28/06/22

Pjesės „Pergalės diena" online skaitymas su mūsų aktoriais

Marina Šimadina apie Michailo Durnenkovo pjesę „Pergalės diena“

 

Marina Šimadina, žurnalas „Teatr“

 

Rygos kompanija KATLZ organizavo Michailo Durnenkovo pjesės „Pergalės diena“ online skaitymą, kuriame dalyvavo keturių šalių aktoriai. Prodiuserė Jevgenija Šermeniova tokius skaitymus Zoom‘e pradėjo pandemijos metu, kai mes visi buvome atskirti dėl karantino ribojimų. Dabar ši idėja vėl tapo aktuali, nes daug tekstų rusų kalba tiesiog negali nuskambėti Rusijoje, kur jie ypatingai reikalingi. Tarp jų – Michailo Durnenkovo pjesės, kadangi jis uždraustas savo tėvynėje dėl pilietinės pozicijos. Įdomu, kad pirmu J. Šermeniovos projektu Latvijoje buvo Durnenkovo pjesės „Karas dar neprasidėjo“ pastatymas. Dabartinė „Pergalės diena“ – loginis šios temos tęsinys.  

 

Šią pjesę Durnenkovas sukūrė 2014 metais Tagankos teatrui. Tačiau Jurijaus Moravickio režisuotas spektaklis buvo parodytas vos kelis kartus ir išbrauktas iš repertuaro Dūmos deputatų reikalavimu neva kaip „įžeidžiantis veteranus“, nors ši istorija visai ne apie juos. Siužeto pagrindiniai veikėjai – jaunuoliai, kuriems stambi renginių agentūra užsakė renginio, skirto gegužės 9-ajai, scenarijų. Tai yra, pjesėje pasakojama ne apie karą, o apie tai, kaip atminimas apie jį atspindimas šiomis dienomis, kaip jis leengvai perkamas ir parduodamas, tampa spekuliacijų objektu. Tekste labai aiškiai parodoma, kaip politiniai technologai ir reklamuotojai – Pelevino dvasia – manipuliuoja visuomenės sąmone, parduodama publikai tai, ko ji nori, - „lengva spindintį nugalėtojo jausmą“, pasididžiavimo savo šalimi, jos žygdarbiais ir didybe jausmą. Tik pjesė net n apie šventės ideologus, o apie tuos, kieno rankomis ji kuriama, – 30-40-mečius kūrybinius darbuotojus, užaugusius jau kitame laikmetyje ir neprisimenančius gyvų liudijimų apie karą. Jiems istorinė atmintis – tik prekė, kurią reikia gražiai supakuoti. Tačiau išaiškėja, kad net šiai ciniškai kartai prekyba praeitimi nepraeina be pasekmių, nes yra genetinė atmintis.

 

Visą pjesės veiksmą herojus Semionas bendrauja su savo senu draugu Griša, kuris akivaizdžiai nesidžiaugia dėl jų susitikimų ir nepalaiko konformistinių bičiulio įsitikinimų. Nutinka žmogžudystė. Tačiau finale, vizito pas psichiatrą metu, išaiškėja, kad jokio Grišos nėra, kad tai – paties Semiono alter ego, jo kita pusė. Herojus suskyla į dvi asmenybes labiausiai dėl šeimyninės anamnezės: vienas jo senelis karo metu pabėgęs iš vokiečių nelaisvės pateko į baudžiamąjį būrį, o kitas tarnavo apsaugos būryje ir jį saugojo. Ir šis „skeletas spintoje“, šis daug metų nutylimas priešiškumas plėšo herojų iš vidaus. Jis stengiasi atsiriboti nuo praeities, suskaitmeninti ją – padaryti iš senelio veterano gražią hologramą šventiniam šou. Tačiau sandoris su sąžine galų gale sužlugdo jį patį, o militaristinių kontrasignacijų auginimas atveda prie tikro karo – pjesė baigiasi oro antskrydžio sirenos kaukimu, raginančiu visus nusileisti į slėptuvę.

 

Trumpai tariant, šių dienų įvykius autorius numatė dar prieš 8 metus. Tačiau pjesė itin aktuali ne vien dėl to. Galų gale, bet koks menas kalba pirmiausia apie žmogų, tyrinėja jo vidinį pasaulį. Šis tekstas labai gerai iliustruoja, kas nutinka sieloms tų, kurie šiandien „keičia kailį“, kas viską suvokia, bet užima tą poziciją, kuri naudinga ir gerai mokama. Pjesėje yra dar vienas herojus – jau minėtos renginių agentūros vadovas, Bosas. Tai išsilavinęs žmogus, daug perskaitęs apie karą, aplankęs Dachau, kur nuo siaubo vėmė tualete. Tik jis pasirinko pamiršti visus baisius dalykus, išstumti juos iš sąmonės ir pradėjo labai pragmatiškai uždirbti iš patriotizmo, nuo ko jo stogas galutinai nučiuožė ir ant jo išaugo antena, priimanti „tėvynės signalus“. Mano nuomone, tai ryškus daugelio šių dienų „kūrėjų“, dirbančių propagandai, portretas.

 

Bent jau tarptautinės aktorių komandos sukurti personažai pasirodė labai atpažįstami, nors skaitymas vyko, galima sakyti, iš lapo, be bendrų repeticijų. Joje dalyvavo Estijos rusų teatro aktoriai Viktoras Marvinas ir Tatjana Kosmynina, Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai Valentin Novopolskij ir Dmitrij Denisiuk, Rygos M. Čechovo rusų teatro aktoriai Jekaterina Frolova ir Ivanas Strelcovas, latvių aktorius Girts Kruminš, žurnalistas ir dramaturgas Michailas Kalužskis iš Vokietijos, ir pats Michailas Durnenkovas – iš Helsinkio. Ir šis kūrybiškų žmonių susivienijimas virš valstybinių sienų totalaus tragiško atsiskyrimo ir karų visų su visais metu atrodo kaip dalykų, kurių mums šiandien taip trūksta – solidarumo, palaikymo ir savitarpio supratimo – akcija.

 

Skaitymo įrašą galima pamatyti kompanijos KTLZ RIGA YouTube kanale.

 

Originalus šaltinis Журнал Театр. • Марина Шимадина о пьесе Михаила Дурненкова «День победы» (oteatre.info)

 

 

. . . skaityti toliau

23/11/21

Vyksta balsavimas pagal „Teatralo žvaigždės" finalininkų sąrašą

Oficialioje žiūrovų simpatijų premijos „Teatralo žvaigždė" («Звезда Театрала») svetainėje vyksta balsavimas pagal trumpajį – finalinį pretendentų į objektyviausios Rusijos teatrinės premijos laureatus sąrašą. Lietuvos rusų dramos teatras pretenduoja į premiją nominacijoje „Geriausias rusų teatras užsienyje".

 

„Teatralo žvaigždė" – vienintelis Rusijos teatro ir kino apdovanojimas, turintis nepriklausomos žiūrovų simpatijų premijos statusą. Jau 14 metų jos laureatus balsuodama renka masiškiausia žiuri – daugiatūkstantinė Rusijos ir užsienio auditorija, nominuojanti ir atrenkanti geriausius sezono premjerinius darbus. Žiūrovų premijos „Teatralo žvaigždė" laureatai, surinkę daugiausiai balsų, bus paskelbti gruodžio 6 d. J. Vachtangovo teatre vyksiančioje iškilmingoje ceremonijoje. Dalyvauti teatro ir kino favoritų rinkimuose galima iki lapkričio 30 d. https://teatral-online.ru/star/shortlist/ 

 

. . . skaityti toliau

18/10/21

Rygos kino festivalyje – filmas su Valentinu Novopolskiu pagrindiniame vaidmenyje

Rygos tarptautiniame kino festivalyje pristatomas latvių režisierės Lienos Šmukstės filmas „Miškas“ su Valentinu Novopolskiu pagrindiniame vaidmenyje. Aktorius čia sukūrė tardytojo, tiriančio merginos dingimo bylą, vaidmenį. Filme vaidina ir latvių teatro ir kino žvaigždė Guna Zarinia.

 

Filmas sukurtas pagal Polinos Borodinos to paties pavadinimo pjesę, o įdomus dar ir tuo, kad aštuoni aktoriai karantino metu filmavo patys save namuose, mieste arba miške, filme nėra dialogų, o pagal įrašus sukurtas ir videoserialas Instagrame bei paroda. Projektą prodiusuoja Jevgenija Šermeneva.

 

http://oteatre.info/les-film-riga/

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

 

. . . skaityti toliau

07/10/21

Festivalis „Baltijskij dom“ vyks gyvai

Festivalyje „Baltijskij dom“, vyksiančiame Sankt Peterburge spalio 6 – 20 d., bus parodyta 14 spektaklių, kuriuos vienija tema „Demonai XX-21“. Festivalio tarptautinėje dalyje: Alessandro Sera „Makbetas“ (spalio 12 d.), Aleksandro Rubinovo „Mano tėvas“ (spalio 13 d.) ir Oskaro Koršunovo „Otelas“ (spalio 18 d.).

 

Festivalio programoje: Vladimiro Krasovskio „Pirosmanis, arba Vienatvės šventė“ (spalio 7 d.), Jevgenijaus Korniago „Santuoka su vėju“ (spalio 9 d.), Andrejaus Prikotenko spektaklis „Peteris“ pagal to paties pavadinimo Tatajnos Tolstajos apsakymą (spalio 10 d.), Dmitrijaus Krestjankino „Kaimas ir aš“ (spalio 10 d.) – dokumentinis kaimo paauglių tyrimas, Josifo Raichelgauzo „Pasiutę žagarai“ (spalio 12 d.) – apie mitinge sulaikytą moksleivį, Kamos ginko „Paskutinė Krepo juosta“ (spalio 13 ir 14 d.) – Igoriaus Jasulovičiaus monospektaklis, Dmitrijaus Volkostrelovo „Patrankų mėsa“ (spalio 14 ir 15 d.), Romano Muromcevo „Bastūnai“ (spalio 17 d.) – apie žmones, nusprendusius atskleisti „super paslaptį“ ir Oskaro Koršunovo „Tarelkino mirtis“ – neseniai įvykusi teatro-festivalio „Baltijskij dom“ premjera.

 

Originalus šaltinis https://teatral-online.ru/news/30198/


Nuotraukoje – scena iš spektaklio „Tarelkino mirtis"

 

. . . skaityti toliau

06/09/21

Baltarusijos valdžia uždaro festivalius „TEART“ ir „Lapkritis“

Rugpjūčio 27 d. išaiškėjo, kad Minske nepaaiškinus priežasčių buvo likviduotas Vizualinių ir atlikėjų menų centras „Art Corporation“, organizuodavęs festivalius „TEART“ ir „Lapkritis“ («Листопад»). Vizualinių ir atlikėjų meno centras „Art Corporation“ buvo įkurtas 2012 metais. Direktorė ir įkūrėja – teatro prodiuserė Anželika Kraševskaja. Centras organizuodavo tokius didelius festivalius kaip  „TEART“ ir „Lapkritis“, kino ir teatro projektus, parodas, nuolat transliuodavo spektaklius iš viso pasaulio, aptarimus ir paskaitų ciklus.

 

http://oteatre.info/v-minske-zakryli-art-corporation/

. . . skaityti toliau