Proceso dalyvio samprotavimai
Teatro apžvalgininkas Julijus Lozoraitis savo apžvalgoje „Proceso dalyvio samprotavimai“ (I) (savaitraštis „Literatūra ir menas“, Nr. 17) rašo ir apie LRDT spektaklį „Dėdė Vania“.
Lietuvos rusų dramos teatras užbaigė sezoną kukliu, kompaktišku, bet itin efektingu šedevru. Jaunas režisierius Tadas Montrimas sukūrė spektaklį pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania“. Jis rodomas „puškinofkėje“, t. y. Aleksandro Puškino sūnaus muziejinėje sodyboje, Vilniaus priemiestyje, Markučiuose. Šiuo pastatymu režisierius pasišovė įveikti keletą iššūkių ir ne viskas jam pavyko šimtu procentu. Bet spektaklio privalumai – akivaizdūs, ir jie niveliuoja trūkumus. Visų pirma, didelį įspūdį daro spektaklio logistika. Painiame dvaro rūmų labirinte vienu metu rodomas simultaninis vyksmas keturioms žiūrovų grupėms po tuziną žmonių – tą patį epizodą aktoriai suvaidina po keturis kartus per vieną seansą. Tai tikras pastatyminės logistikos kolektyvinis žygdarbis.
Režisierių persekiojo kelios šmėklos: a) „muziejinio“ teatro, b) aplinkos teatro (teatro istorinėje aplinkoje) ir c) antropologinio (mirusių sielų prikėlimo apeigų) teatro. Pirmojo pavojaus sėkmingai pavyko išvengti, ir žiūrovai neišvysta butaforinių „rūmų personažų“ su suveltais perukais, išdažytais veidais ir operečių manieromis. Kitas pavojus – istorinės aplinkos – netikėtai susiderino su dramaturgija. Nors A. Puškinas nėra A. Čechovas, bet Puškino sūnaus dvaras mena tuos laikus, labai nedaug nutolusius nuo pavaizduotųjų dramoje „Dėdė Vania“. Dėl itin subtilių ir įtaigių scenografinių sprendimų bei labai kruopščiai parinktų ir pasiūtų epochinių kostiumų (pagarba scenografei Irinai Komissarovai) pavyko sukurti ypatingą A. Čechovo personažų „sielų prikėlimo“ eigą, į kurią inkorporuoti ir žiūrovai. Jie stebi vyksmą, užsidėję ypatingas ritualines kaukes, ir, vykdydami griežtas instrukcijas, pasyviai dalyvauja.
Stilingoji aktorė Liuda Gnatenko, uždengta juodu šydu, efemeriškais judesiais ir lengvais prisilietimais pradeda spektaklį ir jį lydi. Tai papildomas, pjesėje tik paminėtas personažas – mirusios Profesoriaus žmonos šmėkla, – ji yra ir mirštančio dvaro „fantomas“. Iš įvairių kampų ir vintažinių daiktų sklinda paslaptingi triukšmai, retro melodijų atplaišos ir atodūsiai (kompozitorius Darius Razgūnas). Personažai kartais pasilieka kambariuose „vieni“ (bet stebimi žiūrovų) su savo mažomis paslaptimis. Profesoriaus mirusios žmonos motina Marija Vasiljevna (aktorė Inga Maškarina) ant kojos po kojinėmis tarsi šventas relikvijas slepia jos dievinamo profesoriaus raštelius. Viena likusi kambaryje prie veidrodžio profesoriaus dukra Sonia (aktorė Jelena Orlova) su žvake tyrinėja savo angeliško grožio veidą ir ištaria: „Aš negraži...“ Išsiilgusi švelnumo ir nesulaukusi atsako į savo meilę daktarui Astrovui, ji nutaria: „Aš negraži, nes mano grožis yra ne toks, kokio jam reikia...“ Viačeslavas Lukjanovas (Voinickis, t. y. „dėdė Vania“) per skandalo valgomajame sceną atsiveria kaip aktorius, sugebantis vaidinti ir vystyti savąją temą. Aktorė Juliana Volodko (Jelena Andrejevna) pribloškia sugebėjimu nepalikti nė mažiausio plyšelio tarp savo asmenybės ir personažo charakterio – ji pertekusi vitališkumo, muzikaliai vibruojanti. Andriaus Darelos suvaidintas Astrovas – kamuojamas alkoholizmo ir narcisizmo išvaizdus vyras, kurio žmogišką esmę lemia hipertrofuotas pareigos jausmas. Na, ir didelį džiaugsmą tenka patirti, stebint iš arti „rusdramio maitre“ Aleksandro Agarkovo vaidybą (profesorius Serebriakovas) – ypač per jo monologą „su pačiu savimi“, likus vienatvėje. Pirmąkart iš visų matytų versijų profesorius Serebriakovas apsireiškia kaip žmogus su savo ligomis, nesupratimu ir staiga patirtu jo nuopelnų nepaisymu. Tai ir režisieriaus, ir atlikėjų didelis pasiekimas. Na, o kai finale profesorius atsisėda prie muziejinio „Onegino stalo“, paima į rankas „Puškino žąsies plunksną“, ir aplink jį susispiečia kaukėti žiūrovai, kurie nejučiomis jau irgi tapo „vėlėmis“ ir įsijungė į bendro ritualo piešinį ir vyksmą – tuomet tampa akivaizdus ir režisieriaus deklaruojamo imersinio teatro triumfas.
Lauros Vansevičienės nuotrauka