Šiuolaikinės visuomenės atminties ir demencijos kontekstai

Šiuolaikinės visuomenės atminties ir demencijos kontekstai

Šiuolaikinės visuomenės atminties ir demencijos kontekstai

Šiuolaikinės visuomenės atminties ir demencijos kontekstai

Vasario 21 d. 18 valandą Vilniaus senajame teatre Mažojoje salėje įvyko diskusija „Šiuolaikinės visuomenės atminties ir demencijos kontekstai“. Tai pirmoji diskusija iš pokalbių ciklo „Mažoji scena“. Šio ciklo pokalbiuose bus siekiama diskutuoti visuomenei aktualiomis, kontraversiškomis temomis.

 

Pokalbio dalyviai:

Jonas Vaitkus – teatro, kino režisierius;

Aurimas Švedas – kultūros istorikas;

Rasa Ruseckienė – gerontopsichiatrijos srityje dirbanti psichiatrė, psichoterapeutė;

Arūnas Gricius – fotografas, bendrosios praktikos slaugytojas;

Moderatorius – Gytis Norvilas.

 

Vakarų visuomenės sensta. Alzheimerio liga – viena iš dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, kasmet diagnozuojama daugiau nei 10 milijonų naujų demencijos atvejų. Pasaulio sveikatos organizacija įspėja, kad demencija yra vienas iš didžiausių ateities iššūkių. Ar įmanoma (ar reikia?) stabdyti visuotinio senėjimo, nykimo, entropijos procesus? Koks jame galėtų būti meno, teatro vaidmuo? Tampa svarbus ir klausimas: į ką žmogus kreipia dėmesį gyvenimo tėkmėje, kokius renkasi prioritetus, kaip įprasmina savo gyvenimą ir išėjimą iš jo?

 

Atminties, dėmesingumo sutrikimai, elgesio ir bendravimo pokyčiai, abejingumas, emocinis nestabilumas, dezorientacija... Ar visa tai nėra būdinga ir visai šiuolaikinei visuomenei, jos požiūriui į kultūrinę, istorinę, emocinę atmintį? Ką esame linkę pamiršti? Kas nepatogu, skausminga, traumines patirtis? Ką apie tai gali pasakyti istorija? Ar politikų, visuomenės noras iš(si)valyti istorinę sąmonę, viešąsias erdves, vienus paminklus keisti kitais nėra tam tikra kultūrinio Alzheimerio forma?

 

Apie Alzheimeriu sergančius esame girdėję įvairių epitetų: „Daržovės, be dvasios, niekam nereikalingi, nebeturintys sielos, mažvaikiai“... Žmonės jų bijo, nesupranta, vengia, norėtų juos paslėpti, negirdėti ir nematyti. Ar tikrai? Kas išties su žmogumi įvyksta? Kas lemia Alzheimerio ligos savotišką epidemiją?

 

Temą pokalbiui padiktavo režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Tėtis“ pagal prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėvas“ (pranc. „Le Père“), kuri yra sąmonės deformacijos, jos nykimo, laipsniško atminties netekimo, o tuo pačiu ir artimųjų, ryšio su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas, o pagrindiniam pjesės herojui tėvui Andrė (vaidina Vytautas Anužis) ryškūs į Alzheimerį panašios ligos požymiai.

 

Diskusiją bei spektaklį lydės ir Arūno Griciaus paroda „Tolstantys“ (eksponuojama Vilniaus senojo teatro 1-ajame aukšte), kurioje Alzheimerio ir senatvinės demencijos paženklintų žmonių portretai. Fotografas A. Gricius daug metų dirbo su pažeidžiamomis grupėmis, 8 metus su demencija, Alzheimeriu sergančiais, psichinę negalią turinčiais žmonėmis. Ši patirtis įkvėpė fotografuoti.

 

Daugiau apie spektaklį „Tėtis“ skaitykite čia

 

 

Renginio nuotrauka Arūno Griciaus. „Tolstantys I“, 2021.




вернуться