Režisierės Dianos Dobrevos spektaklis „Medėja svetimšalė“ pastatytas kelių poetų, rašytojų kūrinių motyvais. Vienas jų – prancūzų dramaturgo Jeano Anouilhʼo tragedija „Medėja“. Ją papildo poetų Konstantino Kavafio, Rainerio Maria Rilkeʼs, Marinos Cvetajevos eilėraščiai, bulgarų rašytojo Aleksandro Sekulovo kūrinių motyvai.

Kerėtoja Medėja, Kolchidės valdovo dukra ir saulės dievo Helijo anūkė, įsimylėjusi argonautų vadą Jasoną, padeda jam pagrobti Aukso vilną. Pabėgusi su Jasonu į Graikiją Medėja pagimdo du sūnus. Jie pastogę rado Korinte, kur po kelerių metų Jasonas nusprendė vesti vietinio karaliaus dukrą. Medėja nusprendžia atkeršyti. Spektaklio ašis – moters, kuri negali likti, negali grįžti, negali būti, likimas. Todėl ir „Medėja svetimšalė“. Žmogaus, kuris neturi tėvynės, tragedija. Šis istorijos aspektas šiuo metu itin aktualus.

Medėjos tema buvo populiari įvairiais amžiais. Antikoje Medėjos meilės ir keršto temą plėtojo Pindaras, Euripidas, Apolonijas Rodietis, Ovidijus, Diodoras, Valerijus Flakas. Medėjos mitą ne kartą interpretavo įvairių laikotarpių dramaturgai, dailininkai, režisieriai. Keršijančios Medėjos personažas atgijo Nicolaso Poussino, Eugène’o Delacroix, Fredericko Sandyso ir kitų autorių tapyboje. Sekdami Euripidu ir Seneka, mitą interpretavo Pierre’as Corneille’is („Medėja“), Franzas Grillparzeras („Aukso vilnos“ trečioji trilogijos dalis), Ludwigas Tieckas („Medėja“) etc. Tokį mito patrauklumą lemia galimybė įvairiai interpretuoti universalias moralines problemas.

„Spektaklį pagal Medėjos mitą statysiu antrą kartą – pirmąjį stačiau seniai, prieš 15 metų, ir tuomet pagrindinį dėmesį skyriau kitkam. Tai buvo asmeniškesnis, intymesnis pastatymas, grįstas vyro ir moters ryšiu. Dabar susitelksime į išvarymo, tremties kontekstą – kaip valstybės politika ir interesai žmogų gali paversti žudiku ir priversti daryti nuodėmę.“ (Diana Dobreva)

„Seniai jau galvojau, apie tai svajojau ir esu labai laiminga, kad pagaliau atvažiavo režisierė, kuri manyje pamatė visgi moterį. Paprastai turi būti švelni, trapi, virpanti, verkianti, neturinti savo nuomonės, stuburo, o čia, pagaliau, iš manęs tikimasi visiškai kitko: žemo balso, tvirto žvilgsnio. Tai man iššūkis. Savyje tai randu ir esu laiminga.“ (Jelena Orlova)

„J. Anouilh parodo visuomenės degradavimą, cinizmą, tikslo ir malonumo siekį bet kokia kaina, ksenofobiją, nesusikalbėjimą, susvetimėjimą, žiaurų skyrybų procesą. Prancūzų dramaturgas negaili Medėjos. Ji pralaimi, o Jasonas lieka gyvas ir nori sukurti įstatymais grįstą visuomenę. (...) Šiandienė D. Dobrevos Medėja – laukinė, pamišusi, bet, kaip Euripido ar Senekos veikėja, lieka nenugalėta. (...) Ugniniai Medėjos plaukai „bespalvėms“ auklėms kelia nerimą, suteikia Medėjos personažui pamišusios, nesivaldančios moters bruožų. Medėja šiurkščiai įsakinėja auklėms, iš rankų nepaleidžia virbalų, kurie kartais jos rankose virsta ragais, durklu. Auklių rankos irgi nuolat judina virbalus, tarsi norėdamos sumažinti įtampą.“ (Jovita Dikmonienė)

///

Jean Anouilh (1910–1987) – prancūzų dramaturgas. Pirmąją pjesę „Humulas nebylys“ parašė 1929-aisiais. Studijavo teisę, tačiau po pjesės „Šermuonėlis“ (1932) sėkmės atsidėjo tik kūrybai. Pjesės skirstomos į 6 grupes: rausvąsias, kurioms būdinga humoras ir komiškumas („Vagių balius“, „Leokadija“, „Pasimatymas Sanlise“), juodąsias („Šermuonėlis“, „Laukinukė“, „Keleivis be bagažo“, „Euridikė“), naująsias juodąsias, pasižyminčias tragiškomis intonacijomis („Žezabelė“, „Antigonė“, „Romeo ir Žanetė“, „Medėja“), žvilgančiąsias („Kvietimas į pilį“, „Repeticija“), dygiąsias, tęsiančias saloninės komedijos tradiciją („Toreadorų valsas“, „Orniflis“, „Vargšas Bitosas“), kostiumines, vaizduojančias istorinę praeitį („Vyturys“, „Beketas“, „Vagių mugė“). Dramaturgo kūrybai būdinga realizmo ir siurrealizmo dermė, psichologinė analizė, ironija, pesimistinė pasaulėjauta. Vilniaus senajame teatre pastatyti spektakliai pagal J. Anouilh‘o pjeses: „Keleivis be bagažo“ (rež. I. Petrov,      1972),                       „Žana Dark“ (rež. V. Zacharov, 1980), „Sijonuoti generolai“ (rež. V. Tumanov, 1990), „Pasimatymas Sanlise“ (rež. D. Černiakov, 1994).

Diana Dobreva (g. 1971 m.) – viena sėkmingiausių ir žinomiausių Bulgarijos režisierių, kūrybinę karjerą pradėjo kaip aktorė, sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų Bulgarijos ir Prancūzijos teatruose. Nuo 2007 m. D. Dobreva režisuoja, yra pelniusi nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. 2006 m. teatro laboratorijoje „Sfumato“ Sofijoje ji pastatė spektaklį „Medėja“ ir buvo apdovanota už geriausią režisūrinį debiutą. Įvertintas ir jos spektaklis „Makbetas“, o „Kazanova“ 2009 m. rodytas Avinjono teatro festivalyje Prancūzijoje. Nuo 2017-ųjų D. Dobreva yra Ivano Vazovo nacionalinio teatro vyriausioji režisierė. Naujausi jos spektakliai – „Kaligula“, „Odisėjas“, „Tėvas“, „Sūnus“ sėkmingai rodomi Bulgarijos teatruose.

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

Spektaklio anonsą galite peržiūrėti paspaudę ČIA

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos