.jpg)
EGLUTĖ PAS IVANOVUS
20
/12
penktadienis
18:30
21
/12
šeštadienis
18:30
22
/12
sekmadienis
18:30
Spektaklis 2013 m. pelnė keturis „Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimus už geriausią metų režisūrą, scenografiją, muziką ir pagrindinio Auklės vaidmens atlikimą.
Kūrybinė grupė
Režisierius – Jonas Vaitkus
Scenografas ir kostiumų dailininkas – Jonas Arčikauskas
Kompozitorius – Algirdas Martinaitis
Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus padėjėjas – Gelena Ivaškevič / Nadežda Pereverzeva
Režisieriaus asistentė – Leokadija Dabužinskaitė
Pjesę į lietuvių kalbą titrams vertė – Sigitas Parulskis
EGLUTĖ PAS IVANOVUS EGLUTĖ PAS IVANOVUS EGLUTĖ PAS IVANOVUS EGLUTĖ PAS IVANOVUS EGLUTĖ PAS IVANOVUS EGLUTĖ PAS IVANOVUS
Prieššventinės vaikų maudynės pasiturinčių inteligentų šeimoje netikėtai liaujasi auklei stvėrus kirvį ir nukirsdinus vieną iš globotinių. Istorija pasibaigia taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjusi – po virtinės absurdiškų mirčių pjesėje pritrūksta personažų. Štai tokį žymaus rusų absurdisto Aleksandro Vvedenskio siužetą žiūrovams siūlo režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio kūrybinė grupė.
Pjesėje tvyro absurdu alsuojantis Šv. Kalėdų laukimas, blaškosi karikatūriška patina paženklinti personažai. Alogizmų, naivumo bei siaubo derinyje esti ir žiupsnis sakralumo. Paradoksalios poezijos, metafizikos bei lingvistinių žaidimų sankirtoje nesąmonė tampa reikšmingesnė už sąmonę, fragmentacija – už vientisumą.
Norint geriau suprasti A. Vvedenskio pjesę svarbu prisiminti, kad oberiutų (1927 m. A. Vvedenskis kartu su poetu Daniilu Charmsu įkūrė literatūrinę teatrinę grupę OBERIU) estetikos principas – atsisakyti mėgdžioti realybę. Tikroviškumo kultą, kurį sukūrė senoji, o vėliau perėmė sovietinė dramaturgija, oberiutai griežtai neigė („nėra nieko melagingesnio nei tikroviškumo mėgdžiojimas“). Pjesės pagrindas – „kalėdinio pasakojimo“ žanras. Siužetas apjungia rusų kalėdinį pasakojimą ir sovietinių laikų naujametę eglutę. Po spalio perversmo švęsti Kalėdas, kaip svarbų tikintiesiems įvykį, buvo uždrausta; puošti naujametes eglutes buvo leista tik nuo 1937-ųjų. Krikščioniškojo stebuklo laukimą pakeitė tikėjimas „šviesia ateitimi“. Pjesė „Eglutė pas Ivanovus“ diskredituoja tokios ateities, kaip komunizmo, nemirtingumo idėją. A. Vvedenskio kūrinys – ne vien XX a. 3–4 dešimtmečių gyvenimo ir kultūros atspindys, jis apima platesnį spektrą: praėjusių dešimtmečių literatūrą, požiūrį į istoriją ir kultūrą, įsigalėjusių žmogėdriškų idėjų aspektą, idėjų, tapusių faktais ir nulėmusių realybės vystymąsi.
///
A. Vvedenskis kartu su bendraminčiu D. Charmsu 1925 m. savo eiles publikavo futuristų rinkiniuose, o 1927 m. įkurta literatūrinė teatrinė grupė OBERIU (Realaus meno sąjunga, ОБЭРИУ – Объединение Реального Искусства) poetine išraiška pranoko daugelį senųjų literatūros korifėjų; kaip dramaturgai jie aplenkė Europos absurdo teatrą 40-čia metų iki jo atsiradimo Prancūzijoje. Tuo metu A. Vvedenskis su bendraminčiais (Zabolockis, Oleinikovas, Druskinas, Lipavskis, Malevičius, Filonovas) dirbo garsiuose to laikotarpio žurnaluose vaikams. Išleisti kolektyvinį rinkinį nepavyko, tad grindinė OBERIU viešo egzistavimo forma buvo performansai. Mieste iškabindavo absurdiškas afišas, o pačius performansus pokštaujanti komuna palydėdavo filmų peržiūromis, magijos triukais ir net cirko numeriais. Publikos reakcija būdavo labai įvairi – nuo susižavėjimo iki pasipiktinimo.
„Vaitkus šįkart konkretizuoja savąjį daugybę kartų pasirašytą pasaulio idiotizmo manifestą.“ (Šarūnė Trinkūnaitė)
„Režisierius J. Vaitkus sumaniai pasinaudojo A. Vvedenskio pjesės aplinkybėmis ir, regis, papasakojo ne tiek istoriją apie jaunai vulgariai merginai Soniai Ostrovai kirviu galvą nukirtusią Auklę, o pastatė spektaklį apie Rusų dramos teatrą. Ir apie tai, ko neįmanoma išvengti ne tik gyvenime, bet ir teatre. Apie mirtį, gimimą, naujos gyvybės atsiradimą. Apie trupės kartų kaitą ir naują žiūrovą.“ (Andrius Jevsejevas)
///
Aleksandr Vvedenskij (1904–1941) – gimė Sankt Peterburge inteligentų šeimoje. Dar gimnazijoje pradėjo kurti eiles. Studijavo teisę, lankė paskaitas Rytų fakulteto kinų skyriuje. 1931 m. buvo įskųstas ir suimtas kartu su kitais oberiutais, 1932 m. ištremtas į Kurską (ten kurį laiką gyveno kartu su D. Charmsu), vėliau gyveno Vologdoje, Borisoglebske. 1941 m. rugsėjo 27 d. vėl buvo suimtas ir apkaltintas „kontrrevoliucine agitacija“. Artėjant vokiečių kariuomenei buvo išvežtas etapu iš Charkovo į Kazanę, bet pakeliui mirė nuo ligos (1941 m. gruodžio 20 d.). Kur A. Vvedenskis palaidotas – nežinoma.
Jonas Vaitkus (g. 1944 m.) – teatro ir kino režisierius, teatro pedagogas, Lietuvos Nacionalinės premijos ir daugelio kitų premijų laureatas. J. Vaitkus sukūrė arti šimto dramos spektaklių, operų Lietuvoje ir užsienyje, yra režisavęs kino filmų. J. Vaitkaus teatro estetika, braižas visad atpažįstamas, režisūra išsiskiria griežta struktūra, atviru teatrališkumu, ekspresija, poetiškumu, žanrinių, stilistinių priemonių įvairove, jo spektakliuose ryškūs žmogaus prigimties, politiniai ir socialiniai akcentai.
///
Koks miškas nuostabus, sniegai balčiausi.
Pašlovinkit ratus, jie patys apvaliausi.
Kamienai kinkiniuos be žado lėks.
Ir posūniai už juos kaip angelai pažviegs.
Taigi rytoj Kalėdos, ir mes, netikę žmonės,
jas sveikinsim priėdę nežemiškų malonių.
Nuo sosto Dievas žiūri, drovi jo šypsenėlė.
„Ak, – dūsauja Dievulis, –
Tu, liaudie, našlaitėle.“
(Medkirčių himnas iš A. Vvedenskio pjesės „Eglutė pas Ivanovus“. Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis.)
Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais
Spektaklio anonsą galite peržiūrėti paspaudę ČIA
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
|
Recenzijos, |
Rūta Šetikaitė J. Vaitkus. Requiem cirko triumfui Eglutė pas Vaitkų, Martinaitį ir Arčikauską
|
|
|
Andrius Jevsejevas Eglučių tradicija laidojama pas Ivanovus?
|
||
|
Jūratė Visockaitė Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia
|
||
|
Šarūnė Trinkūnaitė Kalėdos Jono Vaitkaus Neverlande
Vaitkaus miuziklas kruvinam šimtmečiui
|
Spektaklyje vaidina
Apaštalai: Aleksandr Agarkov, Viačeslav Lukjanov, Vladimir Serov, Maksim Tuchvatulin
Auklė – Valentin Novopolskij
Petia Perovas, 1-metis berniukas – Sergej Zinovjev
Nina Serova, 8-metė mergaitė – Valentina Lukjanenko
Varia Petrova, 17-metė mergaitė – Larisa Popova
Volodia Komarovas, 25-erių metų berniukas – Artūras Aleksejevas
Sonia Ostrova, 32-jų metų mergaitė – Edita Gončarova
Miša Pestrovas, 76-erių metų berniukas – Jurij Ščiuckij
Dunia Šustrova, 82-jų metų mergaitė – Vera Stasenia
Šuo Vera – Inga Maškarina / Jevgenija Karpikova
Policija: Anžela Bizunovič, Valentinas Krulikovskis
Virėjas – Jurij Ščiuckij
Kambarinė Nijolė Kazlauskaitė
Fiodoras, medkirtys – Dmitrij Denisiuk
Medkirčiai: Telman Ragimov, Aleksandr Kanajev, Artur Svorobovič
Žirafa – Jevgenija Rusakova
Vilkas – Valentin Kirejev / Igoris Abramovičius
Liūtas – Valentinas Krulikovskis
Kiauliškas paršelis – Jelena Juščenko
Puzyriova-motina – Jevgenija Gladij
Puzyriovas-tėvas – Vladimir Dorondov
Raštininkas – Anžela Bizunovič
Apskrities viršininkas – Nikolaj Antonov
Gydytojas – Valentin Kirejev / Igoris Abramovičius
Sanitaras – Telman Ragimov
Tarnaitė – Jelena Juščenko
Sekretorius – Anžela Bizunovič
Teisėjai: Tatjana Genzel, Vidmantas Fijalkauskas, Laima Košytė
Tarnai, kareiviai, bepročiai, karstadirbys, lotynų ir graikų kalbų mokytojai: Jelena Bogdanovič, Liuda Gnatenko, Jevgenija Karpikova, Ruslan Kižajev, Laima Košytė, Jekaterina Makarova, Aleksandra Metalnikova, Jelena Orlova, Telman Ragimov, Vera Stasenia, Juliana Volodko, Nikolaj Malov, Viktorija Aliukonė-Mirošnikova
Vaikas, grojantis fortepijonu – Povilas Bernotas
Dirigentas – Vytautas Lukočius / Valentinas Krulikovskis
EGLUTĖ PAS IVANOVUS EGLUTĖ PAS IVANOVUS EGLUTĖ PAS IVANOVUS
grįžti atgal