Jean-Luco Lagarceʼo pjesė ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (,,J'étais dans ma maison et j'attendais que la pluie vienne“) – priešpaskutinis prancūzų aktoriaus, režisieriaus ir dramaturgo kūrinys. Pjesė, parašyta 1994 m., likus metams iki autoriaus mirties (mirė nuo AIDS tesulaukęs 38-erių), yra vienas iš trijų (greta ,,Tai tik pasaulio pabaiga“, 1990, ,,Tolima šalis“, 1995) testamentinių dramaturgo kūrinių.

,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ pasakoja apie penkias moteris: tris seseris, motiną, senolę. Jos daug metų laukia brolio, sūnaus, anūko, kurį po kivirčo iš namų išvarė tėvas. Moterų gyvenimai visą šį laiką tarsi sustoję, įstrigę laike. Jis tarsi sugrįžo, miega, guli savo lovoje, kurią jos jam saugojo. Bet ar tikrai miega? Gal miršta? Jo scenoje nematome, bet nuojauta, kad jis visgi yra, nepalieka, kybo ore. Tarsi pažadas, šviesesnės ateities lūkestis. O gal tai tik moterų vilčių, baimių, nuoskaudų, lūkesčių projekcija? Laukimas spektaklyje tampa tarsi atskiru personažu, tarsi beketiško Godo ar besiartinančios planetos iš Larso von Triero „Melancholijos“ šešėlis.

Penki ryškūs moterų charakteriai, poetiška kalba, metafora sukausto, prirakina, juolab, kad pjesė kalba apie mūsų visų nenuneigiamą norą būti, išsipildymą.

Po mirties J.-L. Lagarceʼas tapo vienu dažniausiai pasaulio teatruose statomu šiuolaikiniu prancūzų autorių. Dramaturgo tekstai išsiskiria sudėtinga sintakse, veiksmo atsisakymu, ypatinga pjesės struktūra, dažnai naudojamos aliuzijos bei citatos.

„Man pasirodė gražu, kad pjesė tarsi neužbaigta, kad joje daugiau pauzių nei veiksmo. Tai atveria erdvę interpretacijoms, sužadina norą mąstyti apie meilės, pasiaukojimo, tiesos prigimtį. Šio kūrinio pasirinkimas – visiškai intuityvus, tačiau aktualus tiek man pačiai, tiek ir XXI a. žmogui. Tekste persipynęs tragizmas, gylis ir švelnus humoras veikia emociškai ir atveria plačią ir sudėtingą laukimo temą.“ (Kotryna Siaurusaitytė)

„Kartais jaučiuosi bejėgiu. Nenaudingu ir nieko negalinčiu, bejėgiu kažką veikti, daryti ar sakyti. Aklu ir kurčiu, o ir kvailu, tylinčiu savo kvailumą. Laukiu ir jaučiu savo bejėgiškumą. Sustingstu jausdamas, jog negaliu praverti burnos, kalbėti, atsakyti, išsakyti dvi ar tris pagrindines vienatvėje kilusias mintis.“ (Jean-Luc Lagarce. „Revue d’Esthetique“, 1994)

///

Jean-Luc Lagarce (1957–1995) – prancūzų dramaturgas, teatro režisierius, aktorius. Studijavo filosofiją „Franche-Comté“ universitete bei teatro meną Bezansono Dramos menų konservatorijoje, parašė 25 pjeses. 1977 m. su bendraminčiais studentais subūrė teatro trupę „Théâtre de la Roulotte“, kurios J.-L. Lagarceʼas nepaliko net tada, kai laimėjęs teatro „Petit Odéon“ pjesių konkursą gavo pasiūlymą persikelti į Paryžių. Bezansone įkūrė leidyklą „Les Solitaires Intempestifs“, kurioje iki šiol leidžiami šiuolaikinių dramaturgų (ir jo paties) tekstai, pjesės. Menininko noru buvo palaidotas Paryžiaus Père-Lachaiseʼo kapinių kolumbariume anoniminėje urnoje.

Kotryna Siaurusaitytė (g. 1996 m.) – teatro režisierė, baigė teatro režisūros studijas (kurso vadovas – Eimuntas Nekrošius). Po studijų kelis metus dirbo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, kuriame pastatė 4 spektaklius: ,,Pašnekesiai mėnesėtą naktį“, ,,Apsiaustas“, ,,Mažasis princas“ ir ,,Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Taip pat asistavo kitiems režisieriams. Teatre su bendraminčiais pristatė audiovizualines instaliacijas (,,Sąstingis“ ir ,,Labirintas“). Šiuo metu dirba režisieriaus asistente Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT).

VYRIAUSIOJI

Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus

Žiūrėjau į dangų kaip visada,

Į kelią nubėgantį toli toli.

Aš visada žiūriu vakarais, visada vakarais stoviu iki

išnaktų ant slenksčio ir laukiu, laukiu…

Laukiau, kol ateis lietus ir sudrėkins žemę, takus, žolę

ir nuramins mus.

MOTINA

Jis išeidavo visada ir visada grįždavo. Aš negalėjau net pagalvoti,

kad jis negrįš? Ir kad tai pradžia visų laukimo metų?

SENOJI

Po tiekos metų – nauji laukimo metai,

Ar taip tu pasakei?

Čia, namuose, tas pats laukimas,

ant pirštų galiukų,

laukti, lyg mes lauktume, kol prabus kūdikis viršutiniame kambaryje, visos

mes, čia, pasikeisdamos budėsime.

JAUNIAUSIOJI

Sulauksiu savo valandos, išeisiu ir pakeisiu

visą gyvenimą.

(Jean-Luc Lagarce. ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“. Iš prancūzų k. vertė Gintaras Patackas)

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

Arvydo Gudo nuotraukos