Režisierius Žilvinas Beniušis: „Žmogaus tapatybė yra tik performansas, tik vaidinama, žaidžiama...“

Režisierius Žilvinas Beniušis: „Žmogaus tapatybė yra tik performansas, tik vaidinama, žaidžiama...“

Režisierius Žilvinas Beniušis: „Žmogaus tapatybė yra tik performansas, tik vaidinama, žaidžiama...“

Režisierius Žilvinas Beniušis: „Žmogaus tapatybė yra tik performansas, tik vaidinama, žaidžiama...“

Gruodžio 17 d. Vilniaus senajame teatre įvyks režisieriaus Žilvino Beniušio spektaklio „Naktis prieš“ premjera.

Spektaklio siužetinę liniją padiktavo Nikolajaus Gogolio apysaka „Naktis prieš Kalėdas“ (iš rinkinio „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“). Šiuolaikinės klounados principu pastatytoje komedijoje „Naktis prieš“ veiksmas perkeliamas į šiais laikais vykstantį vakarėlį. Spektaklis atmosferiškai susišaukia su Stanley Kubricko filmu „Plačiai užmerktos akys“ ar Andrew Miksys fotografijų serija „Disco“... Kada prasideda ir baigiasi žaidimas? Kur riba tarp šventumo ir nuodėmės? Ar įmanomas apsivalymas, kuriam priešinasi naktis?

 

Ž. Beniušis – režisierius, aktorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, Šiuolaikinės intelektualios klounados teatro įkūrėjas, režisavęs klounados vesterną „Odisėja“ (2021), tragikomediją „Adomas 2.0“ (2021), klounados monospektaklį „Lelijos laisvės mokymai“ (2022) ir kt.

 

Kuo Jums svarbi N. Gogolio kūryba, kokios temos, siužetai įkvėpė ir išvysime „Naktyje prieš“?

Su N. Gogolio kūryba susidūriau tėvų bibliotekoje, dar ankstyvoje paauglystėje. Pati pavardė – „Gogolis“ – skambėjo juokingai. Kadangi kūriniuose būta tiek puikaus humoro, šis rašytojas iškart tapo vienu iš mano favoritų. O pirmiausia imponavo jo meilė savo personažams. Nors jo kūryboje apstu kritikos tiek visuomenei, tiek atskiram individui, tačiau kaip yra sakęs pats N. Gogolis: „Kuo žmoguje daugiau blogio, tuo labiau jį turime mylėti.“

Spektaklyje remiamės apsakymu „Naktis prieš Kalėdas“, kuriame paskutinę naktį prieš pat Kristaus gimimą pasaulyje pasirodo Velnias ir suveši visos žmonių nuodėmės. Personažai aistringai linksminasi ir laukia ryto mišių. Tačiau tarp šių visų gaivališkų linksmybių tarp paprasto, naivaus jaunuolio Vakulos ir įnoringos turtingo dvarininko dukros Oksanos užgimsta meilė.

Apsakyme, kaip ir visoje ankstyvojoje N. Gogolio kūryboje, pasaulis matomas kaip fantastiška vieta, kurioje į viską žiūrima tarsi į žaidimą – meilė, paleistuvystė, karas, taika, tiesos ieškojimas ar šarlatanizmas eina greta, horizontaliai ir tarsi neturi vertikalaus kriterijaus. Šis pasaulio matymas be galo patrauklus, tačiau ir pavojingas. Pastatyme klausiame: ar mes kada nors apskritai nustojame žaisti, ar meilė ir mirtis taip pat yra tik dalis to didžiojo žaidimo.

Čia svarbi ir laisvos valios bei lemties tema. Keliami klausimai: Ar yra pasaulyje dalykų, kuriems tiesiog lemta įvykti, nepriklausomai nuo aplinkybių? Kaip mes šiuos dalykus priimame? Juk galėjo viskas nutikti ir kitaip, jei būčiau atitinkamai pasielgęs? Jei viskas netikra, tik žaidimas, kam išvis dėl to išgyventi?

Žmogaus tapatybė yra tik performansas, tik vaidinama, žaidžiama, tačiau taip šiame žaidime galime išnykti, nebejausdami jokios kaltės ir gėdos. Visgi žiūrėdami į kitą žmogų sugebame pasakyti, kada jis tikras, autentiškas, o kada – ne. Ar apskritai yra kažkoks tikrumo šaltinis? Galbūt tas, kuris mumis žaidžia ir kartais žaidžia itin galingai, ir yra pati tikriausia autentika? Ir ar mes išvis įgalūs tą šaltinį užgniaužti taip, kad iš jo nebetekėtų?

 

Kuo išskirtinis šiuolaikinis klounados žanras, kodėl pasirinkote būtent jį?

N. Gogolio kūryba yra nevaržoma, nuoširdi. Tiek personažai, tiek pats veiksmas – gaivališki, kūryboje daug humoro. Dėl to šiuolaikinė klounada, kuri pasižymi žaisme ir intymiu spontaniškumu, yra itin tinkama atskleisti tą nuoširdų gogolišką pasaulį. Personažai yra kuriami tarsi žaidžiant, aiškiai matomas aktorių santykis su personažu, siekis juose neišnykti. Ankstyvajam Gogoliui būdinga tai, jog personažai nepsichologizuoti, o labai charakteringi. Klounadoje taip pat visada pirmiau eina žaismė ir fiziškumas, o ne psichologija ir protas. Dar pridėčiau, kad spektaklio viena iš pagrindinių temų yra tezės: gyvenimas – tai žaidimas, kvestionavimas, o pats klounas visada į pasaulį žiūri tarsi į žaidimų aikštelę.

 

Kaip Vilniaus senojo teatro aktoriai priėmė jiems naują vaidybinę formą? Ar lengva dramos teatro aktoriams, vyresniajai kartai įvaldyti šiuolaikinės klounados principus?

Seniai buvau didelis Vilniaus senojo teatro aktorių kolektyvo fanas, šiame teatre daug stiprių, charizmatiškų aktorių, kuriuose – tą aiškiai mačiau – esti tas vidinis klounas. Pirmiausia, kartu su aktoriais surengėme šiuolaikinės klounados kūrybinės dirbtuves, po kurių, man regis, išsisklaidė visos abejonės: dėl šio žanro neva neorganiškumo ar perdėtos vaidybos, kuri kartais neatsiejama nuo tradicinio klouno. Aktoriai puikiai žino, kad prajuokinti žmogų žymiai sunkiau nei jį pravirkdyti. O vyresni aktoriai šį žanrą perėmė dar lengviau. Vyresnis žmogus apskritai yra juokingesnis, nes jis jau žino, kad šio pasaulio nepakeis ir nesuvaldys, todėl yra laisvesnis, jau supranta, kad gyvenimas nėra amžinas, o brangiausios akimirkos tada, kai skamba juokas, kai žmonės laimingi. Apskritai patyrėme daug džiaugsmo vis atrasdami šį žanrą. Tas pakylėjimas jautėsi visame teatre.  Prie teatro tarp repeticijų ant plytelių net radau nupieštą širdelę, kurioje buvo užrašyta: „Žilvinai, mums patinka klounada“.

 

O koks teatro vaidmuo šiandien? Kai realybė tokia intensyvi, regis stipresnė ir už patį teatrą, ar jis gali padėti gyventi?

Man realybė visada yra stipresnė už teatrą. Patinka platoniškas supratimas, kad menas tik imituoja realybę ir tikrą daiktų prigimtį, kartais ją net slepia. Deja, nemanau, kad menas savaime gali išgelbėti pasaulį. Pavyzdžiui, mano senelis, kuris niekada nesilankė teatre ir šiaip iš savo sodybos nelabai kur buvo išvykęs, buvo labai garbingas ir gražus žmogus.

Žinoma, ne viskas taip paprasta, juk esama tokio meno, nors ir nedaug, kuris ne paslepia, o kaip tik – padeda atverti tą tikrąją daiktų prigimtį, taip suintensyvina realybę, jog save apnuogindama ji sprogsta. O jei aplankytumėte mokyklą, kurioje vyksta teatro pamokos, ir tą, kurioje jų nėra, pamatytumėte didelį skirtumą. Mokykloje, kurioje yra teatro pamokos, dažniausiai viskas vyksta daug harmoningiau, vaikai vienas kitam jautresni, laisvesni. Vadinasi, menas padeda gyventi ir gyvenimas be meno gali būti skurdus. Tik nereiktų to pernelyg  sudievinti – pavojinga.

 

Režisierių kalbino teatrologė Ingrida Ragelskienė




grįžti atgal