Helmutas Šabasevičius
VIENAS TEATRAS – DAUG ISTORIJŲ
Vilniaus teatro istorijos pradžia – XVI a. 7-asis dešimtmetis. Iki pat 1913 m. spalio 12 d. (pagal Grigaliaus kalendorių), kai tuometinėje Didžiosios Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus) gatvėje buvo atidarytas naujai pastatytas teatras, buvo vaidinama ne specialiai suprojektuotuose pastatuose, bet spektakliams pritaikytose erdvėse. Išskyrus architekto Konstantino Korojedovo (1862 – po 1912) suprojektuotą Izaoko Smaženevičiaus name Georgijaus prospekte (dabar – Gedimino pr. 22) nuo 1900 m. veikusį Vilniaus miesto teatrą, kuris sudegė 1904-aisiais ir nebebuvo atstatytas. Tad Vilniaus senasis teatras – Vilniuje seniausias iki šiol išlikęs teatro pastatas, galintis didžiuotis 110 metų perkopusia istorija.
Teatro ir kūrybinės veiklos pradžia
Teatrą pastatyti sumanė bendrovė „Korwin-Milewski, Bohdanowicz, Zawadzki i Spółka w Wilnie“, kurią įkūrė Hipolitas Korwin-Milewskis, Mieczysławas Bogdanowiczius ir Feliksas Zawadskis. Organizuojant teatro statybas dalyvavo ir grafienė Klementina Tiškevičienė (1856–1921). Paskelbtą teatro pastato konkursą laimėjo architektai Vaclovas Michnevičius (1866–1947) ir Aleksandras Parčevskis (1884– ?). Jiems projektą įgyvendinti talkino inžinierius Koluckis, teatro interjerą sukūrė Varšuvos dailės mokyklos profesorius Edwardas Trojanowskis (1873–1930), kuris dalyvavo ir kuriant Lenkų teatro pastatą Varšuvoje, atidarytą 1913 m. sausio 29 d.
Vilniaus senasis teatras (toliau VST) savo kūrybinę veiklą pradėjo spalio 12 dieną Ludwiko Hieronimo Morstino drama „Lelijos“. Prieš spektaklį orkestras atliko Richardo Wagnerio koncertinę uvertiūrą „Polonia“.
Teatre vaidino įvairios trupės, repertuare vietą rado ir istoriniai veikalai (tarp jų Felikso Aleksandro Geysztowto Bernatowicziaus (1786–1836) drama lietuviška tematika „Pajauta, Lizdeikos duktė“, suvaidinta 1915 metais) ir tuometiniai įvairių žanrų kūriniai.
Hipolit Korwin-Milewski.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vaclovas Michnevičius.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Teatro pastatas. www.polona.pl
Pirmojo spektaklio – Ludwiko Hieronimo Morstino pjesės „Lelijos“ („Lilije“) – skelbimas laikraštyje „Kurjer Litewski“
Reikšmė Lietuvos valstybei
VST salė – reikšminga Lietuvos valstybės istorijai: čia 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vyko Vilniaus (Lietuvių) konferencija, tiesusi kelią į Lietuvos nepriklausomybę. Spektakliuose skambėjo ne tik lenkų kalba, bet ir lietuvių: 1918 m. rugpjūčio 3 d. suvaidinta B. Vargšo-Laucevičiaus drama „Vargšai žmonės“, kurią pastatė Skrajojamasis Juozo Vaičkaus teatras, vadovaujamas Juozo Vaičkaus (1885–1935), kuris kartu su savo trupe buvo priverstas išvykti į Kauną. Čia, Miesto teatre, 1920 m. sausio 19 d. pastatė ir Henriko Zudermano dramą „Joninės“, nuo kurio prasideda profesionaliojo lietuvių teatro istorija.
Vilniaus (Lietuvių) konferencija 1917 m. rugsėjo 18–22 d.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Virsmas – teatras tampa Didžiuoju teatru
Lenkams okupavus Vilnių ir šiam tapus Lenkijos Respublikos miestu, XX a. 3-iajame dešimtmetyje šis teatras vadintas Didžiuoju teatru. Taip padaryta siekiant jį atskirti nuo draugijos „Liutnia“ teatro salės, kurią dar 1910 metais Georgijaus (vėliau – Adomo Mickevičiaus, dabar – Gedimino) prospekte suprojektavo Vaclovas Michnevičius. Pastate Pohuliankos gatvėje vaidino Wojciecho Baranowskio (1913–1915), Edwardo Cepniko (1919–1921) trupės, kurį laiką Didžiajam teatrui vadovavo režisierius Franciszekas Rychłowskis (1878–1949). Jo vadovavimo laikais 1924–1925 m. čia statyta nemažai operų ir operečių. Tarp jų – Fromentalio Halévy „Žydė“, Georgesʼo Bizet „Karmen“, Ruggero Leoncavallo „Pajacai“, Stanisławo Moniuszkos „Halka“ ir kt. Teatre dažnai gastroliavo žinomi operos solistai, pavyzdžiui, Liudvinave gimęs Stanisławas Gruszczyńskis (1891–1959).
Stanisławo Gruszczyńskio gastrolinių spektaklių afiša.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Novatoriai – Lenkijos teatras „Reduta“
Keletą metų šiame pastate veikė garsusis Lenkijos teatras „Reduta“, kuriam vadovavo Juliuszas Osterwa (tikr. Julianas Andrzejus Maluszekas, 1885–1947), istorinės Lietuvos sostinės žiūrovams pažįstamas iš vaidmenų, sukurtų dar Vilniaus rotušėje veikusiame teatre 1907–1909 m. J. Osterwai dirbant Vilniuje 1925–1929 m. bendrovė, iki šiol valdžiusi teatrą, nusprendė pastatą perduoti miestui su sąlyga, kurią 1927 m. rugpjūčio 22 d. įformino notaras Aleksandras Rożnowskis: „Teatro pastatas turi tarnauti sceniniams pastatymams, paskaitoms, susirinkimams ir susibūrimams vien lenkų kalba,“ – prisiminimuose rašė bendrovės dalininkas Hipolitas Korwin-Milewskis (Hipolit Korwin-Milewski. Pohuliankos teatro gimimas. Krantai, 2013, Nr. 3, p. 11).
„Redutos“ veiklą, taip pat tuo metu vykusią pastato rekonstrukciją išsamiai aprašė lenkų teatrologė Agnieszka Wójtowicz straipsnyje „Reduta suka sau lizdelį, arba Osterwa Pohuliankoje“
Žiūrovų salės planas. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Ferdinando Brücknerio „Nusikaltėliai“, Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“...
Porą metų Vilniaus miesto teatrui, kurį sudarė Didysis teatras Pohuliankos gatvėje ir teatras „Liutnia“ Adomo Mickevičiaus gatvėje, vadovavo Aleksandras Zelwerowiczius (1877–1955). Jo vadovavimo laikais buvo pastatytas daug diskusijų sulaukęs vokiečių dramaturgo Ferdinando Brücknerio kontraversiškas veikalas „Nusikaltėliai“ (1930); scenografiją spektakliui sukūrė režisieriaus žmona Krystyna Severinówna ir Józefas Krellis. Didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukė Stanisławo Wyspiańskio poetinė drama „Lapkričio naktis“ (1930), kurią pastatė ir kuriai scenografiją sukūrė dailininkas, Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto dekanas Ferdynandas Ruszczycas (1870–1936).
Ferdinand Brückner. „Nusikaltėliai“. Spektaklio scena.
Režisierius – Aleksander Zelwerowicz.
Scenografijos autoriai – Krystyna Severinówna ir Józefas Krellas. Premjera – 1930 04 29.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Stanisław Wyspiański. „Lapkričio naktis“. Spektaklio afiša.
Inscenizacijos autorius – Ferdynandas Ruszczycas.
Miesto teatras, Vilnius. Premjera – 1930 11 30.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Gana ilgai – nuo 1931 iki 1938 metų – teatrui vadovavo režisierius Mieczysławas Szpakiewiczius (1890–1945), sudaręs galimybę vilniečiams susipažinti su visoje Lenkijoje išgarsėjusiu Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ pastatymu (šio spektaklio premjera įvyko 1932 m. kovo 18 d. Lvive – Didžiajame teatre, po pusantrų metų 1933 m. lapkričio 18 d. – Vilniuje, dar po metų, 1934 m. gruodžio 15 d. – Lenkų teatre Varšuvoje). Spektaklį pastatė garsus Lenkijos režisierius Leonas Schilleris (1887–1954), scenografiją sukūrė moderniosios dailės atstovas Andrzejus Pronaszko (1888–1961). Beje, pastarojo brolis Zbigniewas Pronaszko (1885–1958) suprojektavo itin daug diskusijų sukėlusį modernistinį A. Mickevičiaus paminklą, kurio modelis buvo pastatytas Vilniuje 1924-aisiais ir stovėjo iki pat 1939-ųjų. 1938 m. pavasarį, baigiantis M. Szpakiewicziaus darbui Vilniuje, jis pats pastatė Aischilo trijų dalių tragediją „Orestėja“.
Scenografijos (Andrzej Pronaszko) detalė Adomo Mickevičiaus „Vėlinėms“.
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Aischilo trilogija „Orestėja“. Spektaklio scena. 1938-ųjų kovas.
Režisierius – Mieczysławas Szpakiewiczius.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
1938–1939
M. Szpakiewiczių pakeitęs režisierius Leopoldas Pobóg-Kielanowskis (1907–1988) Vilniuje dirbo 1938–1939 metais; jis buvo ne tik teatro menininkas, bet ir filosofijos daktaras; pradėjęs dirbti teatre, jis inicijavo meno ir šiuolaikinės kultūros žurnalą „Comoedia“, kuriame publikuoti tekstai apie teatrą, dailę, literatūrą, filosofiją. Vadovaujant L. Pobóg-Kielanowskiui teatro repertuaras pasipildė Maurice‘o Maeterlincko simbolistine drama „Žydroji paukštė“ (1938), Kazimierzo Brończyko istorine drama „Rejtanas“ (1939; spektaklyje pats vaidino Stanislovą Augustą Poniatovskį). Tuo metu teatre koncertavo ir žinoma Lenkijos dainininkė ir artistė Hanka Ordonówna (Maria Anna Pietruszyńska, 1902–1950), kuri 1931-aisiais ištekėjo už grafo Michało Zygmunto Tyszkiewicziaus (1903–1974).
Kazimierz Brończyk. „Rejtanas“ („Rejtan“). Spektaklio scena.
Režisierius – Leopold Pobóg-Kielanowskis, scenografai – Janas Golusas, Kamila Golus. 1939 05 03.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Dvikalbė teatro programa. Viršelyje – Hanka Ordonówna.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Antrasis pasaulinis karas – prieš ir po
1939 m. Vilniui grįžus į Lietuvos sudėtį, Senojo teatro scenoje numatyta rodyti Valstybės teatre 1939-aisiais įsteigtos Vilniaus dramos teatro trupės (jos vadovu skirtas režisierius Romualdas Juknevičius (1906–1963) spektaklius. Pirmasis vaidinimas – Hermano Heijermanso „Viltis“ – parodytas jau sovietų okupacijos metais. Jo premjera įvyko 1940 m. spalio 6 d.
1939–1940 metais teatro sezonu scena dalinosi lenkų ir lietuvių trupės, tačiau netrukus lenkų artistams teatro durys užsivėrė. Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo vaidinami iš Valstybės teatro perkelti spektakliai. Pastatyta ir naujų spektaklių, kurie įėjo ir į lietuvių teatro istoriją. Tarp jų – Marcelio Pagnolio „Topazas“ (1940), kuriam scenografiją sukūrė Antanas Gudaitis, Henriko Ibseno „Nora“ (1942). Abu spektaklius režisavo R. Juknevičius, „Noroje“ pagrindinį vaidmenį sukūrė Monika Mironaitė (1913–2000). R. Juknevičius pastatė ir Richardo Billingerio dramą „Gigantas” (1944), kuriai scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkas Stasys Ušinskas (1905–1974) – tai vienintelis šio talentingo menininko darbas Vilniuje. Šioje erdvėje spektaklius statė ir Borisas Dauguvietis (1885–1949), Antanas Škėma (1910–1961), čia kaip režisierė debiutavo Kazimiera Kymantaitė (1909–1999), vaidino lietuviško teatro legendos: Mečys Chadaravičius (1902–1949), Stepas Jukna (1910–1977) ir kt.
Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus senajame teatre gastroliavo operos ir baleto artistai iš Kauno, veikė ir savarankiška operos trupė, kurios repertuare buvo Charlesʼio Gounod „Faustas“, Giuseppes Verdi „Traviata“ ir „Rigoletas“ ir kt. spektakliai. Dainavo Kipras Petrauskas (1885–1968), Antanina Dambrauskaitė (1905–1994) ir kiti žinomi solistai. Antrosios sovietų okupacijos metu teatre iki 1948-ųjų vaidino Lietuvos valstybinio dramos teatro trupė, kuri „numigravo“ į buvusį „Liutnios“ teatrą, nes iš Kauno į Vilnių, į teatro pastatą, perkeltas Valstybinis operos ir baleto teatras.
Herman Heijermans. „Viltis“. Spektaklio scena.
Režisierius – Romualdas Juknevičius. 1940 10 06. www.teatroteka.lt
Dvikalbė spektaklio „Faustas“ programa.
Viršelyje – Kipras Petrauskas.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Valstybinis operos ir baleto teatras
Nuo 1948-ųjų 26-erius metus teatre, jau Jono Basanavičiaus vardu pavadintoje gatvėje, skambėjo muzika. Kai kurie spektakliai buvo perkelti iš Kauno – tarp jų ir Piotro Čaikovskio „Pikų dama“ su Mstislavo Dobužinskio dekoracijomis ir kostiumais. Šioje scenoje pastatyti Lietuvos muzikinio teatro raidai reikšmingi kūriniai: Vytauto Klovos (1926–2009) opera „Pilėnai“ (1956), Balio Dvariono (1904–1972) opera „Dalia“ (1959), Giusepe’s Verdi opera „Don Karlas“ (1959), kuriai scenovaizdžius ir kostiumus sukūrė dailininkas Liudas Truikys (1904–1987), Stanislawo Moniuszkos „Halka“ (1972) ir kt.
Spektakliuose dainavo Lietuvos operos pradininku vadinamas Kipras Petrauskas (1885–1968; nedalyvaudamas spektakliuose, o vėliau baigęs solisto karjerą, jis turėjo nuolatinę pirmąją vietą pirmojoje eilėje), Kazys Gutauskas (1909–1995), Jadvyga Petraškevičiūtė (Jadwiga Pietraszkiewicz, 1919–2013), Elena Čiudakova (1925–1973), savo karjerą pradėjo Virgilijus Noreika (1935–2018), Vaclovas Daunoras (1937–2020), Nijolė Ambrazaitytė (1939–2016), Giedrė Kaukaitė ir kt.
Šio teatro scenoje buvo pastatyti pirmojo Lietuvos choreografo Broniaus Kelbausko (1904–1975) kūriniai, tarp kurių – Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“ (1949), Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ (1965). Svarbiausius savo baletus pastatė Vytautas Grivickas (1925–1990): tai Juliaus Juzeliūno „Ant marių kranto“ (1953), Juozo Indros „Audronė“ (1957), Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“ (1960) ir kt. Šoko Tamara Sventickaitė (1922–2010), Henrikas Kunavičius (1925–2012), Henrikas Banys (1927–1986), Genovaitė Sabaliauskaitė (1923–2020), Aliodija Ruzgaitė (1923–2017). Į šį teatrą po studijų Leningrado choreografijos mokykloje (dabar – Agripinos Vaganovos baleto akademija) grįžo ir pirmuosius vaidmenis sukūrė Leokadija Aškelovičiūtė, Raimondas Minderis (1941–2022), Pranė Sargūnaitė, Genovaitė Samaitytė ir kiti baleto artistai, novatoriškus eksperimentus pradėjo choreografas Elegijus Bukaitis (1941–2020), pastatęs Antano Rekašiaus baletą „Aistros“ (1971).
Vytautas Klova. „Pilėnai“. Spektaklio scena.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Liudas Truikys. Scenografijos eskizas Giusepe’s Verdi operai „Don Karlas“ (1959).
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ scena.
Choreografas – Vytautas Grivickas, scenografas – Juozas Jankus.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Mažvydas iš scenos mokė tarti „Lie-tu-va“
1974–1981 m. Vilniaus senajame teatre vėl dirbo Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras. Šiuo metu orkestro rampa buvo ištiesinta, įrengta viena papildoma eilė žiūrovams. Tad Kipro Petrausko nuolatinė vieta „pasilinko“ – buvo jau nebe pirmoje, o antroje eilėje. Kairėje ložėje įmontuotas vokiškas apšvietimo pultas „Stelwerk“. Vėliau įsigyta apšvietimo įranga „Start“, bet ji netilpo anksteniosios vietoje, todėl išmontavus porą žiūrovų eilių specialiai buvo įrengta patalpa salės gale. Kol atkeliavo įranga, iš šios patalpos repeticijas ir spektaklius stebėdavo režisieriai. Taip pat ir Henrikas Vancevičius, 1978-aisiais režisavęs Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“, kurio pagrindinis herojus iš scenos mokė žiūrovus tarti žodį „Lie-tu-va“.
Šioje scenoje ambicingai debiutavo režisieriai Irena Bučienė (1940–2001) – tarp jos pastatymų išsiskyrė Jeano Anouilhʼaus drama „Antigonė“ (1978), Rimas Tuminas (Jorano Radičkovo „Viduržiemis“, 1978). Dirbo scenografai Virginija Idzelytė, Augis Kepežinskas, vaidino aktoriai Lidija Kupstaitė (1920–1999), Juozas Meškauskas (1926–2019), Laimonas Noreika (1926–2007), Irena Garasimavičiūtė (1928–2016), Marija Rasteikaitė (1930–1988), Regimantas Adomaitis (1937–2022), pirmuosius vaidmenis kūrė jaunoji aktorių karta – Vytautas Tomkus (1940–2022), Juozas Kisielius (1949–1991), Regina Arbačiauskaitė, Eglė Gabrėnaitė, Aldona Janušauskaitė, Vaiva Mainelytė ir kt.
Nors laukdamas naujosios savo scenos Arklių gatvėje Valstybinis jaunimo teatras šiame pastate glaudėsi tik pusantrų metų, tačiau būtent jame 1981-aisiais įvyko vieno poetiškiausių Eimunto Nekrošiaus spektaklių – Vadimo Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani...“ – premjera, buvo vaidinami Dalios Tamulevičiūtės (1940–2006) ir kitų režisierių spektakliai.
Justinas Marcinkevičius. „Mažvydas“ (1978). Spektaklio scena.
Režisierius – Henrikas Vancevičius.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Jean Anouilh. „Antigonė“ (1978).
Antigonė – Eglė Gabrėnaitė. Režisierė – Irena Bučienė.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
„Pirosmani, Pirosmani...“ (1981). Spektaklio scena.
Aktorius Vladas Bagdonas. Režisierius – Eimuntas Nekrošius.
Martyno Vidzbelio nuotrauka
Lietuvių folkloro teatras
VST savo spektaklius rengė ir ilgą laiką patalpas turėjo Lietuvių folkloro teatras, kuriam vadovavo Povilas (1933–2022) ir Dalia (1936–2023) Mataičiai. Didžiojoje salėje buvo rengiamos teatro koncertinės programos, Mažojoje salėje vyko paskutiniųjų spektaklių premjeros – tarp jų „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ (apeiginiai bylojimai apie Juozo Lukšos‑Daumanto ir lietuvių partizanų laisvės kovas, 1997).
„Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva...“.
Apeiginiai bylojimai apie Juozo Lukšos‑Daumanto ir lietuvių partizanų laisvės kovas.
Aktorė Diana Anevičiūtė.
Lietuvių folkloro teatras.
Vadovai – Povilas ir Dalia Mataičiai (1997). Vaidoto Grigo nuotrauka.
Atkeliauja Rusų dramos teatro trupė ir keturios kaukės
1986 metais, pradėjus rekonstruoti LSSR valstybinį rusų dramos teatro pastatą V. Kapsuko (dabar – Jogailos) gatvėje, seniausiame Vilniaus teatre įsikūrė rusų dramos teatro trupė. Tais pačiais metais šiame teatre dailininku pradėjęs dirbti Andrius Žibikas ieškojo sprendimo, kokia galėtų būti teatro emblema. 1988-aisiais tapęs vyriausiuoju dailininku, sukūrė emblemą su keturiomis kaukėmis, kuri naudota programose ir afišose.
Rusų dramos teatro pastato V. Kapsuko gatvėje rekonstrukcijos projektą sukūrė architektai Jonas Anuškevičius ir Algimantas Šarauskas, nutarę palikti buvusio pastato, kurį 1947 m. suprojektavo architektas Vladislovas Mikučianis, šonines sienas. Ant pagrindinės buvo sumontuotos keturios kaukės, kurias nulipdė vokiečių karo belaisviai. Paaiškėjus, kad rekonstrukcijos finansavimas nutrauktas, 1989-ųjų vasarą, pradėjus griauti pastato fasadą, rusų dramos teatro Meno taryba, kuriai vadovavo aktorius Michailas Jevdokimovas (1943–2016), nusprendė nuo griaunamo fasado keturias kaukes nuimti ir jas pritvirtinti prie senojo teatro. Tuometinis teatro dailininkas Andrius Žibikas parinko kompoziciniu požiūriu tinkamiausią vietą, ir teatro rekonstrukcijos vadovo Mirošnikovo pastangomis kaukės buvo nuimtos nuo vieno fasado ir iškart pritvirtintos prie kito. 1990 m. teatras pavadinamas Lietuvos rusų dramos teatru (LRDT).
Per daugiau nei 30 metų, kai VST vaidino Lietuvos rusų dramos teatras, čia spektaklius statė režisieriai Romanas Viktiukas (1936–2020), Linas Marijus Zaikauskas, Dalia Tamulevičiūtė, Genadijus Gladijus, Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, scenovaizdžius kūrė Michailas Percovas (1919–2001), Sergejus Cvetkovas, Andrius Žibikas, Martins Vilkarsis. Vaidmenis kūrė aktoriai Jelena Maivina (1925–2008), Artiomas Inozemcevas (1929–2001), Vladimiras Jefremovas (1942–2009) ir kt. Kurį laiką, iki prisijungdamas prie Vilniaus mažojo teatro trupės, vaidino Vytautas Šapranauskas (1958–2013).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, teatrui 1988–1990 m. vadovavo aktoriai Artiomas Inozemcevas, Michailas Jevdokimovas, Vladimiras Jefremovas, 1990–1992 m. Viačeslavas Kokorinas, 1992–1999 m. Linas Marijus Zaikauskas, 1999–2002 m. Vladimiras Tarasovas, 2002–2008 m. Тatjana Rinkevičienė. Jos vadovavimo laikais ant pastato buvo sumontuotas užrašas „Lietuvos rusų dramos teatras“, kurį finansavo vadovės suburtas verslininkų-teatro rėmėjų klubas. Viena paauksuota raidė kainavo 2000 litų; vieną iš jų už savo lėšas įrengė teatro aktorė Jelena Maivina. Po kurio laiko šio teatro scenoje pirmuosius savarankiškus darbus pristatė Dalios Tamulevičiūtės paruošta rusų dramos teatro aktorių grupė – Aleksandra Metalnikova, Anžela Bizunovič, Inga Maškarina, Valentinas Krulikovskis, Valentinas Novopolskis ir kt.
Vladimiras Jefremovas. Liudmila Petruševskaja. „Muzikos pamokos“ (1988).
Režisierius – Romanas Viktiukas.
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.
Vilniaus lenkų teatras
VST scenoje 1993–2001 m. vaidino Vilniaus lenkų teatras (vadovė – Irena Litvinovič), nemažai spektaklių rodė Vilniaus lenkų teatras „Studija“ (vadovė – režisierė Lilija Kiejzik), 2023 metais gavęs profesionaliojo teatro statusą. Šių teatrų repertuare – XIX a. lenkų dramaturgijos ir literatūros klasikų Aleksandro Fredro, Adomo Mickevičiaus, Józefo Ignaco Kraszewskio kūriniai, Stanisławo Witkiewicziaus-Witkacy, Tadeuszo Różewicziaus, Sławomiro Mrożeko ir kt. dramos. 2023-aisiais VST įvyko lenkų teatro „Studija“ premjera – Ingmaro Vilquisto drama „Helverio naktis“ (režisierius – Jonas Vaitkus).
Ingmar Villquist. „Helverio naktis“.
Aktoriai – Agnieszka Rawdo ir Edwardas Kiejzikas. Režisierius – Jonas Vaitkus.
Vilniaus lenkų teatras „Studija“, 2023.
Ričardo Grigo nuotrauka.
Teatras grįžta prie ištakų
2008–2018 metais teatrui vadovavo režisierius Jonas Vaitkus, pastatęs Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto“ (2009), Aleksandro Vvedenskio „Eglutę pas Ivanovus“ (2012), Williamo Shakespeareʼo „Karalių Lyrą“ (2014). Šiuo laikotarpiu pastatyta ir Mariaus Ivaškevičiaus drama „Rusiškas romanas“ (2018, režisierius – Oskaras Koršunovas).
2018–2023 metais teatrui vadovavo aktorė Olga Polevikova. Tarp tuo metu šioje scenoje kūrusiųjų – Vladimiras Dorondovas („Vienišas žmogaus balsas“ pagal Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“, 2017), Agnius Jankevičius („Idiotas“ pagal Fiodoro Dostojevskio kūrinius, 2018), Tadas Montrimas (imersinis spektaklis „Dėdė Vania“ pagal Antono Čechovo dramą, rodytas Markučių dvare, 2019) ir kt. Šiuo metu sukurtas ir spektaklis „Dievų aušra“ (dramaturgas – Marius Ivaškevičius, režisierius – Vladimiras Gurfinkelis), paremtas LRDT, Ukrainos, Baltarusijos aktorių liudijimais, premjera įvyko tarptautiniame Avinjono teatro festivalyje (off programoje) 2022 m. liepos 15 d.
2022 metais teatras pakeičia pavadinimą – jis virto Vilniaus senuoju teatru. 2023-aisiais teatro vadovu tapo Audronis Imbrasas.
Vilniaus senasis teatras užsibrėžęs įgyvendinti daugiakalbio, įvairiakultūrio, daugiažanrio scenos meno viziją.