Albertʼo Camus filosofinės pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.

Vis dėlto, režisieriaus Jokūbo Brazio pastatytas „Kaligula“ – tai spektaklis ne vien apie ant beprotybės ribos vaikščiojantį valdovą ir jo nežabotos fantazijos įkalintą Romos imperiją. Šio Kaligulos, kurį vaidina aktorius Arturas Svorobovičius, istorija skleidžiasi teatro pasaulyje, kuriame tironijos įrankiu gali tapti viskas: repertuaro politika, kolegų profesinių galimybių ribos, valstybinė, bet ne gimtoji kalba. Šioje „Kaligulos“ interpretacijoje Kaligula ne tiek laidoja savo seserį Druzilą, kiek dalyvauja laidotuvėse Teatro, kurio jau nebėra ir nebebus, teatro, kuris degina kaip liepsna, kuriame personažai ir istorijos dar kuriamos iš ašarų, kraujo ir prakaito. „Kaligula“ – tai spektaklis apie besikeičiantį teatrą ir aktorių, ieškantį jame savojo mėnulio.

Patį Kaligulą galima interpretuoti ir kaip personažą, savyje užauginusį nerimo ir nepasitenkinimo šiuolaikinio pasaulio būkle jausmą, ir siekiantį išvalyti pasaulį – pakrikštyti jį ugnimi. Kaligula čia – figūra, ieškanti naujo kelio, radikalių pokyčių, krauju apvalant senąjį pasaulį. Kai tiek aplinkos problemos, tiek tarptautiniai konfliktai tampa vis nuožmesni, „Kaligula“ kviečia susimąstyti, kaip asmeninė ir politinė valia gali paveikti pasaulio likimą. Kaligula gali būti simbolinis priminimas, kad šiandieninėje pasaulio arenoje itin svarbu pasirinkti teisingą kelią. Ar renkamės tamsą ir susinaikinimą, ar visgi galime rasti būdą pasaulį dar išgelbėti?

„Spektaklio veiksmas vyksta teatro kavinėje. Tai miglota tarpinė zona, mikrokosmas, kur susilieja tikrovės ir iliuzijų bangos. Kaligulos veiksmai – lyg meninė nesantaika – atskleidžia tamsiąją žmogaus prigimties ir sąmonės pusę. Jis ne tik kelia klausimus, bet yra ir žmogaus bei dangaus kūnų ryšio atributas. Laisvės labirinte Kaligula yra įkaitas, kuris kankinystę švenčia kaip išsilaisvinimą, skelbia, jog tik per kančią galima atskleisti tikrąją būtį. Toks traktavimas sukuria formulę, pagal kurią priešybės – drąsa ir baimė – it kolonos virsta ant žmogaus pėdų, jas traiško, ir į pasaulį žengia Kaligula. Tai žmogus, tyrinėjantis tamsią teatro erdvę, kurioje sceniniu žibintu pasidabinusios mimozos sužydi kaip neįminamos siužeto linijos ženklas.“ (Jokūbas Brazys)

Spektaklyje skamba: The Marcels. „Blue Moon“.

///

Albert Camus (1913–1960) – prancūzų rašytojas ir filosofas, Nobelio literatūros premijos laureatas, pjesę „Kaligula“ parašė 1938-aisiais. Savo laiku pjesė šiltai sutikta nebuvo, tačiau vokiečių okupuotame Paryžiuje, Antrojo pasaulinio karo įkarštyje pasirodę romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“ leido visiškai kitaip pažvelgti į šį tekstą ir taip „Kaligula“ užgriuvo visu savo prasminiu svoriu. Toks pasakojimo būdas kaip šis tapo autoriaus vizitine kortele – A. Camus savo filosofines mintis išdėstęs filosofinėje esė sukurdavo romaną ir teatro pjesę, kurios be filosofinio krūvio išsiskyrė ir neginčytina menine jėga.

Jokūbas Brazys (g. 1995 m.) – teatro režisierius, Oskaro Koršunovo bei Eimunto Nekrošiaus mokinys, 2021 m. baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sukūrė spektaklius pagal Moliere’o pjesę „Mizantropas“, Williamo Shakespeare’o „Makbetas“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Peterio Shafferio „Equus“, Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“. J. Brazys bendradarbiavo su festivaliais: „Face Theatre Festival“ Budapešte, „Volta On Line“ Vilniuje, „Theatre Olympics 2019“ Sankt Peterburge. Dirbo režisieriaus O. Koršunovo asistentu statant Rimanto Kmitos „Remygą“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre ir Williamo Shakespeare’o „Otelą“ OKT / Vilniaus miesto teatre.

///

KESONIJA

Ir ta baisi laisvė yra laimė?

KALIGULA

Būk tuo tikra, Kesonija. Be jos aš būčiau buvęs patenkintas žmogus. Jos dėka įgavau dievišką atsiskyrėlio įžvalgumą. Aš gyvenu, žudau, naudojuosi beribe valdžia griauti, ir kūrimas, palyginti su tuo, atrodo maivymasis. Tai ir reiškia būti laimingam. Tai ir yra laimė, šis neapsakomas išsilaisvinimas, ši visuotinė panieka, kraujas, neapykanta aplink mane, šitas neregėtas vienišumas žmogaus, kuris niekada neišleidžia iš akių viso savo gyvenimo, begalinis nebaudžiamo žudiko pasitenkinimas, šita nepermaldaujama logika, triuškinanti žmonių gyvybes, ir tavąją, Kesonija, kad pagaliau būtų pasiekta amžinoji vienatvė, kurios aš trokštu.

(Albert Camus. „Kaligula“. Iš prancūzų kalbos vertė Birutė Gedgaudaitė)

Spektaklis rodomas lietuvių kalba su rusiškais titrais. Jei norite aiškiai matyti titrus, rekomenduojame rinktis vietas parteryje nuo 7 eilės.

Spektaklio anonsą galite peržiūrėti paspaudę ČIA

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos