Poetinė muzikinė kompozicija „Žodžio teritorija: emigracijos poezija“ (rež. Andrius Darela) yra tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ dalis.

Kompozicijos pamatas – 700 metų senumo istorija, kai poetas Dante Alighieri dėl politinių priežasčių buvo išvytas iš Florencijos, po to teismo išteisintas, o išvarymas pripažintas klaida. Visi žino, kas yra Dantė, ką jis reiškė poezijai, kultūrai, bet niekas nežino pavardžių teisėjų, pasmerkusių jį palikti šalį. Tiesa, istorijos perspektyvoje teismo sprendimas atrodo niekinis, niekingas, bet... Pati istorija bus transliuojama improvizuotoje studijoje tiesiogiai. Poetinėje muzikinėje kompozicijoje paties Dantės poetiniai tekstai nenuskambės, tačiau žiūrovas lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, rusų kalbomis išgirs devynis skirtingų laikotarpių, šalių poetus, kurie buvo priversti palikti savo šalis ir kurti emigracijoje. Kompozicijos nesieja vienas laikotarpis ar erdvė – viską jungia poezija, o vedliai į emigracijos poezijos pasaulį – Vilniaus senojo teatro aktoriai.

Adomas Mickevičius, Natalija Gorbanevskaja, Jurgis Baltrušaitis, Ovidijus, Jevgenas Malaniukas, Ivanas Elaginas, Larisa Genijuš, Levas Losevas, Tomas Venclova, Konstantinas Kavafis, Liūnė Sutema, Paulis Celanas... Šį margą pavardžių sąrašą būtų galima tęsti be galo.

Juos vadino įvairiai: bastūnai, „išvietintieji“, emigrantai, bėgliai, pabėgėliai, disidentai, tremtiniai, klajūnai... Tai poetai, literatai, apskritai menininkai, intelektualai, kultūros žmonės, turėję palikti savo šalis dėl politinių įsitikinimų, socialinės, vertybinės laikysenos. Diktatoriškų režimų persekiojimai, mėginimas išvengti kalėjimų, o neretai ir mirties privertė prisiimti tą pabėgėlio, nepritapėlio schizmą, kuri paprastai nepaiso nei tautybės, nei socialinių sluoksnių. Pasirinkimų būta nedaug: išorinė emigracija – bėgti, vidinė emigracija – pasitraukimas į pogrindį, kalėjimas arba susitaikymas ir rezignacija.

Jie visi skirtingi: tiek pasaulėžiūra, tiek kūrybos registrais, stiliumi, laikysena, bet visgi galbūt jiems  kada nors bus lemta susitikti kad ir Dantes „Dieviškosios komedijos“ Rojuje, Mėnulio sferoje, kurioje apsistojusios vėlės, negalėjusios ištesėti pažadų, nes joms trukdę piktieji žmonės... Fone skambant Led Zeppelin „Imigrantų dainai“ („Immigrant song“)...

Bėglio tragizmą galima sieti su biblinio egzodo tradicija, remtis į didžiuosius klajūnus, pirmiausia, mitinį Odisėją, nostalgijos kamuojamus – Dantę ir Ovidijų. Šiandienos realybė rodo, jog visi šie reiškiniai realūs, nėra „istoriniai“: iš autoritarinės Baltarusijos dėl grėsusių represijų į užsienį pasitraukė didžioji dalis (sąrašas būtų tikrai ilgas) poetų, rašytojų, aktorių (beje, Vilniaus senajame teatre glaudžiasi iš Gardino teatro pabėgę ir į kolektyvą „Teatr Avgusta“ susibūręaktoriai ), dalis inteligentijos paliko ir Rusiją... Jau nekalbant apie tai, kad dalis ukrainiečių inteligentijos dabar apkasuose, fronte.

Kultūros emigracijos bangų būta nemažai: po 1917 m. bolševikinio Spalio perversmo iš Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos pasitraukė šviesiausia visuomenės dalis. Skirtingais skaičiavimais emigrantų skaičius siekė nuo 2 iki 5 mln. žmonių. Tarp jų buvo rusai, vokiečiai, žydai, ukrainiečiai etc. Juos visus vienijo didesnis arba mažesnis komunistinės valdžios nepriėmimas.

Lietuvoje didysis pokario egzodas, prasidėjęs 1944-ųjų vasarą, palietė irgi kūrybingiausius, ypač literatus: išeivijoje atsidūrė du trečdaliai prieškarinės Lietuvių rašytojų draugijos narių. Daugiausia lietuvių pabėgėlių telkėsi Vokietijos ir Austrijos „išvietintųjų“ stovyklose.

Literatūrologas Vytautas Kubilius yra rašęs: „Tokioje situacijoje kultūra tampa tautos istorinės atminties, etnoso psichologijos ir valstybingumo siekių saugykla [...] Iš čia sklinda bendro tautos buvimo šaukiniai ir driekiasi nematomi dvasinės priklausomybės siūlai nuo vieno žmogaus prie kito, spinduliuoja teisingumo ir vilties krislai, palaidoti okupuoto krašto realybėje. Kultūra – esminis taikaus pasipriešinimo veiksnys...“.

Konstantinos Kavafis

Itakė

Kada išplauksi praraston Itakėn,

prašyk dievus, kad kelias būtų ilgas,

klaidus ir pilnas paslapčių.

Nepaisyk lestrigonų nei kiklopų,

nepaisyk Poseidono rūsčio.

Jie niekad neužklups tavęs, jei skaisčios

bus tavo mintys, jeigu sieloj

ir kūne viešpataus kilni aistra.

Tu niekad nesutiksi lestrigonų,

kerštingo Poseidono ir kiklopų,

jei tavo dvasioj jų nėra, jei pats

neišviliosi jų iš nebūties.

Todėl prašyk, kad kelias būtų ilgas,

kad vasaros rytais tau būtų lemta

įplaukt į nematytus uostus,

kad jie džiaugsmingai sveikintų tave.

Svečiuokis finikiečių mugėse

ir įsigyk jų prekių –

koralų, perlamutro, gintaro ir juodmedžio;

įvertink nuostabią kvapių aliejų įvairovę;

pirk tiek kvapių aliejų, kiek įstengsi;

lankyk šimtus Egipto miestų

ir mokykis iš tų, kurie pranoksta mus.

Ir visada mąstyk apie Itakę.

Ji – tavo tikslas, kur bebūtum.

Bet įvykių neskubink.

Tegul kelionė trunka daugel metų;

atplauk į tėviškę visai pasenęs,

įgijęs išminties ir patyrimo,

nes ji neduos tau jokio turto.

Itakė dovanojo tau kelionę.

Jei jos nebūtų, nevertėtų plaukti,

bet šiaip Itakė – nežymi sala.

Nors ji skurdi, ji neapgaus.

Kada įgysi išminties ir patyrimo,

tikrai suprasi, kas gi tos Itakės.

Vertė Tomas Venclova

Renginys vyks baltarusių, lietuvių, lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbomis

Renginio partneris: tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“

 Poezijos pavasaris

Aktoriai:

Andrius Darela

Jevgenija Gladij

Anastasija Špakovskaja
Jelena Bogdanovič

Jekaterina Makarova
Vitalij Leonov