Florian Zeller

Režisierius Jonas Vaitkus

Vienos dalies drama

1 val. 55 min.

Premjera – 2023 02 24

18

/04

ketvirtadienis

18:30

XIV Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje geriausios spektaklio scenografijos nominacijoje apdovanotas scenografas Artūras Šimonis ir geriausio aktoriaus nominacijoje apdovanotas aktorius Vytautas Anužis

Kūrybinė grupė

Režisierius – Jonas Vaitkus

Kompozitorius – Tomas Kutavičius

Scenografas – Artūras Šimonis

Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė

Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis

Vaizdo projekcijos – Rūta Vaitkevičiūtė, Paulius Juodzevičius

Režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė

Režisieriaus asistentas – Dmitrij Denisiuk

Pjesę iš prancūzų kalbos vertė – Ilija Imenitov

Tėtis Tėtis Tėtis Tėtis Tėtis Tėtis

„Tėtis“ – režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis pagal prancūzų romanisto, dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“ (pranc. „Le Père“), kuri yra antroji sceninės trilogijos („Motina“, „Tėvas“, „Sūnus“) dalis. 2012 m. parašyta pjesė yra pelniusi tris Mollièreʼo apdovanojimus, nominuota ir prestižiniams Jungtinės Karalystės teatro („UK Theatre Awards“, „Evening Standard Theater Awards“) apdovanojimams.

 

F. Zellerio pjesė – sąmonės deformacijos, jos nykimo, laipsniško atminties netekimo, o tuo pačiu ir šeimos, artimųjų, ryšio su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas. Pagrindiniam pjesės herojui tėvui Andrė (Vytautas Anužis) – 88 metai, pagal savo amžių jis gana guvus, tačiau ryškūs į Alzheimerį panašios ligos požymiai. Liga progresuoja, tai neišvengiama. Iš Andrė gyvenimo pamažu traukiasi kasdienybė, detalės, erdvės suvokimas, jis virsta augalu, „daržove“. Tikrovė persipina su iš pasąmonės iškylančiais vaizdiniais. Senatvė, serganti sąmonė ir aiškus protas grumiasi tarpusavyje. Iš čia kyla konfliktas su realybe, artimaisiais, o ir apskritai su žmogaus egzistencija, prigimtimi.

 

Andrė vis dažniau prisimena savo žuvusią dukrą, dailininkę Elizą (Jelena Orlova), kuri tėvo sąmonėje esanti gyva, kažkur išvažiavusi... Elizos personažas asocijuojasi su laisve, nepriklausomybe, persmelkia visas scenas. Viltis fokusuojama per šviesią dukros atmintį, tezę, kad menas paveikesnis, svarbesnis už buitį, reikalingas, idant suvaldytume savo instinktus, vidinį grobuonį, maitėdą. Spektaklyje svarbus ir klausimas: į ką žmogus kreipia dėmesį gyvenimo tėkmėje, kokius renkasi prioritetus, kaip įprasmina savo gyvenimą ir išėjimą iš jo?

 

Režisierius Jonas Vaitkus: „Kiekvieno be išimties gimstančio žmogaus genuose (nervinės ląstelės emociniame atminties lauke) yra atavistinis antropofagijos (žmogėdrystės) įdagas, įbrėža, įspaudas... Tą kliūtį, išbandymą žmogus anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip turi įveikti. Tai pats svarbiausias ir atsakingiausias kelio tapti žmogumi momentas. Tokių susidūrimų gausa ir įvairovė svaigina ir baugina? Mes, kažkokių jėgų veikiami, sąmoningai ar dėl neišmanymo apsvaiginti mokslo pasiekimų ir laisvės galimybių, neįvertiname to snūduriuojančio žmogėdros įdago, jo keliamo pavojaus. Iš čia ir kyla kultūros ir meno svarba, kurie ir yra priešnuodis. Ši tema, kad ir fragmentiškai, pjesėje „Tėvas“ aktualizuojama.“

 

Spektaklyje ryškios aliuzijos ir į atminties plačiąja prasme reikšmę. Kultūrinės, istorinės, asmeninės atminties... Ką esame linkę pamiršti? Kas nepatogu, skausminga, traumines patirtis?.. Greičiausiai. Visgi atmintis nesąmoningai, it gelbėjimosi šiaudo, griebiasi šviesių dalykų – kad išliktume.

 

Jonas Vaitkus (g. 1944 m.) – teatro ir kino režisierius, teatro pedagogas, Lietuvos Nacionalinės premijos ir daugelio kitų premijų laureatas. J. Vaitkus sukūrė arti šimto dramos spektaklių, operų Lietuvoje ir užsienyje, yra režisavęs kino filmų. J. Vaitkaus teatro estetika, braižas visad atpažįstamas, režisūra išsiskiria griežta struktūra, atviru teatrališkumu, ekspresija, poetiškumu, žanrinių, stilistinių priemonių įvairove, jo spektakliuose ryškūs žmogaus prigimties, politiniai ir socialiniai akcentai.

 

Florianas Zelleris (g. 1979 m.) – prancūzų romanistas ir dramaturgas, vienas talentingiausių savo kartos autorių, jo romanai („Dirbtinis sniegas“, „Įsimylėjėliai ar kažkas panašaus“, „Susižavėjimas blogiu“) versti į dešimtis kalbų. Pjesės „Tėvas“ premjeros metu prancūzų aktoriui Robertui Hirschui, kuriam F. Zelleris ir rašė šį vaidmenį, buvo 88-eri, kaip ir pagrindiniam pjesės herojui Andrė. 2015-aisiais ją ekranizavo režisierius Philippeʼas Le Guay (filmas „Florida“). F. Zellerio pjesėse vaidina ryškiausi aktoriai: Isabelle Huppert, Danielis Auteuil, Robertas Hirschas, Fabriceʼas Luchini, Pierreʼas Arditi ir kiti. 2020 m. F. Zelleris pagal savo pjesę „Tėvas“ režisavo ir filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlikęs Anthony Hopkinsas pelnė Oskarą.

 

Lopšinę – Rainerio Maria Rilkeʼs eilėraštį iš ciklo „Vaismedžių sodai“ atliko Martyna Gedvilaitė

 

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

 

 

Spektaklio anonsą galite peržiūrėti paspaudę ČIA

 

 

 

Recenzijos,
atsiliepimai,
interviu

Gytis Norvilas

Režisierius J. Vaitkus: „Teatras turėtų būti kaip vakcina, kaip injekcija“

 

 

Lauryna Lopaitė

Aktorius V. Anužis: „Šis vaidmuo man – dovana“

 

 

Ingrida Ragelskienė

Scenografas Artūras Šimonis: „Režisierius man davė visišką laisvę“

 

 

Ieva Tumonavičiūtė

Mėlynplaukės ilgesys blėstant sąmonei

 

Daiva Šabasevičienė

Liūdna slėptuvė nuo gyvenimo. „Tėtis“ Vilniaus senajame teatre

 

 Valerijus Panasiukas

Tarp drąsos ir baimių

 

Ramunė Balevičiūtė

J. Vaitkaus premjera Vilniaus senajame teatre: „Tėčio“ užmaršties visata

 

A.Kaminskaitė apie J.Vaitkaus „Tėtį“: būdas suprasti tai, ko realybėje nė už ką nenorėtum patirti

 

Romas Bartavičius

Pamišę skirtumai Jono Vaitkaus spektaklyje „Tėtis“

 

Elvina Baužaitė

Aktorius V. Anužis apie spektaklį „Tėtis“: „Viskas sudėta taip, kad priverstų žmogų mąstyti. Apie kitą žmogų“

 

 


 

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Spektaklyje vaidina


Moteris baltais drabužiais, Marten – Inga Maškarina

Eliza, jaunesnioji Anos sesuo – Jelena Ragimova / Edita Gončarova

Sanitaras - Olivje – Dmitrij Denisiuk

Tėtis Tėtis Tėtis

Vladimir Gurfinkel

skaityti

Vladimir Gurfinkel

skaityti

Vladimir Gurfinkel

skaityti


grįžti atgal