Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus

Šolomas Zelmanavičius

Spektaklio meno vadovas Jonas Vaitkus

Režisierius Albertas Vidžiūnas

Vienos dalies dramatinė legenda

 

1 val. 50 min.

Premjera – 2024 06 15

17

/01

penktadienis

18:30

Kūrybinė grupė

Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus

Spektaklio meno vadovas – Jonas Vaitkus

Režisierius – Albertas Vidžiūnas

Scenografijos ir šviesų dailininkas – Artūras Šimonis

Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė

Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė

Vaizdo projekcijų autoriai – Agnė Marcinkevičiūtė, Artūras Šimonis, Darius Budrys

Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė

Režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva

Literatūros konsultantas – Gytis Norvilas

Pjesę iš jidiš į lietuvių kalbą vertė Roza Bieliauskienė

Pjesę į rusų kalbą vertė Aleksandra Šalkinė ir Anastasija Archipova

„Tyrąją maldą“ į lietuvių ir rusų kalbas vertė Lara Lempertienė

Konsultantės – Vilma Gradinskaitė, Lara Lempertienė

 

 

,,Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ – tai Jono Vaitkaus trijų veiksmų kompozicija pagal dailininko, rašytojo Šolomo Zelmanavičiaus dramatinę legendą ,,Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“, dailės darbus, žydų kultūros rašytinius ir sakytinius šaltinius.

 

Š. Zelmanavičiaus legenda „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“ jidiš kalba („Ger cedek. Vilner graf Potocki“) labai nedideliu tiražu išėjo 1934 m. Kaune. Ger cedekas – tai hebraiškas terminas, reiškiantis prozelitą teisuolį, į judėjų tikybą perėjusį žmogų, atsivertėlį.

 

Atsivertėlis Grafas Potockis – iš dalies istorinis asmuo, prieš 275 metus už įsitikinimus Vilniuje sudegintas žmogus. Pjesei Š. Zelmanavičius pritaikė seną žydų legendą apie judaizmą priėmusį turtingą krikščionių jaunuolį, kuri tapo neatskiriama ne tik Vilniaus, bet ir visos Rytų Europos žydų folkloro dalimi. Legendos prototipas greičiausiai buvo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nutarimu 1753 m. birželio 9 d. Vilniuje sudegintas kroatas Rafalas Sentimani, kuris priėmė judaizmą ir apsigyveno Iljos štetle. Yra keletas užrašytų legendos pasakojimų, tačiau esminis pasakojimo motyvas per amžius išliko toks pat – tragiškai susiklosčiusi kilmingojo krikščionio, kuris dėl žydų tikėjimo išsižada ne tik turtų ir socialinio statuso, bet ir gyvybės, lemtis.

 

Spektaklyje labai aiškūs keli sluoksniai: Grafo Potockio ir Juditos meilės bei Grafo dvilypumo (jame gyvena dvi sielos) drama, kurią lydi ryškus noras apsivalyti, atgailauti už nuodėmes, siekti tyrumo. Grafas yra tiesos ieškantis žmogus, išpažintis tampa nuolat šį žmogų lydinčiu leitmotyvu. Ugnis apvalo geriausiai, tačiau šiuo atveju ugnis – budelis, bausmė.

 

Ar dar galime ir verta mirti už įsitikinimus? Kur riba tarp pasiaukojimo, fanatizmo ir naivumo? Ir apskritai, ar švaros, kuklumo, saiko siekis neprieštarauja šiandien vyraujančiai „gero gyvenimo“ ideologijai? Spektaklyje dvasinio alkio jausmas visuomenę kviečia į Dievo avinėlio medžioklę.

 

Š. Zelmanavičius pjesėje kuria spalvingą žydišką pasaulį, atskleidžia žydų istoriją, religiją ir tradicijas. Ypatingą vaidmenį Š. Zelmanavičius skiria Vilniaus Gaonui, nors pats herojus pjesėje ir nepasirodo. Atsivertėlio legenda – kruopščiai išplėtota krikščionybės ir judaizmo polemika, kurią įkūnija Grafas Potockis. Svarbiu pjesės akcentu tampa ne tik dviejų didžiųjų religijų konfliktas, bet ir vidinis judaizmo susiskaldymas – litvakų ir chasidų priešprieša.

 

Pjesė parašyta sodria, gyva, emocinga kalba, joje gausu hebrajų kalbai ir litvakų tarmei būdingų žodžių ir posakių. Siekiant išlaikyti kuo daugiau autentiškumo ir perteikti kalbos spalvingumą tekste neverčiami kai kurie žydų kultūrinių ir religinių realijų pavadinimai.

 

Spektaklyje kalbos (jidiš, lietuvių, rusų, hebrajų) grumiasi, stumdosi – it jau kadai išnykusio Vilniaus gatvėse, tarsi liudydamos jau dingusią civilizaciją.

 

„Tėvų atminimui sukurta Š. Zelmanavičiaus pjesė apie atsivertėlį Grafą Potockį siekia apčiuopti esminius, lemtingus religinio tikėjimo motyvus. Gyvybingose, spalvingose bei misticizmo kupinose scenose dramatiškai pristatomos veikėjų būsenos, o tragiška kilmingojo, kuris vardan tikėjimo visko išsižadėjo, lemtis išryškina visuomenės nerimą, žiaurumą ir kartu didelį dievobaimingumą.“ (Albertas Vidžiūnas)

 

///

 

Šolomas Zelmanavičius (1898 – 1941 ?) – Vilniuje gimęs dailininkas, rašytojas. Šolomo, jo brolių ir seserų vaikystė prabėgo žydų kapinėse, nes vaikų tėvas prižiūrėjo senąsias Vilniaus žydų kapines, tad visa gausi šeima gyveno laidojimo draugijos namuose Šnipiškėse, Derevnickajos g. 3. Vaikystėje išgirstos tikros ir išgalvotos istorijos apie kapinėse palaidotus asmenis vėliau darė stiprią įtaką menininko kūrybai.

 

1919 m. Lenkijos armijai užėmus Vilnių balandžio 19–21 d. įvyko pogromai, neaplenkę ir žydų kapinių. Netekęs abiejų tėvų, Š. Zelmanavičius visam laikui paliko Vilniaus kraštą, kuriame vis stiprėjo antisemitizmas, ir pasitraukė į Kauną, kuriame dirbo dekoratoriaus padėjėju Valstybės teatre, kūrė dekoracijas spektakliams, kostiumus Kauno hebrajų teatrui, surengė dvi didžiules personalines parodas, buvo labai produktyvus. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Š. Zelmanavičius daug eksperimentavo, studijavo impresionizmo, primityvizmo, kubizmo, ekspresionizmo ir fotografijos teikiamas raiškos galimybes. Tarpukario Lietuvos žurnalistai rašė ne tik apie Š. Zelmanavičiaus kūrybą, bet ir jo nuotykius – dailininkas buvo išskirtinė asmenybė Kauno bohemos gyvenime. Jo ekscentriškas nuoširdumas traukė publiką, jis buvo nuolatinis įvairių vakarėlių ir pasisėdėjimų dalyvis. Manoma, kad Šolomas ir jo žmona Brocha greičiausiai buvo nužudyti 1941 m., nes tolesnių žinių apie juos nerasta.

 

///

 

Jonas Vaitkus (g. 1944 m.) – teatro ir kino režisierius, teatro pedagogas, Lietuvos Nacionalinės premijos ir daugelio kitų premijų laureatas. J. Vaitkus sukūrė arti šimto dramos spektaklių, operų Lietuvoje ir užsienyje, yra režisavęs kino filmų. J. Vaitkaus teatro estetika, braižas visad atpažįstamas, režisūra išsiskiria griežta struktūra, atviru teatrališkumu, ekspresija, poetiškumu, žanrinių, stilistinių priemonių įvairove, jo spektakliuose ryškūs žmogaus prigimties, politiniai ir socialiniai akcentai.

 

///

 

Albertas Vidžiūnas (g. 1977 m.) – teatro režisierius. 2005 m. baigė teatro režisūros magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas – Jonas Vaitkus). 2002–2006 m. Vilniaus pedagoginio universiteto studentų teatro vadovas ir režisierius. Sukūrė vaidmenų teatre, operoje ir kine. Režisierius ypatingą dėmesį skiria lietuvių klasikinei ir šiuolaikinei lietuvių dramaturgijai. Kaip režisierius su Jonu Vaitkumi bendradarbiavo kuriant spektaklius pagal Fiodoro Dostojevskio ,,Demonus“ (LNDT), Arvydo Juozaičio ,,Širdis Vilniuje“ (Jaunimo teatras). 

 

Spektaklis rodomas lietuvių, rusų, jidiš kalbomis su titrais.

 

 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Pagrindinė spektaklio nuotrauka Lauros Vansevičienės


 

 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

Vilniaus senajame teatre premjera – „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“

 

Gytis Norvilas

Į sceną grįžta Šolomas Zelmanavičius – simpatiškas ekscentrikas, arkliu apkeliavęs Europą

 

 

Ingrida Ragelskienė

Režisieriui Jonui Vaitkui – 80: „Neturėkite iliuzijų, kad jumyse to žvėries nėra“

 

Gytis Norvilas

Režisierius A. Vidžiūnas: „Galios centrai vilioja visokio plauko niekšus“

 

 

Daiva Šabasevičienė

Žydų legendos pėdsakais. „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ Senajame teatre

 

 

LRT Ryto Allegro radijo reportažas

Vilniaus senajame teatre – paskutinė sezono premjera

 

Jūratė Visockaitė. Iš mano užrašų (birželis, II)  

 

 


 

 

Spektaklyje vaidina


Grafas Potockis, Abraomas Ben Abraomas – Ger cedekas – Maksim Tuchvatulin

Halevi – Viačeslav Lukjanov / Valentinas Krulikovskis

Judita – Aleksandra Metalnikova

Grafienė Potocki – Ger cedeko motina – Anžela Bizunovič

Iljos Rabinas – Dmitrij Denisiuk

Penuelis, Nepažįstamasis, Juokdarys – Aleksandr Agarkov

Kunigaikštis Sapiega – Jurij Ščiuckij

Sinagogos patarnautojas, Parnesas – Sergej Zinovjev

Juditos žvaigždė – Jelena Juščenko

Pirmas berniukas – Jelena Ragimova

Antras berniukas – Božena Aleksandrovič

Pirmas kunigas – Telman Ragimov

Antras kunigas – Igoris Abramovičius

Vilniaus Gaono pasiuntinys, Miestelėnas, Dajanas Mozė – Artūras Aleksejevas

Šnipiškių duobkasys, Ivanas, Žydas – Vladimir Dorondov

Moteris – Liuda Gnatenko / Jelena Ragimova

Medžiotojai, Rabinai, Elgetos, Psalmių kalbėtojai

– Nikolaj Antonov, Vidmantas Fijalkauskas, Aleksandr Kanajev, Artur Svorobovič

Choras, Miestelėnai, Balsai, Minia

Anžela Bizunovič, Jevgenija RusakovaJevgenija GladijVera StaseniaAnastasija ŠpakovskajaViktorija Aliukonė-MirošnikovaJevgenija Karpikova, Jekaterina Makarova, Larisa Popova

Sargybinis, miestelėnas – Vladimir Serov

Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus

Vladimir Gurfinkel

skaityti

Vladimir Gurfinkel

skaityti

Vladimir Gurfinkel

skaityti


grįžti atgal