Iš parodų ciklo „Vieno arte-fakto teatras“

Kuratorius, idėjos autorius – Gytis Norvilas

Konsultantas – Marius Nekrošius

Tai scenografijos detalė, paprasčiausias maišelis iš Jurijaus Butusovo (1961–2025) spektaklio „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (2023) pagal to paties pavadinimo absurdo teatro apologeto Tomo Stoppardo pjesę. Nieko stebuklinga: maišelyje smėlis, šiek tiek porolono, virvė... Smėlį gali pačiupinėti, jis tikras. Smėlis (kone 2 tonos) buvo pirktas spektakliui „Gyvenimas be meilės“ Romaino Gary kūrybos motyvais, bet taip scenos prožektorių šviesos ir neišvydo. Smėlis gulėjo supiltas teatro kieme. Režisieriui J. Butusovui pradėjus repeticijas kilo mintis jį panaudoti, o spektaklio scenografas, dailininkas Marius Nekrošius neslepia, jog pačią scenografijos idėją (kabantys smėlio maišeliai) padiktavo fotografija su architekto Antoni Gaudí Sagrada Familia bažnyčios maketu, kuriame buvo ir virvės su maišeliais – A. Gaudí taip modeliavo konstrukcijų apkrovas. Spektaklyje maišelis su virve virsta ir laivo burėmis, ir stygomis, ir altoriumi, mišku... Kuo tik nori – kiekvieno žiūrovo vaizduotė diktuoja savo. Štai iš ko pagaminta metafora, ji labai apčiuopiama.

O šis konkretus maišelis priešais jus statant dekoracijas tiesiog nukrito, režisierius jį pakėlė, pasirašė ir kaip atminimą padovanojo teatro kūrybininkų vadovei Ginai Busko.

Režisierius J. Butusovas 2025 m. rugpjūčio 9-osios vakarą netikėtai nuskendo Juodojoje jūroje Bulgarijoje, Sozopolyje – pasiėmė atgalinė srovė. Scenografas M. Nekrošius tuo metu, kuomet įvyko nelaimė, irgi maudėsi – tik Baltijos jūroje, Palangoje, ties Birutės kalnu. Štai jums ir dramaturgija. Ši instaliacija tebus skirta ir J. Butusovo atminimui, smėliui, kuris byra pro pirštus, o vienoje iš scenų virsta vynu.

///

Vieno objekto parodos formatas nėra naujas ar kuo nors stebinantis. Gal kiek neįprasta, jog teatre. Teatras nėra tik tai, ką matome scenoje.

Ciklo „Vieno arte-fakto teatras“ parodose per vieną objektą, faktą, artefaktą siekiame atskleisti teatro procesą, spektaklių „virtuvę“, tam tikra prasme desakralizuoti dažnai mitais apėjusį teatrą, sceną, o tuo pačiu parodyti, kad viskas atsiranda iš detalių, paprastų dalykų, papasakoti istoriją, kuri iš esmės ir yra teatro pagrindas, dramaturgija. Galima pasakyti ir skambiau: tai tam tikra prasme Netikinčio Tomo bandymas paliesti Kristaus žaizdas, idant juo patikėtų. Šiuo atveju, kad patikėtum teatru.

Gytis Norvilas