Režisierius ir inscenizacijos autorius – Agnius Jankevičius

Scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė

Šviesų dailininkas – Darius Malinauskas

Projekcijų dailininkas – Rimas Sakalauskas

Režisieriaus asistentė – Tatjana Belanouskaja

Spektaklio vadybininkė – Aleksandra Šalkinė

Pjesę į rusų kalbą vertė – Isajus Mandelštamas

Ši Agniaus Jankevičiaus Williamo Shakespeareʼo „Venecijos pirklio“ interpretacija – tai ne istorinė stilizacija, scenografijoje, kostiumuose renesanso nerasite, juolab „grynos“ šekspyriškos dramaturgijos. Spektaklis – šiandienos politinių,  socialinių, mentalinių įtampų atspindys.

Spektaklio erdvė spinduliuoja šiandieną, aiškios nuorodos į šiandienos pasaulio ir Lietuvos politiką, tiria galios struktūras ir procesus, galingųjų ir atstumtųjų koliziją, gilinamasis į skilimo temą, visuomenės poliarizaciją. Spektaklis socialus, nepatogus, iriasi prieš srovę, smūgiuoja į skausmingus visuomenės taškus.

Žiūrovai politinius veikėjus greičiausiai atpažins, bet jų įvaizdžiai tik padeda įkūnyti mintį – kas vyksta, kaip mus veikia galios santykiai, kaip juda šio mechanizmo smagračiai. Virš scenos juoda sfera – tvyrančio blogio įvaizdis, popkultūros, politikos ikonos, šiuolaikybės peizažas tampa vizualiniu spektaklio branduoliu. O gal visas problemas gali išspręsti tiesiog nupirkti rinkėjų balsai – 3000 mirusiųjų sielų?

Anot režisieriaus Agniaus Jankevičiaus, žmogus nebesijaučia pilnavertis savaime, jaučiasi „sotus“ tik susijungdamas, atsitrenkdamas, kažką gaudamas ar imdamas iš kito ar kitų: „Šioje interpretacijoje tiek atskirų veikėjų, tiek jų grupių siekiai ir troškimai paženklinti skirties. Elito ir liaudies skirties, didžiųjų ir mažųjų, labiau vyrų ir mažiau vyrų, superžvaigždžių ir tų, kas į jas žiūri. Visi veikėjai kažkur keliauja: krikščionys, politinis elitas ieško savo aistros objekto, t. y. auditorijos, kuriai galėtų tarti svarų žodį, kiti pateptieji ieško sau pamainos, nes be galo trokšta ištrūkti ten, kur geriau, tėvas ieško sūnaus, idant perduotų pietų davinį, liaudis ieško geresnio gyvenimo ir daro kompromisą su sąžine.“

Kaip būdinga režisieriaus pastarųjų metų pastatymams, svarbų vaidmenį atlieka muzika, gyvai atliekama muzika – su tam tikromis išlygomis spektaklį būtų galima pavadinti ir muzikine drama, o tiksliau – muzikiniu politiniu tragifarsu.

Agnius Jankevičius – teatro režisierius, aktorius, pedagogas, vienas Lietuvos teatro režisūros viduriniosios kartos lyderių, per daugiau nei 20 metų režisavęs spektaklius daugelyje Lietuvos profesionalių teatrų, sukūręs vaidmenų teatre ir kine. Vilniaus senajame teatre A. Jankevičius pastatė spektaklius: „Prakeikta meilė“ (2010), „Gronholmo metodas“(2013), „Ledas“ (2015), „Idiotas“ (2018), „Kankinys“ (2024), „Reforma“ (2024). Režisieriaus spektakliams būdingi deformuoti personažų įvaizdžiai, užaštrinta plastinė bei vokalinė raiška, kritiška politinė ir socialinė laikysena, siekis suvokti ir perteikti savo kartos pasaulėjautą. Režisierių domina žmogus, atsidūręs už visuomenės ribų, autsaideris, nepritapėlis. 

Dėkojame už pagalbą Lietuvių gestų kalbos vertimo centrui.

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais surtitrais. Jei norite aiškiai matyti surtitrus, rekomenduojame rinktis vietas parteryje nuo 7 eilės.

Spektaklyje vaidina

Basanijus – Aleksandr Kanajev / Igoris Abramovičius

Antonijus – Viačeslav Lukjanov

Šaila – Jevgenija Gladij

Porcija –  Larisa Popova

Salanijus – Nikolaj Antonov

Salarinas – Aleksandr Agarkov

Kenis – Jevgenija Rusakova

Nerisa – Jevgenija Karpikova

Džesika – Jelena Ragimova

Lorencas – Telman Ragimov

Šventųjų Bulvių princas – Vladimir Dorondov

Kieto Stuburo Princesė – Edita Gončarova

Senis Gobas – Jurij Ščiuckij

Lančelotas – Andrius Darela

Tubalas – Vladimir Serov

Autoritetas – Anžela Bizunovič

Logikas – Artur Svorobovič

Muzikantai: Artur Svorobovič, Maksim Tuchvatulin, Viktoriia Aliukone-Mirošnikova

Pritariantys vokalai: Jevgenija Karpikova, Aleksandra Metalnikova, Alisija Nesterova

Telmano Ragimovo nuotr.