Vilniaus senajame teatre vasario 24, 25, kovo 10 dienomis žiūrovai išvys spektaklio „Tėtis“ premjerą (rež. Jonas Vaitkus) pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“ (pranc. k. „Le Père“). Tėčio Andrė vaidmenį kuria Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, teatro ir kino aktorius – Vytautas Anužis.

V. Anužis Vilniaus senajame teatre (buv. Lietuvos rusų dramos teatras) yra sukūręs vieną svarbiausių savo vaidmenų – tėvą, valdovą, karalių Lyrą (Williamo Shakespeareʼo „Karalius Lyras“). Šiandien aktorius priėmė kitą iššūkį – įkūnyti tėtį, sergantį senatvine demencija, laviruojantį ant užmaršties ir realaus gyvenimo ribos, pykčio ir meilės savo dukterims, o galiausiai trokštančio ištrūkti iš ligos gniaužtų, į mamos glėbį, ten kur namai, kur pradžių pradžia.

Vilniaus senajame teatre esate sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį. Šiandien sugrįžtate su Tėčio vaidmeniu. Ar iškart sutikote su režisieriaus pasiūlymu?

Pasiūlymą priėmiau iš karto, nes puikiai žinojau ir autorių, ir pjesę. Šis Tėčio vaidmuo – išskirtinis, vienas iš tų XXI amžiaus vaidmenų, su kuriuo nelabai kas gali šiandien konkuruoti . Šis vaidmuo man – dovana. Florianas Zelleris – kūrėjas, padaręs įtaką ne tik prancūzų, bet ir visos Europos dramaturgijai. Tad nebuvo jokių abejonių dėl apsisprendimo. Juolab kad šį vaidmenį pasiūlė režisierius Jonas Vaitkus.

Neišvengiamai kyla klausimas – ar senatvinė demencija, Alzheimeris jums pažįstama liga? Gal teko susidurti artimoje aplinkoje? Kas jums, kaip aktoriui, padeda atrakinti personažą, kuris klaidžioja ligos labirintais?

Su šiuo negalavimu savo aplinkoje nesu susidūręs, bet, aišku, jis man žinomas. Šis spektaklis kalba ne apie ligos epikrizę. Atminties praradimas – tema giluminiams apmąstymams. Tiek individo, tiek visuomenės atžvilgiu. Individui prarandant gebėjimą atsiminti, menksta ir pati visuomenė – nežinanti, vengianti žinoti savo praeitį, ji suserga, jos galia silpsta. Valingas ryšys su praeitimi, o ir ryšys su ateitimi, kurią numato kuriantis žmogus, padeda mums tobulėti ir teisingai vertinti dabartį. Mano herojui Andrė kelia nerimą tai, ko jis nepažįsta, nauja būsena, kurios jis nesupranta.Bando ją suvokti, o priartėjęs prie suvokimo, visomis jėgomis iš jos vaduojasi – iš naujos ant jo griūvančios realybės. Kovoja. Ko nepažįstame – bijome, išsigandę – bėgame arba kovojame. Harmoniją randame prisiminimuose arba paskutiniame savo gyvenime veiksme, Ten tikėdamiesi geresnio...

Spektaklyje gilinamasi ir į artimųjų ryšį su ligos ištiktu tėvu... Kokius dar išskirtumėte pjesėje keliamus klausimus? Ar herojai moka priimti senatvę?

Pasiaukojimo, meilės artimui tema pasakojama per dukteris, kurių viena žuvusi autokatastrofoje, kita yra šalia tėvo. Kaip išgyventi kančią, jei nesame tam pasiruošę? Kiekvienas iš mūsų nori gyventi ramiai. Kai mums trukdo, žmogų ar situaciją mes stumiame nuo savęs. Senatvė nepatogi. Ypač tam, kuris gyvena šalia jos. Jaunas žmogus nesusimąsto, kad ateis ir jo eilė – veš rogutėmis į mišką... Sokratas teigia: „Geriau mirti garbingai, negu gyventi gėdoje.“ Kaip gyventi senam žmogui, ištiktam negalios, gėdoje? Juk pakelti ranką prieš save, prieš gyvybę, kurią ne tu sukūrei, baisus nusikaltimas! O kaip gėdoje gyventi jaunam žmogui? Juk atsisakyti tėvo – taip pat nusikaltimas. Betgi taip norisi gyventi laisvai ir laimingai! Gyventi... sau!

Per tėvo ir dukterų ryšius atskleidžiama pati istorija – du pasauliai, dvi paralelės, skiriančios realybę nuo anapusybės. Dukrai Anai tėvo liga yra kaip griūvantis pasaulis, kurio ji neįstengia suvaldyti. Tėvui Andrė žuvusi dukra Eliza – tai šviesa, kurios jis siekia savo realybėje. Kaip jums, kaip herojui, scenoje pavyksta kurti ryšį su partnerėmis – dukterimis?

Žmonės iš praeities dažnai yra gyvesni, mylimesni, brangesni, svarbesni už gyvus, nors jų šalia ir nėra. Tu gyveni su jais, kaip su poezija, kuri taip pat neapčiuopiama. Poezijos veikimas yra realesnis už žygį į prekybos centrą. Tėčio ryšys su žuvusia jaunesniąja dukra – įkvepiantis, jam ji bėgant nuo gyvenimo realybės yra kaip užuovėja. Vyresnioji dukra tėvu rūpinasi, bet atpildo ir dėkingumo nesulaukia. Tai primena biblinį pasakojimą apie paklydusio sūnaus sugrįžimą: sūnui, kuris ūkyje dirbo visus darbus, tėvas niekad neleido papjauti ėriuko ir atidaryti vyno, kad pasilinksmintų su draugais, bet grįžusį sūnų paklydėlį, kuris nieko nedirbo ir viską paleido vėjais, tėvas apkabino, pravirko, džiaugėsi jo sugrįžimu.

2016 m. už klasikinės aktorinės mokyklos šiuolaikiškumą jums buvo paskirta Nacionalinė premija. Ši pjesė atvirkščiai – šiuolaikiška, o situacija – klasikinė, daugelio mūsų žinoma. Šio spektaklio teatrinė kalba labiau šiuolaikiška, ar visgi režisierius aktorius veda klasikiniais keliais?

Jei tarp scenoje vykstančio veiksmo ir žiūrovo salėje sugebama sukurti tikėjimą, jei žiūrovas patiki tuo, kas vyksta scenoje, tai man ir yra šiuolaikiška. Gyva tikėjimo apykaita tarp scenos ir salės – kai vienas kitą maitina. Kai emocionalus ir intelektualus poveikis leidžia išgyventi katarsį, kurį sukuria režisieriaus ir autoriaus energija. Šiuolaikiškumas dažnai painiojamas su mada. Taip, teatre egzistuoja mada, ir jei ji tarnauja vienadienei aktualijai, gatviniam atpažįstamumui ar skandalingai interpretacijai ir tampa vos ne spektaklio turiniu, tada ji veikia kaip greitas ir nesveikas maistas, bet, laimei, labai trumpam. Tuo pačiu mada gali būti nuostabi, kai ji sustiprina turinį, o netampa juo, tada ji – nepaprastai vertinga. Man įdomiau ne nauja, o amžina. Mada potencialiai gali gimdyti bandą, kai daugelis pasirenka kryptį tik dėl to, jog ją pasirinko dauguma. Bet ji nebūtinai yra teisinga. Kaip sako Ibsenas, dauguma niekada nėra teisi...

Ar reikia scenoje kalbėti apie tokias problemas, kurios paprastai lieka šeimoje, už uždarų durų?

Pasirinkimo laisvė – kalbėti apie nepatogius dalykus, ar ne. Netikiu jokiais nurodymais, ką reikia daryti ir, ko nereikia – tai ne jūsų reikalas! Tai mano reikalas ir mano atsakomybė. Jei šeimoje atsitinka tokia nelaimė, tai tos šeimos reikalas, jie sprendžia. Be abejo, jie kalbės apie tai, bet tarpusavyje. Jei norės, kalbės su savo artimaisiais, kiti ir per televiziją, bet tai yra kiekvieno privatus dalykas. Mes nurodinėdami pernelyg dažnai kišamės į laisvo žmogaus gyvenimą. Atrodo, kad kažkas žino, kaip žmogus turi elgtis, kaip finale jis turėtų atrodyti... Žmogui reikia tik priminti, kad pravartu mokytis, ir kad reikia žinoti fundamentalias tiesas apie gėrį ir blogį. O visa kita jis padarys pats. Tai, ką norės.

Su režisieriumi Jonu Vaitkumi dirbate ne pirmą kartą. Ar dėl to jums lengviau? Kokį iššūkį dabar tenka įveikti?

Su režisieriumi J. Vaitkumi man tai – dešimtas darbas. Su juo dirbti visada labai įdomu. Dideli vaidmenys – iššūkis. Sakoma, kad nėra mažų vaidmenų, yra tik maži aktoriai. Demagogija. Yra maži vaidmenys. Ir yra dideli aktoriai, kurie vaidina mažus vaidmenis. Sąžiningai atlieka savo darbą, nes to reikia spektakliui, teatrui. Žinoma, esama mažų vaidmenų, kurie sukurti tobulai – tiesiog kaip perliukai. Jie aktoriui ateityje, kuriant reikšmingą vaidmenį, dažnai tampa galingu užtaisu. Tuomet esi kartu su režisieriumi – analizuodamas pjesę, nagrinėdamas vaidmenį, o ir pirmuosiuose bandymuose. Tu jį jauti, o jis tave. Bet paskutiniuose žingsniuose, jau judant finalo link, lipant į vaidmens kalno viršūnę lieka tik aktorius. Vienas. Absoliučiai galingas. Absoliučiai pažeidžiamas. Visi režisieriai dirba skirtingai. J. Vaitkus yra vienas iš tų režisierių, kurie su aktoriumi dirba – moka ir nori. Tokių režisierių nedaug.

Pagal šią pjesę yra pastatytas ir filmas, pagrindinis aktorius Anthony Hopkinsas buvo įvertintas Oskaru... Ar aktoriui būtina peržiūrėti filmus, spektaklius, jei tai susiję?

Taip, filmą mačiau vos jam išėjus. Puikus vaidmuo, puikus filmas. Bet tai yra kino vaidmuo, tai – ne  teatras. Visiškai kitas procesas. A. Hopkinsas – vienas mano labiausiai vertinamų aktorių. Aš nebijau žiūrėti kitų darbų. Juk nesi toks kvailas, jog stengtumeis padaryti taip pat. O matyti kito kūrėjo darbą, kaip jis kūrė vaidmenį, ką suprato, yra neblogai. Stengiuosi aprėpti aktorių kūrybinį lauką. Procesą seku visą laiką. Žinau kontekstą.

Viename iš interviu minėjote, kad jums vienas iš spektaklio vertinimo kriterijų – garsoraščio pajautimas. Ar šiame spektaklyje jaučiate garsoraštį?

Garsoraštis gimsta repeticijų metu. Jis su muzika neturi nieko bendro. Jei garsoraštis atsirado, jis ir išliks, bus spektaklio garantu. Spektaklis, kuris turi garsoraštį, pradeda savarankišką savo gyvenimą. Jis apsaugo spektaklį nuo sunykimo, aktoriui padeda tikėti spektakliu.

Šis spektaklis nėra lengvas pasivaikščiojimas... Kodėl žiūrovas turi eiti į spektaklį, kuriame apnuoginama senatvė, jos tamsiosios pusės?

Šis spektaklis teikia šviesą per kančią ir tikėjimą. Jis – apie beprotišką norą gyventi! Herojus kabinasi už šviesos – jis nori šviesos savo vaikams, savo namams, sau pačiam. „Aš noriu pas mamą, noriu namo“, – šaukia Andrė. Artimųjų buvimas šalia ir laikas, kai dar suvokiame save ir mylimus žmones – didžiausia vertybė. Reineris Maria Rilke eilėraštyje rašė: „... krintančios žvaigždės, nebeišgelbėsime jų, nesugrąžinsim, kad ir kokia jėga mus aukštyn pakylėtų... Suskaičiuota ir tobula viskas platybėse kosmoso. Ir mirtis mūs ūmai nesumažins magiško skaičiaus. Į Pradžią mes krintam –  ten pagiję atgimstam...“ (vert. Birutė Mar) Kiekvienas žmogus savyje turi saulę, tik netrukdykit jai šviesti“, – sako Sokratas. Tėtis Andrė yra ta saulė, kuri spindi akimirkose, nušvitus sąmonei. Tos jo akimirkos yra absoliučiai vertingos, kaip ir kiekvieno žmogaus.

Kalbino Lauryna Lopaitė

Su scenografu, Auksinio scenos kryžiaus laureatu Artūru Šimoniu kalbamės prieš Vilniaus senajame teatre vasario 24-ąją įvyksiančią premjerą „Tėtis“ pagal Floriano Zellerio pjesę. Lietuvos ir užsienio teatruose daugiau nei du dešimtmečius kuriantis scenografas naujausiame režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje ieško sceninio sprendimo trapiam asmeninės atminties fenomenui.

F. Zellerio pjesė „Tėtis“ persmelkta senatvės, atminties atrofijos, sudėtingų šeimyninių santykių ir kartu kūrybos, įkvėpimo, grožio pajautos temų. Kas Jus „Tėtyje“ įkvepia, inspiruoja kaip menininką, žmogų?

Su atminties praradimu, senatvine demencija teko susidurt savo šeimoje. Tai nėra svetima, net labai suprantama. Kažkuria prasme visą šį procesą irgi išgyvenau. Pjesėje, žinoma, remiamasi ne tik psichologiniais dalykais, čia labai svarbus ir meninis kontrapunktas. Akcentuojamas būtent vertybinis pasirinkimas – kiek gali su žmogumi būti, kuomet pastebi, supranti, kad jau, matyt, nebesusišneki ir kokia to nesusišnekėjimo kaina. Gyvenime viskas daug grubiau, paprasčiau. Bet tai vyksta. Pirmąsyk su šia medžiaga susidūriau prieš beveik trejus metus, kai pasižiūrėjau paties F. Zellerio režisuotą filmą „Tėvas“ su Anthonyʼu Hopkinsu. Filmas nėra baisiai geras, bet patiko. Be abejo, yra ir kitų filmų panašia tema: talentingas, nuostabus žmogus po truputį nyksta akyse, kaip aplinka į tai reaguoja, kaip po truputį žmonės ima nebesusišnekėti, kaip tas žmogus suvokia, kad palaipsniui praranda viską ir jau nebėra toks, koks buvo, mato, kaip dėl jo kankinasi aplinka. Ligos paveiktas žmogus praranda daug dalykų, ir tai tik tragedijos pradžia. Filmas „Tėvas“ labai glaudžiai susijęs su pačia dramaturgija, tiesiog eina jos keliu, o mes, kaip žiūrovai, empatiškai keliaujame kartu. Sekdamas personažo logika tiesiog priimi faktus, o paskui tiesiog pradedi nebesuprasti, kur tikrovė, o kur jau iliuzija.

Teatro dailininkas dažniausiai renkasi ne kūrinį, literatūrą, pagal kurią bus dirbama, bet kūrybinę komandą. Smalsu, ar pačiam artimesnė šiuolaikinė dramaturgija, ar darbas su klasikiniu kūriniu?

Aš taip neskaidyčiau. Tiek klasikinėje, tiek šiuolaikinėje dramaturgijoje – jei įdomios, aktualios temos, esu atviras ir vienam, ir kitam tekstui. Apskritai, mėgstu skaityti ir nesu apsibrėžęs, kad tik taip ir ne kitaip. Labai džiaugiuosi, jei režisierius pasikviečia ir imasi įdomaus, neinfantilaus teksto. Nesvarbu, koks būtų žanras. Beje, nutinka ir taip – dirbi su galbūt ne pačia geriausia literatūra, tada, deja, spragas tenka užglaistyti, išteisinti. Svarbiausia, kad tekstas teatrui būtų įdomus, aktualus, gilus, provokuojantis. Deja, vis akivaizdžiau, kad režisieriai linkę kartotis. Na, tarkim griebiasi kokio Čechovo ir šimtą metų stato tą patį. Tarsi nebūtų kitų tekstų. Man atrodo, galima pasižiūrėti truputėlį plačiau ir atrasti tikrai kažką išskirtinio. Mano asmeninis sąrašas gali būti begalinis, tai tik keletas pavardžių, kas mane inspiravo, inspiruoja: Dostojevskis, Ibsenas, Strindbergas, Joyceʼas, Kafka, Beckettʼas, Ionesco, Dürrenmatas, Gombrowiczius, Handke, Albee, Saroyanas, Bukowskis. Iš esmės tai XX amžiaus klasika.

Su režisieriumi Jonu Vaitkumi, menininku, pasirinkusio provokatyvaus, nebijančio iššaukti aštrią publikos reakciją, dirbate nebe pirmą kartą. Kokia Jūsų kūrybinė pozicija, kas Jums svarbiausia šiuolaikiniame teatre? Kokios J. Vaitkaus idėjos įkvepia arba verčia diskutuoti, eiti į meninę konfrontaciją?

Galiu pasakyt, kad Jono Vaitkaus indėlis į Lietuvos teatrą yra milžiniškas. Jis labai plataus spektro – ne tik kaip režisieriaus, bet ir kaip asmenybės. Jo dėka Lietuvoje atsivėrė labai įvairūs ir platūs teatro horizontai. Tie darbai, spektakliai, kokius jis yra sukūręs, o jų tikrai labai daug, yra labai skirtingi, kartais man atrodo, kad jie yra tarsi prieštara vienas kitam. Kartu esame dirbę gal jau su dešimčia spektaklių. Na, pirmas mano darbas buvo su Vaitkaus „Stepančikovo dvaras“ 1998-aisiais dar studentaujant. Režisierius per peržiūras Dailės akademijoje paklausė: „Gal norėtum pabandyti?“. Kodėl gi nenorėti, jei jau dirbi su eskizais, maketais, o staiga atsiveria galimybė dirbti teatre. Aišku, kad iššūkį priimi. Iš vienos pusės, su Vaitkumi dirbti lengva, bet kartu ir labai sunku. Kodėl lengva? Nes jis labai pasitiki, nėra iš tų režisierių, kurie kontroliuotų, bandytų kažkaip nurodinėti: daryk taip ir ne kitaip. Duoda visišką laisvę, pasitiki, atrodo, daryk, ką nori. Iš kitos pusės, tai šiek tiek ir apgaulė, nes pasidaro keista, kaip čia taip – daryti ką noriu? Ir tada tikrai bandai įsiklausyti, suprasti. Gal tai ne klasta, bet tada kas? Man labai patinka, ir imponuoja tai, kad į kontekstą pabandai įsiklausyti ir viską išsiaiškinti būtent per repeticijas. Bandau suvokti, ką režisierius išgyvena, randa tame tekste. Nepatikėsite, bet kai iš pradžių susitikdavome dėl „Tėčio“, dažniausiai tiesiog tylėdavome arba kalbėdavomės apie kažką kitą. Ir tik po to, po truputį, po truputį, stebint repeticijas jau kažkas ėmė aiškėti. Toks procesas, sakyčiau, labiau intuityvus, o ne racionalus. Režisierius iš esmės gali pritarti bet kokiai beprotiškai idėjai, jis atviras – susapnavęs košmarą gali paskambinti Vaitkui ir pasiūlyti sprendimą, ir jis sutiks. Ir tikrai nejauti, kad Vaitkus vyresnės kartos žmogus, savo dvasia jis labai jaunas.

Kuo unikalus Jūsų, kaip scenografo, ir spektaklio „Tėtis“ kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės duetas? Kokiu principu dirbate, kas šiame procese lyderiauja, generuoja idėjas, o kas labiau kontroliuoja gamybos, techninius procesus? Po premjeros publikai, kritikams vertinant vizualinį pastatymo paveikumą, kam tenka didesni laurai – scenografui ar kostiumų dailininkui?

Su Jolanta esame pažįstami labai seniai, dar nuo Dailės akademijos laikų. Pirmi bendri darbai teatre prasidėjo gal prieš dvidešimt metų. Ji – labai įsiklausantis, komandinis žmogus. Nemažai teko dirbti su įvairiais kostiumų dailininkais, labai svarbu rasti bendrą vaibą, visus klausimus, niuansus aptarti, diskutuoti nelaikant špygos už nugaros. Tiesa, yra dailininkų, kurie nori dominuoti, neva, dabar kaip dėsiu su savo kostiumais, viską nunešiu. Jolanta kaip tik įsiklausanti, neskubanti. Buvo aktyvus mūsų bendro darbo etapas Klaipėdoje. Tąkart Vaitkui paklausus, ką norėčiau matyti komandoje, aš atsakiau, kad Jolantą Rimkutę. Aš galiu ir pats kurti kostiumus, mano specialybė – scenografas ir kostiumų dailininkas. Jei tik galimybės leidžia, esu už didesnę komandą. Pats esu dialogo žmogus, kartais net įdomiau, kai nuomonės išsiskiria, gali ieškoti bendro sprendimo, vizualiąją pusę tai tik praplečia, praturtina.

Sieja ir kitas dalykas. Kažkada su Jolanta apipavidalinome Dalios Tamulevičiūtės kurso diplominius spektaklius. Su tuo kursu labai susidraugavome, sulipome, dabar viena iš to kurso aktorių – teatro vadovė. Pagalvojau, kodėl gi neatgaivinti tos nuotaikos, vis dar jaučiu labai didelius sentimentus šiai Vilniaus senojo teatro aktorių trupei ir pačiam teatrui. Labai gaila, kad pats teatro pastatas šiek tiek apleistas, bet žmogiška prasme gyvas, kuriantis, lankomas.

Kokia spalvinė gama, formos, tūriai vyraus spektaklyje „Tėtis“? Ką akcentuojate scenografijoje, kostiumuose?

Scenografija iš vienos pusės minimalistinė, bet ir funkcionali. Jokiu būdu ne buitiška. Dabar teatre įsivyravusi savotiška mada – kurti tokius natūralistinius paviljonus. Kartais ir aš tai darau, bet neįdomu, nelaikau savęs buitiniu dailininku, bet jei reikia, darau. Man labiau patinka kurti apibendrintą, abstraktesnę erdvę, sąlygiškai pavadintiną formalia. Dėl to iš pradžių būdavau labai kritikuojamas, baramas už formalizmą, šaltumą. Kodėl taip yra, nežinau. Aš taip suprantu realybę – kaip bekraštę, keistą erdvę, kurioje svarbiausias yra žmogus, neužgožtas detalių, jose nepaskendęs. Spektaklio „Tėtis“ erdvėje režisierius man davė visišką laisvę. Tiesiog pasiūliau įvaizdį, kad tai yra tarsi pagrindinio personažo kelionė. Ji eina link finalo. Bet paskui išsišnekėjome, kas laukia po mirties, kad galbūt mes kaip tik grįžtame į namus. Ir tai yra tikslas – grįžimas į save lyg į namus, tai tam tikra prasme yra gražu. Kurdamas tokius pusiau peršviečiamus ekranus, kurie keisis, kilnosis, naudodamas abstrakčias projekcijas, šviesas, truputėlį oponuosiu dramaturgijoje esančiai buitinei logikai. Personažų komunikacijai kursiu labiau dvasinę, emocinę erdvę. O kaip išeis, aš negaliu pasakyti. Kažkam bus priimtina, kažkam gal pernelyg tuščia. Labiausiai lauksiu žiūrovų reakcijos.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

Vasario 24, 25 d. Vilniaus senajame teatre įvyks režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Tėtis“ premjera pagal prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“ (pranc. „Le Père“). Pjesė – sąmonės deformacijos, jos nykimo, laipsniško atminties netekimo, o tuo pačiu ir šeimos, artimųjų, ryšio su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas. Iš pagrindinio pjesės herojaus tėvo Andrė (vaidina Vytautas Anužis) gyvenimo pamažu traukiasi kasdienybė, detalės, erdvės suvokimas, jis virsta augalu, „daržove“...

Su režisieriumi J. Vaitkumi dar vykstant spektaklio repeticijoms kalbėjomės apie pjesę, pasirinkimo motyvus, besikeičiantį žiūrovą ir žvėrį, kuris slypį kiekviename iš mūsų bei kaip jį galima įveikti.

Kodėl Floriano Zellerio „Tėvas“? Senatvė, Alzheimeris, atminties atrofija, daržovėjimas... Senatvė žmogų nori nenori paverčia tam tikra prasme atstumtuoju, bet tuo pačiu grąžina į vaikystę, į smėlio dėžę, iš kurios kadai išlipta... Koks apskritai jūsų santykis su senatve, o ir savimi – senstančiu, kas  lėmė jūsų režisūrinį pasirinkimą?

Kiekvienam žmogui tenka su tuo susidurti, tai neišvengiama. Ir su savimi – senstančiu. Gerai, kai senatvė sąmoninga, suvokiant, kad kūnas silpsta ir vieno ar kito dalyko nebegali, matai save iš šalies, tuomet ji kitokia. Labai svarbu, kaip žmogus tą negalėjimo barjerą peršoka. Apie senatvę priverčia galvot pats gyvenimas – aplink iš gyvenimo išeina žmonės, tai vyksta labai organiškai. Tai veikia baimingai, o kad tą baimę įveiktum, griebiesi apie tai svarstyti.

Pjesėje paliesta ir kūrybos idėja, parodanti visai kitą pasaulį, netgi alzheimeristui. Priartina prie dalykų, kurie buvo praleisti, ignoruoti, apie kuriuos svajojo, netgi nesąmoningai. Pjesėje yra aiški siužetinė linija – pagrindinio herojaus katastrofoje žuvusi dukra – tapytoja, laisva. Ši mergaitė vis įšoka į jo gyvenimą. Gal net kaip savotiškas priekaištas, kaip idealaus bendravimo pavyzdys. Čia svarbūs tėvo ir dukros santykiai.

Esama žmonių, kurie nėra leidę sau net pagalvoti, jog gali tapyti, klausyti muziką, poeziją, apskritai į savo gyvenimą ir į darbinę veiklą žiūrėti kaip į kūrybą. Pjesės atveju, jei neištiktų šis senatvinis užtemimas, šviesioji pusė niekada ir nebūtų atsivėrusi. Tai tik įrodo, kad bet koks žmogus turi pačios gamtos įdiegtą grožio pojūtį ir poreikį bet kokiam darbui suteikti žaidybinį kūrybiškumo atspalvį. Pabrėžiu – bet kokiam. Šis poreikis ir įprasmina senatvę, netgi ligą.

Greta senatvės jus visgi labiau masina universalijos, žmogaus prigimtis, jame slypintys demonai, gyvulys, žvėris, kuris žmogaus sąmonei bei kūnui senstant pradeda imti viršų, bent didelė tikimybė... Ar klystu?

Pjesėje aktuali ir ši tema: kaip žmogus užmezgamas, su kuo jis susiduria. O jame yra visi instinktai, ir tas laukinis – žmogėdriškumas, žvėriškumas. Svarbus sąmonėjimo procesas, anot Vydūno, žmogiškėjimo kelionė. Kuomet žmogus pradeda susivokti, gali save kiek suvaldyti, tramdyti. Nugalėti tą žvėrį vis tik yra prasmė – esi socialus, turi šeimą, vaikų. Didelė atsakomybė tenka augantį žmogelį supantiesiems. Asmeniškai aš aiškiai juntu, kad mažai buvau su savo vaikais, pernelyg pasitikėjau mokykla, gatve, kiemu... Negerai, reikėtų parodyti kryptį, ryšys tarp motinos, tėvo, vaikų, seserų, brolių, senelių, netgi giminių, turėtų būti tampresnis. Kuo toliau, tuo labiau vertiname ne žmogaus vertikalumą, nebandome prisikasti iki tų prigimtinių dalykų, o neriame į putų pasaulį: malonumus, kad būtų galima pasijuokti, jokių įsipareigojimų, siekis gyventi, tiesiog gyventi... Jei esi atviras, padarytas klaidas vis tiek apmąstai. O jei tą darai piktybiškai, logiškai – tada jau nusikaltimas. Žmogus auga tik klysdamas, save analizuodamas: per saviplaką, savikritiką, nuolatinį darbą su savimi. Jei to nebijai, tada galima judėti. Gyvenimas nėra ir nebus tik gražus, tai iliuzija. O jei paneigi prigimtį, tą atavistinį gyvulį, užsimerki – jo nematai?..  Tas gyvulys, kita vertus, yra tam tikra varomoji mašina, bet dėl jo patiri ir daugiausiai gėdos, pergyvenimų, savigraužos.

Dabar pastebimas Alzheimerio, autizmo atvejų daugėjimas... Man regis, čia galima kalbėti ir apie kultūrinę, istorinę, emocinę atmintį... Kaip žiūrėtumėt į politikų, visuomenės norą istorinę sąmonę, viešąsias erdves išvalyti, vienus paminklus keisti kitais?..

Kam tų stabų išvis tiek pristatė, kodėl jų pridygo?.. Jei mane, pavyzdžiui, labai giria – jaučiu tik gėdą, nežinau, už ką mane turi girti. Tai liečia ir įvairiausias atminimo lentas, apdovanojimus, medalius. Masės įtaigai norisi nepasiduoti. Visi šie dalykai vyksta kolektyviai, vienas žmogus negali nuspręsti, ką garbinti, ko negarbinti, nuversti vieno ar kito paminklo. Čia kolektyvinė psichozė, problema – stabų gaminimas. Visgi žmogui reikia autoritetų. Tai greičiausiai irgi ateina iš praeities: tėvas, vedlys, kažkoks galingas žmogus – tiek protu, tiek savo fizika. Ir tai daro įspūdį. Bet kaip žmogų išauklėti, kad jis į šį socialinį gradavimą žiūrėtų ramiai, aš nežinau, greičiausiai neįmanoma. Tai egzistuoja visur – nuo lopšelio darželio, iki pensininkų klubo.

Tėvas, valdovas, despotas... Strindbergo „Tėvas“, „Karalius Lyras“ etc. Tėvo, galios tema jūsų repertuare tikrai nėra atsitiktinumas. Senatvė, regis, sunaikina ir ego, kuris užsiaugintas grumiantis dėl valdžios, galios, pripažinimo, garbės... Kitaip tariant, tuštybės. Ar kaip žmogus, režisierius, nuėjęs ilgą kelią, jau šį tą išsiaiškinote? Kas visgi gali tą vidinį žvėrį suvaldyti, pažaboti?

Noriu užbaigti kadais pradėtą, bet gerų ministrų, teatro vadovų ir aktorių sužlugdytą darbą – brolius Karamazovus... (LNDT J. Vaitkus ketina režisuoti F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai“ – G. N. past.) Nemėgstu nebaigtų darbų, juo labiau, kad tai ir tėvo temos tąsa... O ši šiuo metu gal ir svarbiausia... Man visada darydavo įspūdį žmogus, kuris įvaldo kažkokį dalyką, ir per jį valdo kitus, daro įtaką. Matydamas jo vaisius supranti, kad taip niekada nepadarysi. Tarkim, žmogus drožia medį, labai greitai išgauna kažką nepaprasta, matai, kad tai neišmokstama. Tai gali būti ir gabumas kalboms, verbalinis gebėjimas apibendrinti, kalbiškai daryti atradimus, gerai groti. Jis turi paslaptį, kurios aš nesuvokiu. Mane tai visada vesdavo iš proto. Tai nereiškia, kad dėl tų gebėjimų žmogus turi būti aukštinamas. Man įdomus pats valdymo principas. Tai tinka ir tironams. Kodėl būtent tam žmogui suteikta tokia galimybė?

Dokumentiniame filme „Apie Joną“ (Joną Vaitkų, rež. Jokūbas Vilius Tūras – G. N. past.) yra scena: nusivalote juodus batus, į batą koją įkišate mūvėdamas kiaurą kojinę... Tai perskaitau kaip metaforą. Ši scena filme man organiškiausia. Koks Jono Vaitkaus santykis su juodais batais ir kiaura kojine?

Savęs neužmaskuosi. Vis tiek atsiranda skylė. Jei nufilmavo, kadrą įdėjo, greičiausiai galvojo, kad ji priklauso man. Nesikišau į filmo montažą ir jokių pageidavimų režisieriui nereiškiau. Jei įdomu – apie metaforas ir jų reikšmes pasiteiraukit jo paties. Man irgi būtų įdomu išgirsti. Beje, filme „skamba“ ir dar viena metafora – knarkimas, dėl kurio kankinuosi ir aš, ir mano artimieji. Vardan šventos ramybės pasidariau operaciją, tik, deja, jis tapo dar ryškesnis. Miegant net minutę kitą nustodavau kvėpuoti – turiu gerus plaučius. O po to, tarsi ilgai buvęs po vandeniu, įkvėpi. It sprogimas. Kodėl taip yra, aš pats sau atsakymą radau, psichosomatika...

Jei ne teatras – tai kas?

Visada mėgau žemę, žemdirbystę, miškininkystę, arti, bites. Turbūt būčiau ūkininkas, bitininkas. Kai yra bitės – aura aplink. Ir dirba, kaip gerai pasiskirsčiusios...

Vis pasigirsta kalbų, kad teatras šiuo metu išgyvena tam tikrą krizę. Sutiktumėte su tuo? Kaip jaučiatės šiandienos teatro peizaže?

Teatras neranda krypčių, pasiklydęs, nes yra išardyti visi svarbūs dariniai. Kaip ir kaimo bendruomenės. Žmonių sluoksnių interesai tokie skirtingi, jog teatras nebesuvokia, ko žmonėms reikia. Nors iš esmės aiškėja – kad teatras juokintų, leistų pailsėti, neverstų mąstyti... O teatras, mano supratimu, turėtų būti kaip vakcina, kaip injekcija, turi sužadinti pojūčius, net priversti susirgti, klausti, ar tavyje yra tas žvėris... Žiūrėdamas Kaligulą, Ričardą III žiūrovas savyje turi juos atpažinti, matyti, kur visa tai veda. Spektaklis yra tam tikras persirgimas. It karštine, raupais... Tokio teatro dabar labai mažai. Provokuojančio, atsakingo, grubaus, netgi žiauraus, nebijančio imtis pavojingų temų. Bet kadangi dabar viskas politikų rankose, tai tokio teatro ir nebėra. Jie stumdo repertuarus, aiškina, kaip ką daryti etc. O visi nori įtikti, pasimetę. Kodėl reikia įtikti – nesuprantu. Dabar apskritai labai keistas žiūrovas. Anksčiau į teatrą rinkdavosi žmonės, kurie nori bendrauti, pasiginčyti, pasamprotauti. Jei imtume senąjį graikų teatrą – ten apskritai nėra jokio pataikavimo.

Norite pasakyti, kad žiūrovas mažiau išsilavinęs, mažiau suprantantis?

Manau, kad taip. Jis supranta savaip. Teatras neva pajacas... Bet jis gali paveikti labai stipriai, atstatyti tai, kas genda, nes jis veikia – sakau tai iš patirties.

Gal žinote ir atsakymą, kodėl maždaug prieš 10-15 metų žiūrovai po tiek prastų, tiek gerų spektaklių pradėjo stotis, ploti. Reikia nereikia... Kas čia atsitiko?

Labai mandagūs pasidarė – apsimetėliai. Čia savisaugos šarvas. O... atsistoja ir ploja, ploja.  O pabandyk jų tarpe neploti... Žmonės pasiduoda, nežino, kaip vertinti. Jei žiūrėdamas jautė gėdą, ar verkė, o kiti ne?.. Kad neišsiskirtų, ims ir plos. Arba tyliai išeina, kad tuose nusilenkimuose nedalyvautų. Tų nusilenkimų išvis turėtų nebūti. Ir už ką dėkoti? Kad gėdą jautė? O tas mandagumas čia kaip čyzas. Žmonės bijo būti savimi.

Spektaklio „Tėtis“ premjera vyksta praėjus lygiai metams po karo Ukrainoje pradžios. Jei į visą šį karą pasižiūrėtumėt iš šono, iš režisieriaus perspektyvos...

Man visada nejauku, kai vyksta tokie dalykai, traumos, o žmonės gyvena lyg niekur nieko, dauguma... Yra žmonių, kurie jaučia, pristabdo savo saviraišką, džiugesį. Čia irgi, matyt, vienas iš neatsakytų klausimų – kodėl taip? Vis tiek žmogus gimdo, gyvena – kaip nemirtingas, nors visada vis tiek ką nors laidoja. Įdomus fenomenas. Išlikimo instinktas? O kodėl reikia išlikti – aš nežinau. Gamta? Kai numirsiu, reikės apie tai pagalvoti.

Kokį pirmą darbą padarytumėt gavęs, tarkim, absoliučią valdžią?

Žinau tik tiek, kad žmogus turi turėti tabu, būti savikritišku ir laikytis profesinės etikos. Jei jos nėra – jis su kitais žmonėmis bendrauti negali, jis neatsakingas. Pasaulio neapversi, bet tam tikrą toną gali užduoti.

Kas jums teikia malonumą, pasitenkinimą?

Gera knyga... Man malonu būti vienam, būti su vandeniu, matyti, kaip aplinkui teka gyvenimas, kad dar esi. Susiliesti su mirusiųjų, kurie siunčia tau tam tikrus ženklus, pasauliu. Tai palaiko, suteikia prasmę. Jei bendrystę jaučiu kad ir su prieš 200 metų mirusiu žmogumi, jį suprantu, tai gyvųjų man nelabai ir reikia.

Kalbėjosi Gytis Norvilas

Jonas Vaitkus. Spektaklio „Tėtis“ repeticijų akimirka. Arturo Svorobovičiaus nuotrauka

Tarpdisciplininio meno kūrėjai vis dažniau bando jėgas šiuolaikinio teatro scenoje. Vilniaus senojo teatro premjeriniam režisieriaus Žilvino Beniušio spektakliui „Naktis prieš“ pagal Nikolajaus Gogolio kūrybą scenografiją kūrė Vitalijus Strigunkovas –tapytojas, dailininkas, aktyviai dirbantis kine, kuriantis instaliacijas, video meną. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys. Lapkričio pabaigoje V. Strigunkovo video darbai pristatyti Italijoje – Trieste vykusiame renginyje „Lietuviškas videospritz“. Artėjant spektaklio „Naktis prieš“ premjeroms (gruodžio 17, 18 d.) menininkas svarsto apie šiuolaikinę scenografiją, klounadą, menų sąveiką teatre.

Kaip scenografas su režisieriumi Žilvinu Beniušiu dirbate jau ne pirmą kartą. Koks jūsų kūrybinio dueto principas, kiek režisierius daro įtaką scenovaizdžio idėjai? Ar kūrybiniame procese režisieriaus koncepcija kinta?

„Naktis prieš“ – jau ketvirtas bendras darbas su Žilvinu Beniušiu. Kartu dirbti pradėjome bemaž prieš dvejus metus, kuomet Žilvinas pakvietė padėti sugalvoti meninio renginio koncepciją Viliaus Orvido sodyboje. Matyt, sugalvojome kažką įdomaus, nes netrukus Žilvinas pasiūlė spektakliui sukurti scenografiją. Tai buvo mano pirmasis darbas teatre. Tada ir paaiškėjo, kad mano patirtis šiuolaikiniame mene ir Žilvino šiuolaikinės klounados praktika dera, sąjunga produktyvi. Žilviną scenoje domino nestandartiniai vizualiniai sprendimai, o aš pradėjau atrasti klouno personažą bei jo santykį su žiūrovu ir daiktais. Iš to organiškai gimė ne dekoratyvi, o objektiška scenografija. Ją dažnai vadiname žaidimo aikštele, kurioje ir stengiamės „įsukti“ veiksmą repeticijų metu. Todėl teisingiau būtų sakyti, kad spektaklio kūrybos procese koncepcija nekinta, tik atrandamos žaidimo ypatybės.

Kokį vizualinį sprendimą ketinate pritaikyti spektaklyje „Naktis prieš“? Kokie kūrybiniai, socialiniai kontekstai čia svarbūs?

Pradėję dirbti pagal N. Gogolio apysaką „Naktis prieš Kalėdas“ susidūrėme su ją lydinčių įsitvirtinusių kultūrinių kodų bei jų santykio su dabartimi iššūkiu. Nors personažai, jų tarpusavio santykiai labai įdomūs ir gyvybingi, vaizdinę N. Gogolio aprašyto pasaulio sąrangą reikėjo permąstyti iš esmės. Svarbu buvo suprasti, kad apysakai būdingas folkloriškumas, liaudiškumas atsiranda ne iš romantizuoto XIX a. kaimo, o iš nedoktrininio pasaulio suvokimo, kurį galime stebėti ir dabartyje. Todėl spektaklio veiksmą perkėlėme į šventinę šokių aikštelę, įvietintą pačioje teatro scenoje. Taip pat permąstėme Imperatorienės personažą, jos santykį su Vakula. Tai kėlė daugiausia klausimų, rezonavo dabarties politiniame kontekste. Bet pastarojo sprendimo neatskleisiu – jį paliksiu atrasti žiūrovams.

Režisierius „Naktis prieš“ žanrą apibrėžia kaip komediją, kurioje bus maksimaliai išnaudojami šiuolaikinės klaunados meniniai principai. Kuo Jums artima šiuolaikinė klounada?

Pradėjęs domėtis šiuolaikine klounada, cirko istorija atradau daug ir esminių panašumų tarp menininko asmens ir klouno personažo. Panašumai ypač akivaizdūs, kai menininkas veikia kaip kultūrinis agentas provokatorius. Reikia pastebėti, kad klouno, cirko ir meno praktikos sugretinimas nėra naujas. Modernaus cirko formavimosi pradžioje jo elementai atsirasdavo muziejų erdvėse, o XX a. pirmosios pusės Vakarų modernioji dailė cirku, jo spalvingumu akivaizdžiai žavėjosi. Aš, savo ruožtu, klounada susidomėjau jai jau atsikračius cirko kostiumų ir klouno kaukės. Galima sakyti, kad šiuolaikinė klounada grąžino klounui žmogaus veidą. Tai tinkamas laikas susimąstyti apie jos vaidmenį visuomenėje ir įveiklinti šiuolaikinio meno praktikoje, o mane, kaip šiuolaikinio meno kūrėją, tai labiausiai ir domina.

Kuo scenografo darbas išskirtinis, kokia specifika?

Scenografas kuria spektaklio vaizdinę visumą. Darbas prasideda nuo idėjos – kaip galėtume apibrėžti veiksmo vietą, o kiek vėliau atrandame ir jos elementus. Reikėtų pabrėžti, kad scenografija neturi nieko bendra su spektaklio dekoratyvumu, priešingai – tai vaizdinis naratyvas. Kadangi scenografo raiškos priemonės yra neverbalios, jis pjesės yra susaistytas mažiausiai. Tai suteikia didelę kūrybinę laisvę, tačiau ji turi atsiskleisti santykyje su likusiais teatro dėmenimis. Tai ypač svarbu klounados, kuri remiasi fizišku teatru be ketvirtos sienos, spektakliuose.

Ką manote apie šiuolaikinę lietuvių scenografiją? Kas Jus įkvepia? Kas padarė didžiausią įtaką?

Kadangi pagal specialybę esu tapytojas, o pagal praktiką – šiuolaikinio meno kūrėjas, scenografija niekada nebuvo mano dėmesio centre, juolab kaip atskira dailės sritis. Tam tikrų scenografijai būdingų kūrybinių problemų atsirado pradėjus kurti video darbus ir instaliacijas, tačiau visi mano kūrybiniai veiksmai buvo maksimaliai integralūs, nors ir apjungdavo skirtingas medijas. Tokio integralumo norėčiau siekti ir dirbdamas teatre. Dėl tos pačios priežasties tiek įkvėpimas, tiek įtaka daugiausiai ateina iš šiuolaikinio meno, kuris yra labai gyvybingas. Neretai su režisieriumi aptariame ir mums aktualius meno kūrinius...

Teatras – integralus menas. Dailė ir vizualiniai menai jam visada darė didžiulį poveikį. O kuris iš menų lyderiauja šiuolaikiniame teatre?

Manyčiau, kad prasminga būtų siekti ne atskirų meno šakų teatre dominavimo, o ieškoti naujų sąveikos būdų. Iš kolegų meno tyrėjų esu girdėjęs nuogąstavimų, kad teatras perdėm imlus laikui, dėl to mažiau patrauklus.Teatre turime būti pasiruošę ieškoti aktualaus santykio su visais jį sudarančiais elementais. Geras tokio išjausto scenos menų santykio su dabartimi pavyzdys yra opera „Saulė ir jūra“, laimėjusi „Auksinį liūtą“ 2019-ųjų Venecijos bienalėje.

Kokio žiūrovo tikitės premjeroje? Ką turėtų žinoti žiūrovas, ketinantis ateiti į radikaliai šiuolaikišką N. Gogolio interpretaciją?

Laukiame visų. Ir tų, kurie dažnai lankosi teatre, ir tų, kurie tik bando teatrą atrasti. Svarbu būti atviram, suprasti, kad šiuolaikinės klounados spektaklis atsiskleidžia per santykį su žiūrovu, o kaip meno kūrinys jau tęsiasi ir už scenos ribų.

Kalbino Ingrida Ragelskienė

Vilniaus senasis teatras kviečia į naktinį vakarėlį, į gruodžio 17 d. įvyksiančią režisieriaus Žilvino Beniušio spektaklio „Naktis prieš“ premjerą, į vienos dalies komediją, klounadą Nikolajaus Gogolio apysakos „Naktis prieš Kalėdas“ motyvais. N. Gogolis čia sušiuolaikintas, „suskamba“ netgi postmoderniai. Dramaturgai, adaptacijos autoriai – Žilvinas Beniušis ir Raulis Barranco.

Įsisuka tviskantis gaublys, scenoje pasigirsta disco muzika, personažai ryškiais ir impozantiškais drabužiais... Intrigos, meilė, nuodėmė – štai ir visa karnavalo trejybė. It iš Hieronymus Boscho triptiko „Žemiškųjų malonumų sodas“.

Šalia scenografijos (Vitalijus Strigunkovas), muzikos labai svarbų vaidmenį spektaklyje atlieka kostiumai. Jie išskirtiniai. Pakalbinome spektaklio kostiumų dailininkę, dizainerę, mados namų „Zoraza“ įkūrėją, interjerų autorę Daivą Urbonavičiūtę:

Esate mados pasaulio žmogus, dizainerė. O kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai teatre? Kuo skiriasi ir kuo panašios šios dvi sferos?

Pirmas spektaklis, kuriam kūriau kostiumus, buvo „Marija Stiuart“ Klaipėdos dramos teatre. Tada buvau dar studentė. Vėliau sekė „Dėdė Vania“ Jaunimo teatre. Su režisieriumi Žilvinu Beniušiu esu dirbusi keliuose spektakliuose, vienas jų – „Odisėja“. Visada laukiau savo režisieriaus, todėl labai vertinu, kad Žilvinas manimi pasitiki.

Daugiau kuriu drabužių kolekcijas podiumui, bendrauju su žinomais popscenos žmonėmis, kuriu jiems. Ar tai būtų teatras, kinas, ar reklama, svarbiausia – bendras kontekstas ir vaizdas. Viską reikia derinti. Nėra taip, kad kažką sugalvoji, ateini ir sakai, bus taip. Personažai, tema visuomet diktuoja savo koncepciją.

Kaskart noriu išbandyti naujus rūbų sprendimus, atrasti kažką naujo – ar tai būtų sukirpimas, audinys, ar derinys. Spektaklyje „Naktis prieš“ remiuosi savo idėjomis, savo sukurta vizija. Smalsu, ar į spektaklį ateisiantis žiūrovas nustebs? Stengiausi, kad drabužiai atitiktų kuriamo vakarėlio įspūdį, dvasinių jėgų šėlsmą.

Jūsų kuriamas stilius – charakteringas, spalvingas, puošnus, svarbi detalė. Kas svarbu kuriant drabužį?

Kiekvieno dizainerio, kostiumų dailininko braižas dažniausiai aiškus ir atpažįstamas. O spektaklyje tai gali užgožti patį aktorių, scenografiją. Tiek kuriant rūbų kolekciją, tiek kostiumus spektakliui, reikia galvoti apie visumą, kaip visos detalės „kalbasi“ tarpusavyje. Patys rūbai yra kaip atskiri personažai. Kostiumu galima pasakyti daug – spalva, forma, tūriu, dydžiu, kompozicija, deriniu... Žmogus žiūri į rūbą ir kyla asociacijos. Tai svarbu.

Spektaklių kostiumams dažnai naudojamos labai paprastos medžiagos. O štai podiumui man patinka kurti iš brangaus, kokybiško audinio. Kaip sakoma, ne viskas auksas, kas auksu žiba... O teatre atvirkščiai, jame daug blizgesio, bet ne aukso. Todėl gali eksperimentuoti. O tai yra džiaugsmas, šventė, paslaptis, žaidimas.

Viena – sukurti gražų kostiumą, kita – jį kurti spektakliui. Teatre reikia kreipti dėmesį į aktoriaus fizinius duomenis, kaip jis juda scenoje, ar patogu. Kaip sakydavo Coco Chanel: „Su mano kurtu kostiumėliu gali ir po automobiliu palįsti, nes svarbiausia – patogumas!“

Bet norisi, kad scenoje aktorės atrodytų gražios, grakščios, o aktoriai – dailūs. Man patinka gražūs dalykai, kurie puošia ir yra konceptualūs. Grožis jau nuo Antikos laikų priskiriamas trims pagrindinėms vertybėms. Juk jis žmogų veikia. Jei man pasakytų: „Sukurk bjaurų kostiumą“, jis, manau, būtų ne bjaurus, o gražiai bjaurus.

Kokius uždavinius sau keliate spektaklyje „Naktis prieš“?

Kuriame remdamiesi tam tikromis inspiracijomis. Tarkim, scenografas Vitalijus Strigunkovas atspirties taškų ieškojo renesanso dailininko Hieronymus Boscho paveiksluose...

Stilistika, kurią pasirinkome, specifinė. Žmonės gyvenime taip nesirengia. Stengiausi daug dirbti su tipažais, personažais, o kartu ieškoti, kas tinka pačiam aktoriui. Į vakarėlį einantys žmonės gali apsirengti įvairiai, tačiau iš esmės nori atrodyti patys gražiausi, geidžiamiausi, puošniausi. Jei eini į šventę, juk negalvoji: „Pasėdėsiu kukliai kur kamputyje bulvių maišą ant galvos užsimetęs, gal nieks manęs ir nepastebės.“ Spektaklyje kuriu šventę, noriu, kad visi būtų gražūs, būtų kur akis paganyti.

Kokie įspūdžiai dirbant su Vilniaus senojo teatro aktoriais, kūrybine grupe?

Aktoriai nuostabūs, puikiai vaidina. Žiūrėdama į juos ir verkiu, ir juokiuosi. Niekad nesuprasdavau, kodėl mano draugai kūrėjai sėdi spektaklių repeticijose. Dabar supratau – tai labai įdomus procesas, scenoje kaskart gimsta nauji sprendimai, tai padeda galvoti formomis, spalvomis. Su kiekvienu aktoriumi bandome surasti konsensusą, nes visi juk save mato kitaip.

Kaip įsivaizdavote tą gogolišką vakarėlį, nuodėmingą šventę?

Pagal Gogolio apysaką, tai labiau nuodėminga šventė. Bet ši istorija yra ir apie tikrą meilę – tarp Oksanos ir kalvio Vakulos. Ar meilė nuodėminga? Kontekstas tikrai ne be nuodėmės, juk veiksmas vyksta ne bažnyčioje ar biure. Nežinau, ar visos šventės turi nuvesti iki nuodėmės. Galbūt? Esame visokie, kiekvienas savyje turime demonų, kuriuos režisierius ir nori parodyti. Spektaklyje kai kuriuos dalykus užaštriname, o kostiumai tai padaryti tik padeda. Bet labiau per ironijos ir humoro prizmę. Tai žaidimas. Spektaklyje aktoriai įkūnija vakarėlio personažus, bet kartu vaidina ir patys save. Man patinka, kad Gogolis interpretuotas taip šiuolaikiškai. Prieš žiūrint spektaklį, būtų gerai perskaityti originalią medžiagą, kad spektaklį geriau suprastum, susidarytum įspūdį.

Kas tapo atspirties tašku kuriant personažų įvaizdžius?

Mane įkvepia pasaulinio lygio dainininkų įvaizdžiai, kad ir Harry Styles. Jis, mano nuomone, geriausiai besirengiantis kūrėjas, išskirtinis. Jo aprangoje išnyksta riba tarp moteriško ir vyriško prado, bet tuo pačiu išlieka vyriškas... Šio spektaklio rūbai irgi labiau sceniški. Kadangi viskas vyksta naktį, noriu, kad ji būtų kaip Gogolio – su mirguliuojančiomis žvaigždėmis. Paslaptingas, o kartu ir ekstravagantiškas reginys.

Kurdama bendrą kostiumų koloritą atsisakiau raudonos spalvos. Galbūt bus tik menka detalė. Atsisakiau ir baltos. Nusprendžiau vengti klasikinio derinio – juoda-raudona-balta. Nors žinau, kad tai veikia.

Teatras – tai jau žaidimas. O karnavalas žaidimo aikštelės ribas išplečia dar labiau. O kokios jūsų kuriamo kostiumo ribos?

Geras klausimas. Kostiumas yra beribis, didžiausiai riba yra biudžetas ir darbų pabaigos terminas. Spektaklyje naudosime ir nurašytų spektaklių kostiumus. Jie bus kaip scenografijos dalis. Aktoriai vilkės naujais kostiumais, kiekvienas bus su savo oda ir paslaptimi.

Kaip sekėsi derinti sumanymus su režisieriumi?

Žaviuosi, kaip dirba Žilvinas. Kūrybinis procesas vyksta netipiškai, smagiai, geranoriškoje atmosferoje. Žilvinas kuria bendrą projektą, nesprendžia visko pats, netgi klausia – ar patiko, prašo pakomentuoti. Man tai neįprasta, visai kitaip nei dirbant su kitais. Aš ir pati klausiu nuomonės apie kostiumus, noriu žinoti. Kai visi įsitraukia, darbas tampa šiuolaikiniu džiazu, pozityvia džiazine improvizacija. O pats kostiumas gimė šiame procese. Juk viską turėjau derinti. Čia viskas verčiasi kūliais, kaip cirko arenoje.

Su kokia emocija žiūrovas turėtų išeiti iš spektaklio? Ar šių dienų kontekste mums dera švęsti?

Nuostaba, laimė, grožis, katarsis. Aš jau iš repeticijos išeinu viso to pasisėmusi. Reikia šventės... Ar žmogus gali gyventi be vilties? O šis spektaklis būtent ir yra apie viltį. Jei jos nėra – viskas beprasmiška. Mūsų gyvenimai, visos šventės.

Kalbino Lauryna Lopaitė