Grigorijus Gladijus (Gregory Hlady) – ukrainiečių ir kanadiečių  teatro ir kino aktorius, režisierius, teatro pedagogas. Kine ir televizijoje įvairiuose Europos, Kanados bei Holivudo projektuose yra suvaidinęs daugiau nei 80 vaidmenų, atlikęs dešimtis pagrindinių vaidmenų teatre, režisavęs keliolika spektaklių. Gausa stebina. Beje, jis Jono Vaitkaus filme „Zodiakas“ (1986) suvaidino ir Čiurlionį. Dirbo Charkivo, Kyjivo ir Kauno teatruose, o 1985–1990 m. – Anatolijaus Vasiljevo teatre. Nuo 1990-ųjų gyvena ir dirba Kanadoje.

Grigorijus šiemet mini ir savo aktorystės 50-etį. Kaip pats aktorius sako, Lietuvoje praleisti metai buvo išskirtiniai, Vilnių įsimylėjęs iškart.

Akstinas pakalbinti Grigorijų – išskirtinis jo spektaklis „Kvietimas į ešafotą“ (pagal Vladimiro Nabokovo romaną), pastatytas 1989 m. tuometiniame rusų dramos (dabartiniame Vilniaus senajame) teatre, pervartos laikotarpiu davęs aiškų ženklą kalbėti drąsiai, kvestionuoti totalitarinę sistemą, sovietinį režimą. Šis spektaklis repertuare parodytas ir 1990-ųjų kovo 11-ąją, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tai buvo sutapimas, bet simboliškas. Senajame teatre šiuo metu veikia ir šiam spektakliui skirta paroda iš ciklo „Vieno arte-fakto teatras“.

Ruošdamasis per nuotolį kalbinti Grigorijų kiek nuogąstavau, nebuvau tikras, ar sutaps vidinė, o ir išorinė chemija. Galiu patikinti – neįtikėtinos šviesos žmogus. Neperlenkiu. Neprašoviau. Monrealyje – 10 val. ryto, Vilniuje – 17 val. vakaro.

Grigorijus Gladijus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Kokia jūsų kaip menininko, žmogaus trajektorija, kaip gyvenimas sudėliojo taškus?

Gimiau 1954-aisiais, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu, esu iš Vakarų Ukrainos, Ternopilio srities, Chorostkivo. Tai visad buvo išskirtinė teritorija, net ir Sovietų Sąjungoje, visgi mokykloje viskas buvo paremta noru mus perauklėti, orientuota į rusų kalbą. Aš ukrainakalbis. Iš pirmo žvilgsnio buvau padorus tvarkingas sovietinis pilietis. Kita pusė buvo kitokia – buvau iš religingos šeimos. Mes – graikų katalikai. Tai buvo pavojinga. Mano vyriausias brolis tėvas Petro labai populiarus kunigas Lvive, pas jį visi nori eiti išpažinties... Gyvenau intensyvų vidinį gyvenimą, buvau linkęs į avantiūrizmą.

Spektaklio „Kvietimas į ešafotą“ (1989) scena. Pjeras – Vytautas Šapranauskas, Cincinatas – Viačeslavas Guninas. Vilniaus senojo teatro archyvo nuotr.

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo Kanada?

Tėvas visada kalbėdavo: „O, Kanada! Ten tikroji žemė, tikras gyvenimas!“ Kanada man buvo tarsi pažadėtoji žemė... Mano vektorius visada buvo nukreiptas į tą pusę. Troškau kitokio gyvenimo. Norėjau tapti aktoriumi, kitokiu, bėgti nuo tos nuobodžios realybės – neapkenčiau jos. 18-os Kyjive įstojau į aktorinį. Teatras buvo svajonės išsipildymas. Jau pirmais metais teko praryti karčią piliulę – susidūriau su saugumu, KGB. Visada juos jaučiau.

Norėjo verbuoti?

Ir verbavo, ir mušė fiziškai. Nepaisant to mano dvigubas gyvenimas tęsėsi. Baigęs institutą atsidūriau Charkive. Daug vaidinau, filmavausi. Metus atitarnavau kariuomenėje. Tai buvo Afganistano karo metai, į tą mėsmalę nepatekau. 8-ojo deš. pabaigoje pradėjau dirbti Kyjivo „Jaunimo teatre“ – jis buvo atviras komunistinei ideologijai ir iniciatyvoms, kas trečias jame pranešinėjo saugumui. Reikia pasakyti, kad tuomet Ukraina buvo labai korumpuota ir labiau atsidavusi komunistinei doktrinai nei pati Maskva. Apie Lietuvą net nekalbu – ji buvo jau tikras užsienis, Vakarai. Maskvoje tuo metu jau buvo drąsesnių spektaklių. Ten aktyviai veikė Jurijus Liubimovas, pradėjo statyti Anatolijus Vasiljevas. Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius irgi darė įspūdį. Tai jau buvo laisvės, polėkio dvelksmas. Kyjive tai buvo neįmanoma.

Į ką atsiremdavot, kur ieškojot atsvaros?

Buvau aktyvus, domėjausi dvasinėmis praktikomis, budizmu, joga, meditacija, ignoravau tą sovietinį socialinį gyvenimą. Tokia laikysena buvo ideologinė diversija. Tuo metu labai žavėjausi klasikine muzika. Mano giminėje muzikų nebuvo, tačiau muziką tiesiog pajaučiau ir ji davė didelį impulsą.

Tuomet žavėjausi ir Jerzy Grotowskiu, jo teatru. Lenkijoje jis buvo visiškas novatorius. Apie jį praktiškai nebuvo jokios informacijos. Išmokau net lenkiškai, ėmiau skaityti jo tekstus. Pečioros Lauroje buvo didelė biblioteka, visai šalia Teatro instituto. Ji buvo skirta tik specialistams, ten galėjai rasti tai, ko niekur nerasi. Kažkaip gavau leidimą ten lankytis. Schopenhaueris, Nietzsche, Kierkegaardas, budizmas... Rasdavau ir žurnalus, kuriuose publikuoti ir pirmieji J. Grotowskio manifestai. Sužinojau apie avangardinį teatrą, jo vadovaujamoje „Teatro laboratorijoje“ 1965-aisiais pastatytą garsųjį Calderóno „Nepalaužiamą valdovą“. To spektaklio aš nemačiau, bet jis jau gyveno ir mano vaizduotėje.

Spektaklio „Kvietimas į ešafotą“ programėlė. Iš Vilniaus senojo teatro archyvo.

„Nepalaužiamą valdovą“ norėjote pastatyti ir pats?

Taip. Kyjivo „Jaunimo teatre“ mano iniciatyva pradėjome statyti Calderóną. Dramoje aukštinta herojaus drąsa, ištikimybė tikėjimui. Mano motyvas jos imtis – 1981-aisiais UNESCO iniciatyva minėtos Calderóno (1600–1681) 300-osios mirties metinės. Pjesę į rusų kalbą buvo išvertęs pats Borisas Pasternakas. Perskaičiau rusiškai, o į ukrainiečių kalbą neįtikėtinai gerai išvertė Sergejus Borščevskis. Režisavo Markas Nestantineris, aš juk buvau eilinis aktorius. Tuo metu aktoriams vedžiau savo trenažus. Pagal Grotowskį ir pagal tai, ką pavyko sugaudyti iš oficialių ir neoficialių šaltinių. Tų trenažų pagrindu spektaklį ir statėme.

Prieš premjerą tą pačią dieną mane išsikvietė į miesto partijos komitetą, užrakino kabinete ir pasakė, kad spektaklio nebus. Spektaklis buvo uždraustas. Tuo metu filmavausi ir Dovženkos kino studijoje, iš ten taip pat buvau išspirtas.

Galit įsivaizduot šį spektaklį ukrainiečių kalba teatre, kuriame 95 proc. bendravo tik rusiškai? Ukrainiečių kalba juk laikyta valstiečių, šeimininkių ir prasčiokų kalba.

Įsakymas statyti spektaklį „Kvietimas į ešafotą“. Iš Vilniaus senojo teatro archyvo.

Kiek suprantu, tai buvo drąsu, sklido gandas...

Iš esmės buvome sukūrę oazę, kurioje net rusakalbiai aktoriai imdavo kalbėti ukrainietiškai. Toje prokomunistinėje terpėje. Sklido kalbos, kad Kyjive kažkokia grupelė daro įdomų teatrą. Aktoriai ateidavo ir iš kitur, kažkas atsibeldė ir iš Maskvos. Apie tai sužinojęs iš Lietuvos atvažiavo ir Jonas Vaitkus, susitiko su visa spektaklio komanda – siekė spektaklį išgelbėti. Jam uždarai rodėme to spektaklio fragmentus. Šis spektaklis iš esmės ir kaltas, jog atsidūriau Lietuvoje. Jonas pakvietė mus į Kauną. Esu jam be galo dėkingas – jis padėjo man sunkiausiu metu. Tuomet jis statė A. Camus „Kaligulą“ (1983). Buvau jo asistentu. Vedžiau trenažus aktoriams. Budraitis, Adomaitis, Masiulis, Masalskis, Onaitytė... Visas žvaigždynas. Adomaitis buvo Kaligula, o aš jo šešėlis, magas, orakulas... Su aktoriais, teatro žmonėmis Arūnu Sakalausku, Povilu Budriu, Ingeborga Dapkūnaite, Nele Savičenko, Neringa Bulotaite, Tauru Čižu bendrauju iki šiol.

Grigorijus Gladijus ir Jonas Vaitkus. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Koks buvo jūsų pirmas santykis su Lietuva?

Dar 8-ojo deš. pab. su Charkivo teatru buvau atvažiavę į gastroles – buvusiame rusų dramos teatre dabartinėje Jogailos gatvėje rodėme spektaklius. Vilnių iškart įsimylėjau, tai buvo laisvės teritorija, Vakarai, Europa, nors ir Sovietų Sąjunga. Tuo metu teatre Basanavičiaus gatvėje (tuomet – Akademinis dramos, dabar – Vilniaus senasis) gastroliavo Kauno dramos teatras – pamačiau E. Nekrošiaus spektaklius „Ivanovas“, „Duokiškio baladės“. Tai buvo stebuklas. Tada pamačiau ir J. Vaitkaus „Karalių Ūbą“ (1977). Mane tai sukrėtė. Supratau, kad teatras yra teritorija, kurioje gali įvykti neįmanoma. Provokatyvūs, drąsūs. Čia ta bacila ir užsikrėčiau. Lietuva atrodė teatro šalis.

Visgi atsidūrėte Maskvoje...

Jau čia, Lietuvoje, buvau tam tikroje emigracijoje. Jonas skatino, jog stočiau į režisūrą, parašė rekomendaciją. Taip atsidūriau Maskvoje GITISʼe (valstybinis teatro meno institutas – gn past.), Marko Zacharovo kurse. Tai buvo 1983–1984-ieji. Zacharovą pakeitė režisierius Anatolijus Vasiljevas. Susitikimas su pastaruoju man buvo vienas iš esminių gyvenime.

Vasiljevo teatro dėka 1987-aisiais aš pirmą kartą išvažiavau į užsienį. Iki to buvau juoduosiuose sąrašuose. 1990-aisiais daug keliavome po visą pasaulį su jo spektakliu „Šeši personažai ieško autoriaus“ pagal Luigi Pirandello pjesę.

O Italijoje galop susipažinau su pačiu Grotowskiu – tai buvo įvykis. Aš iš esmės buvau Grotowskio ir Vasiljevo teatro vertėjas, nes niekas daugiau nemokėjo lenkiškai... Paskui turėjome vykti į Monrealį, Niujorką ir Meksiką. Monrealyje man galvoje vis skambėjo tėvo žodžiai: „Kanada, Kanada...“ Ir aš tai pajutau. Išdaviau Vasiljevą ir likau čia. Tai jam buvo katastrofa. Maskvoje aš iš esmės jaučiausi blogai. Monrealyje mane pakvietė dirbti į Nacionalinę teatro mokyklą. Kanados laikotarpis – tai jau kita istorija.

Diplominis jūsų darbas – spektaklis pagal V. Nabokovo romaną „Kvietimas į ešafotą“. Jį pastatėte 1989-aisiais tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre. Kodėl būtent šis kūrinys?

V. Nabokovas – man artimas autorius, jam būdingas magiškasis mąstymas, jis žodžiais realybę sulaužo, tiksliai įvardija, ką jauti, įsivaizduoji. V. Nabokovas moka papasakoti, valdo stilių, kuriuo gana realistiškai, bet kartu  ir kitaip, paslaptingai, viską ištransliuoja. Kadangi genetiškai nekenčiau to komunistinio režimo, totalitarizmo, priespaudos, visad galvojau, kaip apie tai galėčiau kalbėti, išreikšti tą savo neapykantą sistemai, o V. Nabokovas šiame kūrinyje apie tai ir kalba. O parašyto scenarijaus aš neturėjau, nors esu nurodomas kaip inscenizacijos autorius. Tiesiog pagal nuojautą ėmiau romano gabalus.

Ką pamenate iš šio laikotarpio, koks jums atrodė tuometinis rusų dramos teatras?

Ideologizuotas, rusakalbis. Mačiau visa tai iš kitos perspektyvos. Buvau tarsi privilegijuotas, nes atvažiavau iš Maskvos, o tai daug reiškė. Nuo paties Vasiljevo! Šis faktas man suteikė neįtikėtiną laisvę daryti, ką noriu. Galėjau daryti viską, nes buvau iš Maskvos. Absurdas. Tai aš ir dariau. Mano asistentas buvo Antanas Dirda. Su juo labai susidraugavome. Į šį teatrą įnešėm avantiūros gūsį.

Tada Lietuvoje ėjau žiūrėti Nekrošių, jo „Kvadratą“. Man atrodė, kad tuometiniai šio teatro aktoriai to Nekrošiaus net nematę. Bandžiau juos motyvuoti – tam laisvam teatrui. Jiems tai buvo nauja. Jaučiausi šioks toks novatorius. Niekaip nesupratau: aplink vyksta tokie dalykai, turėtų mokėti viską mintinai, bet jaučiau, kad jie gyvena kažkokiame rezervate, gete. Nesakau, kad norėjau ten padaryti revoliuciją, tiesiog ieškojau. Su manimi iš Maskvos buvo atvykę ir kostiumų dailininkas Pavelas Kaplevičius. Irgi toks pamišėlis... nutrūktgalvis.

Spektaklyje vaidino ir Vytautas Šapranauskas. Iki tol buvo antraplanis aktorius, o jūsų spektaklyje... Apie jo vaidmenį ir dabar sklando legendos.

Taip, jis buvo nuostabus. Po to Rimas Tuminas pasikvietė jį į Mažąjį teatrą.

Įsakymas DĖL 1990 m. kovo mėn. repertuaro. Iš Vilniaus senojo teatro archyvo.

Šis spektaklis buvo parodytas ir 1990 m. kovo 11 d., kai buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Tai buvo, greičiausiai, sutapimas. O gal?..

To nesuplanuosi, tai buvo atsitiktinumas. Simboliškas.

Ką šiuo metu veikiate, kuo gyvenate, kaip žiūrite į šį neramų laiką, vykstantį karą prieš Ukrainą? Ką reiškia būti emigrantu, egzilyje?

Man skaudu, labai, aš dabar ne ten, ne fronte. Jaučiu kaltės jausmą. Save moraliai guodžiu tik tuo, jog iš savo šalies išvykau kaip iš Sovietų Sąjungos, tam tikra prasme iš jos pasitraukiau. Su sovietiniu pasu. Aš nesu bėglys. Dabar padedu Ukrainai kaip galiu. Sunku apie tai kalbėti.

Kokia išeitis?

Nedrįstu prognozuoti. Ta „didžiosios“ rusų kultūros idėja, šovinizmas – identiškas nacistiniam, koks buvo Vokietijoje, – persikūnijo... Tai metastazės. Ir tai – masinis dalykas. Monrealyje irgi jaučiu tą rusiško šovinizmo, „didžiosios“ kultūros propagandą, virusą. Rusija tai darė daug metų, dėjo daug pastangų, mesti pinigai, resursai, kad universitetuose šis naratyvas įsivyrautų. Giliai tikiu, jog Ukraina atsilaikys. Kiek tai kainuos, niekas nežino, bet aišku viena, kad tokia Rusija turi būti sugriauta. Paprastai niekas nesibaigs, nes metastazės giliai išplitusios. Baisiausia, kad visa Rusijos populiacija yra užsikrėtusi abejingumo ir neveiksnumo sindromu, nenoru eiti į politiką. Pažįstu tuos žmones. Daugelis jų buvo mano draugai. Yra ką prisiminti ir dėl ko apgailestauti.

Žuvo daug mano draugų ukrainiečių, kuriuos pažinojau nuo vaikystės, menininkų, aktorių. Kažkada galvojau, jog būsime karo nemačiusi karta. Trauma liks ilgam, kelioms kartoms.

Ar gyvenate paženklintas to ešafoto?

Bet kokiu atveju, jaučiuosi laimingas... Dirbau čia, Monrealyje, Nacionalinėje teatro mokykloje. Žinote, kokį studentų diplominį spektaklį pastatėme toje mokykloje? Tik įsivaizduokite – tą patį „Kvietimą į ešafotą“. Su kitais aktoriais, aišku, prancūziškai. Dar kartą, remeiką. To savo gyvenime nesu daręs. Išėjo visai kitoks spektaklis nei Vilniuje. Norėjau pasakyti tai, ko nepasakiau pirmajame spektaklyje.

O Vilnių, Lietuvą aš myliu. Matyt, genetinė atmintis. Mane su ja kažkas riša esminio, gal tai yra net kažkoks LDK palikimas. Tai manyje gyvena.

Kalbėjosi Gytis Norvilas

Pagrindinė nuotr. Spektaklio „Kvietimas į ešafotą“ (1989) scena. Vilniaus senojo teatro archyvo nuotr.

Ši tamsiai raudonu aksomu aptraukta kėdė Vilniaus senojo teatro Didžiojoje salėje – vardinė. Tai legendinio Lietuvos tenoro Kipro Petrausko (1885–1968) vieta.

Nuo 1948 iki 1974-ųjų Vilniaus senojo teatro pastate gyveno opera – veikė LTSR Operos ir baleto teatras. Apie išskirtinę salės akustiką, atmosferą ir dabar sklinda legendos. K. Petrauskas nuo 1911-ųjų iki 1958 metų dainavo įvairiuose operos teatruose, tarp kurių ir šiame. Per savo karjerą sukūrė daugiau nei 80 vaidmenų operose ir operetėse.

Senajame teatre Didžiojoje salėje iki pat savo mirties 1968 m. K. Petrauskas turėjo savo vietą – kairėje pusėje (žiūrint į sceną), pirmoje eilėje iš krašto! Visa publika tai žinojo, su juo sveikindavosi, stebėdavo Kipro reakciją, iš kurios net spręsdavo, ar spektaklis vykęs.

1974–1981 m. Senajame veikė Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. Tuo metu orkestro rampa buvo ištiesinta, įrengta ir viena papildoma eilė žiūrovams. Tad K. Petrausko nuolatinė vieta „pasislinko“, „pasistūmė“ – teoriškai buvo jau ne pirmoje, o antroje eilėje.

Būtina pasakyti, kad ši kėdė nėra autentiška, ant kurios sėdėjo Kipras P., visgi pati lokacija, rakursas – būtent toks.

Beje, esama pasakojimų, jog laisvu metu Kipras mėgdavo sėdėti ir ant suoliuko prie įėjimo į teatrą, „budėdavo“ – stebėjo praeivius, o blogu oru įsitaisydavo po stogu. Tai žmonėms darė įspūdį.

Ir dar – 1955 m. Operos ir baleto teatre buvo pastatyta Dž. Verdžio opera „Otelas“, kuri buvo skirta K. Petrausko 70-mečio jubiliejui paminėti. Kauno miesto muziejaus fonduose yra saugomas ir šio pastatymo Otelo kostiumas, kurį šioje scenoje solistas ir dėvėjo.

Otelas – K. Petrauskas, Dezdemona – E. Saulevičiūtė Dž. Verdžio operoje „Otelas“. 1955 m. Operos ir baleto (dabartiniame Vilniaus senajame) teatre. Nuotrauka iš Kauno miesto muziejaus archyvo (KMM PMMGEK-1798/35)

Otelo kostiumas, Dž. Veržio opera „Otelas“. Dailininkas Liudas Truikys. 1955 m. Nuotrauka iš Kauno miesto muziejaus archyvo (KMM PMMGEK-10824/1-4)

Parengė Gytis Norvilas

Vilniaus senajame teatre rugsėjo 4 ir 5 d. įvyks režisieriaus Iljos Moščickio spektaklio „LIMBO“ premjera (rusų k. su lietuviškais surtitrais). Režisierius kalba apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio. Apie absurdiškumą gyventi be repeticijų ir treniruočių, apie pasikartojimų prakeiksmą. Su Ilja kalbėjomės ne tik apie tai.

I. Moščickis – armėnų teatro režisierius ir kuratorius, kūryboje ieško naujų žiūrovo, atlikėjo ir erdvės bendravimo formų. Jis teatrą išnaudoja kaip tyrimo ir bendro patyrimo vietą. Prasidėjus karui prieš Ukrainą 2022-aisiais paliko Rusiją, dirba ir gyvena Jerevane. Žymesni jo režisuoti spektakliai: „Džono Demjaniuko teismas. Holokausto kabaretas“, „Nerimo knyga“, „Michaelo Craigo Martino ąžuolas“, „To Forget“  ir t. t.

Kas jus formavo kaip žmogų? Sakoma, kad visi asmenybės raktai – vaikystėje...

Mano asmenybė dar nesusiformavusi, ji vis dar formuojasi, ir ją veikia viskas, kas vyksta aplink. Oras, knygos, draugai, linksmybės ir nuobodulys, kasdieniniai atradimai ir rutina. Dabar prisiminiau, kad mano mėgstamiausia plokštelė, kurią vaikystėje perklausiau maždaug milijoną kartų, buvo „Piteris Penas“, o mama man skaitydavo Tolkieno „Hobitą, arba Ten ir atgal“ – man tai labai patiko. Pamenu, kad mokykloje, kuomet kai kurie vaikai, tarp jų ir aš, įsigijo vaizdo magnetofonus, mes keisdavomės kasetėmis. Aš paklausiau tėčio, kokią kasetę reikia nusipirkti, kad visi norėtų su manimi keistis. Jis pasakė: Akiros Kurosavos „Septyni samurajai“. Nusipirkau, bet rezultatas buvo priešingas. Niekas nenorėjo keistis. Visi domėjosi „Mortal Kombat“, „Rembo: Pirmasis kraujas“ ir pan. Nesuvokiau, kodėl tėtis man parinko šį nuobodų, niekam neįdomų filmą. Tik po daugelio metų supratau. Tai padarė man įtaką.

O kas nukreipė į meno pasaulį? Kam jis jums?

Kam man menas? Manau, kad tai vienintelis žmogui prieinamas būdas užmegzti ryšį su pasauliu. Vienintelis būdas jį suvokti, interpretuoti ir priimti. Realybė nuo mūsų paslėpta, o aplink neįstengiame rasti jokio kito įrankio, kuris mums leistų realybę iškasti iš po dozės griuvėsių. Tiesą sakant, stebiuosi, kaip žmonėms pavyksta susidoroti su gyvenimu be meno pagalbos. Be teatro. Juk galima išprotėti.

Gyvename labai nestabiliais laikais. Prieš Ukrainą vyksta brutalus karas, nestabilūs ir kiti regionai. Regis, kad karas virsta „diplomatijos“ įrankiu, politiką ima diktuoti galia, instinktai. Dar Konfucijus nelinkėjęs gyventi pervartų metu. Ką apskritai tokiu laikotarpiu gali teatras, menas? Ar nėra nuodėmė juo mėgautis, kai šaudo pabūklai ir zyzia dronai?..

Filosofas Merabas Mamardašvilis patarė atkreipti dėmesį į tai, kaip su tokia padėtimi susidorodavo senovės graikai. Graikai turėjo du terminus: „aporia“ ir „amechania“. Aporija – tai laikotarpis pasaulyje, kai tiesa išnyksta. Ir štai, kai senovės graikas suprasdavo, kad atėjo būtent toks laikas, tinkama buvo vadovautis amechanija. Tai atsisakymas kovoti už tiesą. Šventas nieko nedarymas. Reikėjo užsiimti kuo nors gražiu ir nenaudingu. Pavyzdžiui, menu, arba galima buvo pasišvęsti alyvuogių auginimui. Aš, pavyzdžiui, užsiimu teatru.

Pats dabar gyvenate ir kuriate Armėnijoje. Koks Armėnijos teatras, su kokiais iššūkiais susiduria Armėnijos kultūra, tas pats teatras? Kokiomis nuotaikomis gyvena visa Armėnijos  visuomenė? Prisipažinsiu, kai Armėnijoje lankiausi prieš 10 metų poezijos festivalyje – mano įspūdis buvo slogus... Dėl daugelio priežasčių. Viena jų – geopolitinė.

Armėnija – tai geriausia vieta pasaulyje ne tik todėl, kad ten šilta ir skanu. Jerevanas šiandien – puiki vieta kurti teatrą. Tai vieta, kurioje nėra nustatytų ir sudievintų ribų. Armėnija galbūt šiuo metu yra vienintelė vieta pasaulyje, kur egzistuoja toks carte blanche (pranc. visiška laisvė – gn past.) nenormatyviam menui. Dėl daugybės priežasčių, štai keletas jų: nepasitikėjimas taisyklėmis, pasitikėjimas žmogumi ir tūkstantmečiais susiformavę santykiai su Chaosu.

Koks teatras jums artimiausias? Stilistika, principai, kokia teatro kalba suprantamiausia? Į ką kurdamas atsiremiate? Į kokią teatro tradiciją?

Nepasitikiu tradicijomis. Iš esmės labiau pasitikiu gamta nei kultūra. Kalbant apie įtaką, kažkada mano supratimą apie teatrą ir gyvenimą visiškai pakeitė Eimunto Nekrošiaus spektakliai, tačiau mane taip pat esmingai paveikė „Velnio vartų“ tarpeklio grožis kalnuose Krasnodaro krašte, Rusijoje. Apie stilistiką ir principus man sunku pasakyti, manau, kad man artimiausias yra Peterio Brooko siūlomas teatro skirstymas į gyvąjį ir negyvąjį. Manau, kad forma ir teatro kalba gali būti bet kokios. Yra tik vienas esminis klausimas: ar tai, kas vyksta scenoje, susiję su egzistencija, ar ne.

Vilniaus senajame teatre netrukus pasirodys jūsų premjera – „LIMBO“. Kas tai? Limbo apibrėžimų yra begalės. Tai ir pirmasis Pragaro ratas „Dieviškojoje komedijoje“, tai ir britų priešpovandeninis bombų paleidimo įrenginys...

„LIMBO“ – spektaklis apie tai, kad neįmanoma išvengti nei gyvenimo siaubo, nei jo grožio. Apie absurdiškumą gyvenimą gyventi iškart, iš pirmo karto, be repeticijų ir treniruočių. Apie pasikartojimų prakeiksmą ir apie tai, kad visą gyvenimą turėsime kartoti tuos pačius žodžius, kurių skaičius ribotas, ir kurie jau buvo ištarti milijoną kartų, o norėdami suprasti, ką iš tikrųjų jaučiame ir ko norime, mums reikia naujų žodžių, bet jų nėra. Taigi teks kartoti.

Apie ką norėjote kalbėti, kas inspiravo, ką spektakliu norite išsiaiškinti visų pirma kaip žmogus? Koks jūsų darbo metodas, santykis su medžiaga, kaip randate santykį su aktoriumi? Kiek suprantu, scenarijų, tekstą konstruojate pats... Koks jūsų santykis su kalba?

Aš pradedu bendro judėjimo egzistencijos link procesą. Jei tai pavyksta, su spektaklio komanda gauname galimybę bendrauti esminiu lygmeniu. Pamažu nubyra antraeiliai, nereikalingi ir nereikšmingi dalykai. Jei mums pasiseks, galime eiti dar toliau. Tačiau turi labai pasisekti! Rezultatas – atviras kūrinys. Atviras kam? Spektaklio kūrėjų atvertas žiūrovams. Tai reiškia, kad mes neprimetame jokios vienintelės „teisingos“ interpretacijos. Vietoj to autoriai žiūrovams siūlo kartu su jais užimti autoriaus poziciją tiek spektaklio atžvilgiu, tiek ir pasaulio, esančio už teatro ribų, atžvilgiu. Siūlome ir numatome interpretacijų įvairovę, o jei mums pavyks, žiūrovai gaus medžiagos, kad galėtų kartu su mumis užsiimti menu. Kiekvienas iš jų sukurs savo spektaklį. Ir kiekvienas iš tokių spektaklių bus nuostabus.

Vadovaujate 2018 m. įkurtai tarptautinei teatro platformai „Chronotope“. Esate vienas iš tarptautinio šiuolaikinio teatro ir performansų festivalio „Chronofest“ kuratorių. Kas tai per reiškinys, platforma?

„Chronotope“ – tai teatro trupė. Visus metus Jerevane kuriame ir statome spektaklius. O vasaros pradžioje rengiame festivalį, kuriame, be mūsų kūrinių, dalyvauja mūsų draugai ir kolegos – menininkai iš viso pasaulio, kurie dalijasi mūsų vertybėmis ir samprata apie tai, kas yra teatras, kokia jo funkcija ir paskirtis šiandien. Aplink festivalį susidaro aplinka, kurioje išryškėja Realybė. Atsiranda galimybė esminiam, giliam bendravimui per meno sluoksnius. „Chronofest“ – tai utopija, kuri, nors ir visai trumpam, bet vis dėlto išsipildo, – saugumo salelė, kuri sutaiko su aplinkiniu chaosu, džiaugsmas, kuris nugali visą tą šūdą.

Kalbėjosi Gytis Norvilas

Vilniaus senojo teatro nuotraukos.

2026 m. rugsėjo 24 d. Vilniuje vyks mokslinė konferencija, skirta rusų dramos teatro istorijai Lietuvoje ir platesniam Baltijos regiono kontekstui. Ši konferencija siekia inicijuoti tarpdisciplininę diskusiją apie rusų dramos teatro instituciją kaip kultūros politikos formuotą reiškinį, nagrinėjant jo atsiradimo prielaidas, veikimo modelius ir vėlesnes transformacijas.

Pokaryje rusų dramos teatrų atsiradimas Baltijos šalyse XX a. viduryje buvo glaudžiai susijęs su sovietinės kultūros politikos formavimu ir naujos kultūrinės infrastruktūros kūrimu. Šios institucijos veikė ne tik kaip teatro meno erdvės, bet ir kaip rusų kalbos bei kultūros sklaidos platformos, funkcionavusios daugiakalbėse ir daugiakultūrėse Vilniaus, Rygos ir Talino miestų terpėse.

Iki šiol rusų dramos teatro istorija Baltijos šalyse gana menkai tyrinėta. Ši konferencija siekia paskatinti platesnę akademinę diskusiją apie sovietinio laikotarpio kultūros institucijas, nagrinėjant jų veikimą, reikšmę ir vėlesnes interpretacijas postkolonijinės analizės, kultūrinės atminties ir institucinių transformacijų kontekste.

Konferencijos chronologinį atspirties tašką žymi dvi datos Lietuvos teatro istorijoje:

• 1946 m. – įvyko pirmasis profesionalaus Vilniaus rusų dramos teatro spektaklis Lietuvoje – A. Ostrovskio „Be kaltės kalti“, žymintis rusų dramos teatro veiklos pradžią pokario Lietuvoje.
• 1986 m. – LTSR valstybinis rusų dramos teatras iš patalpų Jogailos gatvėje (tuometinė V. Kapsuko gatvė) persikėlė į teatro pastatą J. Basanavičiaus gatvėje (dab. Vilniaus senasis teatras). 

Siūlomos tyrimų kryptys (nebaigtinis sąrašas):

Rusų dramos teatro atsiradimas Lietuvoje ir Baltijos šalyse: istorinės prielaidos ir kultūrinis kontekstas;
Sovietinės kultūros politika ir teatro institucijų formavimas;

Rusų dramos teatrų steigimas okupuotose Baltijos šalyse bendrame sovietų nacionalinės politikos kontekste;

Sovietinės kultūros politikos pasekmės ir pamokos dabarčiai;
Rusų kultūros sklaida Baltijos regione ir kultūrinės politikos mechanizmai;
Teatro repertuaras, kūrėjai ir meninės kryptys sovietiniu laikotarpiu;
Postkolonijinės ir post-sovietinės perspektyvos Baltijos šalių kultūros tyrimuose;
Kultūros ir teatro institucijų transformacijos po 1990 m.;

Svarbiausi spektakliai, kūrėjai ir meniniai lūžiai Rusų dramos teatro / Vilniaus senojo teatro istorijoje;
Vilniaus senojo teatro tapatybės transformacija ir jos interpretacijos šiandien.

Laukiami tiek istoriniai, tiek teoriniai, tiek lyginamieji tyrimai.

Kvietimas dalyvauti

Kviečiame istorikus, teatrologus, kultūros tyrėjus, sociologus, antropologus, menotyrininkus ir kitų sričių mokslininkus teikti pranešimų pasiūlymus ir prisidėti prie konferencijos programos.

Pranešimo pavadinimą ir santrauką (iki 200 žodžių) prašome siųsti el. paštu [email protected] iki 2026 m. rugsėjo 1 d. Pranešimai gali būti teikiami lietuvių arba anglų kalba.

Apie pranešimų atrankos rezultatus autoriai bus informuoti el. paštu.

Konferencijos tikslas – inicijuoti platesnę akademinę diskusiją apie rusų dramos teatro istoriją Baltijos regione bei paskatinti naujus šios srities tyrimus.

Rugsėjo 3 d. 18 val. Vilniaus senajame teatre (J. Basanavičiaus g. 13, Vilnius) kritikė, režisierė, prodiuserė Marina Davydova skaitys paskaitą „Šiuolaikinio teatro ašinis laikas: kada jis prasideda ir kaip jį suprasti“, kurioje bus bandoma atsakyti į esminius klausimus: Kaip teatrą pakeitė režisieriaus atsiradimas ir kaip keitėsi pats režisūrinis teatras? Ar jis išgyveno, filosofo Karlo Jasperso žodžiais tariant, savo „ašinį laiką“? Kodėl kai kurie iš garsiausių praėjusių dešimtmečių spektaklių šiuolaikiniam išprususiam žiūrovui atrodo archajiški, o kiti – ne? Ką apskritai reiškia „šiuolaikiškumo“ kategorija teatro kontekste? 

Tokiu akcentu daugiakultūris Senasis teatras praveria duris į jau 113-ąjį sezoną, kurį pasitinka šūkiu: „Šokantis, performatyvus, dramatiškas“.  

M. Davydovos paskaita – ne tik teatro snobui, bet ir paprastam ieškančiam žmogui, siekiančiam suprasti dabartį, kokiame laike jis gyvena.

Tai kaip suprasti tą šiuolaikinį teatrą?

Per daugiau nei šimtą metų nuo režisūros reiškinio atsiradimo teatras jau patyrė daugybę evoliucijų, įsisavino daugybę naujų teritorijų, bet ar dabar jis nepatiria krizės? Marinos Davydovos paskaitoje bus kalbama ne tik apie žymiuosius teatro kūrėjus – nuo Tadeuszo Kantoro iki Katie Mitchell, nuo Roberto Wilsono iki Romeo Castelluccio, bet ir apie tai, kaip teatras keičiasi pastaraisiais metais. Paskaitą lydės išskirtinių spektaklių, kurie nubrėžė XXI amžiaus teatro gaires, vaizdo įrašų ištraukos. Paskaita vyks rusų kalba.

Ši paskaita yra iš renginių ciklo „Ložės“ eteris“ – tai tam tikra premjerinio režisieriaus Iljos Moščickio spektaklio „LIMBO“ (Senajame teatre įvyks rugsėjo 4, 5 d.) preliudija.

„Ložės“ eteris“ – jau tradicinis Vilniaus senojo teatro renginių, vakarų, pokalbių ciklas, kuriame jūsų laukia lakios, laisvos ir neįpareigojančios diskusijos apie teatrą, apie tai, kas už teatro, šalia jo, kultūros ir (ne)kultūros reiškinius.

Marina Davydova: „Svarbiausia – išlikti švariam prieš patį save“

Marina Davydova – teatro kritikė, režisierė, dramaturgė ir prodiuserė, ryški teatro pasaulio figūra, o ir disidentė, Rusijos visuomenės kritikė, aiškiai pasisakanti prieš dabartinį Rusijos režimą. Jau pirmąją karo prieš Ukrainą dieną ji paskelbė peticiją, kurią kvietė pasirašyti ir kitus. Supratusi, kad likti Rusijoje jai nebesaugu, sulaukusi grasinimų ji 2022-ųjų kovą paliko Maskvą. Kuriam laikui buvo apsistojusi ir Vilniuje, o dabar gyvena Berlyne.

M. Davydovos spektakliai dažnai yra politiniai, atvirai kritikuojantys Rusijos realybę, santvarką, kontrkultūrą, režimą, saugumo įkalintą laisvę.

Žymesni Marinos režisūriniai darbai: spektaklis „Amžinoji Rusija“ („Hebbel am Ufer“, Berlynas, 2017), „Checkpoint Woodstock“ („Thalia“ teatre Hamburge, 2019). Šie spektakliai 2019 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) kvietimu parodyti ir Vilniuje. 2023 m. spektaklis „Museum of Uncounted Voices“ buvo pristatytas Vienoje festivalyje „Wiener Festwochen“.

Marina Davydova: „Man atrodo, kad tiesiog reikia išlikti sąžiningu prieš patį save, – kai formuluoji mintį, rašai straipsnius, skaitai paskaitas, diskutuoji... Aš – prieš bet kokį ekstremizmą, joks politinis ekstremizmas man nėra artimas. Visą laiką esu pasiruošusi išklausyti savo oponento nuomonę, net jeigu ji man ir nepriimtina. Manau, kad tai taip pat yra tolerancija. Seniai supratau: kai savo nuomonę išsakai sąžiningai ir atvirai, tai būna mažiau pavojinga, nei bandant ką nors slėpti, liepti... Daug kartų mačiau, kaip žmonės, visko bijodami, tampa režimo aukomis. Svarbiausia – išlikti švariam prieš patį save. Aš išlieku švari prieš save pačią, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų.“

M. Davydova parašė monografijas „Teatro epochos pabaiga“ (2005), „Kultūra NULIS“ (2017), prisidėjo prie knygos „Europos teatro istorija nuo renesanso iki XIX a. pabaigos“ rengimo. Yra pelniusi daugybę apdovanojimų už teatro kritiką. 1998 m. ji buvo viena iš „NET“ („New European Theatre“) festivalio įkūrėjų. Kuravo „Wiener Festwochen“ dramos programą (2016 m.) ir ėjo Zalcburgo festivalio dramos direktorės pareigas (2023–2024 m.).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.