LRDT spektaklio „Dėdė Vania“ režisierius T. Montrimas pelnė Auksinį scenos kryžių už metų patirtį
Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) imersinio spektaklio „Dėdė Vania“ režisierius Tadas Montrimas apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi naujoje nominacijoje už metų patirtį. Apdovanojimo ceremonijoje Lietuvos operos ir baleto teatre ketvirtadienio vakarą apdovanojimą už sergantį režisierių priėmė aktorė Juliana Volodko, perskaičiusi ir laureato padėkos žodžius.
„Tai jaudinantis, įkvepiantis ir be galo svarbus profesinis įvertinimas. Visų pirma noriu padėkoti Lietuvos rusų dramos teatro vadovei Olgai Polevikovai už smalsumą, drąsą ir palaikymą, o Literatūrinio A. Puškino muziejaus direktorei Nadeždai Petrauskienei už atvirumą ir visokeriopą pagalbą. Taip pat dėkoju visam teatro kolektyvui bei kūrybinei komandai – dailininkei Irinai Komissarovai, kompozitoriui Dariui Razgūnui ir LRDT aktoriams už tai, kad patikėjo ir negailėjo savęs kurdami šią \"Metų patirtį\"! Ir žinoma, noriu padėkoti Auksinių scenos kryžių komisijai už šios nominacijos atsiradimą: manau, kad tai labai svarbus žingsnis, plečiant teatro meno suvokimo ir galimybių ribas. Linkiu spektakliui augti, kolegoms – saugiai atšvęsti, žiūrovams – nesirgti, o teatrui – sužydėti naujomis gyvybės formomis“, – linkėjo režisierius ir spektaklio inscenizacijos autorius T. Montrimas.
LRDT imersinis spektaklis „Dėdė Vania“ pagal Antoną Čechovą vaidinamas Literatūriniame A. Puškino muziejuje Markučiuose. Unikalioje sostinės vietoje „scenas iš provincijos gyvenimo“, kaip įvardijo pats A. Čechovas, atkuriančio spektaklio dailininkė – Irina Komissarova. „Dėdės Vanios“ veikėjus įkūnija Aleksandras Agarkovas (Serebriakovas), Juliana Volodko (Jelena Andrejevna), Jelena Orlova (Sofija Aleksandrovna), Inga Maškarina (Voinickaja), Viačeslav Lukjanov (Voinickis), Andrius Darela (Astrovas), Jurij Ščiuckij (Teleginas), Valentina Lukjanenko (Marina) ir kt.
„Tai tarsi koks dėmesingas pasivaikščiojimas po gyvenimą, po „Dėdės Vanios“ pasaulį. Memorialiniai muziejaus kambariai yra išsaugoję labai unikalią XIX amžiaus pabaigos – XX a. pradžios atmosferą, kurią siekiame perteikti per tiksliai atkurtus senovinius to laikmečio baldus, kostiumus, kvapus, apšvietimą. Yra ir tam tikrų reikalavimų žiūrovams, pavyzdžiui, visiškai išjungti mobiliuosius telefonus, nebendrauti tarpusavyje, dėvėti kaukes iki spektaklio pabaigos, kad žiūrovas visiškai liktų su savimi, su savo mintimis, nesiblaškytų, taptų „nematomu“ tame vyksme ir žvelgtų tarsi pro filmavimo kameros akutę“, – sako režisierius T. Montrimas.
LRDT informacija
Lauros Vansevičienės nuotrauka