„Per alinančius karščius sėdėti tvankioje teatro salėje nėra pats geriausias pasirinkimas, bet kadangi palaikyti ukrainiečių kūrybą šiuo metu yra nr. 1 ar, kaip ten sakoma, – must see, tai ėjau nedvejodama. Kolegų lietuvių, išskyrus teatro personalą, nemačiau nė vieno ir patys žinote, ką pagalvojau, bet dienos pabaigoje išvydusi du atpažįstamus veidus nusiraminau – Lietuva nepražus. Naujai atrastos erdvės – buvęs dekoracijų sandėlis bei žiūrovams atvertas teatro rūsys nuteikė džiugiai, tad ėmiau domėtis konkursine programa, kur, žinia, vienam iš trijų rodomų eskizų gręsia tapti pilnaverčiu spektakliu. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tai bus „Prisiekusios mergelės“, nes jau dabar iš matytos ištraukos aišku, kad charkoviečio dramaturgo Olego Michailovo pjesė yra be galo įdomi, kelianti moterų (ne)lygybės temas, o aktorė Viktorija Aliukonė-Mirošnikova – tikras šios vasaros atradimas.

Bet aš ne apie tai. Aš apie „Spektaklį, kuris neįvyko“. Tai Andriaus Darelos sumanytas performansas, nusipelnantis must see statuso jau vien todėl, kad tai vienintelis rodytas eskizas, iš tiesų atliepiantis dabartinius Ukrainos įvykius. Performansas dedikuotas spektaklio „Marusia Čuraj“ premjerai, dėl tragiškų aplinkybių neįvykusiai Mariupolio teatre. Kaip sakė režisierius, po pastarojo subombardavimo žiūrovai turėtų būti supažindinami su teatrų rūsiais, nes erdvių paskirtis nebėra tik estetinė. Kaip ir tekstų. Performanse Darela naudoja dokumentinę medžiagą, o konkrečiai – mariupolietės žurnalistės Nadios Suchorukovos liudijimus iš bombarduojamo miesto, kuriuos ji kasdien skelbia savo FB paskyroje. Aktorės, skaitydamos šiuos liudijimus, perteikia autentiškas mariupolio gyventojų istorijas, todėl klaidžiojant po teatro rūsio erdves galima pajusti tą išgyvenimų kraupumą, kurį patyrė slėptuvėse užsibarikadavę žmonės. Aš savo ruožtu siūlau kelis jautrius Nadios Suchorukovos įrašus, skambėjusius spektaklyje:

„Drąsiausi kartais dainuodavo. Tiesiog rūsyje, po bombomis. Klausiausi ir žavėjausi. Nors dainuodavo ne visada idealiai ir į natas pataikydavo apytiksliai. Dainuodavo vaikams, kad jiems nebūtų taip baisu apšaudymų metu.

Buvo keista girdėti dainavimą ir sprogimus vienu metu. Sprogimai girdėjosi labai aiškiai ir arti. Dainos skambėjo tarsi per vatą. Atrodė, kad pažįstamų dainų garsai sklinda virš vandens. Jausmas lyg skęstum, o virš tavęs kažkas dainuotų.

Mano gatvėje manęs nebėra. Ja vaikšto kiti žmonės. Gatvė galvoja, kad aš miriau. Žuvau per bombardavimą. Juk ji irgi vos nežuvo.

Gatvė galvoja, kad daugiau neišgirs mano žingsnių. Mano kambaryje nebeįsižiebs šviesa. Mano veidas nepasirodys lange. Mano namas dabar atrodo kaip vaikinas su akinukais po peštynių su chuliganu. Nė vieno sveiko stiklo ir įgriuvęs stogas.

Mano gatvė per tris su puse mėnesio pavirto į senučiukę. Tapo griuvena. Aš jos nebeatpažįstu.“

A. Svorobovičiaus nuotrauka iš performanso "Spektaklis, kuris neįvyko"