Režisierius, scenografas ir adaptacijos autorius – Artūras Areima

Kostiumų dailininkė – Valdemara Jasulaitytė

Judesio konsultantė – Sigita Juraškaitė

Šviesų dailininkas – Julius Kuršys

Kompozitorė – π (Monika Poderytė)

Režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė

Federico Garcíos Lorcos eilėraščius iš ispanų kalbos vertė – Henrikas Bakanas

„Jerma“ – spektaklis apie santykius, kurie atšąla, apie reikalaujantį kūną, meilę, kuri nebėra saugi, motinystę be blizgučių, drąsą pripažinti tai, kas dažnai nutylima.

Režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje pagal Federico Garcíos Lorcos pjesę „Jerma“ (isp. „Yerma“) gilinamasi į reprodukcijos temą. Spektaklio ašis – įtampa tarp visuomenės lūkesčių, spaudimo susilaukti palikuonių ir individo laisvės kurti savo gyvenimą. Spektaklyje ryškėja skirtingi motinystės veidai, prieštaros – bejėgiškumas negalint susilaukti vaikų ir nuovargis, grėsmė prarasti save jų susilaukus.

Ispanų poeto, dramaturgo F. G. Lorcos 1934-aisiais parašytą pjesę „Jerma“ režisierius A. Areima adaptavo – žodyną, moralines dilemas ir temas perkėlė į šiuolaikinį kontekstą.

Pjesėje pasakojama apie jauną moterį, kurią kankina socialinė stigma – bevaikė santuoka. Jerma yra apsėsta minties turėti vaiką, kad atitiktų, jos manymu, tinkamą visuomenės standartą. Kalbama apie kūną, kuris ima diktuoti labiau nei protas, apie meilę, kuri neįsitenka poros rėmuose, apie motinystę kaip geismą, kaip Dievą, kaip ligą, kaip protestą. „Jerma“ byloja apie troškimą jausti prasmę tada, kai visi kiti gyvenimą įprasminantys mechanizmai jau nebeveikia.

Kūrybinė komanda kelia šiandien itin aktualius klausimus. Kaip žmogaus reprodukcija susijusi su identitetu, vaidmeniu visuomenėje ir gyvenimo pilnatve? Ką patiria poros, negalinčios susilaukti vaikų, patyrusios persileidimą? Iš kur kyla socialinis spaudimas susilaukti vaiko?

Tai istorija apie tai, kas nutinka, kai moteris nebenori būti „stipri“, „teisinga“, „funkcionuojanti“, o trokšta būti gyva. „Jerma“ iš esmės ir kalba ne apie vaikus, o apie troškimą.

Scenoje – moters griūtis, o ir jos grožis: juokas, geismas, pyktis, malda. Spektaklis neguodžia ir nesiūlo sprendimų, žiūrovą palieka akistatoje su klausimais, į kuriuos lengvo atsakymo nėra. Tai šiuolaikinio žmogaus, kuris ieško prasmės, kai Dievas tyli, meilė slopsta, o kūnas vis dar reikalauja stebuklo, tragedija.

///

Federico García Lorca (1898–1936) – ispanų poetas, dramaturgas ir prozininkas. Nors ir yra vadinamas vienu didžiausių XX a. poetinės ir draminės formos novatorių, pats jis niekad to sąmoningai nesiekė. Poetas visada stengėsi būti nuskriaustųjų ir marginalų pusėje. Žuvo Ispanijos pilietinio karo metu mįslingomis aplinkybėmis. Save vadino socialinio teatro šalininku, dramų erdvėje ryški ne tik graikų tragedijai būdinga nepermaldaujamos lemties problema, bet ir abejotina europinės civilizacijos tobulėjimo perspektyva. Dramose – nuolatinis nerimas, dvasinė įtampa, artėjančio pavojaus laukimas, prievartinės mirties baimė ir fatališka jos neišvengiamybė. „Jerma“ – viena iš trilogijos („Kruvinos vestuvės“, „Jerma“, „Bernardos Albos namai“) dalių. 1992 m. buvo pastatyta Nacionaliniame Kauno dramos ir Juozo Miltinio dramos teatruose.

Artūras Areima – vienas įdomiausių viduriniosios kartos Lietuvos teatro kūrėjų. Nuo 2017 m. Europos teatro sąjungos „Naujosios teatro realybės“ prizo kandidatas. Ne sykį sulaukė profesionalių scenos meno vertintojų aukščiausių įvertinimų: 2013 m. už naujų sceninės išraiškos formų paieškas apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru, ne kartą (2013, 2014, 2015 m.) nominuotas Auksiniam scenos kryžiui režisieriaus kategorijoje. 2014 m. įkūrė savo vardo teatrą, po kurio vėliava sukurti spektakliai apkeliavo vienus garsiausių Europos ir Azijos teatro festivalių.

///

JERMA

Aš bijau likti tik kūnu, kurį tu kartais prisimeni. Aš noriu kūno, kuris kuria kitą kūną. Noriu, kad manyje kas nors augtų, ne tik mintys ir baimės.

///

Vilniaus senojo teatro ir VšĮ „Artūro Areimos teatras“ koprodukcija

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Spektaklyje vaidina:

Jerma – Eglė Špokaitė

Marija – Eglė Grigaliūnaitė

Desmina – Juliana Volodko

Elena – Liuda Gnatenko

Robertas – Artur Svorobovič

Viktoras – Aleksandr Kanajev / Viačeslav Lukjanov

Telmano Ragimovo nuotraukos