Režisierė – Ramunė Kudzmanaitė

Režisierės padėjėja – Gelena Ivaškevič

Vaidina:

Mavka – Aleksandra Metalnikova

Lukošas – Igoris Abramovičius

Perelesnikas – Vladimir Dorondov

Undinėlė – Edita Gončarova

Miškinis – Aleksandr Agarkov

Dėdė Levas – Jurij Ščiuckij

Kucas – Artūras Aleksejevas

Vaikai – Konstantin Bukovetskij, Jaraslava Fedčenko

Lesia Ukrainka (tikrasis vardas Larisa Kosač) 1871 – 1913 m. Būsimoji ukrainiečių poetė, rašytoja, vertėja gimė Volynės Naugardo mieste (dab. Ukrainos Žitomiro sritis) tarnautojo, teisininko Petro Kosačo ir žinomos ukrainiečių rašytojos, visuomenės veikėjos Olenos Pčilkos šeimoje. Vaikystėje Lesia kartu su savo broliais ir seserimis pradinį išsilavinimą įgijo namuose pagal tėvų sudarytą programą.

Dėl ligos, kaulų tuberkuliozės, kuri diagnozuota, kai Lesiai Ukrainkai buvo 10 metų, mergaitė tęsė mokslus namuose. Taip ji puikiai įvaldė prancūzų, vokiečių, lenkų, anglų ir italų kalbas. Būdama devynerių, Lesia parašė savo pirmąjį eilėraštį „Viltis“, o trylikametės poetės eilėraščius jau išspausdino Lvovo žurnalas „Aušra“.

Pseudonimas „Lesia Ukrainka“ atsirado dėl Lesios dėdės Michajlo Drahomanovo, kurį ji labai gerbė – jis buvo žinomas mokslininkas, publicistas, literatūrologas, tautosakininkas ir visuomenės veikėjas, tuo metu pasirašydavęs pseudonimu „Ukrainec“ („Ukrainietis“). Mergina šeimoje buvo meiliai vadinama Lesia, būtent todėl ir atsirado toks derinys – Lesia Ukrainka. 1893 m.

Lvove pasirodė pirmasis Lesios Ukrainkos eilėraščių rinkinys – „Ant dainų sparnų“. Iš viso Lesia Ukrainka parašė apie 270 eilėraščių, neskaitant poemų, eiliuotų dramos kūrinių ir vertimų. Sunki liga privertė Lesią Ukrainką vykti gydytis į įvairias šalis. Jų tarpe buvo ir Lietuva - sanatorija Druskininkuose, kur ji pusantro mėnesio gydėsi 1885 metų vasarą. Paskutinius gyvenimo metus poetė praleido gydydamasi Egipte ir Gruzijoje.

Nepaisydama skausmo, Lesia Ukrainka ir toliau kūrė. Paskutinis jos kūrinys, drama „Ant Aleksandrijos krantų“, liko nebaigtas. Lesia Ukrainka mirė 1913 m. rugpjūčio 1 d. Gruzijoje, Suramio mieste. Vėliau Ukrainos tautos didžios dukros palaikai buvo perkelti į Kijevą ir perlaidoti Baikovo kapinėse.

Režisierė Ramunė Kudzmanaitė apie LRDT projekto „Mes – Ukraina‘22“ konkursui pasirinktą Lesios Ukrainkos pjesę „Miško daina“: „Pasirinkau Ukrainos klasikės Lesios Ukrainkos pjesę „Miško daina“, nes būtent ši pjesė patraukė mane dėl savo „švarumo“, nekaltumo ir paprastumo. Joje kalbama apie gamtos ir pasaulio prigimties nekaltumą, tyrumą, švarą. Tai yra tie dalykai, kuriuos šiandien ir pamiršti, jie neegzistuojantys, nes yra sunaikinami žmonių brutalumo, egoizmo, gobšumo. Tai yra labai panašu ir į dabar vykstantį karą – kita istorija, kiti simboliai, bet nekaltumas naikinamas.“