Kad šunys vienaip ar kitaip (dažniausiai kaip personažai) atsiduria scenoje, teatre – anokia staigmena. Toli dairytis nereikia. Spektaklyje „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Juozo Miltinio dramos teatras, 2022) aktorius Tadas Gryn vaidina Juozo Miltinio škotų terjerą Arielį. Spektaklyje „Metamorfozė“ (rež. Oliver Frljić, Lietuvos Nacionalinis dramos teatras, 2023) vaidina aktoriaus Gedimino Rimeikos kalė Mira. „Eglutėje pas Ivanovus“ (rež. Jonas Vaitkus, Vilniaus senasis teatras, 2012) šmirinėja šuo Vera, kurį vaidina Jevgenija Karpikova ir Inga Maškarina. Galima būtų tęsti. Ką jau kalbėti apie Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“... Apie šuns reikšmę Lietuvos kultūrai, o ir apskritai civilizacijai geriau nei 2025 m. veikusioje parodoje „Istorija vizgina uodegą“ (Lietuvos nacionalinis muziejus) nepapasakosi.

O Vilniaus senasis teatras turėjo (ir turi!) savo šunį, šunį Makbetą – tais šuniškais 1939-aisiais, kai pradėjo aižėti visa Europa, ir totalitariniai režimai ruošėsi neregėtoms skerdynėms. Žymi lenkų aktorė Danuta Szaflarska, 1939 m. vaidinusi Vilniaus senajame teatre (tuomet Pohuliankos teatre), pasakojo:

„Turiu paminėti Makbetą. Tai buvo šuo. Mišrūnas. Toks šiek tiek rudas, didelis mišrūnas, teatro, aktorių benamis šuo. Kiekvieną dieną jis palydėdavo namo vis kitą aktorių. [...] Bet jis taip išsirinkdavo, kad niekas neturėtų pretenzijų – kasdien palydėdavo vis kitą žmogų.

[Scenos] uždanga buvo tokia, kuri prasiskleidžia į šonus, o jis visada pro ją žvilgtelėdavo – ar jau yra žiūrovų, tikrindavo. Išlįsdavo Makbeto galva. Ordonówna (Lenkijos dainininkė ir artistė Hanka Ordonówna – G. N. past.) vaidino [spektaklyje] „Madame Sans-Gene“. Yra tokia scena, kai ji pas imperatorių Napoleoną. Imperatorius, salė, ir staiga labai lėtu žingsniu į sceną įžengia Makbetas, rudas mišrūnas. Ramiai perėjo iš vienų kulisų į kitus – taigi kartais jis surengdavo kokį pasirodymą.

O kai mus lietuviai išvarė [iš teatro], jis iškeliavo kartu su mumis, bet reguliariai ateidavo į aikštę priešais teatrą, atsisėsdavo po pietų ir kaukdavo – diena iš dienos. Ir grįždavo pas mus. Protestavo, priešais teatrą – mūsų mylimas Makbetas.“

Iš dokumentinio kino filmo „Kitas pasaulis“ („Inny świat”, 2012, rež. Dorota Kędzierzawska)

Prisipažinsiu, ši istorija mane „užvežė“, verta dramos. Ji, o ir šuo Makbetas turi gyventi. Mestelsiu mintį – visgi gal priešais teatrą turėtų stovėti ne Smetonos paminklas, o šuns Makbeto? Galvokite. Maža vilties, bet gal apie šunį Makbetą žinote kažką daugiau? O gal turite jo nuotrauką? Stebuklai vis dar ištinka.

O prieš jus, ant pakylos, Senojo teatro strateginių projektų vadovės Agnės Mažvilaitės juodos garbanotosios retriverės Abos, kuri po teatrą laisva šmirinėjo dar prieš porą sezonų, antkaklis. Kaip ženklas. Šuns ir teatro bendrystės.

Šuo Makbetas, kaip benamis, greičiausiai antkaklio neturėjo, bet nieks nežino... Apsidairykite įdėmiau, nenustebsiu, jei vaikštinėdami teatro koridoriais išvysite ir Makbeto šešėlį, pro scenos uždangą sušmėžuos jo galva, o gal net uodega brūkštels per kojas.

///

Vieno objekto parodos formatas nėra naujas ar kuo nors stebinantis. Gal kiek neįprasta, jog teatre. Teatras nėra tik tai, ką matome scenoje.

Ciklo „Vieno arte-fakto teatras“ parodose per vieną objektą, faktą, artefaktą siekiame atskleisti teatro procesą, spektaklių „virtuvę“, tam tikra prasme desakralizuoti dažnai mitais apėjusį teatrą, sceną, o tuo pačiu parodyti, kad viskas atsiranda iš detalių, paprastų dalykų, papasakoti istoriją, kuri iš esmės ir yra teatro pagrindas, dramaturgija. Galima pasakyti ir skambiau: tai tam tikra prasme Netikinčio Tomo bandymas paliesti Kristaus žaizdas, idant juo patikėtų. Šiuo atveju, kad patikėtum teatru.

Kuratorius Gytis Norvilas

Čia galite pamatyti dokumentinį kino filmą „Kitas pasaulis“ („Inny świat”, 2012, rež. Dorota Kędzierzawska).  39 min 53 sek D. Szaflarska pasakoja apie šunį Makbetą.

https://vod.tvp.pl/filmy-dokumentalne,163/inny-swiat,274913