Pjesės „Pergalės diena

Pjesės „Pergalės diena" online skaitymas su mūsų aktoriais

Pjesės „Pergalės diena" online skaitymas su mūsų aktoriais

Pjesės „Pergalės diena" online skaitymas su mūsų aktoriais

Marina Šimadina apie Michailo Durnenkovo pjesę „Pergalės diena“

 

Marina Šimadina, žurnalas „Teatr“

 

Rygos kompanija KATLZ organizavo Michailo Durnenkovo pjesės „Pergalės diena“ online skaitymą, kuriame dalyvavo keturių šalių aktoriai. Prodiuserė Jevgenija Šermeniova tokius skaitymus Zoom‘e pradėjo pandemijos metu, kai mes visi buvome atskirti dėl karantino ribojimų. Dabar ši idėja vėl tapo aktuali, nes daug tekstų rusų kalba tiesiog negali nuskambėti Rusijoje, kur jie ypatingai reikalingi. Tarp jų – Michailo Durnenkovo pjesės, kadangi jis uždraustas savo tėvynėje dėl pilietinės pozicijos. Įdomu, kad pirmu J. Šermeniovos projektu Latvijoje buvo Durnenkovo pjesės „Karas dar neprasidėjo“ pastatymas. Dabartinė „Pergalės diena“ – loginis šios temos tęsinys.  

 

Šią pjesę Durnenkovas sukūrė 2014 metais Tagankos teatrui. Tačiau Jurijaus Moravickio režisuotas spektaklis buvo parodytas vos kelis kartus ir išbrauktas iš repertuaro Dūmos deputatų reikalavimu neva kaip „įžeidžiantis veteranus“, nors ši istorija visai ne apie juos. Siužeto pagrindiniai veikėjai – jaunuoliai, kuriems stambi renginių agentūra užsakė renginio, skirto gegužės 9-ajai, scenarijų. Tai yra, pjesėje pasakojama ne apie karą, o apie tai, kaip atminimas apie jį atspindimas šiomis dienomis, kaip jis leengvai perkamas ir parduodamas, tampa spekuliacijų objektu. Tekste labai aiškiai parodoma, kaip politiniai technologai ir reklamuotojai – Pelevino dvasia – manipuliuoja visuomenės sąmone, parduodama publikai tai, ko ji nori, - „lengva spindintį nugalėtojo jausmą“, pasididžiavimo savo šalimi, jos žygdarbiais ir didybe jausmą. Tik pjesė net n apie šventės ideologus, o apie tuos, kieno rankomis ji kuriama, – 30-40-mečius kūrybinius darbuotojus, užaugusius jau kitame laikmetyje ir neprisimenančius gyvų liudijimų apie karą. Jiems istorinė atmintis – tik prekė, kurią reikia gražiai supakuoti. Tačiau išaiškėja, kad net šiai ciniškai kartai prekyba praeitimi nepraeina be pasekmių, nes yra genetinė atmintis.

 

Visą pjesės veiksmą herojus Semionas bendrauja su savo senu draugu Griša, kuris akivaizdžiai nesidžiaugia dėl jų susitikimų ir nepalaiko konformistinių bičiulio įsitikinimų. Nutinka žmogžudystė. Tačiau finale, vizito pas psichiatrą metu, išaiškėja, kad jokio Grišos nėra, kad tai – paties Semiono alter ego, jo kita pusė. Herojus suskyla į dvi asmenybes labiausiai dėl šeimyninės anamnezės: vienas jo senelis karo metu pabėgęs iš vokiečių nelaisvės pateko į baudžiamąjį būrį, o kitas tarnavo apsaugos būryje ir jį saugojo. Ir šis „skeletas spintoje“, šis daug metų nutylimas priešiškumas plėšo herojų iš vidaus. Jis stengiasi atsiriboti nuo praeities, suskaitmeninti ją – padaryti iš senelio veterano gražią hologramą šventiniam šou. Tačiau sandoris su sąžine galų gale sužlugdo jį patį, o militaristinių kontrasignacijų auginimas atveda prie tikro karo – pjesė baigiasi oro antskrydžio sirenos kaukimu, raginančiu visus nusileisti į slėptuvę.

 

Trumpai tariant, šių dienų įvykius autorius numatė dar prieš 8 metus. Tačiau pjesė itin aktuali ne vien dėl to. Galų gale, bet koks menas kalba pirmiausia apie žmogų, tyrinėja jo vidinį pasaulį. Šis tekstas labai gerai iliustruoja, kas nutinka sieloms tų, kurie šiandien „keičia kailį“, kas viską suvokia, bet užima tą poziciją, kuri naudinga ir gerai mokama. Pjesėje yra dar vienas herojus – jau minėtos renginių agentūros vadovas, Bosas. Tai išsilavinęs žmogus, daug perskaitęs apie karą, aplankęs Dachau, kur nuo siaubo vėmė tualete. Tik jis pasirinko pamiršti visus baisius dalykus, išstumti juos iš sąmonės ir pradėjo labai pragmatiškai uždirbti iš patriotizmo, nuo ko jo stogas galutinai nučiuožė ir ant jo išaugo antena, priimanti „tėvynės signalus“. Mano nuomone, tai ryškus daugelio šių dienų „kūrėjų“, dirbančių propagandai, portretas.

 

Bent jau tarptautinės aktorių komandos sukurti personažai pasirodė labai atpažįstami, nors skaitymas vyko, galima sakyti, iš lapo, be bendrų repeticijų. Joje dalyvavo Estijos rusų teatro aktoriai Viktoras Marvinas ir Tatjana Kosmynina, Lietuvos rusų dramos teatro aktoriai Valentin Novopolskij ir Dmitrij Denisiuk, Rygos M. Čechovo rusų teatro aktoriai Jekaterina Frolova ir Ivanas Strelcovas, latvių aktorius Girts Kruminš, žurnalistas ir dramaturgas Michailas Kalužskis iš Vokietijos, ir pats Michailas Durnenkovas – iš Helsinkio. Ir šis kūrybiškų žmonių susivienijimas virš valstybinių sienų totalaus tragiško atsiskyrimo ir karų visų su visais metu atrodo kaip dalykų, kurių mums šiandien taip trūksta – solidarumo, palaikymo ir savitarpio supratimo – akcija.

 

Skaitymo įrašą galima pamatyti kompanijos KTLZ RIGA YouTube kanale.

 

Originalus šaltinis Журнал Театр. • Марина Шимадина о пьесе Михаила Дурненкова «День победы» (oteatre.info)

 

 




grįžti atgal