1896 m. baigtos rašyti Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ paantraštė įvardija: „keturių veiksmų scenos iš kaimo gyvenimo“. Daug metų profesorius Serebriakovas mėgavosi tuo, jog šeima jį garbina, , juo žavisi, yra palaikomas finansiškai – pinigus siunčia iš mirusios žmonos dvaro. Profesoriui išėjus į pensiją, daug kas keičiasi – jis yra priverstas persikelti į kaimą, nes gyventi mieste nebeleidžia finansinė padėtis. Serebriakovas visiems dvaro gyventojams įsiėda su savo užgaidomis ir skundais dėl podagros. Konfliktą dar labiau įsiūbuoja tai, jog Ivanas Voinickis (dėdė Vania) įsimyli jauną profesoriaus žmoną Jeleną Andrejevną ir ima jai rodyti dėmesį.

Spektaklis – imersinis (įtraukiantis, interaktyvus), t. y. žiūrovai neakivaizdžiai dalyvauja pačiame spektaklyje, su gidu keliauja po skirtingas veiksmo vietas, tapdami nematomais ir nebyliais ten vykstančių įvykių liudininkais. Spektaklis paprastai vaidinamas Markučių dvare (Subačiaus g. 124, Vilnius). Markučių dvaras – ideali vieta atkurti XIX a. pabaigos, anot A. Čechovo, „scenas iš kaimo gyvenimo“. Autentiką  XIX a. atmosferą išsaugoję muziejaus kambariai, kalvotas sodybos landšaftas, aplinka, leidžianti atskiras scenas vaidinti ne tik namo patalpose, žiūrovams suteikia galimybę patirti tikrą „kelionės laiku“ įspūdį. Spektaklis rodytas ir Palangoje, miesto burmistro Jono Šliūpo memorialinėje sodyboje,  pasirodymai planuojami ir kitose autentiškose erdvėse.

Žiūrovai padalinami į 4 grupes po 15 žmonių. Kiekvienai grupei skiriamas gidas – stalkeris, kurio užduotis – koordinuoti žiūrovų kelionę po A. Čechovo kūrinį. Gidai supažindina savo grupes su būsimo spektaklio žaidimo taisyklėmis, pareigomis ir teisėmis bei išdalina kaukes, kurių negalima nusiimti iki pat spektaklio pabaigos. Vienu metu vaidinamos 4 atskiros scenos, stebimos skirtingų žiūrovų grupių, kurios pagal gidų nurodymus keliauja spektaklio erdvėje. Kambarius skiria durys, bet tiek žiūrovai, tiek pjesės herojai gali girdėti už sienos vykstantį gyvenimą.

Spektaklio kūrėjų tikslas – atkurti ne pjesės siužetą, bet pačią situaciją – neapykantos, savigraužos, pykčio, o kartu ir meilės bei aistros perpildytus Voinickio namus. Siekiama žiūrovui sukurti sąlygas ne tik stebėti, bet ir patirti, maksimaliai pasinerti į visiškai naujus išgyvenimus, jausmus.

„Dėdės Vanios“ inscenizacijos autorius ir režisierius statytojas Tadas Montrimas 2020 m. už šio spektaklio režisūrą apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ nominacijoje „Už metų patirtį“.

„Mes juk ne kasdien esame labai arti kokio nors konflikto, santykių aiškinimosi – spektaklyje žiūrovai taps tarsi nematomi, vaikščios po svetimus gyvenimus, išgirs daug gyvenimiškos filosofijos, galės pasimokyti iš svetimų klaidų... Pasaulio praktika liudija, kad imersinis teatras veikia labai stipriai, žiūrovas gauna daug naujų potyrių, dėl kurių mūsų laikais ir einama į teatrą. Žinoma, daug priklausys nuo paties žiūrovo nusiteikimo ir noro dalyvauti šiame dar nepatirtame teatro nuotykyje. Nelygu, kiek bus aktyvus ir pastabus, kiekvienas pamatys savo spektaklį. O spektaklyje bus ir išties mistinių momentų, netgi detektyvinių niuansų.“ (Tadas Montrimas)

„Tik veiksmui prasidėjus lauke, vėliau persikėlus į namą, slenkant paskui personažus prieblandoje skendinčiais kambariais, pamažu galėjai atskirti tikrą, o ne išgalvotą Čechovo pasaulį. Namas, pritvinkęs amžių kvapo, kiekviena jausmų pripildyta „stotelė“ – taškai, kuriuose buvo vaidinamos atskiros scenos, sukūrė „Dėdės Vanios“ prasmių polifoniją. Laiko ir erdvės dimensijos, kurios ypač svarbios Čechovui, šiame spektaklyje tapo ne tik juntamos, bet ir regimos. Gal tai ir yra svarbiausia imersinio teatro paslaptis? Dėvimos kaukės atstojo ketvirtąją – neregimą – spektaklio sieną ir tuo pačiu iš ypatingai arti leido apžiūrėti kiekvieno personažo būseną, o tai reiškia, pamatyti, kada ir kaip aktorius tampa personažu.“ (Daiva Šabasevičienė)

„Režisierius meistriškai skaido pjesę ir sudėlioja ją laike bei erdvėje taip, kad visos keturios žiūrovų grupės vienu metu galėtų stebėti skirtingas scenas ir nesusidurtų vedžiojamos. Tai reiškia ir papildomą užduotį aktoriams, turintiems po kelis kartus vaidinti tą pačią sceną ir iš karto, be nuoseklumo, panašiai kaip kino aikštelėje, parodyti aukščiausią emociją. Tad dėl pjesės skaidymo neišvengiamai tenka atsisakyti dalies psichologinių niuansų ir pasitelkti aiškius ženklus. Juk dalis žiūrovų jaučiasi kaip vaiduokliai, ką tik kiaurai perėję svetimo namo sieną, bandantys susivokti, kas yra kas, kas ką įsimylėjęs ir dėl ko taip stipriai kenčia.“ (Ieva Tumanovičiūtė)

///

Antonas Čechovas (1860–1904) – vienas žymiausių rusų rašytojų. Trumpus humoristinius apsakymus bei feljetonus kūrė dar studijuodamas mediciną Maskvos universitete. XIX a. 9-ajame dešimtmetyje jis buvo vienas žymiausių Rusijos rašytojų humoristų. Pasaulinę šlovę jam pelnė kūriniai, kuriuose gilinosi į vidinę žmogaus kultūrą, vidinių suvaržymų, dvasinio nuovargio, žmoniškumo aspektus: apsakymai „Stepė“, „Palata Nr. 6“ ir „Nuobodi istorija“ bei pjesės „Vyšnių sodas“, „Žuvėdra“, „Dėdė Vania“, „Trys seserys“, kurias iki šiol stato pasaulio teatrai.

Tadas Montrimas  (g. 1984 m.) – teatro režisierius, aktorius, imersinio teatro Lietuvoje puoselėtojas, studijavo vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Jono Vaitkaus kursas) ir režisūrą Maskvos akademinio dailės teatro studijoje (MCHAT, Viktoro Ryžakovo kursas). Režisavo kelias dešimtis spektaklių, dirbo Lietuvos ir užsienio teatruose, organizavo ir koordinavo didelio masto renginius. Kaip aktorius yra vaidinęs ne viename filme, serialuose. Menininkas gilinasi į tiesioginės patirties teatro specifiką, domisi šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos pristatymu ir scenine sklaida.

Spektaklis rodomas rusų kalba

Lauros Vansevičienės nuotraukos