Tomo Stoppardo – vieno svarbiausių šiuolaikinio teatro dramaturgų, absurdo teatro apologeto – pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ („Rosencrantz and Guildenstern Are Dead“) pirmą kartą buvo suvaidinta 1967-ųjų balandį Londone, „The Old Vic“ teatre. Tuomet T. Stoppardas buvo mažai kam žinomas pradedantis dramaturgas, teatro kritikas. Dramaturgo valia pjesėje du kuklūs Williamo Shakespeareʼo pjesės „Hamletas“ personažai Rozenkrancas ir Gildensternas, arba žmonės, laiku nepasakę „ne“, tapo šiuolaikinės dramaturgijos ir mūsų laikų herojais.

Visiems žinomas klasikinis W. Shakespeareʼo siužetas pjesėje meistriškai apžaidžiamas: Danijos princo Hamleto vaikystės ir studijų Vokietijos universitete draugus Rozenkrancą ir Gildensterną Hamleto tėvo žudikas karalius Klaudijus pasikviečia palydėti princą į Angliją. Karalius įteikia jiems slaptą laišką, kuriame prašoma nukirsti galvą teisėtam karūnos įpėdiniui. Rozenkrancas ir Gildensternas Hamletą lydi į neabejotiną mirtį, tačiau princui sėkmingai apkeitus laišką patys patenka į likimo pinkles.

Šiuolaikinės dramaturgijos tyrinėtojai akcentuoja, kad pjesėje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ sąmojingai sulydyta klasikinė šekspyriškoji dramaturgija ir beketiški literatūriniai eksperimentai, absurdo estetika, o intelektualūs galvosūkiai, virtuoziškas žodžių žaismas – su angliška ironija. 

Režisierius Jurijus Butusovas teigia ypač vertinantis šios jau klasikine vadinamos pjesės poetiškumą ir klasikinės absurdo stilistikos diktuojamas galimybes. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų priminti žiūrovams prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės, harmonijos, laimės neįmanomybę. Teatro teatre iliuziją J. Butusovo spektaklyje atskleis ir sustiprins lakoniška, netikėtomis medžiagomis ir tekstūromis išsiskirianti spektaklio dailininko Mariaus Nekrošiaus kuriama scenografija bei kostiumai. Ši pjesė Lietuvos teatre statoma pirmąjį kartą.

Tomas Stoppardas (g. 1937 m.) – anglų dramaturgas, scenaristas. Nuo 1954 m. dirbo Bristolio laikraščių korespondentu, 1960 m. Londone įsidarbino radijuje, pradėjo kurti radijo ir televizijos pjeses, periodinėje spaudoje rašė teatro ir kino kritikos straipsnius. XX a. aštuntajame dešimtmetyje įsitraukė į kovą dėl žmogaus teisių – lankėsi SSRS, Čekoslovakijoje. Autorius tęsia absurdo dramaturgijos, Sławomiro  Mrożeko, Vaclavo Havelo meninės raiškos tradicijas. Kūrybai būdinga paradoksalios situacijos, eksperimentai, analitiškumas, neįprasti gretinimai – akademinė filosofija prilyginama gimnastikos varžyboms. 1964–1965 m. parašyta pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ – garsiausias jo kūrinys. Beje, 1990 m. pats T. Stoppardas pagal jį režisavo jau klasika tapusį kino filmą.

Jurijus Butusovas (g. 1961 m.) – viena ryškiausių figūrų šiuolaikinio teatro peizaže , pelnęs galybę teatro apdovanojimų, kūręs spektaklius Rusijos, Norvegijos, Danijos, Bulgarijos, Pietų Korėjos scenose. Kritikai jį vadina režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį arba „sapnų“ realizmą, pastatymai išsiskiria nenuspėjamumu, gyvybingumu, itin jautria teatrine kalba, metaforiškumu. Kūrybinis režisieriaus braižas pradėjo formuotis dar besimokant Sankt Peterburgo teatro institute. Jau pirmieji studijų metais kurti spektakliai – „Vedybos“ (1995), „Užrašai iš pogrindžio“ (1996), „Belaukiant Godo“ (1996) – buvo novatoriški, sutikti kaip radikaliai naujas žodis scenos mene. Galima išskirti ir režisieriui svarbiausius autorius, įvardinti kūrybinius vektorius. Tai W. Shakespeareʼas, Antonas Čechovas, Bertoldas Brechtas. Beje, jis – vienas pirmųjų menininkų, kuris pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

PIRMASIS PASIUNTINYS

Kraupus tas vaizdas!

Ir mes su reikalais pasivėlavom

Ausis, turėjus išklausyti mus –

Kad viskas atlikta, kad Rozenkrancas

Ir Gildensternas mirė taip, kaip liepta –

Nebejautri. Kas padėkos?

(W. Shakespeare. „Hamletas“ (vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas)

ROSAS. Ir kokie gi tie šie laikai?

ARTISTAS. Abejingi.

ROSAS. Blogi?

ARTISTAS. Sugedę.

(...)

ROSAS. Kuo čia žaidi?

GILAS. Žodžiais, žodžiais. Tik jų begalime nusitverti.

(T. Stoppard. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę““ (vertė Rita Gelombickaitė )

Dėmesio! Spektaklyje – didelis garsas, naudojami dūmai ir ryškūs šviesų blyksniai. Vaidinimo metu rūkoma.

Spektaklyje skamba:

Ben Frost. „Stomp“; The Sweet. „The Man with the Golden Arm“; John Zorn. „Perfect Mind“; Milt Buckner (Earl Warren, Milt Hinton, Osie Johnson). „The Beast“; Arvo Pärt. „Litany. Trisagion“ (Saulius Sondeckis & Lietuvos kamerinis orkestras); Max Richter. (A. Vivaldi. „Keturi metų laikai: žiema 1“); Max Richter. „Sarajevo“; Dave Brubeck. ,,Take Five“; Nils Frahm. „Re“; Marc Ribot. „Postcard From N. Y., Pt. 1“; Max Richter, Ben Russell & Yuki Numata Resnick. „Dream (Jürgen Müller Remix)“; Bohren & Der Club of Gore. „Maximum Black“; Brenda Boykin. „Hard Swing Travellinʼ Man“; Necrophorus. „Ice Shifting“; Faustas Latėnas. „Styginiai“.

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais. Jei norite aiškiai matyti titrus, rekomenduojame rinktis vietas parteryje nuo 7 eilės.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

_____________________________

Pateikiame režisieriaus poziciją ir keletą jo pasisakymų Vakarų žiniasklaidai citatų dabar vykstančio Rusijos karo preš Ukrainą tema:

„Po karo pradžios aš ir mano šeima išvykome iš Rusijos. Daugybėje interviu ne kartą pasmerkiau Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Šį karą vadinu karu. Netoleruoju smurto ir žiaurumo. Netoleruoju karo. O ypač šito. Mano spektakliuose visada buvo ir tebėra aiški antikarinė, antivyriausybinė pozicija. Pavyzdžiui, paskutiniame spektaklyje, pastatytame Rygoje, skamba ukrainiečių kalba – ir dėl meninių sumetimų, ir dėl bendražmogiškų priežasčių. Taip pat jame kritikuojamas režimas. Nuoširdžiai norisi būti gėrio pusėje ir man visiškai nesuprantama, kodėl atkakliai bandoma mane priskirti kitai stovyklai. Tačiau jei tarp Lietuvos kultūros žmonių vyrauja toks požiūris, tai, kaip žinote, manęs Lietuvoje jau seniai nėra – aktyviai dirbu kitose šalyse, kurios man yra palankesnės. O mano Vilniaus spektaklio likimą, be abejo, turi spręsti Lietuvos visuomenė.“

Viešuose interviu ir savo kūryboje J. Butusovas yra jau ne kartą aiškiai išreiškęs kritinę poziciją Putino režimo ir Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu – tiek savo pasisakymais žiniasklaidoje, tiek pastatytais spektakliais, kuriuose analizuojamos totalitarizmo, moralinio pasirinkimo ir individo atsakomybės temos. Jo pastarieji trys spektakliai – „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (Vilnius, Lietuva), „ Kova dėl sosto“ (Trondheimas, Norvegija) ir „Portretas“ (Ryga, Latvija) – atspindi jo asmeninę poziciją ir požiūrį į politinę realybę. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ nagrinėja moralės ir laisvės temas, parodant, kaip individo likimas tampa manipuliacijų objektu represinėje sistemoje. „Sostų mūšis“ gilinasi į valdžios kovas ir jos brutalumą, atskleisdamas ciniškus politinių lyderių mechanizmus ir jų manipuliacijas žmonėmis. „Portretas“, pastatytas pagal N. Gogolio apsakymą, analizuoja meno ir moralės, menininko ir valdžios santykį bei kompromisus su ideologine priespauda. Šie spektakliai yra ne tik meninė, bet ir politinės J. Butusovo valios išraiška, aiškiai demonstruojanti jo nepritarimą totalitarizmui, propagandai ir moraliniam nuosmukiui​. Daugiau galima išklausyti šiame išsamiame interviu

Teatras neturi jokių duomenų, tiesioginių ar netiesioginių liudijimų, kad J. Butusovas remtų ar teisintų Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Priešingai, jo pasitraukimas iš Rusijos buvo tiesiogiai susijęs su nepritarimu karui ir Putino režimui​​, Vakarų žiniasklaidoje jis aiškiai reiškia antikarinę poziciją.

Pateikiame keletą režisieriaus pasisakymų citatų dabar vykstančio Rusijos karo preš Ukrainą tema iš įvairių straipsnių Vakarų žiniasklaidoje:

Interviu Prancūzijos žiniasklaidai: 

„<...>Negaliu susitaikyti, kad mano tėvynė yra agresorė, žeminanti ir žudanti nekaltus žmones. Aš su tuo nesutinku. Tai mane plėšo iš vidaus ir mane sargdina. Tai yra mano asmeninis protestas<...>“​. 

Šaltinis

„<...>Dabar Jurijus Butusovas gyvena Prancūzijoje – jis išvyko iš Rusijos iškart po Ukrainos invazijos ir prisijungė prie menininkų, viešai pasisakančių prieš Vladimiro Putino pradėtą karą. <...>“

„Visų pirma išvykau dėl Putino invazijos į Ukrainą. Aš nekenčiu karo. Negalėjau likti šalyje, kuri tapo totalitarine valstybe. Niekas manęs nevarė, sprendimą priėmiau pats. Nors mano situacija Prancūzijoje sudėtinga – neturiu darbo – neįsivaizduoju, kad galėčiau grįžti į Rusiją, kol Putinas tebėra valdžioje ir tęsia karą. Galbūt į gimtinę negrįšiu niekada.<...>“ 

Šaltinis

Interviu Lietuvos žiniasklaidai:

„ Ir staiga apima jausmas, kad pasaulis griūva. Tą pačią vasario 24-ąją. Tą vasario 24-ąją aš tapau kitoks. Tą pačią dieną. <...> Kurį laiką mes buvome tokios būsenos, kai nesupratome, ką daryti. Bet kai tik atsirado tokia galimybė, mes išvykome. Išvykome kovo pabaigoje, po to grįžome, bet dėl techninių, buitinių dalykų, ne dėl to, kad grįžtum pažiūrėti, kaip ten žmonės laikosi, ir kažką spręsti. Viskas buvo aišku iš karto. <...>“​. 

Šaltinis

Interviu „Forbes“:

„<...>Mano spektakliai buvo cenzūruojami. Buvau priverstas pašalinti ištrauką iš „Pero Giunto“ pastatymo, kur skambėjo monologas prieš karą, o vieną mano spektaklį iš viso pašalino iš teatro repertuaro dėl antikarinio turinio <...>“​. 

Šaltinis

Interviu Norvegijos žiniasklaidai:

„<...>Jurijaus Butusovo kritiškas požiūris į Putino režimą buvo gerai žinomas plačiuose tarptautiniuose sluoksniuose. Kartu su kolegomis, tokiais kaip Serebrennikovas ir Krymovas, nuo 2014 m., kai faktiškai prasidėjo karas prieš Ukrainą, savo kūryba provokavo valdžią vis garsesniais antikariniais pranešimais. Nuo tada Butusovo vardą galima buvo rasti daugelyje peticijų, susijusių su žmogaus teisėmis ir išpuoliais prieš saviraiškos laisvę kultūroje bei mene <...>“.

„Kažkaip tai praleidome“: Butusovas stato Stoppardą

Gildensternas mąsto apie žmogaus paklusnumą algoritmams ir minties galią, staiga pastebėdamas: „Kada gi tu galų gale išnyksi?!“, išreikšdamas Butusovo antikarinę poziciją, dėl kurios jis buvo priverstas palikti Rusiją, ir nėra abejonių, kam šis šūksnis skirtas. Rozenkrancas prisimena, kaip valė kareiviškus batus tarnudamas kariuomenėje. Batų tepalo kvapas primena mums apie mirtį, ir karas akimirksniu įsiveržia į spektaklio audinį. Nors tiesiogiai ir nepaminėtas, jis vyksta nuolat.

Šaltinis

„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“: drama, paliekanti mus pakelėje

Teatre Les Gémeaux Sceaux mieste britų dramaturgo tomo Stoppardo pjesė, kurią drąsiai pastatė Jurijus Butusovas, lieka nesuprantama ir todėl savidestruktyvi.

Joëlle Gayot

Plastikinis prietaisas

Butusovas, Putino priešininkas, iš Rusijos pabėgo 2022 metais. Jo spektaklyje jaučiama audringa energija. Žmogus, įvaldęs meistriškumą ir turintis talentą. Jis patalpina savo aktorius į įsimintinų personažų azimutinį reaktorių.

Šaltinis

Butusovo pastatymas „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“: susitikimas su rusų dramaturgu tremtyje

Anne Dastakian

Beveik trejiems metams išvytas iš Rusijos dėl savo nesitaikymo su Vladimiro Putino karu prieš Ukrainą garsus rusų režisierius Jurijus Butusovas pristato spektaklį „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pagal anglų dramaturgo Tomo Stoppardo pjesę teatre Les Gémeaux iki gruodžio 8 d. Šiuolaikinės Rusijos alegorija, kur du bevaliai pjesės herojai priversti padaryti egzistencinį pasirinkimą: paklusti ar ne amoraliam įsakymui.

„Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“, kurią prieš beveik 60 metų sukūrė britų dramaturgas Tomas Stoppardas ir skyrė ją dviem antraplaniams Shakespeare‘o „Hamleto“ personažams, nedažnai statoma Prancūzijoje. Tačiau ji guli „intymiame aplanke“, anot Butusovo, žinomo Maskvos Vachtangovo teatro režisieriaus, kuris yra tremtyje nuo jo šalies karo su Ukraina pradžios, ir kuris pristato šią pjesę teatre Les Gémeaux iki gruodžio 8 d. „Tuo metu, – sako jis, – mes buvome šoko būsenos, nes gavome smūgį į galvą.“

Šaltinis

Jurijus Butusovas ABSURDO DISIDENTAS

Hugues Le Tanneur

Jurijus Butusovas kalba ramiu tonu, pasvertais žodžiais, bet už išorės nuspėjamas jį užvaldęs įtūžis. (…) Jo paties žmona buvo suimta ir laikoma areštinėje kelias valandas už protestą prieš „specoperaciją“. Jie išvyko iš Rusijos ir šiuo metu gyvena Prancūzijoje, kur teatre Les Gémeaux pristato vieną iš naujausių savo spektaklių – Tomo Stoppardo „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“.