mačiau – esti tas vidinis klounas. Pirmiausia, kartu su aktoriais surengėme šiuolaikinės klounados kūrybinės dirbtuves, po kurių, man regis, išsisklaidė visos abejonės: dėl šio žanro neva neorganiškumo ar perdėtos vaidybos, kuri kartais neatsiejama nuo tradicinio klouno. Aktoriai puikiai žino, kad prajuokinti žmogų žymiai sunkiau nei jį pravirkdyti. O vyresni aktoriai šį žanrą perėmė dar lengviau. Vyresnis žmogus apskritai yra juokingesnis, nes jis jau žino, kad šio pasaulio nepakeis ir nesuvaldys, todėl yra laisvesnis, jau supranta, kad gyvenimas nėra amžinas, o brangiausios akimirkos tada, kai skamba juokas, kai žmonės laimingi. Apskritai patyrėme daug džiaugsmo vis atrasdami šį žanrą. Tas pakylėjimas jautėsi visame teatre.  Prie teatro tarp repeticijų ant plytelių net radau nupieštą širdelę, kurioje buvo užrašyta: „Žilvinai, mums patinka klounada“.

 

O koks teatro vaidmuo šiandien? Kai realybė tokia intensyvi, regis stipresnė ir už patį teatrą, ar jis gali padėti gyventi?

Man realybė visada yra stipresnė už teatrą. Patinka platoniškas supratimas, kad menas tik imituoja realybę ir tikrą daiktų prigimtį, kartais ją net slepia. Deja, nemanau, kad menas savaime gali išgelbėti pasaulį. Pavyzdžiui, mano senelis, kuris niekada nesilankė teatre ir šiaip iš savo sodybos nelabai kur buvo išvykęs, buvo labai garbingas ir gražus žmogus.

Žinoma, ne viskas taip paprasta, juk esama tokio meno, nors ir nedaug, kuris ne paslepia, o kaip tik – padeda atverti tą tikrąją daiktų prigimtį, taip suintensyvina realybę, jog save apnuogindama ji sprogsta. O jei aplankytumėte mokyklą, kurioje vyksta teatro pamokos, ir tą, kurioje jų nėra, pamatytumėte didelį skirtumą. Mokykloje, kurioje yra teatro pamokos, dažniausiai viskas vyksta daug harmoningiau, vaikai vienas kitam jautresni, laisvesni. Vadinasi, menas padeda gyventi ir gyvenimas be meno gali būti skurdus. Tik nereiktų to pernelyg  sudievinti – pavojinga.

 

Režisierių kalbino teatrologė Ingrida Ragelskienė

. . . skaityti toliau

16/11/22

Pokalbis su režisieriumi Mindaugu Valiuku

Kalbiname kūrėją Mindaugą Valiuką apie jo pastatytą spektaklį „Vilkinė meilė“. Visi nuo vaikystės prisimena pasaką apie Raudonkepurę ir piktą Pilką Vilką. Dramaturgas ir režisierius M. Valiukas drauge su talentingu mūsų teatro aktoriumi Maksimu Tuchvatulinu parengė žiūrovams naują šiuolaikinę ekvilibristinę pasakos apie Raudonkepurę ir Vilką versiją. Improvizacinio pasakojimo forma jaunas vyras Albinas (Maksim Tuchvatulin) per pasakos siužetą perteikia savo meilės ir dramos, išvirtusios į tragediją, istoriją. Šiuolaikiškai tariant, tai yra „stendapas“, teatrinis mono-komiksas, postmodernistinė pasaka suaugusiems.

Skirta suaugusiems žiūrovams (N-14). Dėmesio! Spektaklyje skamba necenzūrinė leksika. Spektaklis vaidinamas rusų kalba.

 

Kūrybinė grupė:

Režisierius – Mindaugas Valiukas

Dailininkė – Jolanta Rimkutė

Šviesų dailininkas – Simonas Gudelis

Garso operatorius – Artūras Staševskis

Režisieriaus padėjėjas – Algimantas Kvietkauskas

Spektaklyje vaidina Maksim Tuchvatulin

Video Artur Svorobovič

Įraše naudotos Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

. . . skaityti toliau

28/10/22

Baltarusiai ir šiandien klausia – „Už ką?“

Vilniaus senajame teatre (J. Basanavičiaus g. 13, Vilnius) spalio 29 d. 18.30 val. M8 salėje (įėjimas iš Mindaugo g.) bus rodomas režisieriaus Andriaus Darelos spektaklis „Už ką?“ („Teatr Avgusta“). Spalio 29-oji Baltarusijoje viena tragiškiausių... Ji dar vadinama Poetų naktimi, Sušaudytų poetų arba Juodąja naktimi. Būtent 1937 metų naktį iš spalio 29-osios į 30-ąją Minske, Kuropatų miško prieigose, NKVD smogikai nužudė 132 žmones, tarp jų ir 22 garsiausius baltarusių rašytojus, poetus bei dešimtis tarpukario Baltarusijos mokslo, kultūros, meno šviesiausių žmonių, politikos veikėjų. Tarp sušaudytųjų poetų: Alesis Dudaris, Izi Charikas, Anatolis Volnyjus, Michasis Čarotas... Apie šių poetų tragiškus likimus, poeziją ir kalbama spektaklyje.

 

A. Darela jau ne pirmą kartą scenoje imasi interpretuoti baltarusių dramaturgijos kūrinius. 2022 m. birželį Vilniaus senojo teatro organizuotame festivalyje „Žodžio teritorija“ ir gimė spektaklio idėja – „Už ką?“. Pjesė žiūrovus perkelia į 1937-ųjų spalio 29 d. naktį, kai Kuropatų miško apylinkėse NKVD darbuotojai žudė poetus, vertėjus ir kitus baltarusių kultūros veikėjus. Spektaklyje skambantys poetų vardai vienaip ar kitaip buvo susiję su Baltarusijos teatru. Vieni jų buvo pjesių vertėjai, kiti – rašė teatrui. Spektakliui atrinkti eilėraščiai ir šiandien išlieka neįtikėtinai aktualūs. „Šie žmonės greičiausiai žinojo daugiau – už tai juos ir žudė“, – tvirtina režisierius A. Darela. O kad genocidas tęsiasi ir šiandien, patvirtina ir režisierių šokiravęs faktas, kad Ukrainoje pas Rusijos pareigūnus buvo rasti sąrašai su ukrainiečių kalbos mokytojų pavardėmis...

 

Tenka apgailestauti, kad daugelis baltarusių pjesių yra atsidūrusios užribyje, tam tikra prasme „okupuotos“, patiria priespaudą, o juk pasaulis turėtų apie jas žinoti. Toks A. Darelos kaip spektaklio režisieriaus išeities taškas. Režisierius neabejoja, kad baltarusiai yra vieni geriausių dramaturgų, jų vardai ir dabar skamba šiuolaikinės dramos festivaliuose.

 

Prisimindamas sovietmetį režisierius neabejoja, kad šis laikmetis okupuotoms valstybėms padarė be galo daug žalos, traumavo. „Juk tada buvo vienas tikslas – sukurti sovietinį žmogų, neturintį šaknų, ir tai buvo daroma naikinant kultūrą ir tradicijas“, – pabrėžia A. Darela. Deja, tenka pripažinti, kad santvarka sunaikino baltarusių tautos kultūrinį ir politinį elitą.

 

Spektaklyje vaidina aktoriai iš Gardino, kurie dėl politinių pažiūrų po 2020-aisais vykusių protestų buvo atleisti iš savo teatro. Vėliau jie paliko Baltarusiją, o gavę kūrybines stipendijas atvyko į Vilnių ir susibūrė į kolektyvą „Teatr Avgusta“. Aktoriai nė neabejojo savo pasirinkimu – tapti šios pjesės dalimi. Jie labai atsakingai ir atsargiai gilinosi į pjesės medžiagą. Juolab, kad tai – jų asmeninis skausmas, jų istorija. Spektaklio kūrybos procesas vyko aktorių iniciatyva. Būtent jų inspiruotas A. Darela kruopščiai rinko medžiagą spektakliui, taip ir užgimė pagrindinė dramos idėja.

 

Spektaklio pabaiga bus kiek kitokia nei buvo sumanyta – žiūrovai išgirs už Ukrainą kovojančių Kalinausko būrio kovotojų baltarusių priesaiką, kurioje skamba ketinimas išvaduoti Baltarusiją ir atkeršyti už visus nukankintuosius. Finalinis tekstas – kertinis ir teikiantis vilties. „Taip ir bus!“, – tvirtina režisierius A. Darela. Spektaklis skirtas Lietuvos žiūrovui, neturėjusiam galimybės pažinti baltarusių pogrindžio kūrybos.

 

Pasak Vilniaus senojo teatro direktorės Olgos Polevikovos: „Baltarusijos kultūros lauko mes nepažįstame. Tikiu, kai Baltarusijoje pasikeis režimas ir situacija, jie dar mus nustebins. Atsidavimu, estetika, pasaulio supratimu“.

 

„Teatr Avgusta“ spektaklis. Režisierius, inscenizacijos autorius – Andrius Darela; dailininkė – Tatiana Dorialo. Vaidina: Vitalij Leonov, Anna Zuzo-Ivanova, Natalija Leonova, Vasilij Minič, Veronika Minič, Natella Belugina.

 

Spektaklis rodomas rusų ir baltarusių kalbomis

 

Bilietai: https://bit.ly/3z9VUwL

 

Spaudos pranešimą parengė Lauryna Lopaitė

 

Artur Svorobovič nuotrauka

 

. . . skaityti toliau