Érico-Emmanuelio Schmitto 1999 m. parašyta pjesė „Dviejų pasaulių viešbutis“ (pr. „Hôtel des deux mondes“) yra tarsi melodramos ir stebuklinės pasakos suaugusiems lydinys. Į uždarą patalpą labirintą, paslaptingą viešbutį, iš kurio neįmanoma ištrūkti, pakliūva skirtingų socialinių ir amžiaus grupių komos ištiktieji. Nors realūs jų kūnai – ligoninėse, čia jie fiziškai sveiki. Vieni žino, kas jiems atsitiko, kiti tai suvokia tik esamuoju laiku, bet visi nerimaudami laukia lemtingos akimirkos, kuomet bus pakviesti į liftą, kuris arba pakils aukštyn – į nebūtį, arba nusileis žemyn  – grąžins į gyvųjų pasaulį.

Po automobilio avarijos Žiuljenas Portalis patekęs į „viešbutį“ ten sutinka iki tol nepažinotus žmones, mąsto apie gyvenimą ir mirtį, mokosi mylėti. Įtaigus spektaklis, kupinas subtilaus humoro, lyrinių intonacijų, iškelia daugelį moralinių ir filosofinių problemų. Kas yra gyvenimas, kaip žmogus jį iššvaisto?

Prieš „Dviejų pasaulių viešbučio“ premjerą pjesės autorius kalbėjo, kad jo filosofija yra egzistencializmas, priešingas Jean-Pauliui Sartreʼui, bet artimesnis Blaiseʼui Pascaliui ir Sorenui Kierkegaardui. Pasak dramaturgo, visatoje nėra nieko absurdiško, yra tik paslaptis, kurioje slypi tikėjimo priežastys. É.-E. Schmitto dialogai išskirtiniai: meistriški, subtilūs, dramaturgas geba paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus. Tai talento ženklai.

Spektaklio kompozitorius Giedrius Puskunigis 2008 m. už muziką šiai dramai bei Williamo Shakespeareʼo dramai „Audra“ (rež. Etienne Glaser) yra pelnęs „Auksinį scenos kryžių“. Beje, šiame spektaklyje vaidino ir vienas ryškiausių Vilniaus senojo teatro aktorių – Vladimiras Jefremovas (1942–2009).

„Režisierius S. Račkys save, spektaklio veikėjus ir žiūrovus vertina neišskirdamas – kaip žmones, paprastus, nuodėmingus, kurių kiekvieno gyvenimo istorija verta meilės ir pagarbos. Ir tai labai padeda spektaklio ryšiui su žiūrovais, nes leidžia šiems susitapatinti su veikėjais pagal patirtį ir troškimus. Sentimentų yra – ašarą nubraukia beveik visi spektaklio veikėjai (gal ir jautresnės vienišos širdys salėje). Bet sentimentalumui įsivyrauti neleidžia humoro intarpai, santūri pasakojimo intonacija.“ (Ridas Viskauskas)

„Viena iš spektaklio sėkmių – pabėgimas nuo buitiškumo. Dailininkė R. Valčik minimaliomis priemonėmis sukūrė estetišką aplinką, užuominomis primenančią tiek laukiamąjį, tiek ligoninę. Maži žmonės didelėje erdvėje. Didžiulis girgždantis liftas scenos gilumoje herojus masina ir baugina. Aktoriams tenka beveik nugara suvaidinti nerimo, baimės kupiną kelionę į nežinią – nueiti keliolika žingsnių lifto link. Aplinkos plastinį sterilumą ištyškina ir dviejų pasitikinčių ir išlydinčių figūrų ritmiškas judėjimas (Inga Maškarina, Valentinas Novopolskis). O G. Puskunigio muzika, neforsuodama emocijų, spektakliui suteikia estetinio solidumo.“ (Ridas Viskauskas)

///

Éric-Emmanuel Schmitt (g. 1960 m.) – prancūzų rašytojas, režisierius, vienas populiariausių šiuolaikinių dramaturgų. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 40 kalbų, pjesės nuolat statomos pasaulio scenose. Neretai É.-E. Schmittas pavadinamas „žmogaus sielos žinovu“. Studijavo muziką, filologiją, yra apsigynęs filosofijos daktaro laipsnį už darbą „Diderot ir metafizika“, 3 metus dėstė filosofiją Šerbūre ir Šamberi mieste. Pirmąją dramą „Naktis Valonijoje“ parašė 1991-aisiais, didesnę sėkmę jam atnešė antroji pjesė „Svečias“ (už ją 1994 m. įteikta Molièreʼo premija). Kitos žymesnės jo dramos: „Auksinis Džo“, „Paslaptingosios variacijos“, „Frederikas“, „Laisvamanis“, „Dviejų pasaulių viešbutis“. Beje, spektaklyje pagal pjesę „Paslaptingosios variacijos“ yra vaidinęs Alainas Delonas, o „Frederike“ Jeanas-Paulis Belmondo. Vilniaus senajame teatre buvo pastatytos É.-E. Schmitto pjesės „Paleistuvis“ (rež. G. Di Capua,2005), „Oskaras ir ponia Rožė“ (rež. J. Laikova,2015).

Sigitas Račkys (g. 1951 m.) – režisierius, dramos ir kino aktorius. Ryškiausi vaidmenys: Piteris Penas („Piteris Penas“  pagal J. M. Barrie, 1976),), Zilovas (A. Vampilovo „Ančių medžioklė“, 1977), Lopachinas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“, 1990), Galilėjus (B. Brechto „Galilėjus“, 1992), Dudakas („Nusišypsok mums, Viešpatie“ G. Kanovičiaus romanų motyvais, 1994),), Svidrigailovas („Nusikaltimas ir bausmė“ pagal F. Dostojevskį, 2004). Lietuvos teatruose režisavo spektaklius: „Juozapas Šveikas“  pagal J. Hašeką (2001), A. Čechovo „Trys seserys“ (2002), I. Ilfo ir J. Petrovo „Aukso veršis“ (2003), M. Gorkio „Dugne“ (2004), „Duburys“  pagal R. Granauską (2005), H. Ibseno „Nora“ (2007), É.-E. Schmitto „Dviejų pasaulių viešbutis“ (2007), S. Mrožeko „Našlės“ (2008).

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

Roko Morkūno nuotraukos